Renginio  „Kazimieras Jakutis / Naujo albumo Pasaulis PerPus pristatymo koncertas Vilniuje“ pradžios laikas yra perkeltas iš 17 val. 30 min. į 15 val. Pranešama, kad lieka galioti tie patys bilietai.

The post Kazimieras Jakutis koncertuos Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje appeared first on Anyksta.lt.

Gimimo dienos nesureikšmina

Pokalbį su K. Jakučiu ir pradėjome nuo paminėto jubiliejaus, kurio metu savo autentiškoje aukštaitiškoje sodyboje, Molėtų rajone, Pagulbyje, jis koncertavo. Pasiteiravus, ką šis skaičius jam reiškiantis, bardas nė negalvodamas atsakė, jog „visiškai nieko“.
„Man svarbu yra proga groti. Žinote, kaip alkoholikas randa progą išgerti, taip aš – padainuoti, – juokavo jau dvidešimtmetį koncertuojantis jubiliatas. – Anksčiau labiau mėgau paminėti vardadienius. Man grojimas, dainavimas, atlikimas, scena yra reikalingi, todėl tai puiki proga į ją užlipti. Bet ir gimtadienio ne pirmas toks šventimas – visų pirma, pasidarai šventę sau. Tačiau, kai pasidarai šventę sau, o ji tampa švente ir kitiems – išeina labai gražus derinys.“
1993 metais lovų, čiužinių, patalynės įmonę „Lonas“ įkūręs K. Jakutis pasakojo, kad anksčiau reikėjo daug tiesioginės energijos atiduoti verslui, jam kurti, nes esantis „seno kirpimo žmogus ir įsitikinęs, kad pinigus turi uždirbti vyras.“
„Kadangi dabar šitie reikalai aptvarkyti, daugiau žaidžiam gyvenimą. Na o tokių vaikiškų žaidimų, kad nuo tam tikro gimtadienio kažką pasižadėčiau, nebežaidžiu. Kažkada buvo – va, nuo Naujų metų mesiu rūkyti. Su draugu „pasirašom“, metam. O dabar… Vasara baigiasi, yra proga padainuoti“, – kad nesureikšmina sukakties, patikino nuo vaikystės muzikuojantis K. Jakutis.

Ir kūryba yra juodas darbas

Kadangi bardas K. Jakutis ne mažiau žinomu tapo ir dėl savo įkurto verslo, muzika, atrodytų, galėtų būti tarsi pomėgis, einantis šalia pagrindinės veiklos. Tačiau, muzikanto, kuris yra pasakojęs, jog net jo senelis buvęs savotiškas bardas, teigimu, muzikavimas – kur kas daugiau, nei pomėgis ar atgaiva.
„Jei skaičiuotume valandomis, turbūt muzikinei veiklai skiriu daugiausia laiko. Ką tik baigėme įrašyti naują albumą – išleisiu vinilinę plokštelę. Šis mano albumas bus dešimtasis, ta proga vienai iš dainų – „Aušros duktė“ – paruošėme klipą Pagulbyje. Viskam reikia komandos, nors scenarijų rašiau pats. Todėl paskutiniu metu, ko gero, vis tik muzikinė ir kūrybinė veikla atima daugiausia laiko“, – kalbėjo K. Jakutis, anksčiau išleidęs šiuos albumus: kompaktines plokšteles „Jei negaliu aš turėti Tavęs“ (2005 m.), „Iš tos nakties“ (2007 m.), „Eina mūsų laikai“ (2009 m.); DVD „Aukštaitijos dangui“ (2012 m.); kompaktines plokšteles „Jaunos dienos“ (2013 m.), „Gegužraibės“ (2016 m.), „Rytmečiai“ (2020 m.), „1987 Pradžia (2020 m.), „Baltas Vilkas“ (2024 m.) ir „Baltas Vilkas 2“ (USB formatu) (2024 m.).
O tiek koncertams suorganizuoti, tiek albumams išleisti reikia ne tik laiko, bet ir pastangų.
„Nors iš šono kai kam gal ir atrodo, kad kūryba yra kažkas mistinio, kur trenkia žaibas ir atsiranda daina. Tačiau nėra nieko panašaus. Tai yra juodas darbas, kaip ir kiekvienas dalykas. Vien norint užauginti pomidorą, reikia darbo, ir į dainą reikia įdėti darbo, pastangų, gebėjimų – visko kartu“, – kad tiek verslas, tiek muzika reikalauja pastangų, pasakojo pašnekovas.
Bėgant metams, keitėsi ir K. Jakučio repertuaras – pasak paties muzikanto, iš „romantinės, melancholinės, depresinės muzikos“ jis perėjo prie linksmesnės, roko krypties kūrybos.
„Ir šis albumas, sakyčiau – žingsnis, o ne žingsnelis (bent man taip atrodo) roko kryptimi.
Visoms devynioms albumo dainoms parašiau pristatymus.
Beje, ir šiais metais, jau tradiciškai, vyks mano koncertų turas – pirmas, kaip visada – spalio vidury Pagulbyje, o paskutinis – Kalėdų antrąją dieną Anykščiuose“, – pasakojo K. Jakutis.
Beje, drauge su K. Jakučiu dainuoja ir jo marti Vaida Jakutienė. Aurimas Driukas groja gitara ir klavišiniais, o Gediminas Legas – būgnais.

