The post Antano Vienuolio laiškų knyga appeared first on Anyksta.lt.

Kryžius bus restauruojamas

Anykščių rajono savivaldybės architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Stankevičienė sakė, kad rašytojo, kunigo St. Ylos gimtinės vieta kultūros vertybių registre yra įregistruota (unikalus kodas kultūros vertybių registre – 2751) Luciūnų kaime, Kurklių seniūnijoje.
Tačiau Luciūnuose stovintis paminklas pūva, jo metalinio saulės vainiko dešinės pusės apačia nupuvusi, dingusi.
„Kunigo St. Ylos kryžius buvo 1992 metais įtrauktas į registrą ir aš pati tam rengiau dokumentus. O pats kryžius 1990-aisiais pastatytas.
2017 metais parengus restauravimo-konservavimo programą, buvo atlikti kryžiaus, žyminčio kunigo St. Ylos gimtinę, konservavimo darbai. Šiais metais skirtos lėšos kryžiaus kryžmos ir jos meninių detalių restauravimo darbams, šie darbai bus atliekami savivaldybės biudžeto lėšomis artimiausiu metu. Kiek tai kainuos, pasakyti negaliu, nes dar neįvyko viešieji pirkimai“, – apie kryžių St. Ylai atminti, kurį padarė žinomas, iš Troškūnų seniūnijos kilęs tautodailininkas Liudas Tarabilda (1916–2004), pasakojo D. Stankevičienė.

Kodėl paminklai Šmukštarui – ne vertybė, negali paaiškinti

Ažuožeriuose tautodailininkų Juozo Šlivinsko ir L. Tarabildos darytos skulptūros astronomui Šmukštarui (beje, Ažuožeriuose iš tiesų gyveno Jonas Navikas, gerai supratęs astronominius reiškinius ir taip palikęs įspūdį jaunajam A. Vienuoliui), yra sunaikintos.
Šie stogastulpiai buvo pastatyti Anykščių muziejaus direktorės, muziejininkės Teresės Mikeliūnaitės iniciatyva. Kaip „Aukštaitiškame formate“ rašo 1989–1992 metais Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejui vadovavęs V. Balčiūnas, „1974 ir 1976 metais ant Karvelio kalnelio, prie Ilgio ežerėlio buvo įamžintas kaimo astronomas Šmukštaras – Juozo Šlivinsko realistinė skulptūra vaizduoja Šmukštarą, kairėje rankoje laikantį žemyn nuleistą garsiąją astronominę lazdą, o dešinėje rankoje laikantį aprūkusio stiklo šukę, pro kurią jis žvelgia į užtemusią saulę (pilnas saulės užtemimas įvyko kaime 1887 metų rugpjūčio 19 dieną, kai būsimam rašytojui ėjo penkti metai), o antrąją skulptūrą – L. Tarabildos kūrinį – sudaro labai aukšta ąžuolo kolona, virš kurios horizontaliai prie kolonos pritvirtintų debesų kaip įkvėpimo mūza skrenda metalinį žvaigždžių vainiką laikanti įkvėpto astronomo skulptūra. <…>

Deja, jau porą dešimtmečių čia viskas pasikeitė – išniekintas L. Tarabildos paminklas: jo tik apatinė dalis, nupjovus paminklą, įkastą į žemę, styro augančiame privatizuotame pušynėlyje ir ženklina Karvelio kalnelio viršūnę, kur stovėjo abu paminklai Šmukštarui, o J. Šlivinsko skulptūra, kurios žemėje esančio pamato metaliniai strypai dar tebėra buvusioje vietoje, perkelta visai į kitą vietovę, prie buvusio šoumeno Gintaro Ruplėno sodybos, kur guli nupjauto L. Tarabildos paminklo kolona ir sumesti skulptūros debesys, o horizontalios metalinės astronomo skulptūros nebėra.
Šį išniekintą paminklą jau pūvantį 2010 metais surado ir paskelbė Lietuvos astronomai savo svetainėje www.astronomai.lt (https://www.astronomija.info/a-vienuolio-astronomas-smukstaras/).

Jų medžiagą su trimis nuotraukomis gali peržiūrėti kiekvienas šioje nuorodoje ar google paieškoje įvedęs paieškos žodžius „astronomas Šmukštaras“. Šią nuorodą ir mano parengtą išsamų kultūrinį komentarą prieš kelerius metus rodžiau tuometiniam Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktoriui Antanui Verbickui ir muziejaus kuratoriui Tautvydui Kontrimavičiui, savivaldybės paminklosaugininkei ir kitiems pareigūnams, bet iki šiol reakcijos jokios“, – „Aukštaitiško formato“ straipsnyje „Pūvanti atmintis Anykštijoje“ rašo kultūros paveldo tyrinėtojas, buvęs kultūros viceministras V. Balčiūnas.
Pasiteiravus, ar minėtos skulptūros yra įtrauktos į kultūros vertybių registrą, D. Stankevičienė sakė, kad jos „nebuvo ir nėra registruotos kultūros vertybių registre“.
Paklausus, ar stogastulpiai Šmukštarui nebuvo įtraukti į registrą, nes yra nevertingi, specialistė teigė:
„Nieko negaliu pakomentuoti, nes nieko nežinau. Pasakiau kaip faktą, ko nėra registre. Tikrai negaliu pasakyti, kodėl jie ne registre, kodėl jų niekas neįrašė. Jie buvo pastatyti 1976 metais, nežinau, kodėl 1976 ar 1980-siais niekas jų neįrašė. Nežinau“. Pastebėjus, jog keista, kad T. Mikeliūnaitės statyti objektai yra nesaugomi, D. Stankevičienė patarė: „Balčiūno ir paklauskit, kodėl jis neinicijavo, kai buvo muziejaus direktorius, įtraukti Šmukštaro. Galėjo Vienuolio kelią visą įtraukti ir būti vienas iniciatorių.“

Stogastulpiai – privačioje teritorijoje

Muziejininkas, buvęs ilgametis Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas pasakojo, jog viena skulptūrų astronomui Šmukštarui Ažuožeriuose buvo pastatyta 1976 metais vykusio plenero metu.
„Aštuntame dešimtmetyje buvo padaryta medžio drožėjų stovykla ir pastatė tas skulptūras, ženklino konkrečias vietas. Kai pravažiuojate Ažuožerius, ties įvažiavimu, prie kelio, stovi medinis drožinys – buvo du, bet vienas sudegintas dar iki nepriklausomybės. Buvo paženklinta sodybvietė, trečia buvo pastatyta ant Karvelio kalnelio, o ketvirta – kryžius į Peslius, kur Veronika galbūt prie jo meldėsi, prieš eidama nusiskandinti“, – sakė A. Verbickas. Jis pasakojo, kas nutiko šioms skulptūroms ir neslėpė, jog nei jis pats, nei kažkas kitas iniciatyvos pakeisti situacijos nesiėmė.

