„Gerbiamieji! Naujose Kavarsko kapinėse buvo atvežtos aplink naująją vandens kolonėlę cementinės plytelės takelio užbaigimui! Penktadienį jos dar buvo… Šiandien jau jų nebėra! Kreipiuosi į Jus visus! Grąžinkite į vietą!“ – prašė seniūnas A. Radzevičius.
Po šiuo įrašu kilo kavarskiečių pasipiktinimas.

„Penktadienį net nusistebėjau… kodėl tos plytelės taip arti šiukšlyno, net pagalvojau, ar kas nepriglaus? Akurat… Niekadėjų yra. Kolonėlė nuostabi, retro stiliaus – nors stovėk ir žiūrėk… KAD TIK JOS KAS NENUGVEMBTŲ“, – baiminosi viena moteris.

„Nebijo nei Dievo, nei velnio… Iš šventos vietos pavogti! Žema ir gėda. Gaila žmonių įdėto darbo! Juk stengiamasi lankytojų patogumui!“ – tokiu poelgiu piktinosi kita.
„Padėka seniūnui! Fantastiškai įrengta vandens kolonėlė! Viliuosi, kad kruopelytė sąžinės prabus ir plyteles grąžins!“ – vylėsi kavarskietė.
Seniūno žinute, kad iš Kavarsko kapinių dingo plytelės, pasidalijo ir „Anykšta“, o antradienį, susisiekus su A. Radzevičiumi, šis sakė, kad plytelės buvo grąžintos.
„Įkėliau žinutę, kad atsirastų. Atsirado. Atsivežiau, žmonės susiprato. Pikta tik, kad tiek laiko reikėjo sugaišti“, – sakė A. Radzevičius, o paklaustas, ar tokių atvejų, kad iš kapinių būtų vagiama, pasitaiko ir daugiau, tikino, jog ne.

„Žmonės nėra tokie sugedę. Čia buvo toks nesusipratimas…“ – plačiau įvykio nedetalizavo seniūnas.
Priminsime, kad A. Radzevičius naujose Kavarsko kapinėse baigia įrengti vandens kolonėlę, bet, panašu, šio jo darbo nelydi sėkmė. Birželio mėnesio pabaigoje „Anykšta“ rašė apie tai, kad pasirinkta naujojo hidranto vieta sukėlė kai kurių kavarskiečių nepasitenkinimą (ŠMIGELSKAS Vidmantas. „Seniūnas: „Trenksiu durimis ir išeisiu…“. „Anykšta“, 2025 m. birželio 20 d.).

„Turėjo būti apklausta visuomenė. Čia visuomenės nuomonės neklausta“, – beveik prie

mėnesį į redakciją paskambinusi piktinosi kavarskietė, kuriai nepatiko, jog hidrantas įrengtas ne patvoryje, o prie kapavietės.
Pusė džiaugiasi, viskas šaunu, vanduo atsirado, kitiems blogai, kad atsirado vanduo. Išklausiau tos ponios, kad mane valdo velnias. Ji savo pokalbį baigė žodžiu „amen“. Kranas – du ar trys metrai nuo kapo. Visiškai neadekvatūs kaltinimai. Nepatinka, kodėl hidrantas ne patvoryje. 300 žmonių pasirašė, kad reikia, kad vieta gera. Pasirinkta tokia vieta, kad nebūtų galima važinėti su mašinomis – tik ateini pasisemti vandens į laistytuvą ir nueini. Jeigu padarysi patvoryje, atvažiuos su mašina ir pradės leisti. Padarėm tik gėlyčių pasilaistymui, o ne verslui. Šitie, kurie daro paminklus, prie šaltinio prisileidžia vandens“, – tuomet sakė A. Radzevičius.

The post Iš kapinių dingusias plyteles grąžino appeared first on Anyksta.lt.

Kavarsko skyriuje suorganizuotas 51, o Troškūnų skyriuje – 34 renginiai.

Kultūros centro direktorė Dijana Petrokaitė veiklos ataskaitoje išskyrė, kad Troškūnų skyriaus renginių spektras ženkliai išsiskyrė profesionalaus meno renginių žanrine įvairove.