Dainuoja artimus sielai poetus

Bardas K. Jakutis tiek pats rašo dainoms žodžius, kuria muziką, tiek atlieka dainas pagal kitų autorių eiles. AF atlikėjo teiravosi, kam jis teikia pirmenybę – savos kūrybos dainoms, ar kitų autorių, poetų?
„Aš įsivaizduoju, kad atlieku išimtinai tik savo kūrybos dainas. Bet kad kurtum ir turėtum savo kūrybos dainas, reikalingi pagalbininkai. Gal yra tokių kūrėjų, kurie viską padaro patys – ir žodžius sukuria, ir aranžuotes. Man pagalbininkų reikia – žodžių autoriaus, aranžuotojo, kuris sukurtų muzikinius motyvus, harmonizuotų“, – teigė gitara, akordeonu, lūpine armonikėle grojantis K. Jakutis, kuris sakė, kad daugumos jo dainų žodžių autorius yra poetas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Strielkūnas.
„Jis man labai artimas savo siela, jo kūrybos žodžiai man artimi. Paskutiniame albume keturių dainų žodžiai yra būtent J. Strielkūno, keturių – Kazimiero Jakučio ir vienos dainos žodžiai yra Jono Aisčio.
Man dar labai artimi Antanas Miškinis, Paulius Širvys. Turiu po keletą Broniaus Mackevičiaus, Jono Macevičiaus, Juozo Macevičiaus, Alfonso Pakėno, Salomėjos Nėries sukurtų žodžių kūrinių. O mano paties žodžiai dainoms didžia dalimi gimsta iš poreikio parašyti žodžius dainai. Tada kankiniesi. Yra ir kitų variantų – ir šiame albume yra daina „Nerimas“ – aš paėmiau savo anksčiau parašytą eilėraštį ir pritaikiau melodijai, kuri buvo ką tik gimusi. Būna įvairiai“, – vardijo ir šeimų festivalius Pagulbyje, savo sodyboje, kuri 2020 metais pripažinta geriausia etnokultūrine Rytų Aukštaitijos sodyba, dvidešimt metų darantis K. Jakutis.

Koncertuodavo dykai

Ne vienas iš beveik 400 mecenato, bardo K. Jakučio koncertų yra vykęs nemokamai. Ir nė vienas nėra ir nebuvo remiamas nei savivaldybės, nei kitomis lėšomis. Vienintelis muzikanto rėmėjas, galima teigti, yra jis pats – tai yra, jo valdoma įmonė „Lonas“.
„Dykai koncertuodavau ankstesniais laikais. Į sceną užlipau 2005-aisiais Jonavoje, su savo rečitaliniu koncertu. Pirmiausia koncertai buvo su bilietais, vėliau – be. Didžiosiose kultūros centrų salėse koncertuodavome dykai – toks buvo mūsų tikslas. Dabar, keletą metų, vėl groju su bilietais – tokiose salėse, kur yra apie šimtas vietų. Kad ir Jonavoje – nekoncertuoju didžiojoje salėje, nes ji per didelė tokio žinomumo artistui – imu vestibiulį, kuriame telpa 100 ar 150 žmonių“, – pasakojo savo koncertais klausytojus džiuginantis K. Jakutis. Atlikėjas teigia, kad galėtų apskritai koncertuoti be bilietų, tačiau yra gavęs pastabų, kad jei koncertas nekainuoja, tai atrodo, kad ir prekė nieko verta.
„Vien dėl to grojame su bilietais – kad būtų kažkokią vertę turintis atlikėjas. Bet jei ir su bilietais koncertuoju, reikia rėmėjų, nes nepasidengia sąnaudos. Mūsų komanda nemaža, viskam reikalingas pinigėlis. O rėmėją aš turiu. Jo vardas „Lonas“, – kalbėjo vienas didžiausių pagalbos Ukrainai akcijų aukotojų, Anykščių rajono neįgaliųjų draugijos nariams padovanojęs Anykščių krašto laikraščio „Anykšta“ prenumeratą už tūkstantį eurų K. Jakutis.

Kosmonautu tapti nesvajojo

Paprašytas įvardyti, kuo vis tik labiau jaučiasi esantis – verslininku ar muzikantu – K. Jakutis ilgai galvojo, tačiau pripažino, kad tai įvardyti yra per daug sunku.
„Jei paklaustumėte, ar jautiesi verslininkas, atsakyčiau, kad taip, jaučiuosi. Jei klaustumėte, ar jaučiuosi muzikantas, tai taip, jaučiuosi esantis dainų autorius, atlikėjas. Nesugebėsiu atsakyti“, – kalbėjo šiais metais 32-ąjį „Lono“ gimtadienį paminėjęs dainų autorius ir atlikėjas. Jis prisiminė, kad, būnant aštuntoje klasėje, reikėjo parašyti, kuo bus užaugęs. Ir norėjo jis jau tuomet būti ne kaip visi klasės „kietuoliai“ – kosmonautu ar milicininku, o dainininku.
„Aš, sukandęs dantis – lyg būtų gėda būti ne kosmonautu – parašiau, kad noriu būti dainininku. Toks buvo mano iš gelmės išeinantis noras. O paskui ateina didysis mokytojas Gyvenimas ir jis tvarko tave…
Mano auklėtoja buvo muzikos mokytoja, dešimtoje, vienuoliktoje klasėse grojau estradiniame ansamblyje ir buvau jo lyderis. Auklėtoja skatino mane stoti į muzikos mokyklą. Tas raginimas, man atrodo, buvo kvailokas, nes man, kaip mokiniui, muzikos mokykla buvo tik Ignalinoje, už 30 kilometrų – aišku, kad niekas manęs ten nevežios. Aš buvau nebaigęs tos pradinės muzikos mokyklos“, – prisiminė K. Jakutis.
„Mamos siekis buvo, kad visi baigtume aukštuosius mokslus ir mes, visi penki vaikai, juos baigėme, nors nei vienas nebuvome nei komjaunuolis, nei pionierius, nei spaliukas. Čia – dar vienas paneigimas, kaip kad daugelis teigia – jei nebuvai komjaunuolis, negalėjai baigti aukštojo mokslo. Mes savo pavyzdžiu parodėme, kad galima, tik reikėjo turėti užsispyrimo, charakterio“, – apie tai, kaip buvo auklėjamas tėvų, AF pasakojo iš Ignalinos rajono kilęs muzikantas ir verslininkas. Jis aukštojo mokslo pasiekė Lietuvos Žemės ūkio akademijoje, tapdamas inžinieriumi hidrotechniku.
„Sako, kad kai savamokslis, tai nieko nebaigęs. Taip, muzikos srityje aš nieko nebaigęs, iš natų groti negaliu – nebent kulkosvaidis į nugarą būtų nukreiptas, tai gal ir sugročiau kokį lengvą kūrinį. Esu, ūkiškai tariant, melioratorius ir pagal specialybę netgi dirbau trejus metus“, – gyvenimo pradžia su AF dalijosi K. Jakutis.

