Muzikos ir poezijos penktadienis

Rugpjūčio 15-osios vakaras Dainuvos slėnyje buvo pirmoji didžioji kulminacija. Kol saulė leidosi purpuriniu taku už Šventosios, o tarp slėnio pušų šakų nardė šikšnosparniai, didžioji scena tapo magnetu, traukiančiu tūkstančius miesto svečių ir anykštėnų.
Ovidijaus Vyšniausko sūnaus Adomo Vyšniausko debiutas šiame festivalyje buvo sutiktas ovacijomis – jo daina „Jeigu žinai, ko tu nori“ greitai tapo vakaro himnu. Giedrės Kilčiauskienės ir pianisto Andrejaus Polevikovo duetas sukūrė trapų, bet galingą tylos ir garso dialogą. Sauliaus Urbonavičiaus-Samo „FortePiano“ parodė, kad „Bix“ rokas gali apsivilkti baladės rūbą. „Huge Soul“ nukėlė publiką į „Hiperbolės“ laikus, o Jokūbas Bareikis atgaivino Vytauto Kernagio dainas – daugelis klausėsi su šypsena, kuri slepia sentimentus. Vakaro vartus atvėrė „Baltos Varnos“, o visą laiką gyvą pokalbį su publika palaikė Edita Mildažytė.

Žmonių minios užliejo Dainuvos slėnį – prie kasų, kioskelio, net prie tualetų nusidriekė eilės. Interneto ryšys strigo, bet tai tapo privalumu – žmonės bendravo gyvai, šypsojosi vieni kitiems. Maždaug aštuoni iš dešimties buvo atvykę iš kitur, tad Anykščiai tapo melomanų iš visos Lietuvos susitikimo vieta. Publikoje buvo galima pamatyti ir visus vietos kultūros įstaigų vadovus, ir rėmėjus – tarp jų ir rajono Tarybos narys, verslininkas Lukas Pakeltis su šeima.
Kai vidurnaktį minia persikėlė į Anykščių koplyčią, atmosfera tapo kitokia – intymi, šiek tiek mistiška dėl buvusių kapinių aplinkos. Aktorius Vytautas Rumšas skaitė Justino Marcinkevičiaus eiles, o koplyčia braškėjo per siūles nuo žmonių – dalis klausėsi koridoriuje, prisėdę ant laiptų, galerijoje su Romualdo Inčirausko skulptūromis ar net lauke. Ten, tarp XIX amžiaus sienų ir žodžių, buvo aišku: šiame festivalyje skaitomoji poezija svarbi lygiai tiek pat, kiek ir dainuojamoji.

Teatras, kinas, poezija, legendiniai bardai

Šeštadienį „Purpurinis vakaras“ virto kaleidoskopu. Popietę kultūros centro salė knibždėjo nuo žmonių, laukusių Oskaro Koršunovo „Vestuvių“. Spektaklis buvo groteskiškas veidrodis – kvatojome iš veikėjų, bet kartu atpažinome save. Juokas, kuriame slypi šiek tiek liūdesio, pasirodė esąs tikra terapija.
Kiti tuo metu rinkosi kitą kelionę – Algimanto Pozdniakovo filmą „Kažkas atsitiko“. 1986-ųjų juosta priminė, kaip muzika tuomet reiškė daugiau nei garsus – ji buvo ir svajonė, ir maištas.

Vėliau, 16 valandą, Rašytojų kalnelyje tarsi sustojo laikas. Liutauro Degėsio poetinė-muzikinė esė „Esu tas, kuris kalba“ skambėjo ypatingoje aplinkoje – tarp Baranausko klėtelės ir Vienuolio namo. Prie jo prisijungę Jonas Baltokas ir duetas „JieDu“ sukūrė tylos, žodžio ir akustinės muzikos junginį, kuris veikė stipriau nei sustiprintas triukšmas.
Vakare Dainuvos slėnyje – vėl tūkstančiai žmonių. Per šešias valandas trukusį muzikos maratoną scenoje pasirodė Andrius Kaniava, Jurga Šeduikytė, Vladas Bagdonas, Dominykas Vaitiekūnas, sunkiojo roko grupė „KanDis“ su Algirdu Kaušpėdu ir Viktoru Diawara, Ieva Narkutė, Storpirščių šeimos trio. Publika plojo, šoko, dainavo – čia susitiko kelios kartos.

Ypač įspūdingai paminėtas „Dainos teatro“ 40-metis. Programą kūrė Aidas Giniotis, Raminta Naujanytė-Bjelle, Ilona Balsytė, Gediminas Storpirštis ir kiti. Finalą vedė pusbroliai Ainis ir Simonas Storpirščiai – su humoru, saviironija ir artumu jie pavertė koncertą tikra šeimos švente.

Muzika už tvoros

Vis dėlto ne visi pajėgė patekti į mokamus renginius. Bilietų kainos siekė arti 70 eurų už dvi dienas (anykštėnams – 60), viena diena kainavo apie 50, o „Vestuvių“ spektaklis – 27 eurus. Todėl nemaža dalis miestelėnų muzikos klausėsi miške už tvoros. Garsas sklido nepriekaištingai, tik scenos vaizdą slėpė juoda plėvele aptemptos metalinės tvoros. Susirinko šeimos, jaunimas, vyresni žmonės – į pušų kamienus atrėmę savo dviračius jie klausėsi, tarsi norėdami ausimis bent trumpam įsileisti festivalio garsų magiją. Ne vienas svarstė: gal kitąmet verta palikti mažus neuždengtus „langelius“ tvoroje, kad keli anykštėnai nors trumpam iš toli galėtų pamatyti purpurines scenos šviesas?

Tuo tarpu organizatoriai dovaną anykštėnams pateikė ketvirtadienį. Ja tapo Nalšios dueto – Audronės Vakarinienės ir Vilijos Vaitkienės – melancholiškai romantiškas pasirodymas kartu su pianistu Rytu Linge Vyskupo skvere.

Festivalį palaikė bendruomenė

Dar prieš metus tvyrojo abejonės, ar festivalis išliks – be savivaldybės paramos jis galėjo nutrūkti. Rajono tarybos sprendimas skirti subsidiją tapo tikru išsigelbėjimu. „Festivalis turi savo ištikimą auditoriją, bet mes kasmet bandome atrasti naujų kelių, kad jis pasiektų dar platesnę publiką iš visos Lietuvos“, – sakė organizatorius Benas Jakštas.

Šiemet programą praturtino ne tik muzika, bet ir Samo tapybos paroda Menų inkubatoriuje, Aido Marčėno bei Liutauro Degėsio poezijos skaitymai, Oskaro Koršunovo teatras, senieji ir naujieji bardai, sunkiojo roko akordai per „Anties“ keturiasdešimtmetį su militaristine uniforma apsirengsiu, iš Andrioniškio miškų kilusiu Algirdu Kaušpėdu.

Purpurinė magija

Tris dienas Anykščiai kvėpavo ypatingu ritmu. „Purpurinis vakaras“ dar kartą įrodė, kad tai ne tik festivalis, o reiškinys, jungiantis visos Lietuvos žmones, meną ir kultūrą. Kiekvienas čia rado savo purpurinį momentą – vieni muzikoje, kiti poezijoje, dar kiti paprasčiausiame pokalbyje eilėje prie nealkoholinio alaus ir keptos duonos.
18-ąjį kartą Anykščiai tapo meno kurortu, kuriame kultūra ne tik gyvena, bet ir įkvepia.

The post Festivalis „Purpurinis vakaras“ sulaukė pilnametystės appeared first on Anyksta.lt.