Sūnaus gedinčios motinos gydytojų atsakymai neįtikino

Po „Anykštos“ publikacijos, kurioje Ksenija Šiktarova iš Skiemonių seniūnijos papasakojo savo skaudžią istoriją, kuomet jos 52 metų sūnus Povilas mirė dėl žastikaulio lūžio (PIVORIENĖ S. „Mirė susilaužęs žastikaulį“, „Anykšta“, lapktičio 14 d.), šią situaciją narplioti pradėjo Anykščių rajono tarybos narys, konservatorius Dominykas Puzinas.
Politikas kreipėsi paaiškinimo į Anykščių ir Utenos ligonines, kuriose P. Šiktarovas buvo gydytas, tačiau ir įsikišus Tarybos nariui, gydytojų paaiškinimai motinai nesuteikė aiškumo ir jos nenuramino.

Atsigėrė vandens ir krito negyvas

Šių metų sausio mėnesį K. Šiktarovos sūnus Povilas Šiktarovas motinos namuose griuvo ir susilaužė žastikaulį, o po savaitės mirė.
Dėl tokios, atrodytų, nerimtos traumos, P. Šiktarovas neskubėjo kreiptis ir į medikus, tačiau po paros vis tik nuvyko į Anykščių ligoninę, kur jam buvo nustatytas žastikaulio lūžis. Po kelių dienų sveikatai ėmus blogėti, vyras greitosios automobiliu buvo nuvežtas į Utenos ligoninę, kur tą pačią naktį mirė. Kaip K. Šiktarovai pasakojo kartu vienoje palatoje su P. Šiktarovu gulėjęs vyras, jo Povilas naktį paprašė vandens, atsigėrė ir krito aukštielninkas lovoje bei nebejudėjo. Povilas mirė.
Sielvartaujanti mama negali rasti ramybės – nori išsiaiškinti, ar tikrai sūnaus nebuvo galima išgelbėti ir ar tikrai jis, krisdamas, nepatyrė dar vienos traumos, dėl kurios galėjo tiesiog ligoninėje mirti. O ekspertizės išvadose rašoma, kad jis mirė dėl kraujavimo iš skrandžio, kad yra „kairio žastikaulio kaklo lūžis“.
„Anykšta“ tris kartus komentaro kreipėsi į Utenos ligoninę, tačiau atsakymo nesulaukė, o Anykščių ligoninė ,,Anykštai“ atsiuntė Anykščių ligoninės Ortopedijos traumatologijos poskyrio vedėjo Aloyzo Pranskūno parengtą paaiškinimą, kuriame teigiama, jog „Pacientui teiktas adekvatus maksimalus ištyrimas, dėmesys ir pastangos jo patirtos traumos gydymui. Tolesni sveikatos sutrikimai nesusiję su patirta trauma.“

„Ne vietoje ir ne laiku atsitiko didžiulė nelaimė“

Tarybos narys, Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos komiteto pirmininko pavaduotojas D. Puzinas, susipažinęs su publikacija „Mirė susilaužęs žastikaulį“, pats kreipėsi į Utenos ligoninės direktorių Gedą Kukanauską bei Anykščių ligoninės direktorių Dalių Drungą, prašydamas pakomentuoti situaciją.
„Man ligoninės reikalai visą laiką rūpėjo ir man jie rūpi, tai galima pastebėti ir iš mano darbų, – kodėl ėmėsi iniciatyvos pats aiškintis, kas atsitiko K. Šiktarovos sūnui, paaiškino D. Puzinas. – Vieną rytą man iš anykštėnų atėjo žinia, kad vėl yra straipsnis apie Anykščių ligoninę. Pasiskambinau Anykščių ligoninės direktoriui pasiaiškinti, kas įvyko, vėliau susisiekiau ir su Ksenija Šiktarova. Išsiaiškinau visas aplinkybes, kas jai svarbu ir kokie jos lūkesčiai. Išsiaiškinau, kad jai labiausiai reikia to žmogiško atsakymo, ko dažnai trūksta iš institucijų – supratimo, atjautos.“
Gavęs K. Šiktarovos sūnaus P. Šiktarovo mirties liudijimą, su juo politikas kreipėsi į Utenos ligoninės naująjį direktorių G. Kukanauską, kuris įstaigoje pradėjo dirbti vos prieš porą savaičių.

„Ligoninės direktoriaus paprašiau pakomentuoti situaciją ir gavau atsakymą, kad tai, kas parašyta mirties liudijime – mirties priežastis – hipovoleminis šokas – yra teisingas.
Taip pat pavyko sužinoti iš Anykščių gydytojų, kurie gydė poną Šiktarovą, bendrą informaciją. Pats susidariau įspūdį, kad ne vietoje ir ne laiku atsitiko didžiulė nelaimė, o priežasčių buvo daugybė – asmens gyvenimo būdas, jo ligos, nelaimingas atsitikimas. Kad Anykščių ligoninėje būtų padarytos kažkokios klaidos, to nepastebėjau – pats susiradau ministerijų paruoštus reagavimo algoritmus, ir iš to, ką man papasakojo, kas buvo atlikta Anykščių ligoninėje ir žiūrint į algoritmus, bent man, neturinčiam medicininio išsilavinimo, neatrodo, kad kažkas buvo pražiūrėta“, – dalijosi D. Puzinas.
Rajono tarybos narys teigė, kad kreipėsi ir į savo pažįstamus medikus bei iš jų sulaukęs paaiškinimo, jog „teoriškai nėra įmanoma, kad pargriuvusiam žmogui, susilaužiusiam žastikaulį, prasidėtų kraujavimas iš skrandžio ir su tuo kraujavimu jis išgyventų savaitę be jokių skausmų, didesnių simptomų ir dar po kelių parų nuo kraujavimo mirtų.“

