Mirtis turi daug veidų

Prisipažinsiu: man visada buvo ir tebėra bei bus ir toliau sunku kalbėti apie mirtį. Kaip ir kiekvienam žmogui. Tačiau kunigo gyvenime mirties tema ir apie ją ištarti žodžiai dažnai yra būtini, ypač mūsų daugiau senstančioje ir daug mirštančioje negu gimstančioje visuomenėje. Sunkiausia man yra kalbėti apie mirtį ir kartu turėti galvoje mintis apie Dievo meilę. Kartais net suabejoju, ar esu pajėgus sugretinti Dievo meilę ir mylimo žmogaus ar net vaiko mirtį arba žūtį. O jei dar mamai gimsta negyvas kūdikis? Kaip tada kalbėti apie Dievą, Jo meilę? Tada gal tylus buvimas šalia yra vertingesnis už tūkstančius teologinio pamokslo žodžių. Teko gyvenime tokius dalykus išgyventi, kai visokias teologines citatas užgniaužia ašaros dėl savo pačių brangiausių ir kitų, be galo mylimų žmonių mirties.
Kalbėti apie mirtį yra labai sunku. O žvelgti į mirties veidą? Bet kurį veidą? Juk mirtis jų turi labai daug. Buvau dar pradinių klasių mokinukas, kai mirė mūsų viena iš pusseserių, kuriai buvo vos keli mėnesiai. Dar iki šiolei pamenu, kaip priėjau prie Editos (toks buvo pusseserės vardas), paguldytos į baltą, nediduką karstelį ir ilgai žiūrėjau į jos veiduką, lyg miegančio angelo iš barokinių paveikslų. Tada man mirties veidas pasirodė lyg miegantis vaikelis, kurio akivaizdoje tarsi sustoja laikas ir kvėpavimas. Lieka tik spengianti tyla, kurią retkarčiais nutraukia artimųjų verksmas ir degančių prie mažyčio karstelio žvakių spragsėjimas.
Paskui gyvenime teko pamatyti daugiau mirties veidų. Jų siluetai iki šiolei išliko atmintyje. Pamenu, kaip mylimas mano klebonas Ignas Šaučiūnas iš savo bibliotekos į zakristiją atsinešė tarpukaryje leistą žurnalą „Lurdas“. Jį bevartant, akys užkliuvo už šventosios Bernadetos – Švč. Mergelės Marijos regėtojos – pomirtinio veido fotografijos. Šventosios pomirtiniame veide buvo galima pastebėti begalinės ramybės, bet kartu ilgesio viziją – lyg atėjusią ir pasilikusią iš Amžinybės, iš kurios Dievo Motina buvo atėjusi pas tą paprastą Prancūzijos kaimo mergaitę. Mirtis turi ir šventumo veidą. Jo bruožus kiekvieną kartą bandome pamatyti ir išgyventi, sulaukę Visų Šventųjų dienos, kada anapusinė šviesuma ir begalinis ilgesys užpildo visą mūsų sielos pasaulį.
Vartau knygą apie pokario metą Lietuvoje. Viešpatie, kiek čia visokių fotografijų! O kiekvienoje iš jų – nerimas, skausmas, mirtis, baimė, kančia. Štai vienoje miestelio aikštėje, prie kažkokio pastato sienos vieni atremti, kiti suguldyti nukankintų laisvės kovotojų kūnai. Žuvusiųjų veiduose – sustingęs skausmingas Mirties veidas, iškreiptas baisios kančios, kurios spalvos yra nenusakomos, lyg staiga stovėtum prie duobės, o tavo nugara jaučia įremtą šautuvą. Dar akimirka ir viskas užgęsta: mylimų akių ir lūpų saldumas, jaukus savųjų namų židinys, motinos palaiminimas… poteriai. Čia Mirties veidas panašus į ant kryžiaus prikaltą Nukryžiuotąjį: kruviną, išjuoktą, nukankintą ir nenusakomai skaudantį gyvųjų skausmu.
