Partizano Briedžio pėdsakais

Istorijos vingiuose Baronų sodybos pradžia laikomi 1921 metai, kuomet tuoj po maišto Rusijoje prasidėjus suirutei, į tėviškę Butėnuose sugrįžęs iš Petrapilio, čia sodybą įkūrė Povilas Baronas (1880-1936). Parvažiavo ne vienas, o su žmona Marijona bei dviem sūneliais – Povilu (g. 1910) ir Petru (g. 1914). Trečiasis – Juozas gimė 1923 metais jau Butėnuose. Viską reikėjo pradėti iš naujo, nes visas Petrapilio uždarbis pražuvo, jo likučius, suradę suslėptas šeimos brangenybes, pereinant per sieną atėmė bolševikai. Povilas (jam, kiek galėjo, pagelbėjo giminaičiai) greitai prakuto – iškasęs griovius nudrenavo žemę, mat iš 18 hektarų tik 9 dirbamos, o kita – miškas, raistai. Užveisė puikų sodą, pasistatė ūkinius pastatus, trobą. Deja, neilgai jis pasidžiaugė savo naujuoju gyvenimu, mat baigdamas įrengti naują trobą susižalojo ranką, o užkratui užnuodijus kraują, dar pačiame amžiaus gražume pasimirė. Tuomet ūkį perėmė dar labai jaunas, nors prieš porą metų vedęs vyriausias sūnus Povilas, kuris ne tik sumaniai namie šeimininkavo, bet ir nuolat panirdavo į visuomenės, bendruomenės reikalus. Daugelį metų buvo renkamas seniūnu, išgyveno pirmąją sovietų okupaciją, 1944-ųjų birželį stojo į lietuvių sukilėlių būrį. Tuomet apie karo pradžią vyrams pranešė radijo pasiklausęs kaimynystėje gyvenęs Čiukų terpentino gamyklos šeimininkas Antanas Šukys. Butėniečių bei kelių vyrukų iš kaimynijos būriui vadovavo šio brolis, buvęs tarpukario šaulys Steponas Šukys. Saugumo dokumentuose minima, kad jis buvęs ginkluotas šautuvu bei pistoletu. Kaip ginklas pažymėtas ir radijo imtuvas. Mano herojus P. Baronas ir Petras Pakštas – būsimas partizanas slapyvarde Gintaras – ginkluoti automatais, Povilo brolis Juozas Baronas, artimas giminaitis Vitalius Baronas, Vaclovas Budreika – pistoletais, Osvaldas Žvirblis – šautuvu, o Aleksys Milčiukas – kulkosvaidžiu. Būryje dar buvo Aloyzas Kazlauskas, Algirdas Prūsas, Jonas, Vilius ir Albinas Pakštai, Benas Žemaitis, Vladas ir Stasys Bieliūnai, Augustinas ir Steponas Žvirbliai, Jonas Šukys, Stasys Niaura ir Povilas Sedelskis. Jie gaudė besitraukiančius raudonarmiečius, saugojo svarbesnius pastatus Svėdasų miestelyje. Butėnų seniai pasakodavo apie vieno smarkaus vyruko nukautus du besitraukiančius rusų kareivius, o kartą sulaikius ir nuginklavus dvylika ruselių, sodžiuje visų gerbiamas jau minėtas Antanas Šukys svariu žodžiu patarė juos paleisti. Neva, tegul eina į savo Rusiją, juk jie dėl Stalino politikos nekalti... Vokietmečiu vėl seniūnu paskirtas P. Baronas sumaniai kaimo reikalais rūpinosi, o sovietams 1944 m. sugrįžus, ėmė slapstytis, paėmė į rankas ginklą. Lietuvos kariuomenėje pavyzdingai tarnavęs, jam suteiktas puskarininkio laipsnis, subūręs kovotojus prieš okupantus, sutelkė Žalgirio būrį ir tapo pirmuoju jo vadu, slapyvardžiu Briedis. Išmintingas, nuosaikus ir partizanų būry būdamas saugojo savo kaimą, savo žmones. Dažnai karštesnius bendražygius sulaikydavo nuo beprasmiškų žudynių. Nors, kaip amžininkai prisimindavo, buvo sodžiuje ryšininkų