„Aplenksiu šią ligoninę ratu kilometriniu. Jau geriau numirti namie“, – sako anykštėnė Laima Zelevienė, kurios vyras po klinikinės mirties sustojus širdžiai buvo atgaivintas, nuvežtas į Anykščių ligoninę ir, kaip teigiama, prieš artimųjų valią laikomas Reanimacijos skyriuje, atsisakant pervežti į aukštesnio lygio įstaigą. Aiškėja, kad tai – ne pirmas panašus atvejis. Ligoninės vadovybė kaltinimus neigia.

Liepos pradžioje Anykščių ligoninės reanimacijoje po klinikinės mirties atsidūrusį pacientą vadovybė atsisakė perkelti į trečio lygio ligoninę, nors to prašė artimieji. Prieš tai panašus įvykis paviešintas 2024 metais. „Lietuvos sveikatos“ žiniomis, jų būta ir daugiau. Tai įvykę prie skirtingų ligoninės vadovų, Reanimacijos skyriui vadovaujant tam pačiam gydytojui Viliui Januškai. Jis ir ligoninės vadovas Dalius Drunga tai neigia – esą pacientai nepervežami, nes jų nepriima trečio lygio įstaigos, kadangi ten nėra vietų.

Beje, Anykščių ligoninė patiria finansinių ir veiklos sunkumų. Mero dienotvarkėje galima stebėti kelis susitikimus su įstaigos vadovu D.Drunga. Šis rajono vadovams teigė, kad reanimacija veikia „ketvirtadaliu pajėgumų“

Prašė išvaduoti iš ligoninės

Anykščių rajono laikraštis „Anykšta“ paskelbė, kad birželio 27-ąją į redakciją kreipėsi klinikinę mirtį patyrusio, Anykščių ligoninės reanimacijoje gulinčio Aleksandro Zelevo artimieji. Jie prašė redakcijos padėti išvaduoti vyriškį iš Anykščių ligoninės, į kurią jis buvo atvežtas birželio 22-ąją ir laikomas prieš artimųjų valią, kaip jie tikino, nesuteikiant reikalingo gydymo.

Paciento žmona Laima Zelevienė „Lietuvos sveikatai“ pasakojo, kad į septintą dešimtį įkopęs jos vyras jau buvo patyręs tris infarktus (paskutinį prieš kelerius metus), kai birželio 22-ąją darbe netikėtai pasidarė bloga ir jis parkrito. Pasirodo, sustojo širdis. Vyriškį išgelbėjo netoliese buvusi moteris, mokanti daryti širdies masažą, atgaivinusi jį dar iki atvykstant greitajai.

„Greitoji vyrą vežė ne į Panevėžį, o į Anykščius. Tačiau ten jis buvo praktiškai negydomas. Jam labai skaudėjo krūtinę, šonus, duso be galo. Jis negalėjo gulėti – visą laiką klūpėjo arba sėdėjo“, – pasakojo L.Zelevienė.

„Kai prašiau siųsti į Panevėžį, pasakė: susirask kardiologą, išsiųsiu. Na, kur aš jį rasiu? Skambinome ir į privačias įstaigas, bet su mumis niekas nekalba. Čia gi daktaro darbas, aš netgi nemoku paaiškinti, kokia jo diagnozė… Tada ir paskambinau poniai Gražinai Šmigelskienei iš „Anykštos“. Ji per pusvalandį viską sutvarkė“, – prisimena pašnekovė.

Į Respublikinę Panevėžio ligoninę pacientas išvežtas birželio 30-ąją.

Panevėžys pastatė ant kojų

„Nuvežėme į Panevėžį gyvą lavoną. Mums taip ten pasakė. Bet įvyko stebuklas – jis pasidavė gydymui, širdelė pradėjo tuksėti. Vyru ėmė rūpintis puiki daktarė, ji iškart nustatė problemą ir mums išaiškino, kad jam susikaupė skysčiai, užspaudė kokią tai gyslą ir širdis sustojo. Todėl po to nelaimingo atsitikimo vyrui reikėjo varyti skysčius iškart. Kai išvežėm Panevėžin, jie ir pradėjo tai daryti, jis pradėjo atsigaudinėt, o į pavakarę pasidarė lengviau kvėpuoti. Dabar jį daktarė prižiūri, skambina, sakė, rugsėjį kažkokį aparačiuką dės“, – pasakojo L.Zelevienė, teigianti, jog „laiko labai didelį pyktį ant Anykščių ligoninės“.

„Ją aplenksiu ratu kilometriniu. Jau geriau numirti namie“, – neslepia apmaudo moteris.

L.Zalevienė piktinasi, kodėl niekas ligoninėje prisiima atsakomybės: „Kaip dirbo, taip dirba vedėjas, direktorius direktoriauja, visi, kurie gydo širdies ligas ir numeta žmogų numirti, jie toliau gyvena, o klaidos guli po žeme. Niekam nieko blogo nelinkiu, tegul jie visi gyvena, bet tik tegul nemarina žmonių su tokia ligonine. Jei ne Panevėžys, mano vyras jau būtų miręs.“

Reanimacijai trūksta pacientų

Atsakinga už sveikatos apsaugą savivaldybėje Anykščių vicemerė Audronė Savickienė „Lietuvos sveikatai“ neigė, kad pacientai patekę į ligoninės Reanimacijos skyrių „įkalinami“, tai yra neišleidžiant gydytis kitose ligoninėse.

