Sekmadienį Anykščių bažnyčios šventoriuje atidengtas unikalus ir, matyt, pirmasis šalyje paminklinis kryžius pokario kovų moterims – partizanėms ir ryšininkėms, žuvusioms 1944 – 1953 metais. Paminklas įsimintinas dar ir tuo, kad kasant duobę jo pamatams surastas daugiau nei šimtmetį po žeme glūdėjęs, po 1915 metų bokštų sprogimo paslėptas sudaužytas XVIII amžiuje įsigytas bažnyčios varpas. Ant milžiniško rausvo granito riedulio iškeltas kryžius, o ant tamsaus akmens lentelių iškalti tekstai, žuvusiųjų pavardės.
Po Šv. Mišių už laisvės kovotojus bei tėvynę Lietuvą šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios šventoriuje, po palaimingą ūksmę dovanojančiomis liepomis, paminklą pokario partizanėms bei ryšininkėms pašventino klebonas Petras Baniulis. Sveikinimo žodį tarė, kovotojų moterų įamžinimu pasidžiaugė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Anykščių skyriaus pirmininkė Prima Petrylienė. Apie moteris partizanes žodį tarė pokario istorijos tyrinėtojas Gintaras Vaičiūnas. Pažymėta, kad Anykščių krašte žuvo 25 partizanės ir 18 ryšininkių, o kovoje vienokiu ar kitokiu būdu dalyvavusių moterų buvęs šimtai, tūkstančiai. Dalis jų žuvo, kitos daugelį metų kentėjo sovietiniuose lageriuose, įvairiai susiklostė jų likimai. Laisvės kovotojų narsa žavėjosi, apie įamžinimo prasmę kalbėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkas Vladas Sungaila, apie pagarbios atminties sklaidos svarbą – Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius.
Energingai kalbėjo ir dabartinei valdžiai kritikos negailėjo paminklo statybos iniciatorius bei organizatorius, buvęs Sibiro tremtinys Gerimantas Kaklauskas. Žodį tarė buvęs politinis kalinys, lietuviško pistoleto – automato „Vytis“ konstruktorius Algirdas Petrusevičius, kuris prisiminė pasipriešinimą okupacijai, dienas, praleistas lageryje, ir nelaisvės metų bičiulį, legendinį partizaną Joną Kadžionį – Bėdą. Šis, nors pasižymintis kaip nuostabus oratorius, šį kartą skendėjo mintyse, nekalbėjo. Giedojo Rimvydo Griauzdės vadovaujami Anykščių bažnyčios choro giesmininkai.
Ta proga pažymėta lietuvių moterų šventa misija tautos gyvenime, jos pirmiausia didžių tautos didvyrių, tėvynės gynėjų motinos, įkvepiančių istorijų pasakotojos, perduodančios laisvės pajautą. Prisimintos garsios istorijoje Gražina, Emilija Pliaterytė ir net narsi tarnaitė, kuri savo jaunos gyvybės nepagailėjo, kad tik iš nelaisvės galėtų ištrūkti ir Lietuvą gelbėti, jos didybę kurti valdovas Vytautas Didysis. Pokario partizaninio judėjimo istorija bus tiek gyva, kiek tėvynės meilės, teisingumo, aukos už idėją vertybės bus įskiepytos jaunajai kartai. Juk gal vėl neliks akmens ant akmens, tik pasiliks dvasia, žmonėse įskiepyta tautos atmintis. Nuskambėjo mintis, kad tautos didvyrių išlaisvinti nesileistume, kad vėl pavergtų, uždėtų grandines. Užbaigta partizanės poetės Dianos Glemžaitės žodžiais: „Mes mokėsim numirti… Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys. Mes mokėsim numirti, giedriu veidu ir tvirta dvasia.“
Paminklas statyti pradėtas praėjusių metų rudenį. Atkasus varpą, prasidėjus epidemijos bangai, darbai nusikėlė į šiuos metus. Darbai atlikti savivaldybės ir privačių rėmėjų lėšomis, talkose dalyvavo Vyčio rinktinės 504 kuopos savanoriai ir didelis būrys pagalbininkų.