Už lovą – pasodintas medis

K. Jakutis kuria atsakingą verslą – vaizdžiai tariant, nupjovęs medį, pasodina kitą, o viename iš Pagulbyje vykstančių šeimų festivalių dalyviai yra gavę po atviruką su jame įspaustomis sėklytėmis.
Verslininkas sako, jog pasodinti medį už kiekvieną parduotą lovą yra pažadas pirkėjams, nors šiuose gaminiuose medienos ir naudojama nedaug.
„Man medžio sodinimas – labai gražus ir prasmingas. Padaryti tai, ko tau ne šiandien reikia. Tai bus net ne tavo vaikams, o anūkams ar proanūkiams. Man tai patinka.
Labai gerai, kai vienoje ar kitoje veikloje, vienai ar kitai idėjai įgyvendinti, turi bendraminčių, pagalbininkų. Jauniausias mano sūnus Saulius, kuris yra atsakingas už marketingą „Lone“, užsikabino už šios minties – kiek parduodam lovų per metus, tiek pasodiname ir miško. Nes, gaminant lovas, naudojame kažkiek medžio. Sūnus surado bendraminčių ir kelinti metai sodiname mišką, ir sodiname ne kiek lovų pardavėme, o daugiau, nes neretai būna, kad lieka pusė ploto – negi paliksi. Toks mūsų įsipareigojimas klientams, visuomenei, tą ir vykdome“, – pasakojo K. Jakutis.

Visa šeima kuria bendrą verslą

Neretai verslininkai guodžiasi, jog savo verslo neturi kam perduoti – vaikai kuria kitokį gyvenimą ir tėvų pramintomis pėdomis eiti nenori. Visiškai atvirkščiai yra K. Jakučio šeimoje – visi keturi verslininko sūnūs – Adas, Liudas, Domas ir Saulius – dirba jo įkurtame „Lone“.
K. Jakutis sako, kad vaikų versti ar prašyti dirbti jo valdomoje įmonėje nereikėjo – tokį kelią jie pasirinko patys.
„Aš nieko specialiai nedariau – viskas įvyksta taip, kaip įvyksta. Vaikai matė, kaip „Lonas“ kūrėsi, kaip augo. Jie patys dirbo „Lone“ krovikais, pakavo kempines, važinėdavo su kurjeriais, padėdami išnešioti čiužinius po namus, butus. Jie visa tai matė nuo gimimo, nuo mažens visur dalyvavo. „Lonas“ buvo tarsi penktas sūnus, kurį dalinomės kartu, kartu kūrėme, klydome, laimėjome. Jie toje terpėje užaugę ir, matyt, prisiėmė pareigą tai toliau vystyti ir tęsti. Tai – labai gražus derinys ir abiem tėvams tai tinka ir patinka. Kitaip ir neįsivaizduojame. Be jokių nurodymų, prievartų, jie visi kartu atėjo. Vienas bandė kažką daryti, bet grįžo, kitas mokėsi jau galvodamas, kad čia dirbs“, – visos šeimos įsitraukimu į verslą džiaugėsi K. Jakutis. Jo žmona Birutė, be abejonės, taip pat yra „Lono“ dalis.
„Pradėkime nuo to, kad Birutė pagimdė ir užaugino keturis „Lono“ darbuotojus. Žmona viską reguliuoja, mes – tik tarnai (juokiasi). Žmonės į „Lono“ ūkį, sistemą, patenka per jos atrankos sietą. Žmona atsakinga už patalpų, pastatų apipavidalinimus, salonų ekspozicijas, kurių turime 14 Lietuvoje, 3 Rygoje ir 3 Taline. Šiemet nusprendėme plėstis į Lenkijos rinką ir mūsų planas yra, kad jau šiais metais pradėtų veikti internetinė prekyba mūsų gaminiais ten“, – planais dalijosi UAB „Lonas ir partneriai“ generalinis direktorius.