„Iš Anykščių rajono savivaldybės ligoninės visų skyrių pacientai, pareiškę norą, gali vykti gydytis į kitas gydymo įstaigas“, – trumpai atsakė ji.

Įdomu, kad ligoninės direktorius D.Drunga rajono vadovams jau anksčiau yra teigęs, kad ligoninės reanimacija veikia tik „ketvirtadaliu pajėgumų“. Paprašėme patikslinti, ką jis turi omenyje. „Anykščių ligoninėje visuose skyriuose užtikrinamas pakankamas darbuotojų skaičius, – „Lietuvos sveikatai“ aiškino jis. – Jūs tikriausiai turite omenyje tai, kad mūsų Reanimacijos skyrius gali priimti iki šešių pacientų, tačiau dažniausiai skyriuje gydomi vos keli ar tik vienas pacientas.“

„Tai nereiškia, kad skyrius neveikia. Tai reiškia, kad, mūsų laimei, skyriaus pakanka miesto ir rajono gyventojų poreikiams atliepti. Tokiame skyriuje praverčia turėti kiek daugiau vietų, nes tai yra savotiškas apsidraudimas nelaimės atveju. Būtų daug prasčiau, jei skyrius būtų per mažas ir negalėtume priimti pacientų“, – teigė ligoninės vadovas.

Direktorius kaltę neigia

Tačiau ar dėl sumažėjusių paslaugų apimčių ligoninė nesuinteresuota laikyti pacientų pas save ir būtent Reanimacijos skyriuje? Paprašėme D.Drungos pakomentuoti paviešintus atvejus, kuomet pacientai iš jo vadovaujamos ligoninės nepervežami į didesnes ligonines.

„Suprantu pacientų artimųjų susirūpinimą ir pyktį, esu buvęs panašiose situacijose ir tikrai niekam nelinkiu patirti to nerimo, pykčio ir liūdesio, kuris kyla matant, kaip sunku mūsų artimiesiems“, – „Lietuvos sveikatai“ teigė D.Drunga.

Tačiau, jo teigimu, tai yra tik viena šio medalio pusė.

„Atkreipiame dėmesį, kad pacientai į kitas įstaigas perkeliami ne pagal paciento artimųjų prašymą, o pagal aiškiai apibrėžtas indikacijas, suderinus su įstaiga, į kurią perkeliama. Šis perkėlimas nėra įmanomas tiesiog paprašius, net jei norėtume tai padaryti – su tuo sutikti turi ir priimanti ligoninė“, – aiškino Anykščių ligoninės vadovas Dalius Drunga.

Jo teigimu, sklandžiai vyksta pacientų perkėlimas pagal konkrečias problemų grupes (insultas, infarktas, daugybinės traumos), kiti perkėlimai vyksta sunkiai.

„Taip yra, nes dažnai norimoje ligoninėje nėra vietų arba pas mus taikomas gydymas yra tinkamas ir gali būti tęsiamas Anykščiuose, todėl negalime pagrįsti perkėlimo – priimančiai ligoninei reikia aiškios medicininės priežasties norint svarstyti paciento priėmimą“, – tikino jis.

„Mums patiems labai skaudu susiduriant su situacija, kurioje pacientai nori papildomo saugumo ar emocinės ramybės, kuri atsiranda gydantis didesnėje gydymo įstaigoje, bet mes tiesiog negalime įvykdyti jų norų. Šioje situacijoje visi jaučiasi prastai ir nėra gero sprendimo, išskyrus tai, jog dirbsime siekiant gerinti mūsų teikiamas paslaugas ir jų kokybę ir taip, tikiuosi, susigrąžinsime miesto ir rajono gyventojų pasitikėjimą ir jiems bus tiek ramu, tiek ir jauku gydytis pas mus“, – sakė ligoninės vadovas D.Drunga.

Laikė su infarktu

Tačiau neatrodo, kad pacientai su infarktais perkeliami „labai sklandžiai“, kaip sako D.Drunga. Straipsnyje jau minėta ,,Anykštos“ vyriausioji redaktorė G.Šmigelskienė prieš gerus metus susidūrė su beveik identiška situacija kaip L.Zelevienė.

Pernai metų sausį jos vyras Vidmantas, „Anykštos“ žurnalistas, su greitąja buvo nuvežtas į Anykščių ligoninę dėl parą trunkančių skausmų širdies plote. Kaip prisiminė moteris, iš gydytojų taip ir nesulaukusi vyro diagnozės – medikai jai teigė, esą skausmai galėjo kilti dėl senos stuburo traumos. „Gydytojai reagavo tik tuomet, kai paskambinau tuometiniam Anykščių ligoninės direktoriui, gydytojui Daliui Vaiginui. Savo ausimis girdėjau, kaip jis susisiekia su skyriumi, kaip kalba apie šimtus kartų padidėjusį troponiną. Deja, tuomet daktarų reakcija pasibaigė Vidmanto perkėlimu į reanimaciją“, – pasakojo G.Šmigelskienė.

