Universalių padangų nebūna…

Mantą Breskų „Anykštai“ pirmą kartą kalbinau 1997-ųjų vasarą. Tada Mantui buvo vienuolika. Anykščiuose, netoli jo namų, buvo krepšinio aikštelė. Prieš interviu sužaidėme du prieš du vienoje komandoje ir, žinoma, įveikėme kažkokius Anykščiuose vasarojančius kauniečius.
Koks iš tiesų buvo rungtynių rezultatas, niekas nepatikrins, o jeigu beveik prieš trisdešimt metų rašiau, kad laimėjome, reiškia, laimėjome.

Paliko erdvę futbolui

Praėjus beveik trisdešimčiai metų po pirmojo mūsų pokalbio su M. Breskumi, dabar Ukmergės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniuoju tyrėju, komisaru–inspektoriumi, susitikome jo namų, kuriuos beveik pats vienas pasistatė, terasoje Anykščiuose.
M. Breskus kartu su žmona Julita augina du sūnus – Laironą ir Deiną. Vyresnėliui jau vienuolika, mažajam – ketveri.
Mantas sakė atsimenąs savo pirmąjį interviu. „Protingai pakalbėjau. Ir dabar panašiai atsakyčiau“, – šypsojosi anykštėnas.
Tęsiant pirmojo interviu temą, grįžome prie sporto. Mantas dėstė, kad namo kieme medžių nesodina todėl, kad sūnūs nekliudomi galėtų spardyti kamuolį. „Vyresnėlis lanko karate. Neparinkinėju jam veiklų, bet skatinu, jog užsiimtų sportu, pajudėtų. Porą metų jis lankė futbolą, paskui šį sportą metė. O karate patinka. Treneris Eugenijus Šilaika moka su vaikais dirbti, moka paguosti, patarti. Net nežinau, kokios spalvos dabar sūnaus karate diržas, žmona vis naujus jam perka“, – pasakojo M. Breskus.
Dabar vyksta Pasaulio futbolo čempionatas. „Sergu už gražų futbolą. Sirgau kažkada už brazilus, kai žaidė Rivaldo, Ronaldo, Karlošas. Tada man buvo auksiniai laikai. Dar olandai patikdavo. Anglai niekada nepatikdavo, dabar jau žiūriu, visai nieko…“ – dėstė Mantas.

Į policiją nuėjo paskui
draugą

Mantas, paklaustas, kodėl tapo policininku, „Anykštai“ sakė, jog profesijos pasirinkimas buvo ne tikslas ar svajonė, o kelios sukritusios aplinkybės.
„Baigiau verslo vadybos studijas, pradėjau dirbti Vilniuje, degalinėse. Naktinės pamainos, žiauriai sunku. Nesu mėgėjas naktimis dirbti. Mečiau darbą ir grižau pas tėvus į Anykščius. Gal 2008-aisiais. Krizė. Darbų Anykščiuose ne kažką, o norėjosi likti tėviškėje, arčiau šaknų. Didmiesčiai netraukia. Taip sutapo, kad mano kiemo draugas nuėjo dirbti į Anykščių kriminalinę policiją. Kieme krepšinį žaisdami išsišnekėjome. Pasirodė, kad darbas fainas, įdomus. Nuvariau į Ukmergę ir buvau priimtas į policiją. Aš visada vadovaujuosi principais – kada, jeigu ne dabar ir ar man bus blogiau, negu yra?
Anykščių policijoje dirbti nenorėjau, nes visi visus čia pažįsta, savam kieme pranašu nebūsi. O iki Ukmergės netoli važinėti. <…> Jau turėjau aukštojo mokslo diplomą, todėl darbinantis policijoje užteko 6 ar 7 savaičių kursų“, – kaip tapo policininku, paaiškino anykštėnas.
Mantas pasakojo, kad dirbdamas Ukmergėje vienerius metus pragyveno Vilniuje su būsima žmona.
„Pajutau, kas yra Vilniaus kamščiai, kas yra Vilniaus ritmas, kas yra Vilniaus kainos. Sakau, renkamės „manatkes“ ir važiuojame į tėviškę. Nusipirkome Anykščiuose butą, paskui pasistatėme namą“, – apie gyvenimą sostinėje kalbėjo anykštėnas.