The post Daugiausia renginių pernai vyko Kavarske appeared first on Anyksta.lt.

Buvo „tiksliukė“

E. Leonovaitė gimė Anykščiuose, 2017 metais baigė mokyklą Kavarske.
Eglė turėjo polinkį į tiksliuosius mokslus: „Matematika, chemija, fizika yra tie mokslai, kurie man visada sekdavosi ir patikdavo. Prisimenu, kokioje aštuntoje ar devintoje klasėje aš sakiau „Būsiu matematikos mokytoja“.
Eglė aktyviai dalyvaudavo rajoninėse bei respublikinėse olimpiadose ir konkursuose. „Iš visų konkursų įsimintiniausias buvo mintino skaičiavimo konkursas „Matmintinis“, kuriame pradėjau dalyvauti nuo 2014 metų ir tęsiau iki tol, kol jis buvo rengiamas. Pradėjau vykti į tarptautinius finalus: 2014 metais – Estijoje, 2015-aisiais – Latvijoje, 2016-aisiais – Slovėnijoje, 2017-aisiais – Lietuvoje, 2018-aisiais – Ukrainoje. 2019 metais konkursas nevyko, 2020-aisiais buvo organizuotas nuotoliniu būdu. Kiek kartų buvau prizininke, net neskaičiavau, bet Lietuvos finaluose visada būdavau tarp pirmos-šeštos vietų, nes būtent tų vietų laimėtojai keliaudavo į tarptautinius finalus“, – pasakojo E. Leonovaitė.

Pedagogika – gretutinės studijos

„Vis dėlto dvyliktoje klasėje aš supratau, kad ši specialybė labai sunki, o vaikai… Todėl baigusi mokyklą, apie pedagogines studijas net negalvojau“, – šypsojosi mokytojos darbą dabar sėkmingai dirbanti E. Leonovaitė.
Baigusi mokyklą, Eglė įstojo į Aleksandro Stulginskio universitetą (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), pasirinko žemėtvarkos specialybę. Tuo metu vyko universitetų jungimas, todėl ji turėjo galimybę rinktis gretutines pedagogikos studijas.

„Jau tada sakiau: „Pedagogika manęs nepaleidžia“. Nusprendžiau pabaigti šias studijas – gal kada nors prireiks… Jau bebaigdama žemėtvarkos magistrantūros studijas, dirbau samdomame darbe, kur žinojau, kad teks iš jo išeiti. Ir, kaip sakoma, jei užsidaro durys, atsidaro langas. Taip nutiko ir man, nes sulaukiau Kavarsko mokyklos direktorės Loretos Daugėlienės skambučio ir pasiūlymo būti matematikos mokytoja“, – pasakojo E. Leonovaitė.
„Svarsčiau: kodėl gi nepabandyti? Nesiseks – išeisiu. Taip ir atsiradau savoje mokykloje, tik jau nebe mokinės, o jau mokytojos pozicijoje“, – pasakojo Eglė apie grįžimą į jai savą ir mielą ugdymo įstaigą, kur šiuo metu ji moko penktos, šeštos ir devintos klasės mokinius.

Reikia priminti, kad esame pamokoje

„Man, kaip jaunai, be patirties mokytojai, yra sunku, nes reikia pasukti galvą, kaip išdėstyti temą aiškiai, suprantamai, reikia daug ruoštis, bet kartu ir galvoju, kokias užduotis duoti mokiniams, kad matematika būtų įdomi, – pasakojo E. Leonovaitė.
,,Pati nesu griežto būdo žmogus, todėl ir negalėčiau pamokų vesti griežtai. Su mokiniais stengiuosi būti draugiška. Aišku, jiems mane lengviau priimti kaip žmogų, nes pati esu iš tos kartos, kuri naudojasi skaitmeninėmis technologijomis, ir vaikai mane gali rasti tuose pačiuose socialiniuose tinkluose. Kartais galime kartu su mokiniais pasijuokti iš kokių interneto „juokelių“. Aišku, tai turi privalumų, bet yra tame ir minusų, nes mokiniai kartais per daug atsipalaiduoja ir reikia priminti, kad esame pamokoje ir turime dirbti“, – paklausta, kaip sekasi dirbti su vaikais, pasakojo mokytoja.