Galiausiai šiaip ne taip ji išsireikalavo sutuoktinį perkelti į Panevėžį, kur 22 val. jam nustatytas infarktas. Į pagrindinę kraujagyslę įstatytas stentas, o vėliau jam nustatytas nedalyvumas.

Taip pat ji pažįsta pacientę, kuriai buvo stiprus širdies nepakankamumas, plaučių uždegimas, aukšta temperatūra, bet ji gydyta Anykščių ligoninėje. Nors kardiologas ten dirba tik kartą per mėnesį. „Greitoji moterį atvežė į Anykščių ligoninę, nors artimieji prašė vežti į Respublikinę Panevėžio ligoninę, kuri jiems, beje, yra arčiau nei Anykščių. Kažkaip pavyko stabilizuoti jos būklę, ligonė išleista namo, – laimingesnį atvejį pasakojo pašnekovė. – Tačiau vis tiek nesuprantu, kaip jie apsiima gydyti tokius pacientus, kuriems gydyti neturi nei specialistų, nei galimybių. Kodėl jie širdininkus užsispyrę laiko čia, atsisako perkelti į aukštesnio lygio ligoninę ir rizikuoja pacientų sveikata bei gyvybe?“

Pernai metų ligoninės ataskaita rodo, kad 2024 metais į kitas asmens sveikatos priežiūros įstaigas (Panevėžio, Vilniaus, Kauno ir kt. ) perkelta 90 pacientų. „Iš reanimacijos – 32, vidaus ligų poskyrio – 40, neurologijos poskyrio – 7“, – rašoma ataskaitoje.

Licencijos kardiologijos stacionarui neturi

Pasiteiravus apie šią situaciją Akreditavimo tarnybos, ar gali ligoninė apsiimti gydyti tokius pacientus, tarnyba atsakė, kad Anykščių ligoninė pacientams gali teikti tik būtinąją pagalbą, kol jis yra išgabenamas. Tarnybos Įstaigų veiklos skyriaus vedėja Inga Lukšienė nurodė, kad šiuo klausimu vadovaujamasi ministro įsakymu Nr. V-244.

„Ūmiais atvejais Anykščių ligoninė gali suteikti tik būtinąją pagalbą, kol pacientas bus pervežtas į tarpinę ligoninę arba į centrą. Kaip matyti iš asmens sveikatos priežiūros įstaigos licencijos antrinės stacionarinės asmens sveikatos priežiūros kardiologijos paslaugų ji neteikia, tik ambulatorines“, – teigė I.Lukšienė ir priduria, kad todėl turėti gydytoją kardiologą ištisą parą reikalavimo nėra.

Nenutrūkstamai (visomis dienomis, ištisomis paromis) dirbantis gydytojas kardiologas turi būti tarpinėje ligoninėje, kur gali būti gabenami pacientai miokardo infarktui gydyti. Tačiau net ir tokioje – tarpinėje ligoninėje – sunkus pacientas neturi užsibūti.

Ministro įsakymas (Nr. V-244) nurodo, kad GMP brigados sveikatos priežiūros specialistui įtarus ūminį miokardo infarktą, kai ST segmentas padarius kardiogramą pakilęs, pacientas per 90 minučių gali būti pervežamas į artimiausią tretinio lygio stacionarines suaugusiųjų kardiologijos asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančią įstaigą.

Į tarpinę antrinio lygio ligoninę tokiu atveju jis vežamas tik esant vienai iš šių sąlygų: jei negalima spėti to padaryti per 90 minučių nuo diagnostikos, jei negalima užtikrinti gyvybinių funkcijų transportavimo metu. Pacientui atvykus, turi būti per 30 min. taikomas fibrinolizinis gydymas, o po jo pacientas skubiai per parą turi būti išgabentas į tretinio lygio įstaigą.

Interviu.

Anykščių ligoninės Anesteziologijos-reanimacijos skyriaus vedėjas Vilius Januška:

– Norisi išgirsti jūsų poziciją dėl paciento Aleksandro Zelevo. Ar tiesa, kad neišleidote jo gydytis į Panevėžį?

– Spaudoje pasirodė netiksli informacija. Nebuvo tai skubus atvejis, kad būtų reikėję žūtbūt vežti. Tai – lėtinis ligonis, aišku, su pagausėjusia terapine patologija tuo metu, bet jis buvo visiškai stabilizuotas. Tolesniam ištyrimui ir gydymui, aišku, būtų gerai perkelti į stacionarą, kur yra kardiologai, nes mes jo neturime. Apie tai su namiškiais pašnekėta, skambinausi į Panevėžį birželio 26 dieną dėl galimybės perkelti. Ten pasakė, kad skyriai perpildyti, galimybių suderinti nėra. Kadangi būklė nereikalauja labai skubaus perkėlimo, suderinome, kad tai padarysime po savaitgalio, tą klausimą baigsime derinti birželio 30 d., pirmadienį.

