Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininke, Nepriklausomybės Akto signatarai, Seimo ir Vyriausybės nariai, iškilūs svečiai, ponios ir ponai
Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimtaisias metais, aš, kaip ir čia esantys signatarai, Laisvės gynėjai bei daugelis Lietuvos žmonių, žinojau atsakymus į daugybę klausimų. Kodėl mes esame Lietuva? Kodėl mes norime būti laisvi? Kodėl galime atiduoti viską, kad būtume tokie?
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininke, Nepriklausomybės Akto signatarai, Seimo ir Vyriausybės nariai, iškilūs svečiai, ponios ir ponai
Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimtaisias metais, aš, kaip ir čia esantys signatarai, Laisvės gynėjai bei daugelis Lietuvos žmonių, žinojau atsakymus į daugybę klausimų. Kodėl mes esame Lietuva? Kodėl mes norime būti laisvi? Kodėl galime atiduoti viską, kad būtume tokie?
Šiandien aš noriu jūsų visų paklausti – kiek kainuoja Lietuva. Ar esantys šioje salėje gali atsakyti į tokį, atrodytų, paprastą klausimą? Kiek kainuoja Lietuva? Ar gali bet kuris Lietuvos žmogus atsakyti į šį klausimą? Kiek kainuoja Lietuva?
Ar kas nors žino, kaip reikėtų įvertinti? Ką skaičiuotume? Žemę? Upes? Ežerus? Miškus? Mūsų visų darbą? Kiek visa tai galėtų kainuoti? Tūkstantį? Milijoną? Milijardą? Dešimt milijardų? O kiek kainuotume mes patys? Dar dešimt milijardų? Dvidešimt? Trisdešimt? O kodėl už mus būtų verta mokėti? Kad esame gražūs? Išsilavinę? Geri? Teisingi? Sąžiningi?
Dar visai neseniai šioje salėje sėdėjo Justinas Marcinkevičius. Sovietiniais metais mes visi kartu su juo kartojome: „Lie – tu – va, Lie – tu – va”. Ir tada niekam nerūpėjo, kiek kainuoja žemė ir kiek kainuotume mes patys. Brangiausias dalykas buvo ištartas žodis „Lietuva”. Neįkainojama buvo kiekviena ištarta lietuviška raidė.
Kiek dabar galėtume sumokėti, kad tada ištarta lietuviška raidė šiandien būtų ištarta taip, kaip anuomet? O kiek iš mūsų galėtų sumokėti už tai, kad tokia lietuviška raidė nebebūtų ištarta niekada? Kiek iš mūsų galėtų sumokėti, kad mes kalbėtume angliškai, vokiškai, prancūziškai, lenkiškai, tik ne Maironio, ne Marcinkevičiaus, ne mūsų visų kalba?
Garsus prancūzų kalbininkas Antuanas Mejė XX amžiuje visai Europai yra pasakęs: „ Tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis valstietis.”
Ką reiškia tai, ką pasakė A. Mejė? Jis pasakė, kad lietuvių kalba yra ypatingai svarbi Europos kultūros dalis. Tai pamatas. Kamienas, iš kurio išaugo daugybė Europos kalbų. Mes net patys, kaip ir didžioji Europos dalis, nesuvokiame šito turto vertės.
Iš mūsų gali atimti žemę, gali atimti valstybę, ir tai jau buvo padarę ne vieną kartą. Bet tauta net ir tada liktų gyva, kol bent vienas iš mūsų kalbėtų lietuviškai. Nes tauta ne tik valstybė. Tauta prasideda nuo žodžio. Žodis yra tautos dvasia. Lietuvos dvasia yra kiekviena iškovota lietuviškos abėcėlės raidė.
Šią dvasią gynė Sausio tryliktąją. Ir tie keturiolika žuvusiųjų įrodė, kad Just. Marcinkevičiaus Lietuva yra gyva. Jos negali nei nupirkti, nei dovanoti. Ją gali tik perduoti – savo sūnui ar dukrai. Bet norint ją perduoti, reikia iš tiesų suprasti, kokį didelį turtą turime.
Mūsų kalba – unikali, seniausia iš gyvųjų keturių šimtų trisdešimt devynių indoeuropiečių kalbų, išlaikiusi archajiškiausius šios prokalbės bruožus. Iki šiol mes galėjome didžiuotis itin turtingu tarmių palikimu, nes nė vienoje kitoje Europos valstybėje, tokioje mažoje teritorijoje, nėra tiek daug ir tokių skirtingų tarmiškumo variantų: dvi pagrindinės tarmės, penkiolika patarmių, per šimtą šnektų ir pašnektų, iš kurių dešimt yra už Lietuvos ribų.
Mūsų kalbos savitumas (rašto ženklai, moteriškų pavardžių daryba, kirčiavimas ir kt.), jos archaiškumas rodo, kad visos kitos indoeuropietiškos kalbos, plačiai išplitusios ne tik Europoje, bet ir kituose kontinentuose, yra žymiai jaunesnės. O mes pasiduodame jų įtakai ir patys padedame trinti Lietuvą iš žemėlapio: didesnės tautos mus verčia į mūsų kalbą įsileisti jų kalbų sistemas, verčia gėdytis, kad mes esme lietuviai, kad mes esame Lietuva.
Visa Europa turi saugoti mūsų kalbą kaip vis dar gyvą kultūros pamatą – juk Europos Sąjungos kalbų politika skatina išlaikyti Europos kalbų įvairovę, kuri yra laikoma viena didžiausių Europos vertybių. Todėl manau, kad šalia Kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje, šalia Dainų švenčių tradicijų ir jų simbolikos, šalia lietuviškų polifoninių dainų – sutartinių turėtų būti į UNESCO Nematerialaus kultūrinio paveldo sąrašą įtraukta ir unikali lietuvių kalba.
Linkiu ją saugoti. Parduoti kalbos negalime. Galime tik parsiduoti mes patys. Arba ne.
Ačiū visiems, kurie tiki Lietuva ir jai skiria savo darbus. Vienas iš paskutiniųjų – profesoriaus Eugenijaus Jovaišos monografija apie aisčių kilmę, kuri pakeis požiūrį į mūsų istoriją ir padės pagrindus naujam mūsų įsivertinimui. Matykime tai, kas garsina Lietuvą ir vertinkime.