Mokytoja pabrėžė, kad ypač sudėtinga dirbti, kai reikia integruoti specialiųjų ugdymosi poreikių mokinius: „Reikia atrasti ryšį, reikia suprasti priežastį, kodėl jis šiandien neramus, o kitą dieną jo tarsi ir nėra klasėje… Bet viskas įveikiama per laiką. Ir kartais tos mažos sėkmės pedagoginiame darbe – kaip įkvėpimas ieškoti savo kelio mokytojo specialybėje.“
E. Leonovaitė – jauniausia mokytoja Kavarsko mokykloje: „Kavarsko mokykloje pedagogų amžiaus vidurkis niekuo nesiskiria nuo valstybės vidurkio, jis yra 50–60 metų. Esu jauniausia mokytoja savoje mokykloje.“
Ar Eglė įsivaizduoja save ir ateityje dirbančia mokytoja?

„Kol kas – tikrai ne, bet nieko nėra pastoviau už laikiną, todėl nežinau, kaip gyvenimas pasisuks: gal pasibaigus mokslo metams sakysiu „sutinku dar vienerius metus“, o po kitų – dar vienerius, ir taip liksiu“, – šypsojosi mokytoja.
Pasiteiravus, ar jaunam žmogui pakanka pedagogo algos, Eglė sakė: „Mokytojo alga nėra viena mažiausių, tad išgyventi iš jos galima, tačiau aš pati neįsivaizduoju savęs dirbančios tik vieną darbą. Gyvenu su tėvais, kurie ūkininkauja, todėl padedu jiems. Vasarą būnu ne tik daržovių augintoja, bet ir jų pardavėja. Taip pat socialiniuose tinkluose užsiimu rinkodara. Niekada neatsisakau naujų patirčių“.

E. Leonovaitė – buvusi „Anykštos“ jaunųjų žurnalistų mokyklos narė, lankiusi šią mokyklą beveik dvejus metus.
„Labiausiai įsiminė naujos pažintys, – prisiminė „Jaunųjų žurnalistų mokyklą“ Eglė. – Gal tiesiogiai įgytų žinių nepanaudojau publicistinio stiliaus straipsniams rašyti, bet tenka rašyti įvairius tekstus socialinei medijai – todėl žinios ir įgūdžiai praverčia.“

Susiduria su iššūkiais

Kodėl jauni žmonės dabar beveik nesirenka pedagoginių studijų, ypač – tiksliųjų mokslų? – klausėme Eglės nuomonės.
Pasak mokytojos Eglės, tikriausiai pagrindinės priežastys yra mokiniai, jų elgesys, taip pat ir mokytojų protestai dėl atlyginimų.

„Jie girdėjo apie nepakankamai aukštus mokytojų atlyginimus. Jaunimas stebi, kaip mokytojai dirba, kiek reikia įdėti darbo, kad suvaldytų dideles klases… Todėl retas kuris drįsta rinktis emociškai sunkią ir „mažai“ apmokamą profesiją. Tikslieji mokslai visada buvo sunkūs, paskutinių kelerių metų matematikos egzamino rezultatai patys kalba už save… Jau sunku rasti, kas rinktųsi pedagogo kelią, o kad mėgtų tiksliuosius mokslus, – dar sudėtingiau“, – kalbėjo E. Leonovaitė.
Temai pakrypus apie tai, kad niekam ne paslaptis, jog daugelis mokinių nori ištisai lindėti telefonuose, mokiniai rūko, išbando narkotikus, Eglė teigė, kad neretai jaunas pedagogas galvoja, kad mokykloje galės pakeisti įsisenėjusias problemas, bet su laiku supranta, kad tai – neįmanoma:

„Būna įvairių situacijų, kurios paliečia emociškai, turi išmokti nuo jų atsiriboti ir suprasti, kad tai yra tik darbas, nors ir dirbi su vaikais. O mokiniai su specialiaisiais poreikiais ir lindėjimas telefonuose – tai yra problemos, su kuriomis nesusitvarko net ilgametę patirtį turintys mokytojai, todėl jaunam žmogui be patirties tai yra iššūkiai.
Dėl neleistinų vartoti medžiagų asmeniškai neteko susidurti, nes tai daugiau prižiūri klasės auklėtojai ir mokyklos administracija, policija nepraleidžia progos pravažiuoti pro mokyklos teritoriją. Bet mokiniai mato, kokios vietos yra stebimos, tad renkasi kitas“, – pasakojo mokytoja E. Leonovaitė.

The post Mokytojauti grįžo į savo mokyklą appeared first on Anyksta.lt.

Anykščiuose, valstybinėje žemėje, ties J. Jablonskio g.15 sklypu, leista nukirsti 5 juodalksnius, kurių diametrai 1,3 m aukštyje 24, 24, 28, 32, 39 cm.

Kavarsko miesto kapinėse leista  genėti 1 uosį, kurio diametras 1,3 m aukštyje 80 cm, 1 pušį, kurios diametras 1,3 m aukštyje 70 cm, 1 ąžuolą, kurio diametras 1,3 m aukštyje 90 cm.

Kavarske, valstybinėje žemėje, ties P. Cvirkos g. 40 namu (šalia šaligatvio, pėsčiųjų perėjos ir daugiabučio namo) leista genėti 2 liepas, kurių diametrai 1,3 m aukštyje po 80 cm.

The post Išduoti leidimai genėti bei nukirsti medžius appeared first on Anyksta.lt.

Atvykus ugniagesiams, degė malkos, kurios buvo sukrautos šalia ūkinio pastato pristatytoje pastogėje.

Gaisro metu išardyta pastogė, nuardyta apie 4 m² ūkinio pastato stogo dangos.

Per gaisrą apdegė ir buvo sulietos vandeniu malkos.

The post Kavarske gaisras kilo malkinėje appeared first on Anyksta.lt.

The post Pranešama apie Algimanto Sudeikio laidotuves appeared first on Anyksta.lt.

Jaunatviškas ir energingas Algimantas iki šiol buvo aktyvus ne tik versle, bet meno saviveikloje – grojo ir dainavo, vaidino miestelyje statomuose spektakliuose.

Prieš 50 metų jis buvo vienas iš legendinio Kavarsko estradinio ansamblio „Gintaras“ įkūrėjų. A. Sudeikis mokėjo esperanto kalbą. Namuose pats užsiėmė gėlininkyste, augino kalijas.

Parduotuvę „Gėlių lanka“ Algimantas ir jo žmona, žinoma floristė Eugenija Sudeikienė įkūrė dar 1991-aisiais. 

Besišypsantis, kiekvieną užkalbinantis A. Sudeikis buvo tarytum pozityvaus žmogaus etalonas.

Apie Velionio Algimanto Sudeikio šarvojimą ir laidotuves pranešime vėliau.

Trumpas įrašas iš ansamblio „Gintaras“ 50 – mečio koncerto 2024-aisiais:

The post Žuvo Algimantas Sudeikis appeared first on Anyksta.lt.

Ištremtas tris kartus

Monsinjoras kunigas A. Svarinskas jau mokydamasis gimnazijoje įsitraukė į pogrindinę veiklą. Studijuodamas seminarijoje, aprūpindavo partizanus medikamentais, spauda, dokumentais. Vengdamas suėmimo, įstojo į partizanų gretas.
Deja, buvo suimtas ir ištremtas į Užpoliarę. 1954 metų spalio 3 dieną kartu įkalintas Telšių vyskupas Pranciškus Ramanauskas įšventino A. Svarinską į kunigus. Tai – vienintelis kunigas Lietuvoje, priėmęs šventimus lageryje.
1958 metais grįžo į Lietuvą, bet po dvejų metų vėl ištremtas už antisovietinės ir antimarksistinės literatūros laikymą.