Namiškiam nelabai patiko laukti. Birželio 27 dieną turėjau dienos atostogas, per tą laiką jie derino kitais keliais. Bet suderino, ką buvau suderinęs pats.

Jis gulėjo reanimacijos skyriuje, kad būtų saugiau, bet pagal būklę galėjo būti ir kitam skyriuje – jam nereikėjo reanimacijos intensyvios terapijos.

– Ar šalinote skysčių perteklių A.Zelevui? Artimieji abejoja, ar Anykščiuose tai buvo atlikta.

– Dėl širdies nepakankamumo skiriami vaistai skatina šlapimo išsiskyrimą, be abejo, intraveniškai Zelevui skirti vaistai. Panevėžyje po echoskopijos, kitų tyrimų, galėjo ten forsuoti didesnėmis dozėms, bet pas mus irgi buvo skirta.

– Pas jus A.Zelevui neatlikta echoskopija?

– Ne, pas mus nėra galimybės, nėra kardiologo echoskopijai. Atvažiuoja kartą du per mėnesį, tai jei tomis dienom nėra, vadinasi, nėra.

– Šiaip jau jūs kaip ir neturite teisės gydyti kardiologinių ligonių?

– Mes teikiame pilnai kaip reanimacinę pagalbą su plaučių, širdies, neuralginėmis patologijomis, turime licenciją suaugusiems ir vaikams. Netiesa, kad negalime gydyti, galime, pas mus daug ligonių pakliūva su lėtinėmis problemomis ir, aišku, paūmėjusiais kitais dalykais.

– Vidmantą Šmigelską ištiko infarktas. Jo kažkodėl irgi nenorėjote perkelti į Panevėžį.

– Galiu tik pasakyti, kad žiniasklaida aprašo iš savo pusės, ir ten yra daug neatitikimų. Melu nepavadinsi, bet netikslumų tikrai būna. Aišku, antros pusės niekas neišklauso ir komentuoti sunkiau. Nenoriu įsivelti į diskusijas. Jis irgi buvo perkeltas ištyrimui ir diagnozei patikslinti. Irgi ten buvo visiškai stabilus ligonis. O kad žurnalistai nustato ligas, organizuoja pervežimą… Galima visko prirašyti…

– Tai neigiate, kad pacientai kalinami Reanimacijos skyriuje, kur yra laikomi prieš artimųjų valią?

– Jei matai pacientą, kurio namiškiai yra tokie, tai nesinori tokių ligonių turėti. Pagalvokit, ar man, kitiems daktarams to reikia? Kaip tik norisi greičiau išspręsti. Jei skubos tvarka – skubos, jei galima laukti – pagal galimybes. Pas kardiologus pakliūti.

The post Negi Anykščių ligoninė virto širdininkų kalėjimu appeared first on Anyksta.lt.

Tyrimai rodo, kad Lietuvos senjorai – kone vienišiausi Europos Sąjungos gyventojai: vienatvės jausmą išgyvena kas dešimtas vyresnio amžiaus lietuvis. Šiai problemai spręsti Vilnius pasitelkia originalią pagalbą – prieglaudos gyvūnus. Programos „Senjoras – senjorui“ dalyviai dalijasi, kad abipusiai naudinga iniciatyva keičia ir senjorų, ir gyvūnų gyvenimus.

Prieš maždaug pusantrų metų ponia Galina Raudienė neteko net septyniolika metų jai draugiją palaikiusio šunelio. „Namuose pasidarė tuščia, nežinojau, ką veikti, ko imtis“, – dalijasi moteris. Netrukus ji tapo programos „Senjoras – senjorui“ dalyve ir nuvykusi į Vilniaus gyvūnų globos namus išsirinko kompanionę – dvylikametę senjorę Marsę. S.Žiūros nuotr.

Neabejinga šunims

„Sako, Dievas liepė mylėti žmones. Bet tą išgirdo tik šunys“, – juokauja buvusi šeimos gydytoja senjorė Galina Raudienė.

Šunims moteris neabejinga nuo vaikystės. „Kai man buvo dvylika metų, netekau mamos. Visiems išėjus į darbą, apsikabindavau šuniuką ir liūdesys praeidavo. Nuo to laiko visą gyvenimą mano namuose būdavo šuo“, – pasakoja G.Raudienė.

Prieš maždaug pusantrų metų ponia Galina neteko net septyniolika metų jai draugiją palaikiusio šunelio. „Namuose pasidarė tuščia. Atsirado psichologinis nerimastingumas, nežinojau, ką veikti, ko imtis“, – dalijasi moteris. Netrukus ji tapo programos „Senjoras – senjorui“ dalyve ir nuvykusi į Vilniaus gyvūnų globos namus išsirinko kompanionę – dvylikametę senjorę Marsę.

„Taip man skaudėjo širdį dėl jų visų. Kaip jie nori dėmesio, rankų, žvilgsnio. Bet man į širdį krito tokia mažutė rudakailė, kaip voveraitė, kuri taip smarkiai vizgino uodegą, tokia džiugi ir meili buvo. Nusprendžiau namais dalinti su ja“, – prisimena pašnekovė.

Abipusė nauda

G.Rudienė sako, kad šiemet Vilniaus miesto savivaldybės inicijuota programa naudinga tiek draugijos ieškantiems vyresnio amžiaus gyventojams, tiek šeimininkų neturintiems gyvūnams. „Kad ir kaip bebūtų gerai įrengta, gyvūnams vis tiek tai yra kalėjimas. Namuose su mylinčiu šeimininku jie jaučiasi kur kas geriau“, – įsitikinusi senjorė.

„Keturkojo atsiradimas senjorų namuose visiškai keičia emocinį vienatvės foną, nusistovėjusią dienos rutiną, didina socialinį aktyvumą, mažina stresą ir nerimą, – programa džiaugiasi Vilniaus gyvūnų globos namų direktorė Agnė Žėbienė. – Laikinoji senjorų globa suteikia papildomų galimybių padėti didesniam skaičiui Vilniaus beglobių gyvūnų – daugiau keturkojų randa tegul laikinus, bet juos mylinčius šeimininkus.“

65 metų ir vyresni senjorai kviečiami atvykti į Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Grinda“ administruojamus gyvūnų globos namus, išsirinkti norimą augintinį ir sudaryti laikinosios gyvūno globos sutartį. Augintinio išlaikymu – pašaru, kraiku, taip pat gyvūno būkle bei veterinarine priežiūra ir toliau rūpinasi gyvūnų globos namai, o senjorui tereikia jį vedžioti, girdyti, dalintis dėmesiu ir meile. Jei senjoras nebegali pasirūpinti keturkoju, augintinis grąžinamas į prieglaudą.

„Kai šuniukas pradėjo šlubuoti, pasiskambinau, iškart atvažiavo – kaip šeimos gydytojai į namus, – juokiasi G.Rudienė. – Ir nagučius nukirpo, ir kojytę pažiūrėjo. Viskuo pasirūpina.“

Didelė paklausa

Programos idėja gimė išgirdus senjorų nuogąstavimus apie nedideles pensijas, neleidžiančias jiems tinkamai pasirūpinti gyvūnais, įsigyti reikiamų priežiūros reikmenų. „Be to, vyresnio amžiaus žmonės ne visada turi sveikatos atsinešti pašarą ir kraiką, nes daug sveria ir sunku. Veterinarinės paslaugos taip pat yra brangios, o augintinio juk norisi – norisi su kuo nors pasibūti, pasikalbėti“, – priduria A.Žėbienė.

Anot pašnekovės, susidomėjimas programa – didelis. „Vos paskelbus apie programos pradžią, dar kovo mėnesį, sulaukėme daugiau nei šimto skambučių. Susipažinti su gyvūnais buvo atvykę dešimtys senjorų, iš jų penkiolika jau išsirinko globotinius ir juos prižiūri savo namuose, – sako Vilniaus gyvūnų globos namų vadovė. – Kviečiame visus senjorus ateiti, susipažinti, pasižiūrėti, koks gyvūnas jiems tinka, patinka ir mes padėsime išsirinkti. Jeigu šiandien nėra tokio gyvūno, kuris kristų į akį, nebijokite – bus rytoj ar poryt. Gyvūnų kaita yra nuolatinė ir kiekvieną dieną į globos namus atvyksta vis nauji beglobiai.“

Mažina vienatvę

„Šunytė mano – senutė, bet guvi, greičiau už mane laksto ir žiūri visada mažomis akutėmis, kuriose vien dėkingumas ir meilė“, – sako G.Raudienė, Marsę į namus priėmusi prieš aštuonis mėnesius.

„Turint šunį didelė nauda psichologinei sveikatai – užaugus vaikams ir anūkams, vėl turi kuo rūpintis, – juokauja G.Raudienė. – Reikia paglostyti, pavedžioti. Greta esančiame miške vaikštau tris kartus per dieną po pusvalandį ar dar ilgiau. O judėjimas ilgina gyvenimą ir širdį stiprina. Čia didžiausias pliusas.“

Moteris sako, jog turėdama šunį, jaučiasi priklausanti bendruomenei. „Kaimynystėje daug kas vedžioja šunis – tokia didelė šunų mylėtojų bendruomenė. Kai eini pasivaikščioti, visi sveikinasi, kas nors pakalbina, tavo šunį paglosto, jau visų aplink lakstančių šunų vardus žinome. Augintinių dėka tarp mūsų gimsta bendrystė“, – sako G.Raudienė.

Senjorė pasakoja, kad prieš šešiolika metų atsikrausčiusi į Vilnių, name nesutiko nė vieno savo amžiaus žmogaus, jautėsi vieniša. Tačiau sutikusi dvi šunis auginančias moteris, Galina užmezgė tvirtą, iki šiol trunkančią draugystę. „Nors tų šunų jau nebėra, draugystė išliko iki pat dabar. Mus suvedė meilė gyvūnams“, – pasakoja ji.

Komentaras

Psichologė, Kognityvinės ir elgesio psichoterapijos praktikė Agnė Vaiciukevičienė:

– Remdamasi darbine patirtimi, pastebiu, kad senjorai psichologinės pagalbos dažniausiai kreipiasi dėl vienišumo jausmo, depresijos, nerimo sutrikimo ir (ar) nemigos. 

Dažniausiai senjorų sveikata prastėja dėl bendravimo stokos: kyla vienišumo, nereikalingumo ir kiti nemalonūs jausmai; fizinės sveikatos sutrikimų, kurie gali mažinti savarankiškumą; fizinių ir psichinių ligų ir (ar) skausmų, kurie gali paveikti nuotaiką bei energiją. Taip pat senjorų emocinė sveikata gali prastėti dėl gyvenimo, finansinių, kognityvinių pokyčių (gali kilti sunkumų dėl besikeičiančio mąstymo, dėmesingumo, atminties ypatumų) ir artimųjų bei esamo socialinio rato dalyvių netekčių.

Gyvūnas namuose gali reikšmingai pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę ir emocinę gerovę. Pirmiausia augintiniai suteikia žmogui draugiją, taip mažindami jo vienatvės pojūtį. Bendraujant su kitais tokio pat gyvūnėlio turėtojais stiprėja bendrumo, priklausomumo kuriai nors grupei jausmas. Taip pat skatinamas aktyvesnis gyvenimo būdas, pavyzdžiui, pasivaikščiojimai su šunimi stiprina fizinę sveikatą, kuri turi įtakos ir emocinei savijautai.

Pastebima, kad bendraujant su gyvūnais gali sumažėti žmogaus streso hormonų lygis ir pagerėti širdies veikla, o tiriant konkrečiai šunų įtaką žmonių emocinei savijautai, nustatyta, kad pastarieji turi ypatingą gebėjimą rodyti besąlygišką ir neteisiantį dėmesį, pagarbą savo šeimininkams, taip suteikdami ypatingą emocinę paramą. Taip pat pastebima, kad šunys ir katės pasižymi itin dideliu jautrumu neverbaliai reiškiamoms žmogaus emocinėms būsenoms, tad žmogus jaučiasi suprastas ir ne toks vienišas.

Augintinio priežiūra skatina kasdienius ritualus, kurie suteikia reikalingumo jausmą ir prasmę. Kiekvienas senjoras, globojantis gyvūną, pats sau taiko gyvūnų terapiją kartais sąmoningai to net nesuvokdamas.

Projektas „Pagalbos tiltai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 8 tūkst. eurų

The post Nebūk vienišas: senjorams į pagalbą skuba prieglaudos gyvūnai appeared first on Anyksta.lt.

„Vienas dažniausių mitų vis dar yra susijęs su manymu, kad dažniausiai seksualinė prievarta yra patiriama iš nepažįstamų žmonių“, – sako Vilniaus universiteto Klinikinės psichologijos katedros vedėja docentė dr. Neringa Grigutytė. Seksualinis išnaudojimas Lietuvoje iki šiol yra opi problema, o skaudžiausia, kai aukomis tampa nepilnamečiai. N.Grigutytė atkreipė dėmesį, kad vaikus nuo mažens reikia mokyti, kada elgesys peržengia ribas bei pažeidžia įstatymus.

– Seksualinis smurtas turi daug veidų, ne visada jis atpažįstamas ir lengvai demaskuojamas…

– Seksualinis smurtas – tai bet kokie seksualinio pobūdžio veiksmai, daromi kitam asmeniui be šio asmens sutikimo. Dažniausiai girdime – išžaginimas, išprievartavimas, seksualinė prievarta, seksualinis tvirkinimas. Veiksmai gali varijuoti nuo prasiskverbimo iki lietimo, glamonių ar net būti bekontaktė prievarta. Kalbant apie vaikus, gali būti piktnaudžiaujama pasitikėjimu, valdžia ar įtaka vaikui arba naudojamasi itin pažeidžiama vaiko padėtimi, ypač dėl jo psichinės, fizinės negalios ar priklausomumo. Tokiu smurtu taip pat bus pripažįstamas vaikų išnaudojimas prostitucijos tikslams, vaikų pornografija, verbavimas, vertimas ar įtraukimas dalyvauti pornografinio pobūdžio renginyje, pornografijos rodymas arba kitos vaikų seksualinio išnaudojimo formos, vaikų tvirkinimas.

– Kokie yra pagrindiniai seksualinio smurto ženklai, į kuriuos nepilnamečiai turėtų atkreipti dėmesį?

