Žmonės – lyg ežero žuvys, nieko nenorinčios žinoti apie vandenį

Anykštėnas Bronius Šablevičius – istorikas, biologas, literatas, gamtininkas publicistas, biomedicinos mokslų daktaras, gamtos fotografas.
Du aukštojo mokslo diplomai, mokslinė disertacija, 40 metų biologo darbo stažas Aukštaitijos nacionaliniame parke, keliasdešimt leidinių apie retuosius augalus, paukščius, žvėris, drugius sfinksus, vabalus, amfibijas ir roplius išskiria B. Šablevičių iš kitų gamtininkų.
Bronius Šablevičius dar rašo prozą, poeziją, kurią iliustruoja savo darytomis nuotraukomis.

– Papasakokite apie savo vaikystę. Ji nebuvo lengva, tiesa? Gimėte Devenių kaime, netoli  Dabužių, bet jau nuo 1948 metų su sesute likote be tėvelių – juos išvežė į tremtį, o judu augote pas tetas. Pats likimas nežadėjo Jums lengvo gyvenimo kelio? 

– Ikimokyklinėje vaikystėje likimas buvo nepermatomas. Kaip ir visi kaimo vaikai, buvau auginamas „paršelio principu“: visada papenėtas, apautas, aprengtas, turintis namus, o vėliau – ir išleistas mokyklon.

– Papasakokite apie visus baigtus mokslus – nuo pirmosios mokyklos iki universitete įgyto daktaro laipsnio.

– Pirmoji mokykla – Dabužių septynmetė. Kai ją nugriovė, vietą sulygino su žeme, po to ilgai nešiojausi moralinę traumą, nes man patiko mokytis. Traukė knygos, iš jų išsirašydavau ištisas pastraipas. Gerai piešiau. Keista, kad jau tada žinojau Vilniuje esant M. K. Čiurlionio menų mokyklą, norėjau į ją… Čia pat suprasdamas, kad ji nepasiekiama. Buvau iš smalsiukų kategorijos. Viliojo mokslo populiarinimo knygos. Tai labai lavina! Todėl augau savarankiškai. Mintys apie pasaulį ir savo paties ateitį darėsi vis sunkesnės, painios, bet pasitarti nebuvo su kuo. Toks 14-metis paauglys išvažiavau mokytis į Vilnių… Buivydiškių žemės ūkio technikume (Vilniaus priemiestyje) įgijau sodininko-daržininko specialybę. Iškart „suvystė“ į sovietinę kariuomenę. Ačiū jai – ji  išgelbėjo nuo tikrosios nelaimės – nebeteko „atidirbti“ kolūkyje agronomu: būčiau pražuvęs ir šiandien nieko apie mane nežinotumėt. Grįžęs studijavau Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, įgijau istoriko išsilavinimą. Po studijų dvejus metus dirbau Anykščių rajono Vykdomojo komiteto Kultūros skyriuje kultūros ir istorijos paminklų apsaugos metodininku. Buvo įdomus ir reikalingas darbas. Juk Anykščių rajonas prisotintas gamtos ir kultūros paveldo vietų ir objektų. Bet tai buvo ir vėl ne mano kelias. Supratau, kad esu sutvertas tyrinėti gamtą, jos struktūrą ir toje srityje duoti naudą. Širdy ir prote labai palengvėjo. Slapta nuo bendradarbių įstojau į Gamtos fakultetą Vilniaus pedagoginiame institute ir, jiems nežinant, važinėjau po Lietuvą, ieškodamas naujo darbo. Antras aukštasis mokslas buvo neoficialiai draudžiamas, bet man išdavė leidimą. Ir tada ištiko laimė: gavau biologo vietą Aukštaitijos nacionaliniame parke. Tuo metu man buvo 31-eri. Turėjau išgyventi tikrą likimo lūžį. Jaučiausi grįžęs į vienuoliktoko moksleivio padėtį: biologo darbui studijų diplomo neturiu, o grįžimui į Anykščius (ir į praeitį) neliko net mažo takelio. Pirmąjį vakarą, prieš užmiegant gautame kambaryje, nusmelkė mintis: „Dieve, ką aš padariau!“. Išgąstis ir abejonė truko gal 5 sekundes. Bet daugiau niekada nebegrįžo. Suradau save – tai, ko ieškojau tris dešimtmečius.