Policijos reforma sujaukė sistemą

Ukmergės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresnysis tyrėjas kalbėjo, kad karjeros pradžioje policijos pareigūno darbas iš tiesų buvo įdomus. Jis dirbo apylinkės inspektoriumi Taujėnuose, paskui Vidiškiuose.
„Bet kai Sauliaus Skvernelio komanda padarė reformą ir viską sumetė į vieną krūvą… Esame kaip mišinys. Buvo kriminalinė ir buvo viešoji policija, dabar bendras katilas. Vieną dieną gausiu medžiagą su kelių taisyklių pažeidimu, kitą dieną sukčiavimo atvejį. Žudo tokia sistema. Išeina, kad tu viską turi mokėti. Absoliučiai viską. O ten tiek niuansų, skirtingų veiklų – konvojavimas, pristatymas į įkalinimo įstaigas, pavedimai iš kitų miestų… Esi universlalus karys. Nebūna universalių karių, kaip ir universalių padangų. Arba žieminės, arba vasarinės. Su universaliomis padangomis tu greičiau avariją padarysi. Vilniuje taip pat ne kažką, „chebra“ aukščiau savo galimybių ribų dirba. Užuodžiam, kad pradės traukti į Vilnių iš rajonų. Mes juk Vilniaus apskričiai priklausome“, – kalbėjo policijos pareigūnas.
Kitas niuansas, kuris pareigūnui nepatinka, yra jo atlyginimas.
„Esu baigęs du aukštuosius – turiu verslo vadybos bakalaurą kolegijoje ir Mykolo Romerio teisės bakalaurą. 17 metų dirbu. Į rankas gauti 1300–1400 su tokiu stažu, manau, čia minimumas. Du sūnūs auga“, – dėstė M. Breskus.

Vyras visada eina pirmas

Mantas tikino, kad nesidomi, net atsiriboja nuo visuomeninio gyvenimo ir Ukmergėje, ir Anykščiuose.
„Užsitvėriau tvorą. Ir tiesiogine prasme, ir simboline. Kas už tvoros – mano. Aš gyvenu savo gyvenimą. Aš labai moku atsiriboti nuo darbo. Išėjau, padariau „delete“ ir viso gero“, – dėstė policininkas.
Ukmergėje, kur daugelis jį pažįsta, M. Breskus sakė jaučiasi jaukiai. „Nebėra tokių, kurie rėktų, „ė, mentas!“ Visuomenė pagarbiau pradėjo elgtis. Būna pijokų, bet tokius greit pastatau į vietą. Galvoju, kad žmogų pirmiau vertini pagal išvaizdą, o tik paskui pagal protą. Aš nekūdas, jėgos pakankamai turiu. Jie mato. Nelosi prieš tokį. Prieš mergaitę, kuri ką tik baigė policijos mokyklą ir sveria 40 kilogramų, gal ir loja“, – apie santykius su savo „herojais“ kalbėjo policininkas.
O lyčių lygybė policijos komisariate M. Breskaus nedžiugina.

„Kol sekasi, kol likimas palankus, viskas gerai, bet likimas gali būti ir nepalankus. Aš už tai, kad moterys turi dirbti policijoje. Pavyzdžiui, procesas, kur reikalingas kruopštumas, derinimai. Bet gatvėje – ne… Kad ir kaip gražu ir per „farus“ parodo perliukus… Jeigu policijoje 50 proc. vyrų, 50 proc. moterų, tada ir gatvėje turi dirbti moterys. Esame komanda, vienas kitą pridengiame. Kaip ir viskas gerai, bet visada yra lytiškumas – vyras eina pirmas ir visą laiką partnerę saugo. Gal čia vyriška priedermė. Pridengt kūnu, kad kas nenutiktų. Bet paskui pagalvoji: jeigu mes lygūs, kodėl aš einu ir dengiu? Iki reformos buvo viskas labai gerai sustyguota. Policijos sistema buvo sukurta dar rusų laikais. Kriminalinė, nepilnamečių… Visi žinojo savo darbus ir juos dirbo. Anksčiau niekas merginų į patrulinę tarnybą nepriimdavo. Buvo patrulių skyrius, vien vyrai. Ir niekam nekilo klausimų, kodėl jų ten nėra. Pareigūnas puikiai supranta, kad kai dirbs gatvėje per muštynes, jis ne tik turės saugoti save, bet turės ir žiūrėti, kad kas neužneštų partnerei per kuprą“, – aiškino Ukmergės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresnysis tyrėjas M. Breskus.

Gaiduką gali paspausti bet kas

Kai pareigūno paklausiau nuomonės apie Viešintų seniūnijos įvykį, kai „Aro“ pareigūnai nukovė ginkluotą vyrą, jis lygino situaciją JAV ir Lietuvoje.
„Šalys nesulyginamos, bet žmonės ir ten, ir čia su dviem kojomis, dviem rankomis, viena galva. Ir ten jie gali kažką nušauti, ir čia gali kažką nušauti. Gaiduką gali paspausti bet kas. JAV jeigu pamato, kad žmogus turi ginklą ir jį traukiasi, nelaukia, kol jį nukreips į pareigūną. Kala ir suvaro visą apkabą. Pas mus tokių įvykių buvo nedaug. Pagalvokim iš kitos pusės. O jei jis būtų nušovęs pareigūną? Kas tada būtų? Reakcija būtų dar didesnė – ką, jis negalėjo atsišaudyti? Kiekviena situacija yra individuali. Mus irgi mokina taktikos subtilybių, rodo filmukus, rodo realius pavyzdžius, kaip buvo, kaip elgėsi pareigūnai. Negali įvertinti, ar ginklas žaislinis, tyrinis. Jeigu į tave nukreipia ginklą, faktas, kad turi šauti. Bet ne į galvą, ne į krūtinę…“ – apie policijos pareigūno darbo niuansus kalbėjo komisaras–inspektorius M. Breskus.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas