Kai lygybė išmeta vietos kultūrą pro langą (Rievės. 2026-06-26)

Viena po kitos Anykščių rajono bendruomenės skelbia, kad atsisako daug metų vykusių tradicinių kultūros renginių ir švenčių. Ir visur, kaip susitarusios, įvardija vieną tą pačią priežastį – Anykščių rajono savivaldybė bendruomenės projektui, pagal kultūros projektų finansavimo programą, neskyrė finansavimo. Todėl šiais metais ir Joninės, ir Oninės – atšaukiamos. O Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“ net likviduojamas – Vaižgantas mirė antrą kartą.
Juk, šiaip ar taip, pati savivaldybė pademonstravo, kad jūs – ne kultūra. Bent jau ne prioritetinė. Yra geresnių ir labiau vertų. Išgyvensit be Joninių ir Oninių, bet galėsit pasidžiaugti cirku ar linksmai nusiteikusiais dramaturgais.
Žinoma, galima diskutuoti, ar atšaukdamos šventes bendruomenės neveikia prieš savo pačių žmones ir kokia tų bendruomenių prasmė, jei bendruomeniškumą diegia per biudžeto pinigus. Tačiau laikai nebe tie, kai šventei, kokiai gegužinei, užteko kaimo armonikieriaus, geros nuotaikos ir suneštinio baliaus. Laiko dvasia, reikalavimai ir galų gale organizatorių teisinė atsakomybė pasiekė kitus standartus. O ir neteisingumo jausmas, kai „kodėl svetimiems davė, o mums, saviems, ne“, tas jausmas, kuris priverčia žmones ne visada elgtis protingai, bet energingai, daro savo. Savivaldybė pasirinko – bendruomenės taip pat. Galų gale nėra jokio reikalo iš savo kišenės rengti visuomenines šventes, kurias metų ataskaitose meras ar administracijos vadovai įsirašys į statistiką apie nuostabiai vadovaujamos savivaldybės kultūros pasiekimus. Tad, panašu, jog atšaukiamose šventėse yra ir protesto savivaldybės vadovams elementas.
Pats kvailiausias, arba sąmoningai, ciniškai pagal principą, „o kam buvo naudinga“ padarytas sprendimas, kurį buvo galima sugalvoti savivaldybei – į vieną projektinę kultūrinę programą suplakti ir profesionalųjį, ir kaimo saviveiklų meną. Jau nekalbant apie slidžiai interpretuojamą projekto teikėjo lokaciją. Nustatę tas pačias taisykles tiek tarptautinių konkursų laureatams, tiek Kavarsko armonikieriams, savivaldybė sukūrė ne teisingumą, o priešingai – išmetė vietos kultūrą pro langą.
Juk natūralu, kad ekspertas, vertindamas projektus pagal pateiktus reikalavimus ir kriterijus, maksimalų balą turės skirti profesionalui, o ne bendruomenės kolektyvui. Ekspertai tik padarė darbą, kurį privalėjo pagal tos pačios savivaldybės patvirtintas taisykles.
Valdininkai ir savivaldybės vadovai suklydo? Bet kiek galima klysti be jokios atsakomybės? Pirma sukuriamos profesionalus ir bendruomenes supriešinusios projektų taisyklės, o dabar dar ir rajono Tarybos posėdyje teko perbalsuoti už Menų pažinimo centro projekto įgyvendinimą. Nes gairės buvo skirtos ne tam kvietimui. Tai niekas iš Tarybos narių net neskaitė?
Tačiau, susidaro įspūdis, jog rajono vadovams, rajono kultūros tarybai buvo svarbiau ne paskleisti informaciją apie posėdžius, kultūros tarybos narių nuomones, kad vietos bendruomenėms būtų lengviau orientuotis, kokie prioritetai teikiami kultūrai, bet iš kultūros tarybos narių pašalinti nepatogius (dabar jau pasitraukusius) narius – „Anykštos“ vyriausiąją redaktorę Gražiną Šmigelskienę ir nacionalines kultūros programas kūrusį kultūrologą Vytautą Balčiūną. Tad rezultatas toks, koks ir turėjo būti. Bendruomenėms belieka atšaukinėti renginius ir komunikuoti, kad šventė nevyks, nes savivaldybė neskyrė finansavimo.