„Kai dirbau Ažuožerių mokykloje devintame dešimtmetyje, tada su vaikais mes žygiuodavom tuo Vienuolio taku (kuriuo Vienuolis keliaudavo iš Anykščių į Ažuožerius – aut. past.). Paskui, jau nepriklausomybės metais, namą prie ežero nusipirko Ruplėnų šeima. Per nepriklausomybės metus ten užaugo miškas – turbūt, Ruplėnų ir sodintas. Tame miške kalnelio nebesimato. O buvo dirvonas, tame dirvone – kalniukas. Tame Karvelio kalnelyje stovėjo drožiniai.
Antra, kai devyniasdešimt kažkelintais metais vyko metalo vogimo vajus, kažkas nupjovė rąstus ir susirinko metalines figūras [nuo Šmukštaro paminklo]. Tuo pačiu laiku ir Jono Biliūno bareljefą supjaustė ir pridavė (dabar jis – iš dervos). Ant Veronikos kryžiaus kabėjo tokios Veronikos ašaros iš skardelių – vėjyje jos barškėdavo. Ten vagims užteko kopėčių, jie juos pasiekė nudraskyti. O Šmukštaro skulptūros metalo kosmonautų figūros nepasiekė, todėl visą nupjovė.

Teritorija buvo privati, tuo viskas ir pasibaigė. Aišku, galbūt ir miške kalnelis galėtų būti paženklintas… Bet tada taip buvo – privati nuosavybė… Atsuktum laiką atgal, galbūt dabar kitaip žiūrėtum. Bet tada tiesiog buvo taip. Kadangi nebėra originalių metalo detalių, taip viskas ir liko. Galiu pasakyti, kad žygių kažkur kitur paženklinti nesu daręs, nei kiti darė“, – kalbėjo buvęs ilgametis muziejaus direktorius A. Verbickas.

Beje, A. Vienuolio-Žukausko sodybvietėje Ažuožeriuose pastatytas stogastulpis yra valstybės saugomas objektas. A. Verbicko teigimu, taip atsitiko greičiausiai todėl, kad visa sodybvietė yra įtraukta į kultūros vertybių registrą.
Paklausus, kas turėtų prisiimti atsakomybę už paminklų priežiūrą, muziejininkas sakė:
„Anais laikais juos apylinkė prižiūrėjo, mes su Ažuožerių mokyklos mokiniais eidavom, žoles ravėdavom. Bet tai buvo iki 1990 metų. O dabar rūpinasi seniūnijos, muziejaus jos niekada nebuvo. Kas tavo teritorijoje, tuo ir rūpiniesi, tik teorija ne visada sutampa su praktika… Prie kai kurių objektų bendruomenės prisideda.“

Anykščiuose neliko kultūros paveldo vertybių vertinimo tarybos

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Panevėžio-Utenos teritorinio skyriaus patarėjas Arūnas Giraitis „Anykštai“ sakė, kad Ažuožeriuose valstybės saugoma yra rašytojo A. Vienuolio-Žukausko gimtosios sodybos vieta, o nuniokoti stogastulpiai Šmukštarui greičiausiai buvę nevertingi.
„Vertingosios savybės yra buvusio namo vieta ir mažosios architektūros statiniai, vaizduojamojo meno formos – medinis stogastulpis su viršuje išdrožtomis skulptūromis, vaizduojančiomis Vienuolio-Žukausko literatūrinius herojus (aut. Juozas Grabauskas ir Petras Raudys). Kadangi objektas yra valstybės saugomas, jis gali gauti iš valstybės paramą, finansavimą. Kodėl į registrą nebuvo įtraukti kiti stogastulpiai, reikia klausti vertinimo tarybos, nes ji tai sprendžia. Reikia žinoti, kam priklauso tų skulptūrų nuosavybė, kieno tai turtas ir kas jų savininkas, – kalbėjo A. Giraitis. – Žiūrint istoriškai, tos skulptūros nėra autentiškos, kaip A. Vienuolio laikų. Jos yra vėliau statytos ir tas įrašymas, kad jos vertingos… Daugiau menine prasme jos vertingos. Manyčiau, kad jos nevertos saugoti. Manau, kad tokių vietų, kur nieko nėra, jų net registre neturėtų būti, nes administravimas vien kiek kainuoja – reikia važiuoti, apžiūrinėti. Užtenka paminklą pastatyti ir visuomenei to pakanka, jo nebūtina į registrą rašyti. Visko surašyti nėra prasmės.“
Pastebėjus, kad minėtos skulptūros po 1990-ųjų atsidūrė privačioje teritorijoje bei pasiteiravus, ar tokiu atveju objektą, be savininko, dar kas nors gali siūlyti įrašyti į kultūros vertybių registrą, A. Giraitis aiškino:

„Be savininko sutikimo jokio objekto į paveldo sąrašus netraukiam. Dabar rengiamas naujas įstatymas ir mūsų tas pats bus įtvirtinta, kad negali būti, kad kažkas sugalvojo, įtraukė į registrą ir, atsikėlęs ryte, matau, kad mano gyvenamoje vietoje – saugomas objektas.“
Tačiau siūlyti, kad objektas būtų įtrauktas į saugomų vertybių registrą, gali bet kas – tiek eilinis rajono gyventojas, tiek savivaldybė ar panašiai.
„Galima objektą inventorizuoti. Sudėti nuotraukas, nurodyti vietą, adresą. Tą gali padaryti bet koks žmogus. Iš inventoriaus į kultūros vertybių registrą imamas objektas ir vertinimo komisija vertina bei jį įrašo į registrą pagal tam tikr

s kriterijus. Inventoriuje iš viso, visoje šalyje, šiuo metu yra 2232 objektai, o registre – apie 32 tūkstančius.
Vertinimo komisija gali būti ir prie savivaldybių. Pas jus irgi tokia buvo, bet dabar – neveikianti“, – aiškino kultūros paveldo specialistas. Jis sakė, kad dabar stengiamasi įtraukti kuo mažiau naujų objektų į kultūros paveldo registrą – dažniausiai jame atsiduria partizanų žuvimo vietos, piliakalniai. Beje, savivaldybė, pasak A. Giraičio, taip gali turėti savo saugomus objektus ir juos saugoti gali nebūtinai valstybė.
„Juos gali paskelbti rajono Taryba. Zarasai, Panevėžys yra pasiskelbę savo istorinę miesto dalį. Anykščiams mes siūlėme, jie nenori pasiskelbti. Kai rengė specialų planą, buvo toks tikslas. Bet Taryba nepasiskelbė Anykščių miesto dalies istorine. Dabar jis yra kultūros vertybių registre registruotas objektas“, – kalbėjo A. Giraitis.
Objektais, pasak specialisto, turi rūpintis, juos prižiūrėti savininkai – tas, kas juos statė.
„Ir bendruomenė, kuriai tai rūpi. Teisiškai kalbant – tai sklypo arba turto savininkas. O tas, kam rūpi, ir rūpinasi – dažniausiai yra bendruomenė“, – „Anykštai“ sakė A. Giraitis.

Vertingi objektai – ne savivaldybės reikalas

Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre, 2025 metų gegužės 15 dienos duomenimis, Anykščių rajone, savivaldybės architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiosios specialistės D. Stankevičienės teigimu, registruoti 605 kultūros paveldo objektai.
„Kultūros paveldo objektai skirstomi į kultūros paminklus, valstybės saugomus ir registrinius. Anykščių rajono teritorijoje yra 39 kultūros paminklai, 176 – valstybės saugomi, 355 – registriniai, 20 kultūros paveldo objektų apsauga panaikinta, 12 atskirų kultūros paveldo objektų tapo kito objekto vertingąja savybe, 3 – inicijuoti skelbti valstybės saugomais.
Šis sąrašas kinta, kai Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu naujam objektui suteikiama teisinė apsauga arba tos pačios vertinimo tarybos aktu teisinė apsauga panaikinama. Duomenys apie pokytį kultūros vertybių registre pagal atskirus metus nėra fiksuojami“, – raštu „Anykštai“ dėstė D. Stankevičienė, o paprašyta paaiškinti, kodėl negalinti pateikti duomenų, kiek objektų per tam tikrą laikotarpį įtraukta į kultūros vertybių registrą ir kiek jų išbraukta, piktinosi.
„Kai kalbate tokiomis kategorijomis – „paminklai“ ir panašiai, paminklai yra aiški kategorija, turinti aiškų statusą paminklinį. Jie yra pas mus tik 39, yra aiškios kategorijos kultūros paveldo vertybių. Nebūna kultūros paveldo objektai sunaikinti, jiems gali būti teisinė apsauga nuimta, jei jie sunykę. Jeigu objektas yra sunykęs ir jo nėra, jam panaikinama teisinė apsauga.
Nėra tokių duomenų, kaip jūs prašot – kas 2 metus, kas 5 metus, per nepriklausomybės laikotarpį. Yra bendras registras, jis nuolat pildomas. Jei objektas yra išbraukiamas, panaikinama teisinė apsauga, jam ir panaikinama. Jei naujas įtraukiamas – tai įtraukiamas naujas, bet niekas neveda tokios statistikos registre, kad būtų galima iššifruoti – tiek per penkerius metus panaikinta apsaugos, o tiek – įtraukta. Tokių duomenų nėra, tokia statistika nėra vedama – galima registre ieškoti ir iš 600 objektų žiūrėti, kada jie registruoti ir skaičiuoti. Dėl to ir parašiau, kad pats registras yra kintantis, bet niekas neveda jokių statistinių duomenų. Klausimas, nepykit, bet kvailas“, – apie tai, kokia yra saugomų paminklų statistika ir kaip ji kinta, kalbėjo D. Stankevičienė.

The post Nykstantys paminklai rajone – niekieno rūpestis? appeared first on Anyksta.lt.

Dabartinio muziejaus direktoriaus Antano Verbicko kadencija pasibaigė daugiau nei prieš pusę metų. Naujai kadencijai jis paskirtas nebuvo. Rajono valdžia nusprendė, kad iki to laiko, kol bus paskirtas naujas direktorius, A. Verbickas muziejui vadovaus, turėdamas laikinojo direktoriaus statusą.

The post Skelbs muziejaus direktoriaus konkursą appeared first on Anyksta.lt.

Meras K. Tubis nusprendė vieną Antaną iš muziejaus pašalinti. Pritariu merui. Jeigu reikia rinktis, ką iš muziejaus šalinti: Baranauską, Vienuolį ar Verbicką, – ir aš rinkčiausi pastarąjį. Jis dar jaunas, gali dar ir kitoje sferoje įsitvirtinti. O Baranauskui ir Vienuoliui geriausi metai jau praeityje.

2021-aisiais A. Verbickas paskelbtas Anykščių rajono garbės piliečiu. Anksčiau jis pelnė Teresės Mikeliūnaitės kultūros bei Antano Baranausko literatūros premijas. Vien dėl A. Verbicko (ir dar dėl rašytojo Rimanto Vanago) derėjo galvoti apie kažkokių naujų premijų ir garbės vardų steigimą. Na, juk reikia, kad žmogus turėtų Anykščių gyvenime dar kokį nors tikslą.   

Garbės piliečio vardo nesąmonės viršūnė buvo 2020-ųjų Sergejus Jovaiša. Kaip Atui per daug, kaip grafui De la Ferui per mažai… Giedriui Titeniui irgi ką nors duosim. Kada nors. Gal kai kokios teisingos partijos sąraše į Seimą nuspręs kandidatuoti.

Nepretenduoju į teisuolius ir sveikuolius. Ir į A. Baranausko premiją bei bažnyčios pastoracinę tarybą nesinominuoju. Net į kultūros tarybą nesiprašau, nes esu nekultūringas ir todėl nepriklausau Anykščių konjunktūrai.

K. Tubis tai kultūringas. Jis ne toks, kaip aš. Bet ir jis ne iš konjunktūros. K. Tubis, kai tik Anykščiuose gauna valdišką darbą (dažniausiai tai būna mero darbo vieta), greitai įmasi kitus mesti iš darbo. Tiesa, šį kartą keli valdininkai, nelaukdami K. Tubio, save iš darbo patys išsimetė.

Ironijoje darant pauzes, turiu pripažinti, kad ir 2015–2019-ųjų kadencijoje, ir dabartinėje kadencijoje užsisėdėjusių vadovų kėdžių judinimas yra rajonui naudingas reiškinys. Ankstesnės kadencijos problema buvo ne pats procesas, o užsimėgavimas tuo procesu.

Formaliai nei A. Verbicko, nei Anykščių L.ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos direktoriaus Romo Kutkos meras K. Tubis iš darbo neatleidžia – jis tik nepratęsia jų kadencijų. Bus nauji konkursai, kuriuose ir priešpensijinio amžiaus A. Verbickas, ir aštuntąją dešimtį pradėjęs R. Kutka galės varžytis ir nugalėti.

Net ir man, nekultūringam, nejauku dėl A. Verbicko vardų, titulų, nuopelnų ir naujo konkurso. Surengiame miesto šventę, sukviečiame tūkstančius žmonių, ant bačkos pastatome A. Verbicką, apgaubiame jį juostomis ir dėmesiu, sakome gražesnes kalbas, nei sakytume per pakasynas. „Šventas Antanai, šventas! Be tavęs nebūtų buvę muziejuje nei duonos, nei žaidimų, nei Tautvydo! Tu išradai aukštaitišką sodybą, medinę pilį, dreziną ir Algirdą Mykolą Brazauską“, – bučiuodamas garbės piliečiui rankas, poteriavo Anykščių elitas.

Nepraėjus ir dvejiems metams – šlios kidrienifeni garbės pilietį į darbo rinkos savartyną.