Biologijos studijas baigiau 1983 m., bet tikrąjį biologinį išsilavinimą gavau tikrajame Gamtos Universitete, per daugelį metų tyrinėdamas „laukinę“ gyvąją gamtą.  1993 m. Mokslų akademijos Ekologijos institute apibendrinau darbo rezultatus ir paruošiau bei  apgyniau disertaciją „Erelio žuvininko veisimasis, ekologija, elgsena ir apsaugos Lietuvoje strategija“. Už šį darbą įgijau biomedicinos mokslų daktaro laipsnį ir tai patvirtinantį diplomą.

– Papasakokite bent šiek tiek plačiau apie savo mokslinę disertaciją. Kur atlikote tyrimus?

– Niekada nejutau garbės troškimo ir egoizmo – tai labai bloga charakterio savybė… Nejusdamas garbės troškimo žmogus netenka vidinės energijos, jį gali apimti tingulys, o tada žmogus gęsta lyg mašina be degalų. Bet tada buvau žiauriai energingas! Buvau laimingas, gavęs galimybę tyrinėti erelio žuvininko, tuo metu ypač reto Lietuvoje paukščio, gyvenimą. Stambus, puikios išvaizdos paukštis turėjo Lietuvoje vienintelį tada žinomą lizdą netoli Ignalinos.  Kasmet ieškojau ir radau lizdų visoje Rytų Lietuvoje – 8 rajonuose. Mūsų krašto sąlygomis apie šį paukštį nieko nebuvo žinoma. Todėl rankiojau duomenis iš jo biologijos, ekologijos ir net iš elgsenos srities. Daug žinių gavau stebėdamas jų gyvenimą lizduose kasmet nuo kovo iki rugsėjo mėn. Stebėjimui įsirengdavau palapines gretimų medžių viršūnėse, lizdų aukštyje. To periodo įspūdžių ir išgyvenimų užmiršti neįmanoma. O juk darbovietėje turėjau ir visai kitokios būtinos veiklos. Ji labai trukdė, kėlė konfliktus, o mano viršininkas, supratęs, kad aš „ne jo žmogus“, bent 5 metus stengėsi mane išmesti iš darbo… Nepavyko.      

– Didžiausia Jūsų darbinė patirtis – Aukštaitijos nacionaliniame parke, tiesa?

– Tarybiniais laikais buvo vienintelis nacionalinis parkas Lietuvoje. Tai vertė didžiuotis. Jame turėjau mokslinio bendradarbio pareigas, teko ir direktoriaus pavaduotoju padirbėti. Svarbiausia – ekologu ir biologu. Džiaugiausi tuo, ką sukūrė gamta, bet kartu siekėme tą kūriniją išlaikyti, išsaugoti. 40 metų buvau parkui reikalingas dėl sukauptos patirties ir žinių. Išsilaikiau, nes turėjau stuburą, kuris mane laikydavo. Tas stuburas – tai gamtos pažinimas. Net išėjęs iš darbovietės „į laisvę“, gamta domėjausi tiek, kiek ir oficialiai dirbdamas – tokia jau mano „natūra“.

– Turite titulą „Gamtos riteris“.

– Taip, buvau jam nominuotas ir titulą 2011 m. gavau pirmasis šalyje. Rinkimai, kuriuose dalyvavo  keletas kandidatų, vyko internetu. Apie tai sužinojau balsavimui baigiantis. Iškilmių ceremonija ir kolegų vakaronė vyko Raudonės pilyje!

– Pakalbėkim apie žmogų gamtoje. Esate sakęs, kad žmogus – gamtos klaida.