bei ryšininkių, kuriems ir kerštingumas, ir žiaurumas nebuvo svetimas: jie buvo sudarę bene dviejų dešimčių sodiečių sąrašą, kuriuos, kaip sovietams palankius, reikėtų likviduoti. Bunkeryje Butėnuose Pirmoji slėptuvė – didelis bunkeris su beveik penkiasdešimties metrų ilgio išėjimo tuneliu įrengtas jauname šile visai netoli namų. Vėliau su kitais vyrais išėjo gyventi į Šimonių girią. Namuose pasiliko nuolat sovietinių pareigūnų, po apylinkes siautėjančių stribų bei kareivių skriaudžiama ir gąsdinama šeima – senutė motina, žmona Marijona ir net penki dar visai nedidučiai, veik pametinukai, sūneliai – Antanas (1935), Vladas (1937), Albertas (1939), Stasys (1941) ir Algis (1943). Paslapčia jie susitikdavo su kovos kelią pasirinkusiu tėčiu. Ypač užstrigo atmintyje paskutinis susitikimas prietėmių apgaubtoje tankmėje, slėnyje netoli namų. Ten tris didžiuosius berniukus atvedė močiutė. Tėvas jau buvęs barzdotas ir Albertas jį prisimena tarsi per miglą – paglostęs, tarsi palaiminęs savo berniukus, o močiutę padrąsinęs. Sakęs, kad nebeilgai reiksią kentėti, kad greitai Lietuva būsianti laisva, matyt, tikėjosi Amerikos pagalbos. Iki šiol gyvi keisto jaudulio, rimto vyriško apkabinimo atšvaitai. Mirtis vadą ištiko tada, kai žmona Marija, nuteista už ryšius su partizanais, jau kalėjo lageryje, o visi penki mažieji broliukai Baroniukai kartu su močiute 1948 m. sausį buvo ištremti į Sibirą. Tų pačių metų rugpjūčio pabaigoje, partizanų grupei užklydus į Bajorų kaimo Niaurų sodybą, Briedis sutemose žengė per verandą į vidų, iš kur prapliupo serija šūvių. Sunkiai sužeistas į vidurius dar suvokė, kad tuos šūvius paleido gerai pažįstamas bendražygis. Neva suklydo, pamanė, kad į trobą veržiasi priešai. Žmonės kalbėjo, kad Briedis tapo tarp partizanų atsiradusios trinties, vidinės nesantaikos auka. Gydytojas apžiūrėjęs žaizdas patikino, kad išgyventi įmanoma tik patekus į ligoninę. Tačiau tai buvo neįmanoma – bene trečią dieną po sužeidimo vadas mirė bunkeryje. Kovos draugų palaidotas, saugumiečių dar buvo atkastas atpažinti, tik po kelių dešimtmečių artimųjų perlaidotas pašventintoje žemėje – partizanų panteonu tapusiose Sliepsiškio kaimo kapinėse. Alberto pajautos Močiutė tikėjosi, kad jos su mažais vaikais, kurių vyriausiam tik dvylika metų, sovietų valdžia nelies – kokia iš jų nauda. Tačiau sovietai buvo pasirengę sunaikinti visą vado šeimą, vadovavosi senu kraugerių kolonistų principu: „Užmušk vadą ir jo sūnų…“ O kai atvyko išvežti, senolė galvojo, kad iš Svėdasų ar Kupiškio tai tikrai paleis. (Nukelta į 7 psl.) (Atkelta iš 6 psl.) Bet rusas kareivis patarė įsidėti daugiau maisto, šiltų drabužių, nes nenuvažiuosią gyvi net iki tremties vietos. To žmogaus palankumas gelbėjo – kaimynas Antanazas papjovė kiaulę, mėsą sudėjo į maišus, tad kelionėje iš Kupiškio stoties iki Tomsko apylinkių kaimelio Asino maisto turėjo pakankamai. Tačiau pasibaigus naminėms gėrybėms, prasidėjo tikriausi vargai. Baroniokų močiutė išmaitinti nepajėgė, juos paėmė į vaikų namus. Ten maitindavo skurdžiai, liesa sriuba, dažnai iš peršalusių kopūstų, kurią srebiant auklėtoja ramindavo: „Valgykit sriubą su duona, tai pasisotinsit.