Žiūrint į A.Verbicko atvejį yra ne tik minimas įvaizdinis niuansas, bet ir moralinis aspektas. Antanas kitų Antanų muziejui vadovavo trisdešimt metų. Nenugyveno jis muziejaus, o išplėtojo veiklas, komercializavo muziejininkystę. Šis niuansas biudžeto valdytojų požiūriu turėtų būti ypač sveikintinas. Antanas nusipelnė būti išleistas į pensiją be pykčio ir pagiežos. Gal ir tuos garbės piliečio ditirambus reikėjo pasitaupyti dar metus kitus, ir viskas būtų, žiūrėk, gražiai ir solidžiai pasibaigę.

Beje, ir K. Tubio opozicija, ir titulus anykštėnams dalijanti konjunktūra A. Verbicką gina labai jau atsargiai, nepersistengdama. Lietuvos profesoriai išplatino A. Verbicką užstojantį laišką, kultūringieji anykštėnai, tikiu, taip pat pajėgtų pareikšti konsoliduotą poziciją. Bet, žinote, kultūringiesiems laikai dabar neramūs. Gaila žmogaus, na, bet ką čia padarysi. Įstatymai tokie. Atsargiame gynime įžvelgiu ne tik baimę, bet ir išskaičiavimą – kai vieną iš mūsiškių išstums, aš juk liksiu svarbesnis.

The post Meras K. Tubis nusprendė vieną Antaną iš muziejaus pašalinti. Pritariu merui. Jeigu reikia rinktis, ką iš muziejaus šalinti: Baranauską, Vienuolį ar Verbicką, – ir aš rinkčiausi pastarąjį. appeared first on Anyksta.lt.

Paskutinį birželio savaitgalį Anykščių muziejininkai įvairiose krašto vietose pažėrė renginių įvairių skonių ir pomėgių kultūros gurmanams: džiugino folkloro ir klasikinės muzikos atlikėjai, buvo pristatomos archeologijos vertybės.

Birželio 24-osios vakare, kai masiniai Joninių laužai jau išblėso, tradicijų vakarą apeigų mėgėjams Jono Biliūno sodyboje-muziejuje Niūronyse dovanojo folkloro ansamblio „Vydraga“ vyrai iš Vilniaus. Pasak anykštėnų, gyvos muzikos garsai tą vakarą aidėjo net ir už poros kilometrų nuo Niūronių sodžiaus.

Birželio 25-osios popietę Arklio muziejuje Niūronyse surengta „šienapjūtės talka” – ir padainuoti, ir padirbėti kvietė Biržų kultūros centro ansamblis „Siaudela“ su šienapjūtės dainų programa „Man dalgela čysta pliena, pradalgėla žalia šiena“. Tądien muziejuje svečiavosi ir amatininkė Aurelija Aleksejūnienė, kuri kartu su dešimtimis muziejaus lankytojų kūrė ir dovanojo paukščius iš šieno.

O šių metų Mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje Kavarske birželio 24-25 dienomis, per titulinius Šv. Jono atlaidus, Muziejus pristatė Kavarsko apylinkėse sukauptų vertingiausių archeologijos radinių ekspoziciją. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų šiai progai pasiskolintus eksponatus atidžiai apžiūrinėjo ne tik dešimtys smalsių kavarskiečių, bet ir mieste ta proga viešėjęs Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas.

Savaitgalio renginių programą baigė klasikinės muzikos koncertas atgimusioje istorinėje Jono ir Onos Karvelių sodyboje ant Šventosios kranto. „Muzikinių pašnekesių prie Šventosios“ vakare muzikinę programą, aidėjusią po Antano Baranausko jaunystės Ažupiečius, pateikė Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas operos solistas prof. Tomas Ladiga (bosas) ir pianistė Rūta Blaškytė.

Kaip sakė A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas, itin simboliška, kad Ažupiečiuose augęs T. Ladiga tą vakarą kaip tik ir pradėjo naują Anykščių tradiciją, gal net būsimą Šventosios pakrantės festivalį. Kartą per mėnesį rengiami kameriniai sambūriai prie Šventosios su muzika ir pokalbiais apie mūsų krašto muzikines tradicijas nuo šiol padės anykštėnams atrasti takus į naują bendruomeninių ir kultūros veiklų erdvę.

A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus informacija

T. Kontrimavičiaus nuotraukos

The post Joninių savaitgalis buvo skirtas kultūros gurmanams appeared first on Anyksta.lt.

Lankytojai neperspėjami, kad gali „nusisukti galvas”…

Gegužės 2 dieną šių eilučių autorius aplankė Šeimyniškėlių piliakalnį ir dar kartą įsitikino, kad piliakalnio infrastruktūra yra tragiškos būklės.
„Atsargiai, slidu, kai šlapia.” Štai toks užrašas pasitiko šalia laiptų, kuriais reikia nusileisti žemyn, norint užkopti ant Šeimyniškėlių piliakalnio. Nors oro sąlygos leistis laiptais ir buvo palankios, buvo nejauku lipti siaurais, vietomis jau klibančiais mediniais laipteliais žemyn stačiu šlaitu, juolab kad šalia laiptų nėra jokių turėklų.
Įveikęs šiuos sudėtingus laiptus, nusprendžiau piliakalnio aikštelę pasiekti keliu, kuris buvo įrengtas tuomet, kai ant Šeimyniškėlių piliakalnio užsimota statyti medinę pilį. Kelias, nors ir darkantis piliakalnio vaizdą, padėjo saugiau užkopti į piliakalnio aikštelę.
Tačiau paaiškėjo, kad apžiūrėti visą Šeimyniškėlių piliakalnį kopiant mediniais laiptais – misija neįmanoma, nes vienoje vietoje dalis jų demontuota, tad tik atkakliausi, turintys jėgų kopti keturiomis stačiais šlaitais, nebijantys išsipurvinti ar sušlapti kojų, gali apžiūrėti visą Šeimyniškėlių piliakalnį.
Pirma mintis, kilusi vaikštinėjant Šeimyniškėlių piliakalnio laiptais, buvo ta, kad juos turėtų juosti „STOP” juostos, o čia lankytojai neturėtų lankytis, kol laiptai nesutvarkyti, tačiau panašu, kad iki piliakalnio infrastruktūros atnaujinimo laukia dar ilgas kelias, o pasirūpinti lankytojų saugumu bent įspėjamaisiais ženklais irgi nėra kam.
Paradoksalu, kai Šeimyniškėlių piliakalnio istorinio komplekso bokštams Anykščių rajono savivaldybės biudžete surandamos dešimtys tūkstančių eurų, o mediniams Šeimyniškėlių piliakalnio laiptams atnaujinti nerandama ir kelių šimtų eurų..