Mero ir Tarybos rinkimai jau nebe už kalnų ir jei bendruomenės išdrįs eiti į atvirą konfrontaciją su savivaldybės valdžia ir švenčių atšaukimą perkelti į kitą lygmenį – apie tai ims kalbėti kiekviena proga, savivaldybės vadovų aprūpintojo statusas greitai gali pasikeisti į rūpintojėlio. Tada geros perspektyvos rinkimuose nebešvies.
Kaip bendruomenės gali išsakyti savo poziciją? O kad ir padaryti šventės atšaukimą kuo labiau matomą. Kalbėti, rodyti, kartoti… Kai praėjusi šalies valdžia visai nusiklimatokeitinėjo pabrangindama dujas buitiniuose balionuose, vienas degalinių tinklas pardavimo čekiuose ėmė spausdinti sakinį, kurioms partijoms už brangias dujas pirkėjai turi dėkoti. Ir tai buvo labai skausminga. Akcizas greitai sumažėjo. Jei bendruomenės šventės dieną, kai ji turėjo vykti, masiškai į socialinius tinklus susikels, pavyzdžiui, padėkas merui už nuostabią kaimo šventę, sukals lenteles su šventės programa vietose, kur renginiai turėjo vykti – bus skausminga. O jei dar ir valdžiai pristatant veiklos ataskaitas seniūnijose ne klausys, kokius Vasiukus dar aplenks mūsų rajonas, o klaus, vis tik kodėl pirmą kartą neįvyko Joninės ir kur gali vesti rajoną tokie vadovai, jei net tokios smulkmenos, kaip bendruomenės šventės paremti nesugebėjo – politikams bus labai skausminga. Nes ačiū Dievui, vis dar turime rinkimus, kurie vieninteliai dar gali parodyti politikams jų vietą. Jie – tautos valios vykdytojai, ne Kinijos imperatoriai ir batiuška iš Baltarusijos. Ir skaudės jau ne tik merams, bet ir kiekvienam rajono Tarybos nariui, nes už Tarybos nario statusą dabar jau jie gauna atlyginimą, o pinigų, nukritusių „iš oro“ nesinori netekti.
Valdžia turi suprasti, kad kažkokia kultūrinė veikla kaimuose svarbi ne tiek dėl jos kuriamos vertės, kiek dėl pačio žmogaus socialumo. Kad žmogus judėtų. Nesustingtų, nes kas sustingsta, tas miršta. Galų gale, kokią superinę vertę bendruomenės nariai gali sukurti, jei ir tas peršviečiamas inteligentijos sluoksnelis, kuris turėjo domėtis, rūpintis kultūra, yra panaikintas. Uždarant mokyklą, biblioteką, polikliniką sunaikinamas ne biudžeto švaistymas, o kultūra. Ji nužudoma. Nes kultūra nėra tik renginiai. Kultūra – tai terpė, kuri tuščia nebūna.
Ir pabaigai – negaliu negrįžti prie kultūros projektų klausimo. Kurkliai. Mažoji Lietuvos kultūros sostinė, regis, jie turėtų būti šių metų Anykščių rajono kultūros prioritetas, bet ir Kurklių projektas liko už borto. Kas pasikeistų, jei Kurkliai nebūtų tapę kultūros sostine? Pasityčiojimas, sabotažas ar abejingumas rajonui? Kam siekti iškilmingų vardų, ir skambėti kaip tuščiai puodynei? Nes toks dėmesys kultūros sostinei, koks jis yra dabar, atrodo kaip patyčios.