Artimiausias – lietuviškas kaimas

K. Jakutis daug keliauja, aplanko įvairiausias šalis, tačiau daugiausia nuotraukų jo albumuose – Lietuvos kaimai, trobos, keleliai ar miškai. Teiravomės pašnekovo, kas jam yra tėvynė, tėviškė ir kodėl būtent tokius vaizdus jis fiksuoja dažniausiai.
„Tai – mūsų šaknys, mūsų ramstis, mūsų prisiminimai, mūsų gyvenimai. Tėvų, senelių, be kurių mes – kaip medis be šaknų. Man tai yra labai brangu, svarbu. Esu be galo laimingas, kad, gyvendamas Anykščiuose, esu arčiau tėviškės – dabar ji už šimto kilometrų. Kai buvau Kaune, buvo 200 kilometrų, Jonavoje – 170, o dabar – tik šimtas. Galiu bet kada ją pasiekti, pabraidyti po tuos alksnynus, kur vaikas bėgiojau. Man tėviškė – labai svarbu, o metams bėgant – dar labiau.
Traukia ne tik tėviškė – apskritai lietuviškas kaimas, esu pirma karta nuo žagrės, todėl laukai, miškai, tos trobos, man be galo artima, aš iš ten kilęs, ten užaugęs ir grįžti į vaikystės prisiminimus man yra svarbu, yra brangu. Man niekada nebus artimi didmiesčiai – įdomu tik juos aplankyti, pamatyti. O jų erdvės man svetimos. O štai alksnynas – labai miela buveinė“, – pasakojo iš Kalviškių kaimo kilęs K. Jakutis, kuris jau bene penkiolika metų šaknis įleidęs minėtuose Anykščiuose.
Sako, kad šiuo metu artimiausias ir yra šis miestas.
„Anykščiai – labai mieli. Upė, kiemas, žolė, seni medžiai… Nedidelis, šiltas miestelis, kuriame visada gali rasti ramybę. 2009 metais čia apsigyvenome, tad tai yra pakankamas laikas prisirišti ir nieko keisti nežadam“, – tikino pašnekovas, o, pasiteiravus, kokie, jo matymu, yra anykštėnai, sakė:
„Aukštaičiai – ir tai jau gerai. Jie supranta tarmiškai, kaip ir mano tėviškėje, Dūkšte. Su jais dažniausiai susitinku savo koncerte – tad toks ir bendravimas: tu giedi, o jie klausosi ir ploja. Kvėpuodami tuo pačiu oru, įmerkdami kojas į tą pačią Šventąją, nesusisiekiame su anykštėnais ta pačia erdve.“
Anykščiai neretai tituluojami kaip kultūros miestas – čia vyksta daug įvairių renginių, kurių, nors nedažnai, nevengia ir Kazimieras ir Birutė Jakučiai.
„Kartais nueiname į kiną, vieną kitą koncertą, spektaklį. Buvau po ilgos pertraukos šiais metais į „Purpurinį vakarą“ nuėjęs.
Aš pats savo koncertuose atbūnu, tad mano noras, jei namuose, pabūti ramiai, tyloje. O jos Anykščiuose pakankamai daug“, – kalbėjo K. Jakutis.
Paklaustas, kaip atsipalaiduoja, tikino, kad nuo verslo pailsi koncertuodamas, nuo koncertų – važiuodamas į Jonavą, į darbą.
„Turėk skirtingus užsiėmimus ir atsipalaiduosi. Tiesa, esu bandęs žvejoti – tai labai nuobodus, beveiksmis dalykas. O prieš medžioklę esu labai prieš, savo žemėse esu uždraudęs medžioti“, – pasakojo mecenatas, muzikantas, verslininkas K. Jakutis.

Projektą „Mes – aukštaičiai“ 9000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

The post Jubiliejus Kazimierui Jakučiui – tik proga užlipti į sceną („Aukštaitiškas formatas“ Nr. 104) appeared first on Anyksta.lt.

Teisingas atsakymas – ne vienerius metus drauge su bardu dainuoja K. Jakučio marti Vaida Jakutienė.
Į šį klausimą teisingai atsakė bei du bilietus į K. Jakučio naujojo albumo „PasaulisPerPus“ pristatymą Anykščių kultūros centre gruodžio 26-ąją laimėjo Janina Vileitienė.
Dešimtajame K. Jakučio albume įrašytos devynios dainos, iš kurių septynios – gimusios 2025 metais.
Koncertinis K. Jakučio turas tradiciškai prasidėjo spalio mėnesį Pagulbio kaime ir baigsis antrąją Kalėdų dieną, gruodžio 26-ąją, 15 valandą, Anykščių kultūros centre. Bilietus galima įsigyti kultūros centro kasoje. Koncertuose jau galima įsigyti ir naująją vinilinę plokštelę.

The post Laimėti bilietai į Kazimiero Jakučio koncertą appeared first on Anyksta.lt.

Nuo vasario 16-osios K. Jakutis kviečia į savo autorinių dainų koncertus. Juose, skirtingai nei kituose, skambės tik jo paties žodžiais sukurtos dainos. Rinkdamas būsimojo turo dainas menininkas sako tarsi laiku sugrįžęs beveik penkiais dešimtmečiais atgal – tiek laiko jau praėjo nuo pirmosios jo parašytos dainos.

– Kazimierai, ar prisimenate, kaip gimė jūsų pirmoji daina ir kokia ji?

– Dainą „Aš tau pirmai melavau“ sukūriau beveik prieš penkis dešimtmečius, ją dainuoju ir dabar. Sunku patikėti, kad praėjo tiek metų! Man buvo aštuoniolika, o tekstas gimė Visagino autobusų stotelėje. Dainą rašiau merginai, savo pirmajai meilei. Beje, neseniai sužinojau, kad pernai ji mirė.

Vėliau sekė kūrybinė pauzė. Esu kilęs iš Aukštaitijos, Kalviškių. Baigęs vidurinę mokyklą išvažiavau mokytis į tuometinę žemės ūkio akademiją Kaune. Numanyti negalėjau, kad čia pateksiu į KGB akiratį, kad mane verbuos.

– Kaip tai nutiko?

– Kai atvažiavau mokytis į Kauną, prieš šešerius metus buvo susideginęs Romas Kalanta, o ši istorija – nepamiršta, nors garsiai apie tai kalbėti negalėjome. Tačiau bendrabutyje dažnai padainuodavau antitarybines dainas. Vienos iš jų žodžių fragmentus atsimenu: užtemo dūmais Lietuva, kai degė Romas Kalanta. Mane paskundė saugumiečiams. Netrukus sulaukiau kvietimo pasikalbėti.

Kamantinėjo gerą pusdienį ir pirmą kartą gyvenime pajutau, ką reiškia psichologinis spaudimas, kaip jis daromas. Kai atėjau į kabinetą, jau buvo paruošta sutikimo bendradarbiauti su KBG forma, kurią man teliko tik pasirašyti. Patys įvardijo, kad į jų akiratį patekau dėl antisovietinių dainų.

– Žinojote, kas jus įskundė?

– Ne, tačiau buvo sakoma, kad iš trisdešimties žmonių vienas bendradarbiaudavo su KGB. Saugumiečiai siūlė šnipinėti savo dėdę kunigą, kuris buvo aktyvus antitarybinis veikėjas. Turėjau jiems pranešinėti, ką jis kalba, ką daro. Jei nesutiksiu, sakė saugumiečiai, būsiu išmestas iš akademijos.

Tada mokiausi dar tik antrajame kurse. Labai aiškiai prisimenu tąsyk aplankiusį jausmą: velniop akademiją, bet šuniu aš nebūsiu. Gal jie bepročiai?