– Anksčiau šią frazę sakydavau humoro forma. Deja, juokas jau nebeima. Kas naikina ir keičia gamtą, klimatą? Žmogus. Neretai jis būna netgi niekšingas, nes vis negana, nežino pasisotinimo ribos. Visi gyvūnai žino ribas, o žmogus – protinga būtybė, Homo sapiens, – gamtai kenkia netgi sąmoningai. Žmonijos „krachas“ artėja vis sparčiau. Turės būti priimtos tokios apsaugos priemonės, kurios išlaikytų planetą tinkamą gyventi, o ne išsigimti. Išsigimimas eina per užterštą aplinką. Dėl troškimo gauti kuo didesnius derlius žemė nuodijama įvairia chemija. Ji pereina į maistą, vandenį, orą. Gamintojai siekia kuo daugiau gauti pelno pinigine išraiška. Žmonių daugėja, visi alkani. Drįstu sakyti, visą žmoniją į pražūtį pirmoji tempia Afrika. Laukiniai gyvūnai paklūsta gamtos dėsniams ir, trūkstant maisto, lėtina dauginimąsi ar net visai nustoja daugintis. O žmonės gamtai nepaklūsta. Taigi, kyla klausimas, kaip išmaitinti šimtus milijonų, jei nepagreitinsi maisto gamybos, nenaudosi nuodingų cheminių medžiagų? O ką gero, pažangaus žmonijai duoda tas tamsusis kontinentas? Jame knibžda 530 milijonų alkanų burnų. Dėl maisto produkcijos didinimo atliekomis užversta ne tik žemė, bet ir pasaulinis vandenynas. Gyventi taip, kaip iki šiol, nebegalima, galimybės išsemtos. Pamatėme, kad Žemė – labai maža planeta.

O kad žmogus – gamtos klaida, aišku bet kokiai galvojančiai galvai. Nes jis nepaklūsta gamtos dėsniams. Vis kovojama pasaulyje už gamtos apsaugą. Nuo ko gamtą giname? Nuo žmonių. Kol kas – nuo savų. Europos žmonės bus aukojami, naikinami pirmieji. Nepavydžiu būsimoms kartoms.    

– Spalio 20 d. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje pristatėte tris naujausias savo knygas: „Jei laimingai nubusiu“, „Mudviejų vakaras“ ir „Per orchidėjų pievas ir miškus“. Klausiausi Jūsų pristatymo ir žavėjausi neblėstančia energija, kūrybiška prigimtimi,  gebėjimu pateikti visą galeriją savo gyvenimo epizodų.

– Jokiu būdu nesu nei poetas, nei koks „rašytojas“. Esu mokslo populiarintojas tarp žmonių. Tai man svarbu ir įdomu. O grožinės literatūros rinkinius sudariau ir paskelbiau vien dėl turėjimo ką pasakyti. Ilgas gyvenimas žmogui dovanoja spalvingų žmonių ir patyrimų.  

Dabar rašančių yra daugiau nei skaitančių. Nes daug kas nebenori skaityti, jei skaitant reikia dar ir pagalvoti. Kartais reikia matyti tarp eilučių, būti jautrios sielos, pajausti… Ir tylą pagauti reikia. Man rūpi žmogaus gyvenimo bėgsmas, sezonų kaita, būtasis – prisiminimų – laikas. Mėgstu mąstyti apie save ir ryšį su pasauliu. Kartu tai tarsi postūmis ir kitiems krustelėti, pažvelgti į savo vidų, skverbtis į minčių gilumą. Vien laiko sąvoka ko verta! Juk laiko nėra iš viso. Tai tik žmonių sugalvotas būdas orientuotis savo laikiname gyvenime.

 O mano knygos apie gamtą skirtos jai pažinti, nes gamta susideda iš begalinio skaičiaus sudedamųjų dalių. Nesuprantu žmonių, kurie nenori pažinti gamtos, nors visi gyvena jos apsuptyje. Jie lyg ežero žuvys, kurios sako: „Ne ne, mes nieko nenorime žinoti apie vandenį“.

– Sakėte, kad esate naktinis žmogus. Net Naujuosius metus Jūs mėgstate sutikti vienas prie laužo kokioje nors girioje.