– Kai kalbame apie vaikus, jų amžius skiriasi, bet vaikai turi žinoti informaciją, kaip apsisaugoti ir reaguoti. Pavyzdžiui, nuo mažens jie turi žinoti bendras taisykles, kad tam tikros kūno dalys yra pridengiamos, jų negali liesti kiti, taip pat ir jie negali liesti kitų žmonių tų kūno dalių, mokėti atskirti gerus ir blogus prisilietimus, pasakyti, jei prisilietimas nepatinka, turėti patikimą suaugusį asmenį, į kurį galėtų kreiptis ištikus bėdai ar pasijutus nesaugiai. Augant vaikai turėtų mokytis išvengti kitų manipuliavimo, prašant saugoti netinkamą paslaptį, labiau suprasti savo jausmus, kai kiti asmenys jų ko nors prašo bei pasitikėti savo jausmais ir, remiantis jais, priimti sprendimus apie kito žmogaus elgesio (ne)tinkamumą.
Nepilnamečiai taip pat turi žinoti apie galimą prievartą per pasimatymus, kad negali būti spaudimo ir vertimo, pradedant nuo pažinčių programėlių saugumo taisyklių, iki galimų pavojaus ženklų per pasimatymą. Turėtume šviesti, kaip išvengti smurto ir žinoti, kur kreiptis, jei per pasimatymą jie arba draugai patyrė prievartą.

– Daug kam tikimybė patirti prievartą atrodo tolima, kol tai neįvyksta jiems ar jų artimiesiems. Ką vaikai ir paaugliai turėtų daryti, jei tai patiria arba pastebi?

– Jei įmanoma, seksualinį smurtą, kaip ir kiekvieną smurtą, būtina sustabdyti. Ne visada patys vaikai ar paaugliai tą gali padaryti, todėl būtina kreiptis į suaugusiuosius, iškviesti pagalbą. Tai tikrai nėra lengva, nes vaikai bijo būti patys apkaltinti, nepasitiki, nežino, kaip apie tai kalbėti. Svarbu būtų pagalvoti, kas iš aplinkinių suaugusiųjų būtų tas asmuo, kuriuo vaikas galėtų pasitikėti – gal mokytojas, gal dėdė ar teta, draugo tėvai. Nepilnamečiai gali paskambinti į Vaikų ar Jaunimo liniją, kreiptis į nevyriausybines organizacijas, pavyzdžiui, Paramos vaikams centrą, Saugaus vaiko centrą. Tačiau jeigu kas atsitinka, visuomet vertėtų susisiekti su Vaiko teisių apsaugos tarnyba ar policija.
Vienas geriausių pavyzdžių atkeliauja iš Islandijos ir Skandinavijos šalių – Vaiko namas. Įvykus seksualinei vaikų prievartai specialistai suvienija jėgas tiek išaiškinant nusikaltimą, tiek organizuojant pagalbą nukentėjusiam vaikui ir jo šeimai.

– Norą kreiptis pagalbos turbūt apsunkina visuomenėje vis dar sklandantys mitai apie prievartą?

– Vieni populiariausių mitų yra susiję su manymu, kad dažniausiai seksualinė prievarta yra patiriama iš nepažįstamų žmonių, kad patys vaikai savo elgesiu suvilioja ar išprovokuoja prievartautoją, arba meluoja, jog patyrė prievartą. Daug kas tiki, kad seksualiai prievartautojai yra degradavę, socialiai atstumiantys asmenys.

– Baisu net pagalvoti, kokius psichologinius (ir fizinius) randus palieka tokio pobūdžio smurtas…

– Priklausomai, kokia buvo prievarta, gali būti medicininiai sužeidimai, kurie laikui bėgant užgyja. Tačiau psichologinės pasekmės gali išlikti ilgą laiką paveikiant vaikų savivertę, psichologinę savijautą, kuriamus santykius su kitais. Pasikeičia elgesys, nukenčia mokslai. Taip pat gali atsirasti potrauminio streso ar kiti psichikos sutrikimai. Artimųjų parama ir supratimas vaikui yra svarbu įveikiant traumą. Tėvams (ir kitiems suaugusiems) pirmiausiai svarbu išklausyti vaiką, kai jis prabyla apie patirtą seksualinį smurtą, nekaltinti jo, pasakyti, kad teisingai pasielgė, jog pasakė, paaiškinti, ką toliau darys, ir pranešti vaiko teisių apsaugos specialistams arba policijai. Svarbu neignoruoti vaiko, jo nekaltinti ir neapsimesti, kad nieko neįvyko. Specialistų, pavyzdžiui, psichologų pagalba, gali praversti tiek vaikui susidoroti su įvykusia trauma, tiek jo tėvams ar kitiems artimos aplinkos nariams.

– Kaip technologijos gali padėti arba kenkti seksualinio smurto prevencijai ir švietimui?

– Viena vertus, vaikai ir paaugliai internete gali rasti pačios įvairiosios, nebūtinai tikslios ir teisingos, informacijos, pasiekti pornografiją, kuri formuoja nerealius įsivaizdavimus ir iškreipia realybę. Technologijos leidžia įrašinėti, filmuoti ir platinti netinkamo seksualinio pobūdžio informaciją (paaugliai nežino, kad seksualinio pobūdžio vaizdų platinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę). Tiesa, internete galima rasti informacijos apie mitus, patarimų, kaip saugiai elgtis ar kur kreiptis ištikus nelaimei. Yra kuriami prevenciniai filmai ir įvairios prevencinės pagalbos programėlės, kurios paaugliams yra priimtinesnės ir labiau pasiekiamos (pavyzdžiui, mobilioji programėlė mokykloms ,,Neužkibk, o užsidirbk“ (NOU), skirta prekybos žmonėmis prevencijai).