Saugumiečiai siūlė dar pagalvoti, aiškino, kad man pokalbio metu neva išpasakojo daug paslapčių, todėl kelio atgal aš neturiu. Privalau pasirašyti, nes jau esu kaip bendradarbis.

Nepasirašiau, išėjau, o saugumiečiai dar liepė pagalvoti. Stresas buvo didžiulis, susitaikiau su tuo, kad būsiu išmestas iš akademijos. Tačiau taip nenutiko, o vėliau dar du kartus sulaukiau kvietimo pasikalbėti. Saugumiečių tonas buvo jau švelnesnis. Antrą kartą susitikome tuometinio „Baltijos“ viešbučio kambaryje, vienas iš jų siūlė pasivaišinti iš užsienio atsivežta kramtomąja guma, kuri Lietuvoje buvo deficitinė prekė. Neėmiau, bijojau, kad nebūtų ko pridėję į vidų. Bandė vilioti įvairiomis lengvatomis, gyvenimo gėrybėmis, kelionėmis į užsienį. Tačiau kai nesutikau – tuo viskas ir baigėsi, o iš akademijos neišmetė.

– Baigęs studijas gavote paskyrimą į Jonavą. Būtent su šiuo miestu yra susiję daug jūsų kūrybos etapų?

– Taip, studijų metais ilgą laiką savo kūrybos dainų negrojau, o kai atvažiavau į Jonavą – įsiliejau į dainuojamosios poezijos klubo „Mūza“ kolektyvą. Prasidėjo mano kūrybinis kelias, savų dainų kūryba.

Tačiau būta ir sunkių prisiminimų. Kartą su klubo „Mūza“ merginomis vykome į pilietinės dainos festivalį Alytuje. Įvyko avarija – man išvažiavus į priešpriešinio eismo juostą susidūriau su krovininiu automobiliu. Viena iš merginų patyrė tik lengvus nubrozdinimus, mane vos atgaivino, o kita mergina – Rasa – žuvo vietoje.

Kalbant apie kūrybos etapus – jų buvo įvairių ir daug, kartais – ir su ilgomis pauzėmis.

– Turbūt galima sakyti, kad prisimindamas savo gyvenimo įvykius galite susieti juos su dainomis?

– Daug susijusių dalykų, tarsi vartytumei dienoraštį. Dainoje, kurios žodžių autorius esi pats, daugiau tavęs. Be jokios abejonės, išjauti bei perteiki ir kitų poetų, kurių tekstais dainuoji, žodžius. Skleidi panašią emociją, ką norėjo perduoti autorius, bet – tik panašią, nes nėra dviejų visiškai vienodai jaučiančių žmonių, nėra dviejų vienodų išgyvenimų.

– Jūsų nuomone, ar žmogui, atėjusiam pasiklausyti dainų, yra svarbu, kas teksto autorius?

– Manyčiau, dvejopai. Vienam svarbu, kitam – gal ir nelabai. Tačiau džiugina, kad dalis mano klausytojų mano kūrybą išjaučia, domisi, kas dainoms rašo tekstus, kokia dainų istorija, sulaukiu daug atgalinio ryšio. O aš ir nevengiu dalintis, todėl mano koncertai labiau primena autorinius vakarus, kuriuose nestinga ir pokalbių. Kartais gal – net pernelyg atvirų.

Būsimajame ture atvirumo, manau, bus dar daugiau – juk kalbėsiu būtent apie savo dainas, savo tekstus. Tuo pačiu – ir apie savo gyvenimą, nes daug dainų atliepia tam tikrus įvykius. Tekstai susiję su mano gyvenimu, koks jis bebūtų – juodas ar baltas. Bet tai mano gyvenimas.

– Kodėl apskritai toks sumanymas: dainuoti tik savo dainas?

– Kartą iš vieno gerbėjo išgirdau pastabą, kad esą nieko nekuriu pats, tik perdainuoju kitų poetų tekstus. Ši mintis paskatino gerbėjams pristatyti tik savo kūrybą. Iš viso pagal savo tekstus esu parašęs apie trisdešimt dainų. Tarp jų – ir klausytojų pamėgtos „Neišeik“, „Ruduo“, „Mergaitei debesų“, „Gruobliui“, „Jei negaliu aš turėti tavęs“, „Tėviškės dangui“ bei kitos.

Savo kūrybos koncertuose pasirodysime su akustine grupe – pritariančiąja vokaliste Vaida Jakutienė, Gediminu Legu  (ritmas) ir Aurimu Driuku (gitara, klavišiniai). Šis autorinis turas žymi ir jubiliejų – šiemet sukanka 20 metų, kai pradėjau savo solinius koncertus.

– Kuriate nuo ankstyvo amžiaus. Ar kūryba jums padeda išgyventi sudėtingus etapus?

– Kiekvieno žmogaus gyvenime būna sudėtingų etapų, išgyvenimų, emocijų. Manasis – ne išimtis. Ne kartą esu kūręs iš vidinio nerimo. Atrodo, parašai tekstą – ir nerimas sumažėja. Rašymas mane gydė.

Kai kurie eilėraščiai virto dainomis, kai kurie – liko tik man, o dalis mano kūrybos sugulė į knygą „Apeiginė liepa“. Ją, paskatintas amžinybėn jau iškeliavusio bičiulio Alfo Pakėno, išleidau 2006-aisiais.

Tačiau visai kitas kūrybinis procesas vyksta tada, kai yra melodija, kuriai reikia parašyti tekstą. Viena iš naujausių mano dainų – „Gėlė plaukuose“. Su kolega Aurimu Driuku prie muzikos ir teksto dirbome visą dieną, tačiau vis netenkindavo rezultatas.

Galiausiai tekstą pagal nurodytus raktažodžius paprašėme sukurti dirbinio intelekto. Jis sukūrė, aš padainavau. Iš ryto atsikėlęs supratau, kad netinka. Blogai, nes ne mano, ne tai, ko reikia. Tuomet sėdau ir parašiau savo tekstą. Žodžiai, atrodo, pas mane atėjo patys.