– Taip, būtent naktį ar auštant galima pamatyti ir pajusti didžiausią gamtos grožį. Bet ne dėl „grožio“ ėjau į gamtą. Tai tyrinėjimų valandos. Buvau pasirinkęs antrą paukščių grupę – pelėdas. Jos irgi nedaug tyrinėtos. Jos mane viliojo nuo vaikystės savo paslaptimis. Be to, esu ir pats naktinis gyvūnėlis. Naktį gamta atsiveria kita puse. Dėl to išleidau atskirą knygą „Lututė. Gyvenimas drevėje“. Lututės ne tik vardas gražus, bet ir ji pati, o jos gyvenimas miškuose parodo daug anksčiau nežinotų dalykų. Kas pasirenka naktinius tyrimo darbus, išgyvena dar vieną savo gyvenimo pusę. Ypač negalima pramiegoti Mėnulio pilnaties. O Naujųjų metų naktis natūraliai išvilioja į gamtą – skaičių pasikeitimas datoje visada jaudina. Baisu pirmąsias Naujųjų metų minutes sutikti prie apgirtusio stalo.

– Pakalbėkime apie knygą, kurioje aprašėte paslaptingą mūsų kraštų orchidėjų gyvenimą, „Per orchidėjų pievas ir miškus“. Knygos puslapius iliustravote savo ir kolegų darytomis orchidėjų nuotraukomis. Gal bendradarbiavote su dabartiniu meru Sigučiu Obelevičiumi? 

– Retųjų augalų tyrinėjimai visada buvo mano veiklos antroji pusė nuo 1979 m., o  laukinės orchidėjos turi nenugalimą trauką. Visais atžvilgiais tai ypatingi organizmai augalijos pasaulyje. Apie tai pasakoju ir knygoje. Jų augimo vietos labai pažeidžiamos. Iš  40 Lietuvoje randamų rūšių daugumos jų likimas pavojuje: orchidėja medauninkas jau net nebeaptinkama. Bet vilties dar yra… Užtat atrastos dvi naujos, Lietuvoje dar nematytos orchidėjos. Knygoje pristatytos orchidėjos iš visos Lietuvos. Žinoma, ir Anykščių rajone jų yra įvairių. O kiek skirtingų rūšių – galėtų pasakyti tik kolega S. Obelevičius. Retųjų rūšių augimo vietas (kartais jų būna vos keletas arba tik vienui viena) padorūs botanikai slepia. Tai padeda augalus išsaugoti nuo skynimo, išmindymo, iškasimo…  

– Per knygų pristatymo vakarą minėjote, kad laukinės orchidėjos įdomiai žydi ir išauga ne kasmet. Skaitytojams bus įdomu sužinoti apie tas sėkliukes, kurios yra mikroskopinio dydžio. Be to, sakėte, kad pats augalų ieškojimas net detektyvu kvepia.

– Įdomios ne tik sėkliukės. Visas jų gyvenimo ciklas nepaprastas. Net bitės jų žiedus apdulkina kitaip nei įprastus augalus. Žinau grupę specialistų botanikų, kurie apie 40 metų tyrinėja orchidėjų ekologiją ir jų darbo galo nematyti. Trumpo atsakymo čia nėra.

– Sakote, kad buvo susiformavęs įprotis rašyti dienoraštį. Dauguma žmonių kažkodėl nori sudeginti laiškus, dienoraščius, o Jūs turite planų sudėlioti biografinę knygą.

– Dienoraščiai buvo dažnai tarnybiniai. Tai labai praverčia pasitikslinant praeityje vykusius procesus gamtoje. Priekaištaujama, kad neturiu savo puslapio feisbuke. Man tai virtuali erdvė, laikinas oro maišymas, tekstų rašinėjimas šakėmis ant vandens, greitasis vartojimas ir greitasis užmiršimas. Jei nebus atominio karo, knygos išliks. Suskaičiuokite, kiek metų pirmajai lietuviškai knygai. O faraonų laikų papirusų tekstams? Jie išliko! Autobiografinės knygos, kurioje išnirtų ir mane lydėję žmonės, įvykiai, ir aš pats norėčiau sulaukti… Ji turėtų būti suprantama ir ateities žmonėms.