„Labai gaila, kad tokia situacija įvyko, kad mama prarado vaiką. Aš, kaip Tarybos narys, iš savo pusės padariau viską, kad ponia Ksenija gautų jai visus rūpimus atsakymus. Ji pati buvo Utenoje, susitiko su sūnų gydžiusia gydytoja, ligoninės direktoriumi, ir Anykščių ligoninės direktorius žadėjo paskambinti. Atsakymus, atrodo, gavo, sakė, kad jai ramiau. Žinojimą, atjautimą, manau, mama gavo“, – teigė Tarybos narys.
Pasiteiravus, ką, jo nuomone, keičia tokių istorijų viešinimas ir ar jis reikalingas, D. Puzinas kalbėjo:
„Manau, kad, kai žiniasklaida paviešina tokius atvejus, tai ir patiems medikams suteikia galimybę pasižiūrėti iš „paukščio skrydžio“ į visą visumą, ir duoda impulsą vietiniams politikams sureaguoti, nes ne visada juos tokia informacija pasiekia. Ir į mane ne visuomet žmonės kreipiasi, nors dažnai sulaukiu gyventojų kreipimosi dėl ligoninės – ir skundų, ir, labai džiugu, pagyrų. Žiniasklaida yra terpė, kur šiuos dalykus galiu pastebėti. Jei kritika yra konstruktyvi, ji visada reikalinga.
Viskas, kas susiję su ligonine, man nuoširdžiai rūpi, noriu, kad ligoninėje situacija keistųsi į gera. Manau, ir keičiasi.“

Laukia toliau…

Tačiau motina K. Šiktarova, tarpininkaujant Tarybos nariui D. Puzinui turėjusi galimybę pasikalbėti su Utenos ligoninės vadovais, nesijautė nuraminta, kad abiejų ligoninių medikai padarė viską, kad jos sūnaus gyvybė būtų išgelbėta.
„Su Anykščių ligoninės direktoriumi nebuvau susisiekus – jis, kaip man žadėjo D. Puzinas, turėjo paskambinti, bet nepaskambino. O Utenos ligoninės direktorius man paskambino ketvirtadienį (lapkričio 20 dieną – aut. past.) vėlai vakare, aš pasakiau, kad rytoj būsiu Utenoje ir užeisiu. Buvau užėjus, radau direktorių ir atėjo tikriausiai daktarė ar seselė, tiksliai nežinau – nebuvo jokio ženkliuko ant chalato. Daugiausia ji kalbėjo, o direktorius nelabai ką pasakė. Kaip pasakyti… Kvailą mane padarė, bet aš padėkojau ir parvažiavau… – nusivylimo neslėpė K. Šiktarova. – Jam žastikaulis lūžęs, o man taip sakė, kad čia kaklo kaulas. Sakau – o kaip jis savaitę lūžusiu kaklu gyveno?“

Be to, po mirties, atlikus ekspertizę, išduotame mirties liudijime nieko nerašoma apie tai, kad P. Šiktarovui buvo kepenų cirozė. Tačiau medikai motinai sako, kad tai galėjo būti sūnaus mirties priežastimi ir cirozė galėjo sukelti kraujavimą iš skrandžio: „Ekspertizėje nebuvo nustatyta cirozė, o man jie sako, kad cirozė buvo. O kaklas – neįsivaizduoju… Jis palatoj griuvo aukštielninkas ant lovos užtvaros. Ir viskas. Dar kartu gulėjęs vyras pasakojo, kad Povilas tik galvą pakasė ir nutilo… Sakytum, mirė gulėdamas ar namuose, kai tik griuvo. Viskas įvyko ligoninėj. Grįžau namo ir laukiu. Gal reikia į advokatus kreiptis. Noriu išsiaiškinti…“ – nuleisti rankų nenori K. Šiktarova.

Motina apgailestauja, jog viešojoje erdvėje spekuliuojama, kad jos sūnaus gyvenimo būdas galėjo sukelti jo mirtį – kalbama, galbūt Povilas griuvo girtas. Per aštuoniasdešimties metų slenkstį peržengusi motina griežtai paneigia šiuos gandus ir neslepia, kad jai dėl to yra skaudu: „Jis prie mano akių griuvo, tikrai buvo blaivus ir dar sakė, kad nesinervinčiau, nes jam viskas gerai…“
Paklausus, ar, paviešinus jos tragišką istoriją, neatsirado daugiau politikų, Tarybos narių, kurie pasiūlytų pagalbą, K. Šiktarova sakė, jog ne, „tik Puzinas sakė, kad susiskambins su daktarais ir tada patars.“