“ Duoną daugelis pasilikdavo, pasislėpdavo kokiame plyšyje lauke, kad laukiniai paukščiai nepasiektų. Šlapios riekės sušaldavo ir tapdavo valiutos vertu gardėsiu – pačiam suvalgyti ar į kokį gėrį su likimo draugais išmainyti. Rusai mokytojai ir auklėtojai tarp savęs kalbėtis lietuviškai draudė, o išgirdę skaudžiai bausdavo. Broliai ėmė saugotis ir mokykloje tarpusavy kalbėjosi rusiškai. Palengva rusiška aplinka, o paskui jau ir atskirtis paaugus visai ištrynė jiems iš sąmonės gimtąją kalbą. Net jau porą metų mokyklą Butėnuose lankęs Albertas neatsilaikė – jo atmintyje išliko vos keli paprasčiausi lietuviški žodžiai. Tuose vaikų namuose nuolatos vyko kova už būvį – už savo teises ir šiokį tokį padorų egzistavimą turėjai kovoti visomis jėgomis – sukaupęs valią ir suspaudęs kumščius. Vado sūnūs atsilaikė. Karžygiškas užsispyrimas? Jis padėjo tapti lyderiais – nutiko, kad dėl viršenybės kartą susipešė su vyresniu broliu Vladu. Jo laukė toks pat likimas kaip brolių – keleri metai rusiškoje mokykloje, o sulaukus 15-os – į technikos mokyklą, kur rengdavo šaltkalvius, traktorininkus ar vairuotojus. Ten po aštuonmetės pateko brolis Vladas, tačiau Albertas labai prastai matė. Net stipriausi akiniai negelbėjo: tam, kad galėtų matyti, ką mokytojas rašo ant lentos, visuomet sėdėjo pirmame suole. Baigus septynmetę, komisija nustatė, kad į traktorininkų mokyklą netinkamas, tad tegul toliau mokosi vidurinėje. Tuomet Albertas suprato, kad jo viltis yra mokslas. Veikiai tapo vienu geriausiųjų ir moksluose, ir visuomeninėje veikloje. Buvo išrinktas delegatu į sąjunginį jaunimo festivalį Maskvoje, jam ta proga net pasiuvo kostiumą, bet, matyt, sužinoję, kad jaunuolis iš liaudies priešų šeimos, iš delegatų sąrašo išbraukė. Matyt, dėl tokios pat priežasties vėliau, jau būdamas dėstytoju, negalėjo išvykti į Vokietijos demokratinę respubliką. Baigęs dešimtmetę, guvusis bei gabusis Baroniukas stojo į garsųjį Tomsko universitetą. Pavyko tik iš antro karto – metus darbavosi statybose, glausdamasis pas tremtinį, vos dvylikos kvadratų kambaryje su šeima gyvenusį dėdę Juozą Baroną. Pasirinko studijuoti istoriją. Buvę įdomu, ypač praktikose, kai dalyvavo tyrinėjant Pečioros upės uolų piešinius. Baigęs universitetą, mokėsi aspirantūroje ir pasiliko dėstyti. Vėliau, stingant darbo grynosios istorijos srityje, teko pasukti kultūros istorijos kryptimi, tapo docentu, mokslų daktaru. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, sumanė sugrįžti gyventi į Tėvynę. Sugrįžimas į Lietuvą Iš Sibiro į tėvynę pirmą kartą atvyko 1964 m. rugpjūtį, susitaupęs iš studentiškų pajamų kelionei. Namas dar 1949 m. buvo pervežtas veik į patį Butėnų kaimo centrą – kolūkio kontorai. Taip sakant, „pirmasis pajus“, kaip ir likusieji trobesiai, sodyba ir žemė. Sibiro svečiui namai rodėsi kitokie, jau ne jo namai. Į juos pažiūrėjęs tik iš tolo. Tikėjosi brangių dalykų dar surasti sodybvietėje, tačiau ten buvo telikęs iš didžiulių akmenų sumūrytas