The post Bardas K. Jakutis: saugumiečiai mane vaišino kramtomąja guma ir siūlė šnipinėti savo dėdę kunigą appeared first on Anyksta.lt.

Parama draugijai – didžiulė

„Tai buvo didelė naujametinė staigmena. Netikėjau, nepatikėjau, kol nepaskambinau ir negavau pinigų. Dabar tikiu, nes visus metus 14 žmonių gaus „Anykštą“, o naujienas iš pirmų lūpų skaitys daugiau negu šimtas žmonių. Nereikės kompiuterių, nereikės kažkur eiti, laikraštis bus atneštas. Tai yra didžiulė dovana, – kalbėjo A. Šerėnienė. – Laikraščiai bus padėti ir Neįgaliųjų draugijoje, pirmame ir antrame aukštuose. Žmonės paskaitys, gal pagalvos, kad nėra taip brangu prenumeruoti laikraštį, o atėję į redakciją galės „Anykštą“ užsisakyti pigiau. Daug kas gal ir nežinojo, kad pašte užsisakyti yra brangiau.“
Norinčių gauti laikraštį, pasak A. Šerėnienės, buvo labai daug, todėl tuos, kurie galės skaityti „Anykštą“ nemokamai, Neįgaliųjų draugijos pirmininkė rinko labai atsakingai.
„Iš karto, kai redaktorė mums pasakė, kad yra didelė tikimybė gauti dovaną iš Kazimiero Jakučio, pirmiausia šovė į galvą užsakyti laikraščio prenumeratą. Anksčiau „Anykštą“ visada užprenumeruodavome, o dar senesniais laikais net savivaldybė skirdavo lėšų neįgaliesiems rajono laikraščiui užsiprenumeruoti. Bet atėjo laikai, kad šios paramos neliko. Todėl skirta K. Jakučio parama mums buvo tikrai didelė staigmena.

Kam prenumeruoti, rinkau pati – žmonėms skambinau, visus informavau, kad mus parėmė bardas K. Jakutis ir klausiau. Iš kokių 25 mano apklaustų žmonių atsirado du, kurie apskritai išgali laikraštį prenumeruoti… Tie žmonės, kuriuos parinkau, dalis neturi kur skaityti – neturi kompiuterio, interneto, negali nueiti į biblioteką. Laikraštį užsakiau tiems, kurie mažiausiai juda, tikrai neturi galimybių niekur nueiti. Arba, sakykime, Troškūnuose vienam savo draugijos nariui užsakėme, tai jis dalinsis ,,Anykštos” laikraščiu su dar dešimčia skaitytojų

Viena moteris labai džiaugėsi, kad yra labai gerai, nes „Anykšta“ rašo didelėmis raidėmis – sakė, kad dėl savo negalios negali skaityti internete. Žmonėms tai yra didžiulė parama, jie – laimingi“, – tokia parama – galimybe skaityti savo krašto naujienas – džiaugėsi A. Šerėnienė.
Anykščių rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė sakė, kad ją nustebino ir paramos suma – tūkstantis eurų.
„Šimtas, du šimtai eurų – tokią sumą suprantu. Bet tūkstantis – tai tikrai didelė parama mums. Kai tokią neoficialią informaciją, kad mus parems, išgirdau, kaip tik vyko mūsų susirinkimas. Jame dalyvavo 50 žmonių. Net ašarą nubraukiau – kaip gera, kad dar yra žmonių, kurie mus girdi. Kazimieras yra toks, kuris ne tik muzikuoti mėgsta, jis ir dalintis moka, yra geraširdis žmogus.

Tokie rėmėjai, kurie skiria tikslinę paramą, mums yra pats geriausias variantas. Esame turėję rėmėjų, mums jie yra dovanoję skalbimo mašiną, nešiojamą kompiuterį, sauskelnių, ateina žmonių, padovanoja kad ir šimtą eurų.
Kai buvome turtingesni, patys užsakinėjome „Anykštą“. O dabar esame įsprausti į rėmus. Kitus laikraščius užsisakyti mes iš viso bejėgiai. Tai – ne 500 eurų gaunančiam žmogui, kai vos mokesčiams užtenka. Vaistams pinigų nelieka… Mums sunku, nes net spausdinimo popierių iš draugijos projektų išbraukė, o jo reikia labai daug. Mūsų draugijai taip pat reikalinga ir fizinė, moralinė pagalba“, – kalbėjo A. Šerėnienė.

Jei daugiau turi – gali pasidalinti

„Anykštos“ vyriausioji redaktorė Gražina Šmigelskienė praėjusiais metais kreipėsi į Anykščių rajono verslininkus, siūlydama pasekti Skandinavų šalių pavyzdžiu ir užprenumeruoti bendruomenės laikraštį savo įmonių darbuotojams arba nepasiturintiems žmonėms ir taip suteikti lėto skaitymo džiaugsmą.
Krašto naujienos svarbios, nes jų niekas daugiau, išskyrus rajono redakcijas, sistemingai nerenka. Į regionus nacionalinių leidinių žurnalistai atvyksta retai ir paprastai domėdamiesi išskirtiniais įvykiais, o naujienos socialiniuose tinkluose nepatikimos, atsitiktinės, neretai net – dezinformuojančios.
Popierinis laikraštis yra ypač svarbus vyresnio amžiaus žmonėms, kurie dažnai neturi galimybių naujienas skaityti internete arba negali nueiti į biblioteką.
Į tokį redakcijos kreipimąsi praėjusiais metais sureagavo keli verslininkai, kurie užprenumeravo vieną kitą laikraščio numerį. Todėl ši verslininko, bardo K. Jakučio dovana yra ir didžiulė parama nepriklausomai „Anykštos“ redakcijai, nes ji ne tik išplečia „Anykštos“ laikraščio skaitytojų ratą, bet ir redakcijai sudaro galimybę daugiau dėmesio skirti turinio kokybei.