Norima statyti trečiąjį apžvalgos bokštą

Šeimyniškėlių piliakalnį, ant kurio archeologas Gintautas  Zabiela nustatė 13- 14 amžiuje stovėjus medinę gynybinę pilį, aktyviai išnaudoja Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio – Žukausko memorialinis muziejus. Priešais piliakalnį 2004 metais muziejininkai surentė du medinius bokštus ir tvorą, prie kurių vyksta įvairios edukacijos: galima skiltuvu ir titnagu užkurti ugnį, nuvyti virvę, susipažinti su kario apranga ir ginkluote, išmėginti rankos taiklumą.
Per 20 metų eksploatuojami statiniai jau reikalauja remonto, todėl šio muziejaus direktorius Antanas Verbickas praėjusių metų lapkritį kreipėsi į Anykščių rajono tarybą dėl Šeimyniškėlių piliakalnio istorinio komplekso plėtros: „2004 m. gegužės 1 d. pradėtas kurti Šeimyniškėlių piliakalnio istorinis kompleksas per septyniolika metų išaugo iki pastatų ansamblio, aprėpiančio visą papilio teritoriją ir kasmet suteikiančio įvairių krašto istorijos pažinimo paslaugų maždaug 5-6 tūkst. turistų.<…>.
Kai artimiausiu metu nebeplanuojamas pilies statybos piliakalnio teritorijoje projektas, siekiant užtikrinti darnią istorinio komplekso plėtrą, siūlome toliau plėtoti ir pritaikyti kultūriniam turizmui papilio teritorijos erdvę. <…>. Šiuo metu tikslingiausia tokios plėtros kryptis – projektuoti ir statyti trečiąjį apžvalgos bokštą laisvame pietiniame komplekso kampe <…>. Statinyje būtų įrengtos naujos ekspozicijos bei sanitarinės patalpos komplekso lankytojams, įskaičiuojant ir neįgaliesiems pritaikytas paslaugas. Tokia perspektyva, vandentiekio ir nuotekų komunikacijas sujungiant su trasomis kitapus magistralinio Radiškis-Anykščiai-Rokiškis kelio, buvo iš anksto numatyta, prijungimo šulinys jau įrengtas tiesiant tų komunikacijų tinklus. Šiame plėtros etape gali būti projektuojama ir įrengiama galerija tarp abiejų fasadinių bokštų – naujojo ir statyto 2004 metais, taip užbaigiant komplekso fasadą nuo magistralinio kelio”.

Buvo prašoma 25 tūkst. Eur

Anykščių rajono tarybai adresuotame rašte muziejaus direktorius A.Verbickas prašė deleguoti muziejui vykdyti Šeimyniškėlių piliakalnio istorinio komplekso plėtros užsakovo funkcijas ir Anykščių rajono savivaldybės 2022 metų biudžete numatyti 25 tūkst. Eur tokio projekto įgyvendinimo pirmajam etapui: techniniam projektui parengti, archeologiniams tyrimams organizuoti, pamatams įrengti bei daliai statybinės medienos įsigyti.
Tvirtinant 2022 metų Anykščių rajono savivaldybės biudžetą, Šeimyniškėlių piliakalnio istorinio komplekso plėtrai skirta kiek mažesnė, nei buvo prašyta, suma – 20 tūkst. Eur.

Susitaikė su mintimi, kad greitai medinės pilies nebus

Pasiteiravus, kodėl nuspręsta plėsti Šeimyniškėlių piliakalnio istorinį kompleksą, muziejaus direktorius A.Verbickas sakė, kad tenka susitaikyti su mintimi, jog greitai medinės pilies ant Šeimyniškėlių piliakalnio nepamatysime.
„Aš gal jau ir visai nepamatysiu, tai nors papiliu rūpinamės”, – kalbėjo muziejaus direktorius A.Verbickas.
Beje, šiomis dienomis remontuojama viena iš Šeimyniškėlių piliakalnio kompleksą juosiančių rąstinių sienų.

Negali rūpintis tuo, už ką neatsako

„Anykšta” pasidomėjo, kaip muziejaus direktorius žiūri į tai, kad pats Šeimyniškėlių piliakalnis yra apleistas ir neprižiūrimas. Juk jei nebūtų piliakalnio, nebūtų ir papilio istorinio komplekso.
„Kaip gali nekliūti neprižiūrimas Šeimyniškėlių piliakalnis. Čia, kaip sakoma, negalima to net ir sakyti. Bet, matote, laiptai ant Šeimyniškėlių piliakalnio, – čia jau ne mūsų ir dabar netgi ne savivaldybės, o valstybės. Kol yra Anykščių regioninis parkas, tai piliakalnis galėtų būti tvarkomas per regioninį parką”, – kalbėjo A.Verbickas.
„Mes galime rūpintis tik tuo, už ką mes atsakome”, – aiškino muziejaus direktorius.

Muziejininkai už 20 tūkst. Eur pastatytų tik vieną bokštą

Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Daiva Gasiūnienė „Anykštai” sakė, kad, jos manymu, Šeimyniškėlių piliakalnio komplekse, iš savivaldybės biudžeto skyrus 20 tūkst. Eur, numatyti projektavimo darbai turėtų būti platesnės apimties.
„Projektavimo darbai turėtų apimti ir tą teritoriją, kurioje dabar yra tvora, bokštai ir galerija, taip pat privažiavimo kelią ir automobilių stovėjimo aikštelę”, – sakė D.Gasiūnienė.

Pasak D.Gasiūnienės, komplekse turėtų būti įrengta nauja privažiavimo kelio ir automobilių stovėjimo aikštelės danga, taip pat atsirastų mažosios architektūros elementų, būtų įrengtas naujas apšvietimas.
Pasak vyr. architektės D.Gasiūnienės, platesnės apimties Šeimyniškėlių piliakalnio  komplekso projektavimo darbus tikslinga atlikti todėl, kad artėja naujas finansavimo laikas.
„Matome, kad turėdami projektą, ypač tokios teritorijos, kuriai suteiktas kultūrinio paveldo statusas, tvarkybai, yra viltis gauti finansavimą. Muziejininkai savo jėgomis už 20 tūkst. Eur pastatytų tik vieną bokštą ir tada ateities vizijos mes vėl neturėtume”, – kalbėjo D.Gasiūnienė.
Šeimyniškėlių piliakalnio  komplekso projektavimo darbai, pasak D.Gasiūnienės, užtruktų visus šiuos metus.

Nori matyti daugiau civilizacijos

Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius atmetė mintį, kad Šeimyniškėlių piliakalnio  komplekso plėtra yra tarsi kompensacija dėl ant Šeimyniškėlių piliakalnio neiškilusios medinės pilies.
„Yra tam tikra perspektyva. Ir, kitas dalykas, ten turi būti daugiau civilizacijos. Buvau ten kartą netyčia užsukęs, tai radau iš Kipro žmones atvykusius. Ten „šaudo, gaudo” – visai įdomu”, – kalbėjo S.Obelevičius.

Tikina, kad piliakalnis buvo tvarkomas

Apie Šeimyniškėlių piliakalnio priežiūrą iš skirtingų šaltinių „Anykšta” išgirdo pačių įvairiausių versijų. Priminsime, „Anykšta”, jau prieš dvejus metus apsilankiusi ant šio piliakalnio, rado sulūžusius laiptus, įgriuvusį tiltelį ir šiukšlyną.
Su Anykščių rajono savivaldybės vyr. architekte  D.Gasiūniene ir šio skyriaus  vyriausiąja  specialiste Daiva Stankevičiene, kuri kontroliuoja nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių būklę, apie Šeimyniškėlių piliakalnio priežiūrą „Anykšta” kalbėjosi telefonu, tuo metu abi šios specialistės buvo viename kabinete ir pasidalijo turima informacija.
„Tų laiptų, kurie veda ant piliakalnio nuo jo galinės pusės, paskutinė laiptų dalis yra demontuota ir visa tai padarė Anykščių regioninis parkas”, – sakė vyriausioji specialistė D.Stankevičienė.
Vyr. architektė D.Gasiūnienė sakė, kad skyriaus specialistai ir pernai, ir užpernai rašė raštus Anykščių regioninio parko direkcijai  dėl Šeimyniškėlių piliakalnio priežiūros.
„Aš pati ant tų raštų pasirašiau. Buvo reakcija. Ir man atrodo, kad Šeimyniškėlių piliakalnis buvo tvarkomas”, – kalbėjo D.Gasiūnienė.

Tikisi pinigų iš Saugomų teritorijų tarnybos

Išgirdęs klausimą apie neprižiūrimą Šeimyniškėlių piliakalnį, Anykščių rajono meras S.Obelevičius tuoj pat ėmė kalbėti apie Anykščių regioninio parko direkciją.
„Man atrodo, kad Anykščių regioninio parko direkcija šiemet vėl yra pateikusi Saugomų teritorijų tarnybai paraišką Šeimyniškėlių piliakalnio tvarkymui, ir aš tikiuosi, kad rasime su Saugomų teritorijų tarnyba bendrą kalbą.Tikėkimės, kad finansavimą gaus”, – kalbėjo S.Obelevičius.
Meras sakė, kad Šeimyniškėlių piliakalniu galėtų pasirūpinti ir Anykščių rajono savivaldybė: „Iš principo mes galėtume skirti pinigus Anykščių regioninio parko direkcijai ir ji viską darytų, nes Šeimyniškėlių piliakalnis yra ne mūsų turtas”.

Rekonstravo tik skulptūrinę kompoziciją

„Anykšta” raštu kreipėsi į Anykščių rajono savivaldybę ir paprašė  informuoti, kokių veiksmų dėl Šeimyniškėlių piliakalnio priežiūros buvo imtasi po to, kai sulaukė pastabų dėl jo nepriežiūros.
<..>Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnio su papiliais poilsio bei automobilių stovėjimo aikštelės teritorijoje yra Skulptūrinė kompozicija „Lietuvos karalius Mindaugas”, 2021 m. Anykščių rajono savivaldybės biudžeto lėšomis atlikti šios skulptūrinės kompozicijos restauravimo-konservavimo darbai.
Šiuo metu, bendru sutarimu su Anykščių regioninio parko direkcija, Anykščių rajono savivaldybė vykdo Šeimyniškėlių piliakalnio šlaito išplautų griovių sutvarkymo darbų paslaugos viešąjį pirkimą”, – redakcijai atsiųstame elektroniniame laiške rašė savivaldybė.

Gali nebelikti ir kam šienauti…

Anykščių regioninio parko direkcijos direktorius K.Šerepka  priminė, kad direkcija yra parengusi paminklotvarkinį projektą Šeimyniškėlių piliakalnio pritaikymui lankytojams, tačiau kol kas finansavimas jam vis dar neskirtas.
„Kai nėra finansavimo, tai nieko negali ir padaryti”, – sakė jis.
Pagal parengtą projektą Anykščių regioninio parko direkcija Šeimyniškėlių piliakalnio pritaikymui lankytojams tikisi gauti 200 tūkst. Eur finansavimą.
K. Šerepka „Anykštai” sakė, kad Anykščių regioninio parko direkcija Anykščių rajone  piliakalnius dažniausiai  tik apšienauja.
„Viena iš nuostatų yra ta, kad mes turime kultūros paveldo objektus tvarkyti, tai mes juos apšienaujame, kadangi daugiau nėra kam to savivaldybėje daryti. Kur yra elementarus remontas, daug nekainuojantys dalykai, jei gauname lėšų, patvarkome ir infrastruktūrą”, – kalbėjo jis.
K.Šerepka leido suprasti, kad šiemet Anykščių rajone esančių piliakalnių priežiūrai dėmesys mažės, kadangi direkcija pagal Užimtumo programą įdarbins tik vieną žmogų. Anksčiau jų direkcija vienu metu yra turėjusi daugiau nei dešimt.

Ragino spręsti problemas

Priminsime, kad prieš dvejus metus į Anykščių rajono savivaldybę su prašymu spręsti Šeimyniškėlių piliakalnio priežiūros problemas kreipėsi Lietuvos istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. G. Zabiela ir Lietuvos istorijos instituto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės skyriaus jaunesnysis mokslo darbuotojas dr. Tomas Baranauskas.
<…>Mes su nerimu stebime suprastėjusią piliakalnio priežiūros būklę. Mums vykdant piliakalnio tyrimo darbus, daug pastangų reikėjo įdėti įveikiant piliakalnio šlaituose ir artimiausioje aplinkoje vis ataugančius krūmus, alksnius. Piliakalnį tuo metu prižiūrėdavo etatinė darbuotoja, nupjaudavusi ant piliakalnio aikštelės, jo šlaitų ir prieigose augančią žolę. Buvo įrengti laiptai tarp piliakalnio ir abiejų jo papilių, leidžiantys lankytojams apeiti ir apžiūrėti visą piliakalnio kompleksą, kuris yra vienas didžiausių ir įspūdingiausių Lietuvoje.
Šiuo metu žolė minėtose vietose nebėra pjaunama, išskyrus pačią aikštelę, kuri šiemet buvo nušienauta tik Valstybės dienos koncerto proga. Bet net ir šiuo atveju piliakalnio šlaituose ir aplinkoje liko augti vešli aukšta žolė, kuri neleidžia lankytojams apeiti piliakalnį, jį apžiūrėti, pasivaikščioti senuoju į pilį vedusiu taku.
Laiptai, kuriais buvo galima iš piliakalnio patekti į šiaurės vakarinį papilį, sulūžo ir yra uždaryti, lankytojai nebegali apžiūrėti viso komplekso. Nešienaujama ir neprižiūrima piliakalnio aplinka kelia grėsmę, kad piliakalnis, jo šiaurės vakarinis papilys ir jų apžvalgos zona vėl apaugs menkaverčiais medžiais ir krūmais, ir visos ilgametės jų atidengimo bei parodymo visuomenei pastangos nueis niekais.
Susidaro įspūdis, kad šis objektas, nesirealizavus pilies statybos projektui, yra tiesiog paliktas likimo valiai. Tačiau tai yra žinomas Lietuvoje istorijos ir archeologijos paminklas, iki šiol traukiantis turistus. Jo nepriežiūra daro gėdą Anykščių kraštui, menkina jo, kaip kurortinės vietovės, įvaizdį ir nuvilia su Lietuvos istorija norinčius susipažinti turistus”, – rašė mokslo darbuotojai.

The post Piliakalnio išsižada ir renkasi butaforinius bokštus appeared first on Anyksta.lt.

Griovimo laiką stengėsi nuslėpti vicemeras

Ketvirtadienio rytą kalbėdamas su „Anykšta“, Anykščių rajono meras S.Obelevičius aiškino, jog kažin ar iki gegužės 9-osios (šią dieną Rusija švenčią pergalę Antrajame pasauliniame kare) bus spėta demontuoti Kurkliuose, karių kapinėse, stovintį paminklą, nes paskelbtas griovėjo viešojo pirkimo konkursas, ir nežinia, kada jis įvyks. O tos pačios dienos, ketvirtadienio,  popietę paminklo sovietiniam kariui Kurkliuose jau nebebuvo. Paminklas buvo nugriautas, o S.Obelevičius  tvirtino, kad apie tai nebuvo informuotas.
Vicemeras, socialdemokratas Dainius Žiogelis „Anykštai“ dėstė, kaip jis sužinojo, kad ketinama nukelti sovietinį Kurklių karį: „Aš 12.46 gavau žinutę, nesakysiu iš ko, kad 13.30 atvažiuos kranas./…/. Labai stengiamės nelįsti į viešumą. Čia mano kraštas, skaudi tema. Ir Jurkus nežinojo (Kurklių seniūnas Algimantas Jurkus – red.past.)“, –  „Anykštai“ sakė vicemeras. Pasak D.Žiogelio, darbų pradžia gal valandą vėlavo, todėl stebėti griovimo susirinko apie 20 kurkliečių, atvažiavo ir seniūnas.
„Niekas nėra slapta. Buvo priimtas sprendimas neviešinti“, – pats sau prieštaravo vienas rajono vadovų. Ir nors pripažino, kad siekė, jog apie paminklo griovimą visuomenė nežinotų, D.Žiogelis, kalbėdamas su „Anykšta“, pridūrė, kad savivaldybės komunikacija tradiciškai buvo prasta.  
Vicemeras tikino, kad iki tos paslaptingos žinutės nežinojo, kad įvyko Kurklių paminklo griovėjo viešasis pirkimas, kurį laimėjo UAB Anykščių komunalinis ūkis.
„Į pirkimus mes nesikišame. Greičiausiai vienas pasiūlymas buvo“, – aiškino D.Žiogelis. Jis sakė, kad Kurklių paminklo griovimas kainavo gerokai mažiau nei analogiški darbai kainuoja kitoms savivaldybėms. „Iki tūkstančio tilpo“, –  kainą įvardijo mero pavaduotojas.  
Paminklo griovimo viešojo konkurso sąlygas rengusio Anykščių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja, rajono vyriausioji architektė Daiva Gasiūnienė  po paminklo griovimo „Anykštą“ taip pat tikino, kad ji  net nežinanti, ar konkursas įvyko.  Tačiau griovimo „iškilmėse“  dalyvavo jos vadovaujamo Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausioji specialistė, atsakinga už kultūros vertybių apsaugą, Daiva Stankevičienė. D.Gasiūnienė „Anykštai“ aiškino, kad, besibaigiant pietums, jos skyriaus darbuotoją, jai nežinant, išsivežė paminklo griovėjai.

Komunalinio ūkio direktorius rūpinosi darbuotojų saugumu

Sovietinio kario paminklą nukėlė kranas. Paminklas „per juosmenį“ buvo apjuostas virve, nutrauktas nuo postamento ir įkrautas į traktoriaus priekabą. Postamentas paliktas ten, kur jis ir buvo.  
UAB Anykščių komunalinis ūkis direktorius Kazys Šapoka, iš anksto prašytas su „Anykšta“ pasidalyti informacija, kada bus griaunamas Kurklių paminklas, nes norėjome užfiksuoti istorinius kadrus, ketvirtadienį „Anykštą“ tikino, kad informaciją nuslėpė, nes saugojo savo darbuotojus nuo galimos neigiamos reakcijos.  
K.Šapoka „Anykštai“ teigė, jog į Kurklius komunalininkai vyko slapta dėl to, kad jis „saugojo savo žmones.“
Bijota, kad kareivio ginti atvažiuos Rusijos ambasados darbuotojai? Orkai? O gal saugotasi pačių gyventojų, kurių didžiajai daugumai, anot seniūno A.Jurkaus, paminklas sovietiniam kariui netrukdė?  

Muziejininkai prisijungė prie bendro choro

Kurklių seniūnas A.Jurkus sakė matęs, kad paminklo griovimą fotografavo muziejininkas, buvęs žurnalistas Tautvydas Kontrimavičius.
Su „Anykšta“ bendradarbiaujančio T.Kontrimavičiaus paprašėme ir šį kartą su skaitytojais pasidalyti istoriniais paminklo griovimo kadrais. Jis nustebino, aiškindamas, jog nuotraukomis nesidalys – fotografavo tik muziejaus fondams, nes į Kurklius buvo siųstas konfidencialiai. T.Kontrimavičiui priminus, kad Anykščių muziejus nėra privatus, muziejininkas aiškino, kad paminklo griovimo nuotraukos „dar nesutvarkytos, neįtrauktos į fondus, joms nesuteikti inventoriaus numeriai“, todėl jomis negalįs dalytis. „Tai istoriniai kadrai“, – sakė T.Kontrimavičius. Pasak jo, nuotraukas visuomenė galės pamatyti „po penkiasdešimties metų“.
Negalėdamas patikėti savo ausimis, paskambinau T.Kontrimavičiaus viršininkui, Anykščių A.Baranausko ir A.Vienuolio Žukausko memorialinio muziejaus direktoriui Antanui Verbickui. „Jau jūs be muziejaus šitoje istorijoje. Mes tik istorijai (fotografavome – red.past.), nes tokia mūsų misija“, –  atsisakydamas visuomenei parodyti paminklo griovimo kadrus, kalbėjo muziejaus direktorius.
Priminsime, jog biudžeto lėšomis išlaikomų muziejų fondai yra atviri lankytojams, o žurnalistai į didžiąją dalį pasaulio muziejų (net ir į Rusijos) įleidžiami nemokamai. Muziejų atvirumas žurnalistams grindžiamas ne noru jiems įtikti, o paprasčiausiai siekiama muziejų populiarinimo tikslų.

Specialistė apie paminklų griovimą nuomonės neturi

Sovietinių paminklų griovimą šalyje inicijavo žurnalistas Andrius Tapinas, kuris kone kiekvieną dieną skelbia rezultatus – „Facebook“-e: pagiria pirmaujančias savivaldybes, o atsiliekančias kritikuoja ir ,,tagina“ jų merus.
Anykščių rajono savivaldybės meras, konservatorius S.Obelevičius prieš kurį laiką kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos dėl Anykščių ir Kurklių sovietinių karių  kapinių vertingųjų savybių įvertinimo ir  patikslinimo. O paskui dar papildomai buvo kreiptasi į Kultūros paveldo departamento Utenos teritorinį padalinį, kol galutinai išsiaiškinta – Kurklių paminklą galima griauti, o Anykščių paminklą valstybė kol kas tebesaugo.
Anykščių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausioji specialistė D. Stankevičienė, kuruojanti kultūros paveldo objektų priežiūrą, „Anykštai“ sakė, kad jos darbas buvo išsiaiškinti, koks kapinių kompleksuose esančių objektų vertingumas, o sprendimus, ką griauti, ką palikti, priima  rajono valdžia. „Aš esu tik sraigtelis, kaip ir jūs“, – kalbėjo specialistė.