rūsys, jo po dešimtmečio neliko, o iš puoselėto sodo užsilikusi vienintelė vyšnaitė. Slogūs įspūdžiai, tačiau Lietuva traukė. Baigęs mokslus svarstė sugrįžti, tačiau iškilo netikėta problema – beveik nebemokėjo kalbėti lietuviškai. Albertas, kaip ir visi broliai, vedė rusę. Nūnai šypsodamasis prasitarė, kad tik tada, kai Sąjūdžio metais Tomske kūrėsi Lietuvių kultūros draugija, pastebėjęs, kad tame mieste gyvenę ir lietuvaičių. Pažymėjo, kad dabar dažnai sakoma, kad Sovietų Sąjungą sugriovė Lenkijos „Solidarumas“ bei kitų socialistinių šalių nacionaliniai judėjimai, tačiau Albertas mano, kad čia daugiausia nusipelnė lietuviai, ir, žinoma, patys rusai. Juk tautų išlaisvinimą lėmė toje didžiulėje imperijoje išaušęs laisvės pavasaris. Buvo bandoma kurti demokratinę visuomenę, daug prisidėjo Gorbačiovas, o ypač Jelcinas, kuris atvėrė vartus lietuviams išeiti iš buvusio tautų kalėjimo. Greitai durys užsitrenkė, o Rusija sugrįžo prie senos, totalitarinės, imperinės tvarkos. Po 1990-ųjų įsirašęs į sugrįžtančiųjų represuotųjų programą, Albertas sugrįžo, gavo butą Vilniuje, lankė lietuvių kalbos kursus, bet net praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų tobulai lietuviškai kalbėti nebeišmoko. Gimtąja kalba šneka lėtai dėliodamas žodžius, ima ir užstringa viduryje sakinio. Nuolat skaito knygas lietuviškai. Perskaitęs nemažai tremtinių atsiminimų, Rūtos Šepetys knygą „Tarp pilkų debesų“, kurioje suradęs ir daug meninių pagražinimų. Akys jau ne tos, todėl didžiausias pasaulio pažinimas ir malonumai pasiekia klausantis – mėgsta per radiją paklausyti klasikinės muzikos, operų, įvairiausių žinių ir, žinoma, seniai pamėgtos ir savos stoties –„Radio svoboda“ – laidų rusų kalba. Vasaromis jo gyvenimas slenka sodžiuje, gimusio Tomske pusbrolio Petro sodyboje. Mėgsta pasikrapštyti darže, į valias vaikšto po mišką, kartais nuklysdamas net iki Sliepsiškių, kur aplanko tėvo kapą. Barono vila Pokariu sovietų sunaikintą Baronų sodybą tuoj po 1990-ųjų vėl kurti pradėjo žemes susigrąžinęs Juozas Baronas. Jo sumanymą kantriai tęsia sūnus Petras su šeima, žingsnis po žingsnio sukūrė puikią vietą savam gyvenimui bei kultūrinę pramoginę oazę visuomenei. „Barono vila“ šalyje žinoma kaip viena moderniausių ir sėkmingiausių kaimo turizmo sodybų. Vėlų 2015-ųjų rudenį Butėnų kaimo pokario partizanams skirtoje šventėje, besižvalgydamas Baronų sodybos poilsinėje „Barono viloje“, Panevėžio vyskupas-emeritas Jonas Kauneckas stebėjosi ir kartu esantiems pamokomai kalbėjo: „Matot, kokie mes, lietuviai, esame: sovietai šaudė, trėmė, viską sunaikino – ir štai kaip viskas naujai atstatyta, padaryta…“ Dabar karūnuoto laisvojo girių elnio logotipu su atgimimo data – 1998-aisiais – pažymėta Baronų sodyba klesti. Ten švenčiamos Petrinės, ten nuolatos užsuka įdomių žmonių, ten istorija susipina su dabartimi bei ateities viltimi švyti. Ten aš dažnai sutinku vasaromis atostogaujantį neeilinio likimo žmogų – Tomsko universiteto docentą, po ilgų gyvenimo klajonių ir vėl į tėvynę gyventi sugrįžusį šeimininko pusbrolį Albertą Baroną.

Partizanas Briedis – Povilas Baronas iš Butėnų. Vienas pirmųjų svėdasiškių partizanų vadų, po legendinio vado Žalgirio žūties ilgai vadovavęs jo vardu pavadintam būriui. Tarpukariu ir vokietmečiu ūkininkas ir seniūnas Butėnuose, stengęsis savo globojamus sodiečius apsaugoti nuo pernelyg didelės okupacinės valdžios savivalės.
Supratęs, kad sovietai ramybėje nepaliks, 1944 m. vasarą, vos įžengus rusų kariuomenei, ėmė slapstytis, išėjo į mišką. Baronų šeimos istorija ypatingomis spalvomis atskleidžia į okupantų nagus patekusios tėvynės Lietuvos ir jos žmonių likimą.

Istorijos vingiuose

Baronų sodybos pradžia laikomi 1921 metai, kuomet tuoj po maišto Rusijoje prasidėjus suirutei, į tėviškę Butėnuose sugrįžęs iš Petrapilio, čia sodybą įkūrė Povilas Baronas (1880-1936). Parvažiavo ne vienas, o su žmona Marijona bei dviem sūneliais – Povilu (g. 1910) ir Petru (g. 1914). Trečiasis – Juozas gimė 1923 metais jau Butėnuose. Viską reikėjo pradėti iš naujo, nes visas Petrapilio uždarbis pražuvo, jo likučius, suradę suslėptas šeimos brangenybes, pereinant per sieną atėmė bolševikai.
Povilas (jam, kiek galėjo, pagelbėjo giminaičiai) greitai prakuto – iškasęs griovius nudrenavo žemę, mat iš 18 hektarų tik 9 dirbamos, o kita – miškas, raistai. Užveisė puikų sodą, pasistatė ūkinius pastatus, trobą. Deja, neilgai jis pasidžiaugė savo naujuoju gyvenimu, mat baigdamas įrengti naują trobą susižalojo ranką, o užkratui užnuodijus kraują, dar pačiame amžiaus gražume pasimirė.

Tuomet ūkį perėmė dar labai jaunas, nors prieš porą metų vedęs vyriausias sūnus Povilas, kuris ne tik sumaniai namie šeimininkavo, bet ir nuolat panirdavo į visuomenės, bendruomenės reikalus. Daugelį metų buvo renkamas seniūnu, išgyveno pirmąją sovietų okupaciją, 1944-ųjų birželį stojo į lietuvių sukilėlių būrį. Tuomet apie karo pradžią vyrams pranešė radijo pasiklausęs kaimynystėje gyvenęs Čiukų terpentino gamyklos šeimininkas Antanas Šukys.
Butėniečių bei kelių vyrukų iš kaimynijos būriui vadovavo šio brolis, buvęs tarpukario šaulys Steponas Šukys. Saugumo dokumentuose minima, kad jis buvęs ginkluotas šautuvu bei pistoletu. Kaip ginklas pažymėtas ir radijo imtuvas. Mano herojus P. Baronas ir Petras Pakštas – būsimas partizanas slapyvarde Gintaras – ginkluoti automatais, Povilo brolis Juozas Baronas, artimas giminaitis Vitalius Baronas, Vaclovas Budreika – pistoletais, Osvaldas Žvirblis – šautuvu, o Aleksys Milčiukas – kulkosvaidžiu. Būryje dar buvo Aloyzas Kazlauskas, Algirdas Prūsas, Jonas, Vilius ir Albinas Pakštai, Benas Žemaitis, Vladas ir Stasys Bieliūnai, Augustinas ir Steponas Žvirbliai, Jonas Šukys, Stasys Niaura ir Povilas Sedelskis. Jie gaudė besitraukiančius raudonarmiečius, saugojo svarbesnius pastatus Svėdasų miestelyje.
Butėnų seniai pasakodavo apie vieno smarkaus vyruko nukautus du besitraukiančius rusų kareivius, o kartą sulaikius ir nuginklavus dvylika ruselių, sodžiuje visų gerbiamas jau minėtas Antanas Šukys svariu žodžiu patarė juos paleisti. Neva, tegul eina į savo Rusiją, juk jie dėl Stalino politikos nekalti…

Vokietmečiu vėl seniūnu paskirtas P. Baronas sumaniai kaimo reikalais rūpinosi, o sovietams 1944 m. sugrįžus, ėmė slapstytis, paėmė į rankas ginklą. Lietuvos kariuomenėje pavyzdingai tarnavęs, jam suteiktas puskarininkio laipsnis, subūręs kovotojus prieš okupantus, sutelkė Žalgirio būrį ir tapo pirmuoju jo vadu, slapyvardžiu Briedis. Išmintingas, nuosaikus ir partizanų būry būdamas saugojo savo kaimą, savo žmones. Dažnai karštesnius bendražygius sulaikydavo nuo beprasmiškų žudynių. Nors, kaip amžininkai prisimindavo, buvo sodžiuje ryšininkų bei ryšininkių, kuriems ir kerštingumas, ir žiaurumas nebuvo svetimas: jie buvo sudarę bene dviejų dešimčių sodiečių sąrašą, kuriuos, kaip sovietams palankius, reikėtų likviduoti.

Bunkeryje Butėnuose

Pirmoji slėptuvė – didelis bunkeris su beveik penkiasdešimties metrų ilgio išėjimo tuneliu įrengtas jauname šile visai netoli namų. Vėliau su kitais vyrais išėjo gyventi į Šimonių girią. Namuose pasiliko nuolat sovietinių pareigūnų, po apylinkes siautėjančių stribų bei kareivių skriaudžiama ir gąsdinama šeima – senutė motina, žmona Marijona ir net penki dar visai nedidučiai, veik pametinukai, sūneliai – Antanas (1935), Vladas (1937), Albertas (1939), Stasys (1941) ir Algis (1943).
Paslapčia jie susitikdavo su kovos kelią pasirinkusiu tėčiu. Ypač užstrigo atmintyje paskutinis susitikimas prietėmių apgaubtoje tankmėje, slėnyje netoli namų. Ten tris didžiuosius berniukus atvedė močiutė. Tėvas jau buvęs barzdotas ir Albertas jį prisimena tarsi per miglą – paglostęs, tarsi palaiminęs savo berniukus, o močiutę padrąsinęs. Sakęs, kad nebeilgai reiksią kentėti, kad greitai Lietuva būsianti laisva, matyt, tikėjosi Amerikos pagalbos. Iki šiol gyvi keisto jaudulio, rimto vyriško apkabinimo atšvaitai.
Mirtis vadą ištiko tada, kai žmona Marija, nuteista už ryšius su partizanais, jau kalėjo lageryje, o visi penki mažieji broliukai Baroniukai kartu su močiute 1948 m. sausį buvo ištremti į Sibirą. Tų pačių metų rugpjūčio pabaigoje, partizanų grupei užklydus į Bajorų kaimo Niaurų sodybą, Briedis sutemose žengė per verandą į vidų, iš kur prapliupo serija šūvių. Sunkiai sužeistas į vidurius dar suvokė, kad tuos šūvius paleido gerai pažįstamas bendražygis. Neva suklydo, pamanė, kad į trobą veržiasi priešai. Žmonės kalbėjo, kad Briedis tapo tarp partizanų atsiradusios trinties, vidinės nesantaikos auka. Gydytojas apžiūrėjęs žaizdas patikino, kad išgyventi įmanoma tik patekus į ligoninę. Tačiau tai buvo neįmanoma – bene trečią dieną po sužeidimo vadas mirė bunkeryje. Kovos draugų palaidotas, saugumiečių dar buvo atkastas atpažinti, tik po kelių dešimtmečių artimųjų perlaidotas pašventintoje žemėje – partizanų panteonu tapusiose Sliepsiškio kaimo kapinėse.

Alberto pajautos

Močiutė tikėjosi, kad jos su mažais vaikais, kurių vyriausiam tik dvylika metų, sovietų valdžia nelies – kokia iš jų nauda. Tačiau sovietai buvo pasirengę sunaikinti visą vado šeimą, vadovavosi senu kraugerių kolonistų principu: „Užmušk vadą ir jo sūnų…“ O kai atvyko išvežti, senolė galvojo, kad iš Svėdasų ar Kupiškio tai tikrai paleis.

Bet rusas kareivis patarė įsidėti daugiau maisto, šiltų drabužių, nes nenuvažiuosią gyvi net iki tremties vietos.
To žmogaus palankumas gelbėjo – kaimynas Antanazas papjovė kiaulę, mėsą sudėjo į maišus, tad kelionėje iš Kupiškio stoties iki Tomsko apylinkių kaimelio Asino maisto turėjo pakankamai.

Tačiau pasibaigus naminėms gėrybėms, prasidėjo tikriausi vargai. Baroniokų močiutė išmaitinti nepajėgė, juos paėmė į vaikų namus. Ten maitindavo skurdžiai, liesa sriuba, dažnai iš peršalusių kopūstų, kurią srebiant auklėtoja ramindavo: „Valgykit sriubą su duona, tai pasisotinsit.“ Duoną daugelis pasilikdavo, pasislėpdavo kokiame plyšyje lauke, kad laukiniai paukščiai nepasiektų. Šlapios riekės sušaldavo ir tapdavo valiutos vertu gardėsiu – pačiam suvalgyti ar į kokį gėrį su likimo draugais išmainyti.
Rusai mokytojai ir auklėtojai tarp savęs kalbėtis lietuviškai draudė, o išgirdę skaudžiai bausdavo. Broliai ėmė saugotis ir mokykloje tarpusavy kalbėjosi rusiškai. Palengva rusiška aplinka, o paskui jau ir atskirtis paaugus visai ištrynė jiems iš sąmonės gimtąją kalbą. Net jau porą metų mokyklą Butėnuose lankęs Albertas neatsilaikė – jo atmintyje išliko vos keli paprasčiausi lietuviški žodžiai. Tuose vaikų namuose nuolatos vyko kova už būvį – už savo teises ir šiokį tokį padorų egzistavimą turėjai kovoti visomis jėgomis – sukaupęs valią ir suspaudęs kumščius.

Vado sūnūs atsilaikė. Karžygiškas užsispyrimas? Jis padėjo tapti lyderiais – nutiko, kad dėl viršenybės kartą susipešė su vyresniu broliu Vladu. Jo laukė toks pat likimas kaip brolių – keleri metai rusiškoje mokykloje, o sulaukus 15-os – į technikos mokyklą, kur rengdavo šaltkalvius, traktorininkus ar vairuotojus. Ten po aštuonmetės pateko brolis Vladas, tačiau Albertas labai prastai matė. Net stipriausi akiniai negelbėjo: tam, kad galėtų matyti, ką mokytojas rašo ant lentos, visuomet sėdėjo pirmame suole. Baigus septynmetę, komisija nustatė, kad į traktorininkų mokyklą netinkamas, tad tegul toliau mokosi vidurinėje. Tuomet Albertas suprato, kad jo viltis yra mokslas. Veikiai tapo vienu geriausiųjų ir moksluose, ir visuomeninėje veikloje. Buvo išrinktas delegatu į sąjunginį jaunimo festivalį Maskvoje, jam ta proga net pasiuvo kostiumą, bet, matyt, sužinoję, kad jaunuolis iš liaudies priešų šeimos, iš delegatų sąrašo išbraukė. Matyt, dėl tokios pat priežasties vėliau, jau būdamas dėstytoju, negalėjo išvykti į Vokietijos demokratinę respubliką. Baigęs dešimtmetę, guvusis bei gabusis Baroniukas stojo į garsųjį Tomsko universitetą. Pavyko tik iš antro karto – metus darbavosi statybose, glausdamasis pas tremtinį, vos dvylikos kvadratų kambaryje su šeima gyvenusį dėdę Juozą Baroną. Pasirinko studijuoti istoriją. Buvę įdomu, ypač praktikose, kai dalyvavo tyrinėjant Pečioros upės uolų piešinius. Baigęs universitetą, mokėsi aspirantūroje ir pasiliko dėstyti. Vėliau, stingant darbo grynosios istorijos srityje, teko pasukti kultūros istorijos kryptimi, tapo docentu, mokslų daktaru. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, sumanė sugrįžti gyventi į Tėvynę.

Sugrįžimas į Lietuvą

Iš Sibiro į tėvynę pirmą kartą atvyko 1964 m. rugpjūtį, susitaupęs iš studentiškų pajamų kelionei. Namas dar 1949 m. buvo pervežtas veik į patį Butėnų kaimo centrą – kolūkio kontorai. Taip sakant, „pirmasis pajus“, kaip ir likusieji trobesiai, sodyba ir žemė.
Sibiro svečiui namai rodėsi kitokie, jau ne jo namai. Į juos pažiūrėjęs tik iš tolo. Tikėjosi brangių dalykų dar surasti sodybvietėje, tačiau ten buvo telikęs iš didžiulių akmenų sumūrytas rūsys, jo po dešimtmečio neliko, o iš puoselėto sodo užsilikusi vienintelė vyšnaitė. Slogūs įspūdžiai, tačiau Lietuva traukė. Baigęs mokslus svarstė sugrįžti, tačiau iškilo netikėta problema – beveik nebemokėjo kalbėti lietuviškai.