Šį kartą šešeriems metams. Nei tardymai, nei kankinimai, nei ilgi lageryje praleisti metai nepalaužė kunigo A. Svarinsko. Antrą kartą grįžęs į Lietuvą, jis vėl pasinėrė į naują laisvės kovos etapą, kvietė tikinčiuosius ginti religinę laisvę ir savo politines teises. Už pogrindinę antisovietinę veiklą, jaunimo ugdymą katalikiška dvasia, 1981 metais nuteistas ir ištremtas buvo trečią kartą.
JAV prezidentui Ronaldui Reiganui paprašius SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo, buvo paleistas. Bet su sąlyga, kad visam laikui paliks Sovietų Sąjungą. Kunigas A. Svarinskas išvyko į Vokietiją. Tuo laikotarpiu jis lankė lietuvių kolonijas visame pasaulyje, bendravo su daugeliu pasaulio veikėjų. Net 11 kartų buvo susitikęs su popiežiumi Jonu Pauliumi II.

Kunigavo Kavarske

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 metais kunigas A. Svarinskas grįžo į Tėvynę. Ėmė aktyviai dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Dirbo kardinolo Vincento Sladkevičiaus sekretoriumi, buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo nariu. 1991–1995 metais buvo vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu, jam suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis. 1997 metais paskirtas Kauno Įgulos bažnyčios rektoriumi, Prisikėlimo bažnyčios altarista.
1998–2000 metais kunigas A. Svarinskas gyveno Anykščių rajone ir buvo Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas. Sveikatai sušlubavus, paprašė vyskupo lengvesnės tarnybos. Iki gyvenimo pabaigos buvo Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentas. 2014-aisiais kunigas A. Svarinskas palaidotas Ukmergės Dukstynos kapinėse partizanų kapavietėje–memoriale.

Visiems buvo dosnus

Monsinjoro kunigo A. Svarinsko 100-ųjų gimimo metinių proga, nutariau pasidomėti, ar Kavarskas jo nepamiršo?
Nueinu į biblioteką. Ne, ten jis nepamirštas! Bibliotekoje paruoštas kunigui A. Svarinskui skirtas stendas. Bibliotekininkė Vilma Kisieliūtė rodo knygas, išleistas A. Svarinsko rūpinimusi ir lėšomis. Tai Stasės Kisielienės „Kaip nepamiršti…“ ir kunigo prelato Stanislavo Kiškio „Iš Kavarsko praeities“.

Monsinjoras prenumeruodavo parapijos mokykloms ir bibliotekoms žurnalą „Artuma“, laikraštį „XXI amžius“, o vaikams – „Kregždutę“. Kavarsko bibliotekai padovanojo daug religinės, istorinės, grožinės ir vaikiškos literatūros.

Klebonaudamas Kavarsko bažnyčioje, globojo mokyklas, materialiai rėmė vargstančias šeimas, įrengė tikinčiųjų poreikiams koplyčią Žibučiuose, ėmėsi iniciatyvos sutvarkyti bažnyčios aplinką. Rūpinosi kovotojų už laisvę atminimo pagerbimu ir įamžinimu Kavarsko parapijoje.
Visai atsitiktinai sutikti kavarskiečiai taip man kalbėjo apie kun. A. Svarinską: „Dėl kito žmogaus – paskutinius marškinius atiduos“, „Nesvarbu kokiai partijai priklausai, jei darbštus esi, tai ir pagirs, ir ranką paspaus“, „Neeilinis, visoj Lietuvoj žinomas žmogus, bet labai jautrus, sakydavo labai nuoširdžius pamokslus“, „Svarinskas niekada nesigirdavo“, „Labai teisingas, drąsiai kovojo už Lietuvos laisvę“, „Jame pamačiau laisvą, teisingą, drąsų žmogų, sakantį tai, ką mano. Jis man lyg žiburiukas tamsoje“, „Jo kišenės būdavo kiauros – kiek gaudavo, tiek išdalindavo“.