Man, kaip kunigui, teko ne vieną kartą išklausyti kitų žmonių pasakojimus apie jų artimųjų mirtį, stovint prie artimo žmogaus lovos ir išgyvenant tas lemiamas ir kartu pačias skaudžiausias akimirkas, nes jos buvo paskutinės. Vienas bičiulis man pasakojo, kad jo tėčiui mirštant, jis stipriai laikė tėčio ranką. Tuo tarpu tėčio veide pasirodė šypsena. Ji taip ir liko po paskutinio atodūsio. Mirties veidas irgi gali šypsotis, atrodyti laimingas, nes žmogus iš šio pasaulio iškeliavo nepaliktas vienas. Dažnai prisimenu tą pasakojimą, o sieloje pasidaro taip skaudu, kad per tą prakeiktą pandemiją ir per visokius tuometinės valdžios patologinius ir nusikalstamus nurodymus, aš pats taip ir negalėjau paimti savo tėčio rankos ir palydėti į Amžinybę, nes man nebuvo leista. Tačiau ir tokiose situacijose Mirties veidas neturi vienatvės bruožų, nes ne tik tėtis, bet ir kiti, mirę pandemijos metu (esu įsitikinęs), iškeliavo pripildyti savo meilės ir pasiilgimo likusių gyvųjų, kurie, kaip ir aš, dar iki šiolei prašau ir laukiu atleidimo…
Mirties veidai – tai mūsų pačių ir kitų žmonių veidai. Kol jie dar gyvi ir juose dar alsuoja gyvybė, tol nematomos dailininko rankos liečiasi prie drobės, padėtos ant molberto, o priešais jį nekantriai, lyg kažko laukianti, pozuoja savo būsimam portretui Mirtis. Tik kuris iš tų veidų Mirčiai tiks šiandien ar rytoj? Žymus XX amžiaus Libano rašytojas Chalilis Džibranas, mąstydamas apie veidus, rašė: „Aš mačiau veidą su tūkstančiu minų ir veidą su vienintele mina, tarsi iškalta akmeny. Aš mačiau veidą, po kurio bjaurumu galėjau įžvelgti švytėjimą, ir veidą, kurio švytėjimą turėjau praskleisti, kad pamatyčiau, koks jis gražus. Mačiau seną veidą, išvagotą nieko nesakančių raukšlių, ir jauną veidą, kuriame buvo įsirėžę visa kas. Aš pažįstu veidus, nes žvelgiu per savo akių nuaustą šydą ir regiu po juo tikrovę“… Poetas ir mums visiems tarsi primena, kad anapusinis pasaulis bei kelionė link jo prasideda nuo žmonių veidų, kuriuose užkoduota kiekvieno gyvenimo istorija, prasidedanti nuo pirmojo kūdikystės verksmo ir vaikelio šypsenos ir pasibaigianti Mirties prisilietimu, po kurio belieka tik vienintelis pasaulis – amžinas ir nekintantis. Pasaulis, kuris priklauso mums visiems. Pats poetas, kažkada stebėdamas kapuose dviejų, skirtingos lemties mirusių laidotuves, rašė: „Aš nukreipiau akis į gyvųjų miestą ir tariau sau: „Jis priklauso saujelei“. Paskui pažvelgiau į liūdnąjį mirusiųjų miestą ir pasakiau: „Jis taip pat priklauso tik nedaugeliui. O Viešpatie, kur visi kiti žmonės?“. Tardamas šiuos žodžius, pakėliau akis į dangų – per jį driekėsi ilgi, nuostabūs auksiniai saulės spinduliai. „Štai ten!“ – išgirdau balsą savyje“.
Tegu tad ir mūsų Mirties veidas (kada teks jį pamatyti) būna tarsi šviesus ir auksinis saulės spindulys, kurio akivaizdoje išnyksta bet kokie tamsūs ir baugūs šešėliai.

Ričardas BANYS, Viešintų Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas