Saulėta popietė, nendres gal tik vos vos judina švelnus vėjelis, nešalta, galima būti be pirštinių, spinduliai ir šildo ir jaukią nuotaiką kelia. Gręžia eketes, kiti visokių įtaisų įtaisėlių prisidėję, meškerikes reikiamu kampu padėję žuveles vilioja.
Pėdsakų pėdsakai ir rusvų nendrių ir pakrančių medžių fonuose boluojančios žvejų „trobelės“ – kvadrato ir kitokių formų medžio rėmai, aptraukti celofano plėvele ant įvairiausių formų pavažų.
Ant Alaušo šiemet nekimba
Niekas didesniais laimikiais nesigiria, nors apie sausio vidurį ant Alaušo buvo žvejai sugavę didelių ešerių – buvę ir 300 – 500 gramų, o štai Valdas Tutkus sakė net 800 gramų svorio stambuolį išvilkęs. Raudonai tamsus, tikriausias gražuolis su karališka ketera ant nugaros buvęs.
Vytautas Juknevičius gręžia eketę. Sakosi tik atėjęs, tik trečią sykį grąžtą vikriai suka, pilasi ledas su sniegu ir geležtę į ežero vandenį niurktelį. Kokio storio ledas. Na, čia tai gerokai storesnis negu 30 centimetrų. Jau nebaisu – neįlūši, bet reikia saugotis nepargriūti, nes labai slidu.
Gintas Dabrega nedideles žuveles traukia. Jis universaliu masalu tirštai raudonos spalvos uodo trūkio lervomis vilioja. Ir visai nesvarbu: ar karšis, ar ešerys, ar kuojikė užkibs. Ant ledo guli kelios nedidelės žuvikės, o Gintas prisimerkęs sugrąžina intrigą, sėkmingo žvejo balsu prataria, kad jau buvę du geri kibimai – du kartus užkibę kilograminiai ešeriai, tik jų ištraukti nepavyko, kažkaip nuo kabliuko nusprūdę.
Nors nuolat gandai miestelyje sklando, kad tas ar anas didelių kuojų sugavo, bet paklaustas dažniausiai nepatvirtino – sugavęs šį tą, bet ne tiek, kiek tikėjosi – prastoki šiemet metai. Na, gal labiau pavasariop daugiau ir didesnių žuvų pavyks sužvejoti.
Beragis – šviesi, lygi ledo erdvė
Girgždindamas sniegą, spėriu žingsniu prisiartinu prie trijų namukų kolonijos, žengiu prie artimiausio, pačio gražiausio, kurio skaidrume tamsuoja žvejo siluetas. Pravėręs duris sveikinuosi su pažįstamu miestelio gyventoju Romu Kubiliumi.
Klausteliu apie žvejybos ypatumus, o jis šypsodamasis atsako: „Taip žvejodavau nuo pat mažens, ten Suvalkijoje, beveik prie Marijampolės, bet arčiau Vilkaviškio, visai netoli Bagotosios miestelio, Višakio upelėje, kuri panašaus didumo kaip mūsų Jara. Sugaudavome daug, ypač džiaugdavomės šapalais. Dar prisiminė pakrantės kelmą, po kuriuo buriuodavosi žuvys ir, nors užkibusios nelikdavo, jos vėl į savąją vietą sugrįždavo, vėl ant kabliuko užmautą masalą, dažniausiai slieką, griebdavo.”
Svėdasuose pirmas potyris R. Kubiliui buvęs 1973 m. žiemą, kuomet legendinė Alaušo ežero žvejė Mardosienė, išgirdusi paklausimą, kaip kimba žuvys, pasiūlė pačiam pabandyti – padavė trumpą kotelį, ant kurio buvo pririštas valo gabalas ir kabliukas su prie jo prilipdyta blizgančia skardele. Negilu ten, gal vos trys metrai tebuvę, bet vos įleidęs valą pajuto, kad kažkas užkibo. Ir labai sunkaus, tarsi būtų užkliuvęs ar į kokį kelmą įsmigęs kabliukas. Sulaikęs kvėpavimą palengva ėmė traukti laimikį aukštyn ir eketėje pasirodė geltonas milžiniško karšio šonas. Tuo metu žuvis suspurdėjo ir, nulaužusi kabliuką, išsivadavo – nėrė į gelmę.
Šitas namelis aukštesnis negu šalia esantys vos ne taisyklingo kubo formos svėdasiškių žvejų nameliukai. Vasarą tiktų ir šiltnamiu pabūti, keli pomidorai tilptų. Jo aukštis yra privalumas, mat kiek pasėdėjęs gali viduje atsistoti, išsitiesti. Jaunatviškai šypsosi buvęs zootechnikas, bet prasitaria, kad kaulai pastingsta ilgėliau pasėdėjus – juk jau septintą dešimtį įpusėjęs. Kartais ir žodį „senatvė“ prataria. Sugavęs vos keturias kuojikes bei palšas. Pakaks, bus gera keptuvė, nes dar turįs iš praeito karto užsilikusių žuvelių.
Nendryno pakraštyje dviejų stogų kolonija boluoja žvejų nameliai. Taikydamas per sniego saleles – ne taip slidu, keliauju link anų. Žalsvas kostiumas, tvirta figūra – Dobilas Barysas. Trys žuvelės, bet tikslas pasiektas – malonumas patirtas. Filosofuoja, kad kaip ne kiekvienas pasimylėjimas turi pasibaigti apvaisinimu, taip ir ne kiekviena žvejyba – gausiu laimikiu. Dvi eketės, dvi meškerikės – tiek tegalima. Ledas storas. Bandau matuoti, nors netiksliai, bet nusprendžiu, kad 27 centimetrai. Dobilas pusiau patriotiškai prataria, kad toks ir tanką išlaikyti gali, o gal visus, kiek Lietuva jų turi…
Prabilo apie per didįjį šaltį aidėjusias skeldėjančio ledo melodijas – cypia, sprogsta, traška, dūžta… Vertėtų tą ežero muziką įrašyti. Meškerikės pas D. Barysą dvi. Taip jos geriausios, mat žvejys pripranta ir jo įrankis tampa pats geriausias. Žvejybos mokaisi, vis ko nors labiau patyrusio žvejo paklausi, stebi, kaip jis elgiasi ir tobulėji, palengva pats patyrusiu žveju tampi.
Iš elegantiškos būdelės atsiliepia Valančiūno Virgis. Jis tai nuo pat gimimo prie ežero ir ežere. Dar jo tėvelis žūklaudavęs su bučiais. Tik tuomet jis tai daręs teisėtai, o kas dabar tokiu būdu bando žuvelių sugauti, tiesiog brakonieriauja. Daug čia visko būdavę prie to ežero.
Raitosi cigaretės dūmas, žvejai vynioja meškeres, palengva merkiasi vis dar neilga vasario diena.