Ir iš tikro, nesilaikydavo pas A. Svarinską pinigai. Gavo kompensaciją už tremtį – pirko žemę. Ten kūrė parką žuvusiems partizanams atminti, sodino eglutes, pastatė kryžių. Jis ir jaunimą stengėsi auklėti katalikiška dvasia. „Mokytojas – pavyzdys moksleiviui“ – sakė monsinjoras (nepamirškit, tai buvo 2000-ieji). Todėl jis ragino eiti mokytojus į bažnyčią, rodyti teigiamą pavyzdį jaunimui. Pats organizuodavo mokytojams ekskursijas į Šiluvą ir kitas šventas vietas. Meistrui Algirdui Jurkėnui užsakė padaryti kryžius ir padovanojo juos mokyklai. Po vieną į kiekvieną klasę. Norėdamas labiau padėti žmonėms, už laidotuves neėmė nei kapeikos. „Iš svetimos nelaimės nenoriu praturtėti“, – kalbėdavo jis.

Norėjo pervadinti gatves

Daug dėmesio ir lėšų skyrė bažnyčios sutvarkymui. Apšildė tarpą tarp lubų ir stogo, pradėjo bažnyčios stogo remontą. Jo pradėtus darbus tęsia ir kiti, po jo atėję kunigai. Išreikalavo pinigų tilto, vedančio link bažnyčios, remontui. Kartu buvo išasfaltuota ir visa Šaltinio gatvė. Kun. A. Svarinskas buvo labai bendruomeniškas, norėjo visiems gero. Kviesdavosi į bažnyčią orkestrus, chorus, kurie po šv. Mišių surengdavo koncertus. Organizuodavo visuomenės ir kariuomenės dienas. Kariai koncertuodavo, mokyklos stadione visi bendraudavo, ragaudavo kareiviškos košės. Visko, ko griebdavosi, kun. A. Svarinskas stengdavosi padaryti iki galo.

Ne viską padarė, ką planavo. P. Cvirkos gatvė taip ir liko P. Cvirkos. O planavo pervadinti į Kovo 11–osios. Ir miesto centre neiškilo atminimo lenta su įvardintais laisvės kovų dalyviais. Matyt, Kavarsko žmonės dar bijojo didelių permainų. Didelis, aktyvaus žmogaus priešas, buvo išsikerojęs biurokratizmas. „Sveikata leistų, dar pakovočiau su komunistais Kavarske“, – pasakė išvažiuodamas monsinjoras A. Svarinskas. O jo nemeilę komunistams galima buvo pamatyti ant nugaros, nuo kankinimų išlikusių randų.
Alfonso Svarinsko kunigavimo Kavarske metu, Lietuvoje būdavau mažai. Bet kai grįždavau – skubėdavau į bažnyčią. Jis laikydavo šv. Mišias, o aš kitame bažnyčios gale ant „viškų“ giedodavau kartu su bažnyčios choru (vad. A. Spundzevičius). Porą kartų teko pabendrauti iš arčiau. Kartą – kai atėjo nusifotografuoti su choristais. Antrą – man fotografuojant papuoštą altorių. Priėjo, užkalbino, pakvietė į svečius.

Pirmą kartą pamačiau taip kukliai gyvenantį šventiką. Lova, kėdė, stalas, ant stalo knygos, ant sienos kryžius. Pasikalbėjome. Iš mūsų pokalbio supratau, kad prieš mane žmogus, kuriam nerūpi prikimšta piniginė, bet savo krūtinėje turi didelę ir tyrą širdį. Ir ta širdis – pilna meilės! Meilės Lietuvai, meilės Dievui, meilės Žmogui!

The post Kunigas, disidentas Alfonsas Svarinskas, gyvenimą skyręs Dievui ir Tėvynei appeared first on Anyksta.lt.

Šie valstybinėje žemėje augę medžiai buvo saugotini.

The post Kavarsko centre bus nukirsti du medžiai appeared first on Anyksta.lt.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Vyras (gim. 1977 m.) laikinai sulaikytas ir uždarytas į areštinę.

The post Kavarske policija sulaikė vyrą appeared first on Anyksta.lt.