\Albertas, kaip ir visi broliai, vedė rusę. Nūnai šypsodamasis prasitarė, kad tik tada, kai Sąjūdžio metais Tomske kūrėsi Lietuvių kultūros draugija, pastebėjęs, kad tame mieste gyvenę ir lietuvaičių. Pažymėjo, kad dabar dažnai sakoma, kad Sovietų Sąjungą sugriovė Lenkijos „Solidarumas“ bei kitų socialistinių šalių nacionaliniai judėjimai, tačiau Albertas mano, kad čia daugiausia nusipelnė lietuviai, ir, žinoma, patys rusai. Juk tautų išlaisvinimą lėmė toje didžiulėje imperijoje išaušęs laisvės pavasaris.
Buvo bandoma kurti demokratinę visuomenę, daug prisidėjo Gorbačiovas, o ypač Jelcinas, kuris atvėrė vartus lietuviams išeiti iš buvusio tautų kalėjimo. Greitai durys užsitrenkė, o Rusija sugrįžo prie senos, totalitarinės, imperinės tvarkos.

Po 1990-ųjų įsirašęs į sugrįžtančiųjų represuotųjų programą, Albertas sugrįžo, gavo butą Vilniuje, lankė lietuvių kalbos kursus, bet net praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų tobulai lietuviškai kalbėti nebeišmoko. Gimtąja kalba šneka lėtai dėliodamas žodžius, ima ir užstringa viduryje sakinio. Nuolat skaito knygas lietuviškai. Perskaitęs nemažai tremtinių atsiminimų, Rūtos Šepetys knygą „Tarp pilkų debesų“, kurioje suradęs ir daug meninių pagražinimų. Akys jau ne tos, todėl didžiausias pasaulio pažinimas ir malonumai pasiekia klausantis – mėgsta per radiją paklausyti klasikinės muzikos, operų, įvairiausių žinių ir, žinoma, seniai pamėgtos ir savos stoties –„Radio svoboda“ – laidų rusų kalba. Vasaromis jo gyvenimas slenka sodžiuje, gimusio Tomske pusbrolio Petro sodyboje. Mėgsta pasikrapštyti darže, į valias vaikšto po mišką, kartais nuklysdamas net iki Sliepsiškių, kur aplanko tėvo kapą.

Barono vila

Pokariu sovietų sunaikintą Baronų sodybą tuoj po 1990-ųjų vėl kurti pradėjo žemes susigrąžinęs Juozas Baronas. Jo sumanymą kantriai tęsia sūnus Petras su šeima, žingsnis po žingsnio sukūrė puikią vietą savam gyvenimui bei kultūrinę pramoginę oazę visuomenei. „Barono vila“ šalyje žinoma kaip viena moderniausių ir sėkmingiausių kaimo turizmo sodybų. Vėlų 2015-ųjų rudenį Butėnų kaimo pokario partizanams skirtoje šventėje, besižvalgydamas Baronų sodybos poilsinėje „Barono viloje“, Panevėžio vyskupas-emeritas Jonas Kauneckas stebėjosi ir kartu esantiems pamokomai kalbėjo: „Matot, kokie mes, lietuviai, esame: sovietai šaudė, trėmė, viską sunaikino – ir štai kaip viskas naujai atstatyta, padaryta…“

Dabar karūnuoto laisvojo girių elnio logotipu su atgimimo data – 1998-aisiais – pažymėta Baronų sodyba klesti. Ten švenčiamos Petrinės, ten nuolatos užsuka įdomių žmonių, ten istorija susipina su dabartimi bei ateities viltimi švyti. Ten aš dažnai sutinku vasaromis atostogaujantį neeilinio likimo žmogų – Tomsko universiteto docentą, po ilgų gyvenimo klajonių ir vėl į tėvynę gyventi sugrįžusį šeimininko pusbrolį Albertą Baroną.