Anykščiuose gyvenantis K. Jakutis, sumanęs taip paremti ir nudžiuginti Neįgaliųjų draugijos žmones, sakė, jog nuolat pagalvoja, – galbūt kažkam reikia pagalbos.
„Vis pamąstau, kam čia labiausiai reikėtų pagalbos. O dar straipsniai apie mane „Anykštoje“ pasipylė, galvoju, reikėtų padėkoti. Bet jei atvirai, tai per televiziją pamatai, tai laikrašty paskaitai, kad – man net neįtikėtina – tiek daug žmonių, kurie stovi ir dienos davinių laukia, valgyti ateina. Kai nuo tų bėdų atitolęs, atrodo: kaip taip gali būti? Pamačius tokius vaizdus, atsiranda noras prisidėti – jei daugiau turi, jei gali“, – kalbėjo mecenatas, verslininkas K. Jakutis.
„Anykšta“ teiravosi, ar K. Jakutis ir anksčiau buvo sugalvojęs šitokiu būdu paremti žmones. Jis sakė, kad tos paramos būta įvairios.
„Ką čia viską suskaičiuosi… Mūsų didžiausi rėmimai yra Ukrainai. Suvoki, kad jei ateis Rytų žvėris, iš principo viskas grius. O seniau būdavo, savo vaikams, kai dar maži buvo, Kalėdoms pinigėlių padalindavau, sakydavau, kad žiūrėkit, gal kažkam reikia, kažkokią dalį neturintiems atiduokite. Pats tokiems gatvėje esu davęs pinigėlį“, – kalbėjo K. Jakutis. Didžiulę įmonę „Lonas“ valdantis verslininkas sakė, kad greičiausiai savo pinigais su nepasiturinčiais pasidalija ir kiti vietos verslininkai, tačiau dažniausiai suteikiantieji paramą nenori to deklaruoti.

„Gal ir ne visi galintys remia, bet daug ir viešintis nenori. To priežastis irgi paprasta: vieną kartą pasiviešinai, kad kažkam davei ir prasideda skambučiai, laiškai. Aš pats, net konkrečiai Anykščiuose, prieš kokių dešimt ar daugiau metų daviau dešimt tūkstančių litų kažkokiems reikalams savivaldybei ir greit sulaukiau vieno vyro skambučio – jis man atvirai sako: duok pinigų, man reikia sūnų, kiek pamenu, į stovyklą nuvežti…“ – kad pasitaiko ir piktnaudžiaujančiųjų dosnumu, pasakojo mecenatas.
Ši K. Jakučio parama padės žmonėms greičiau sužinoti naujienas, jie turės galimybę mėgautis laikraščio skaitymu.
„Kaip šiam pasaulyje be žinių? Kažkada laikraštis buvo vienintelė tiesa. Senesni žmonės, kurie internete nenaršo, tik senąjį laikraštį priima, ko gero, jame pateikiama informacija jiems labiau priimtina“, – kalbėjo verslininkas K. Jakutis, originaliu būdu parėmęs Anykščių rajono neįgaliųjų draugiją ir ,,Anykštą“.

The post Neįgaliesiems ir „Anykštai“ – mecenato dovana appeared first on Anyksta.lt.

Antrą Kalėdų dieną Kazimieras Jakutis su akustine grupe Anykščių kultūros centre surengė kalėdinį koncertą. Antro aukšto vestibiulis, pro kurio langus žiūrovams atsiveria nuostabus vaizdas į pagrindinę miesto eglę, buvo pilnai užpildytas klausytojais. Pusė jų buvo miesto svečiai. Pasiklausyti poetiškų dainų jie atvyko iš kitų rajonų.

Kelis metus didžiosiose kultūros centrų scenose nemokamai koncertavęs K. Jakutis sugrįžo į mažas sales – į tas, kuriose ir pradėjo savo karjerą. Tokį sprendimą lėmė kelios aplinkybės. Pirmoji – dabartinė grupės sudėtis bei instrumentai, kurie labiau tinka mažesnėje erdvėje. Koncertų turas pavadintas „Baltas vilkas 2“, kaip ir naujausias dainų albumas. Kamerinio koncerto bilieto kaina siekė 15 eurų.

Dar vienas svarbus momentas – santykis, ryšys su žiūrovais. Su akustine grupe per Lietuvą keliaujantis dainų autorius ir atlikėjas K. Jakutis daugybę metų ieškojo savo skambesio ir sakosi dabar jį atradęs. Akustinė grupės sudėtis – itin jauki, tinkanti mažesnėms erdvėms.

Kartu su Anykščiuose gyvenančiu K. Jakučiu scenoje grojo ir dainavo marti Vaida Žukauskaitė-Jakutienė (vokalas), Gediminas Legas (ritmas), Aurimas Driukas (gitara, klavišiniai).

„Mažoje erdvėje jaučiuosi geriau, atsiranda artimesnis kontaktas su žmonėmis. Galiu ateiti iki jo, paimti už rankos. Galiu kalbėti nuo scenos ir matyti žiūrovų akis. Man to labai norisi, man tai svarbu,“ – prieš koncertą kalbėjo K. Jakutis. Esminis jo lyrinės kūrybos raktažodis yra meilė: moteriai, gamtai, tėviškei.

„Svarbiausia, kad mums visiems kartu – labai gera. Man atrodo, kad galiausiai atradau žmones, su kuriais noriu būti scenoje ir noriu, kad tai nesibaigtų. Kalbant apie grupės sudėtį instrumentų prasme, manęs yra tiek, kiek reikia – nei per daug, nei per mažai, nes instrumentų skambesys neužgožia balso ir dainų tekstų“, – taip savo turą per Lietuvą visuomenei pristatė dainininkas ir lovų bei čiužinių gamybos įmonės “Lonas” savininkas K. Jakutis.

The post Bardas Kazimieras Jakutis dainomis prajudino anykštėnus appeared first on Anyksta.lt.