Kareivio apkalimą „užaktavo“

Anykščių paminklą OSB plokščių dėže balandžio 29 dieną „aprengė“ Anykščių komunalininkai. Darbai taip pat buvo atlikti stengiantis nesiviešinti, nesukelti visuomenės susidomėjimo.
Dėžės „projekto“ autorė yra Anykščių rajono vyriausioji architektė D.Gasiūnienė. Ji džiaugėsi, kad darbas atliktas kokybiškai, plokštėmis apkaltas paminklas atrodo estetiškai.
UAB Anykščių komunalinis ūkis direktorius K.Šapoka „Anykštai“ sakė, kad jo darbininkai dėžę sukalė rajono valdžios nurodymu. „Mes atliekame miesto priežiūros darbus. Šis darbas buvo, kaip, tarkim, suoliukų remontas. Atlikome, užaktavome…“ – sakė UAB Anykščių komunalinis ūkis direktorius.      

Politinis sprendimas

S. Obelevičius „Anykštai“ sakė, kad sprendimą dėl Kurklių paminklo griovimo pasitarę priėmė rajono vadovai.
„Mūsų bendra idėja. Norime, kad gegužės 9-ąją  jokių provokacijų nebūtų. Klausiate, kodėl griauname, praėjus 32 nepriklausomybės metams? O kuriems velniams jie 32 metus stovėjo? Darius Kuolys  rauda, kad niekinami kapai, – čia visiška nesąmonė. Kapų niekas nekliudo. Kodėl okupantai 32 metus stovėjo?  Patriotai jau seniai bandė inicijuoti jų nukėlimą. Kurklių paminklas apskritai yra visiška nesąmonė, sovietai išsprogdino Nepriklausomybės paminklą ir jo vietoje pastatė savo paminklą. /…/. Taikos metu į sovietinius paminklus žiūrėta atlaidžiau: stovi, tegu stovi. Bet kai rusai patys tapo fašistais…“ – požiūrį dėstė rajono meras.
Jis sakė manąs, kad Kurklių paminklo griovimas nesukels neigiamos visuomenės reakcijos. Anykščių karių kapų paminklą, kuris vaizduoja sovietinį karį, ketinama laikyti dėžėje, kol jis bus išbrauktas iš  kultūros vertybių sąrašo.  Netekęs apsaugos paminklas, pagal mero planus, taip pat turėtų būti nugriautas.
„Sulaukiau gal šimto žmonių skambučių, kurie piktinosi, kad sovietiniai paminklai Anykščių rajone tebestovi. Ir tik vienas paskambinęs prašė Kurklių paminklo nesudaužyti, bet ir tas nesakė, kad reikia paminklą palikti ten, kur yra dabar. Sakė, gal galit man atiduoti. Bet ar galime jį kažkam atiduoti, – nežinau, gal galime parduoti?“ – tikino meras.
Priminsime, jog portale anyksta.lt paskelbus balsavimą – „Ką manote apie iniciatyvą naikinti paminklus su sovietine simbolika?“,  41 proc. balsavusiųjų pasirinko atsakymą „Bet kurio laiko paminklas atspindi istoriją“, 40 proc. – „Seniai laikas. Tik aplaidumas, jog jų dar yra Lietuvoje“,  14 proc. – „Man dėl tų paminklų nei šilta, nei šalta, tačiau jų griovimas tik pakurstys bereikalingas aistras“.  
Beje, Vilniaus dailės akademijos profesorius, Telšių garbės pilietis, metalo skulptorius, iš Anykščių kilęs Romualdas Inčirauskas Anykščių savivaldybės „Facebook“-e  apie ketinimus griauti sovietines skulptūras parašė štai tokį komentarą:  „Negriaukite, tai vieninteliai artefaktai, primenantys sovietinius laikus. Palikit, vaikams ir anūkams galėsim parodyti ir papasakoti apie buvusį karą ir okupaciją. Neišbraukit iš istorijos šio keisto laikotarpio!“
Priminsime, jog Rusijai užpuolus Ukrainą Kurklių kareivio skulptūra buvo nuspalvinta  geltonais ir mėlynais dažais – Ukrainos vėliavos spalvomis.

Anykščių kareivis mandagesnis…

Anykščių rajono vyriausioji architektė D.Gasiūnienė „Anykštai“ sakė, kad karas Ukrainoje ir bendra Lietuvos tendencija demontuoti sovietinių laikų paminklus padės sutvarkyti vizualinę aplinką. O Kurklių paminklas jai visada kliuvęs.
„Visada jis man trukdė. Ne apie temą, o apie raišką kalba. Bažnytėlė lieka net ne antrame, o penktame plane. Visą dėmesį atkreipia tas karys“, – kalbėjo D.Gasiūnienė.
„Tai grubi intervencija, urbanistinė klaida, svarbios vietos tarša, savo dydžiu, agresyviu masteliu uždengianti bažnyčią, kuri atsiduria užnugaryje, aiškiai demonstruojant ir ištransliuojant žinią, kas čia svarbiausias. Urbanistine prasme tai blogai, estetine – taip pat. Tai tikrai nei meno, nei dizaino kūrinys, meninės vertės Kurklių paminklas neturi. Tikrai kelia agresiją ir dydžiu, ir specialia amunicija (vėliava, automatas). Klausiate, kodėl dabar? Todėl, kad atsirado galimybė, kurios anksčiau nebuvo. Iš Rusijos ambasados buvo vykdomi pastovūs veiksmai dėl specialios užsienio valstybių reikšmingo kultūros paveldo, esančio Lietuvoje, priežiūros, dėl informacijos pildymo ir t.t.. Vertingųjų savybių aktai buvo vienintelė galimybė apsisaugoti nuo netikrų skaičių, aksesuarų gausinimo ir kitų veiksmų“, – aiškino rajono vyriausioji architektė.
Pasak D.Gasiūnienės, „Anykščių atvejis yra daug mandagesnis miesto atžvilgiu.Viskas yra lygumoje, parkelyje, tarp medžių. Pati kareivio skulptūra neneša agresijos: stovi su vainiku, be automato. Šis atvejis gali būti aptariamas vėliau, gavus atsakingos institucijos atsakymus“, – apie Anykščių kapinių kareivį kalbėjo D.Gasiūnienė.

The post Vienas kareivis įkištas į dėžę, kitas – slapta nugriautas appeared first on Anyksta.lt.