„Lonas“ Estijos įmonę OÜ “Dreamland Home” įsigijo dar 2020 metais, kartu su 3 veikiančiais salonais Taline ir Rakverėje. „Ši įmonė per ilgus metus yra pelniusi estų simpatijas. Pirmasis naujos koncepcijos Lono salonas “Dreamland by Lonas” buvo atidarytas 2021 m. prekybos centre “Ülemiste”, Taline. 2022 m. atnaujintas salonas prekybos centre “Järve”, Taline. Tais pačiais metais “Dreamland by Lonas” salonai tampa “Lonas” salonais. Naujos koncepcijos Lono salonuose pirkėjams pristatomos Muzikinės kolekcijos lovos, Trispalvės bei Klasikinės kolekcijos čiužiniai bei LONAS HOME namų tekstilė: pagalvės, antklodės, patalynės komplektai ir kita miegamojo tekstilė.“ – rašomas tinklalapyje lonasgroup.lt

The post Anykštėnas plečia verslą Estijoje appeared first on Anyksta.lt.

Andriaus Tapino „Laisvės TV“ paskelbė akciją „Nemiegam“ ir nurodė koks yra jos tikslas:

„Laisvės TV su Ukrainos karininkais sudėliojo reikalingos įrangos planą:

SkyWiper Omni – tai lietuvių bendrovės NT service sukurta antidroninė sistema, kuri suformuoja apsaugos nuo dronų spiečiaus kupolą, po kuriuo gali tilpti atakuojanti judanti kolona ar įtvirtinimuose esantys koviniai daliniai. Omni iki pusės kilometro atstumu visomis kryptimis blokuoja dronų valdymo, vaizdo perdavimo ir navigacijos signalus.

Vienos sistemos kaina – 18 000 eurų, mes perkam 17 vienetų už 306 000 eurų ir gamintojas prideda dar dvi sistemas ir du SkyWiper Scanner, kurie leidžia nustatyti aplinkoje naudojamus dažnius ir įvertinti, kokio tipo priešo dronai atskrenda.

RISE-1 minų iniciatoriai. Dar vienas lietuvių įmonės RSI Europe gaminys, kuris leidžia Ukrainos kariams net iki 25 kilometrų atstumu patikimai sprogdinti jų spec. pajėgų iš anksto sudėtus sprogmenis. Tokį atstumą leidžia pasiekti į komplektą įeinantys kartotuvai. Kaip tai veikia – video komentaruose.

Komplekto kaina 5 000 eurų, perkam 40 komplektų už 200 000 eurų. Įmonė dar dovanoja 10 papildomų retransliatorių.

Bendra suma – 506 000 eurų, šitie pinigai tenka Lietuvos gamintojams ir grįžta į mūsų šalies ekonomiką.

Jeigu surenkam šią sumą iki rugpjūčio 1 dienos, gamintojai įsipareigoja perduoti antidronines sistemas ir minų iniciatorius iki Ukrainos Nepriklausomybės dienos, pagal susitarimą su Ukrainos kariuomene įranga bus perduota į karščiausius fronto taškus Bachmuto ir kairiojo Dniepro kranto regionuose. Pirkimą, dokumentus ir logistiką iki karinių dalinių prižiūri Laisvės TV.

Nemiegam, remiam, perduodam žinią kitiems ir ruošiam dar vieną dovaną Ukrainos gimimo dienos proga!“

The post „Lonas“ 50 tūkst. eurų parėmė Ukrainą appeared first on Anyksta.lt.

Jakučių šeimos įmonė „Lonas” šiemet prieš šventes nusprendę sveikinti ne verslo partnerius, o padėti Ukrainos žmonėms.

„Šiemet partnerių verslo dovanos bus kitokios.  Vietoj kasmetinių saldainių, riešutų, kalėdinių vynų ir kitų įmonės dovanų, kurioms išleidžiama solidžios sumos, nusprendėme susilaikyti.

Ar pastebėjote, kad šventiniu laikotarpiu kartais aplanko jausmas, jog visko turim ir niekas nebedžiugina? Ir kai kurios dovanos yra tiesiog mandagumo dovanos arba tikra “tuštybių mugė”.

Šiemet partneriams padovanosim šypseną, tvirtą rankos paspaudimą ir žinutę, kad jie gali jaustis prisidėję prie kažko didingesnio. Prie paramos Lietuvos Raudonasis Kryžius / Lithuanian Red Cross, kurie perduos ją tiems, kam to dabar labiausiai reikia. Šiltos anklodės nuo Lonas / LONAS Latvija / LONAS Eesti ir visos LONAS Group Ukrainos žmonėms!  Ant kiekvienos dėžės mūsų kolektyvo palinkėjimai ir šiltos mintys.  Manau tai yra kur kas prasmingiau nei kalėdinis vynas šiais metais.

P.s. Jei jūsų įmonė vis dar blaškosi kokios bus dovanos – gal tai bus geroji praktika.

Kartu mes stipresni.” – „Facebook”-e parašė „Lonas” vadovas Domas Jakutis. Priminsime, jog „Lono” įkūrėjas, D.Jakučio tėtis Kazimieras Jakutis gyvena Anykščiuose.

The post „Lonas” Kalėdines dovanas skiria Ukrainai appeared first on Anyksta.lt.

„Šituo keliu aš išejau Gyveniman. Ne iškart. Pa biškiuij. Kai Tėvas berniokui nupirką “Araliukų” ( dviratis toks) tai Mamos vis klausdavau iki kur galima nuvažiuot. Buvą toki arentyrai: Posūkis, Kryžius, Grūšelą, Sklepelis, Liepa, Gerkanių makykla. Tai cia iki venuolikąs metų. Paskui atsiradą kiti: Beržinykai, Dūkštas, Rimšė, Beniūnai, Ignalina, Daugpilis…. Nu paskui jau Vilnius Kaunas i teip taliau. Vis ton pusan in vakarus traukią. Ti, kur saulą laidzias.

In rytus – nelabai traukią. Nors Vydziuos ne kartų buvau“, – feisbuke šalia nuorodos į kūrinį „Nuogas ruduo” rašo atlikėjas.

The post Atlikėjas Kazimieras Jakutis: „Vis ton pusian in vakarus traukia” appeared first on Anyksta.lt.