Svarbu

Remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais, pilnamečių asmenų lytiniai santykiai su jaunesniais nei 16 metų vaikais, net esant pastarųjų sutikimui, yra baudžiami.

Projektas „Pakalbėkim apie Tai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 10 tūkst. eurų

The post Kas šeštas seksualinį smurtą patyręs asmuo yra vaikas appeared first on Anyksta.lt.

Visi tėvai anksčiau ar vėliau susiduria klausimu, kada ir kaip vaikui praverti langą į suaugusiųjų pasaulį – supažindinti su lytiškumu. Natūralu, kad ši tema nėra labai patogi, todėl daugelis pokalbius atidėlioja, tačiau tai – ne išeitis. Tiesiog griebkime jautį už ragų ir pasikalbėkime apie tai.

Nedarykime tabu
 
Lytiškumas – labai svarbi mūsų gyvenimo dalis, todėl anksčiau ar vėliau iš vaikų sulaukiame klausimų šia tema. Suaugusiems apie tai kalbėti gali būti nejauku, todėl į pagalbą skuba tautosaka su vaikus nešančiais gandrais ir kūdikiais kopūstuose. Tačiau Knygos „Trikampiai ir apskritimai. Mano moteriškumo pradžia“ bendraautorė, „Mergaičių ir moterų akademijos“ narė, gydytoja ginekologė Brigita Vaigauskaitė-Mažeikienė teigia, kad pasakomis negalima apgaudinėti vaikų, nes jie greitai tai supranta.

Gydytoja ginekologė primena, kad geriausiai auklėja pavyzdys, todėl linki pirmiausiai patiems suaugusiesiems susidraugauti su savo kūnu, jei dar yra to nepadarę. „Pažiūrėkite į save veidrodyje, nebijokite savo nuogumo. Tada ir vaikas nebijos savojo. Nereikia manyti, kad vaikas išsigąs, nepatogiai jausis – jauskimės su savimi patogiai ir tuomet vaikas jausis patogiai taip pat“, – patarė pašnekovė.
 
Kada kalbėti?

N.Bartkutė teigia, kad tėvams svarbu pastebėti, kada vaikas susidomi lytiškumu. „Tai apima ne tik lytinius santykius, bet ir tarpusavio santykius, kūno dalis ir jų skirtumus, paauglystės pokyčius, ribas bendraujant su kitais, seksualinę orientaciją, tapatybę, televizijoje ar internete matytą turinį ir t. t.“ – vardijo visuomenės sveikatos koordinatorė.

O ką daryti, jei vaikas jau vyresnio amžiaus, tarsi ir turėjo įvykti pokalbis, bet ši tema neišsirutuliojo? „Jei praleidote progą pasikalbėti tuo metu, kai vaikas uždavė klausimą, galite grįžti prie šios temos vėliau, kai abu turėsite laiko ir būsite nusiteikę pokalbiui“, – teigė N.Bartkutė. 

B.Vaigauskaitė-Mažeikienė teigia, kad specifinėmis apsisaugojimo, lytinių santykių temomis svarbu pasikalbėti prieš lytinio gyvenimo pradžią. „Yra vaikų, pas kuriuos seksualumas pasireiškia jau labai ankstyvame amžiuje, tėvai turėtų tai įvertinti. Vaikai bręsta skirtingai, tikriausiai, ne visada ir žinome, kada lytinis gyvenimas prasideda, tačiau reikia dar prieš tai pasikalbėti apie apsisaugojimą, lytiniu keliu plintančias ligas, pasiūlyti literatūros šiais klausimais. Taip pat svarbu neaplenkti ir itin svarbios temos apie lytinį išnaudojimą, kad vaikas neturi rodyti savo kūno vien todėl, kad kažkas prašo“, – įspėjo gydytoja ginekologė.

Išvengti nejaukumo

Dažnai pokalbiai apie lytiškumą kelia nejaukumą abiem pusėms. Kaip geriausia kalbėtis, kad patogiai jaustųsi ir tėvai, ir vaikai? N.Bartkutė pataria pokalbį apie lytiškumą pradėti tinkamomis sąlygomis. „Įsitikinkite, kad turite pakankamai laiko, nei jūs, nei vaikas nesate užsiėmę kitais darbais, nesijaučiate susierzinę, pavargę ar nuliūdę. Pasirinkite ramią ir privačią vietą pokalbiui“, – vardijo pašnekovė.

„Jei nedrąsu atsakyti į vaiko klausimą, prisiminkite, kad dažnai vaikams pavojinga yra ne informacija apie lytiškumą, o jos trūkumas, tad stenkitės suteikti vaikui tikslių ir aktualių žinių“, – teigė N.Bartkutė.

Ar tiesa, kad su vaikais lytiškumo tema turėtų kalbėtis tos pačios lyties asmenys? Ginekologė B.Vaigauskaitė-Mažeikienė mano, kad su vaiku turėtų kalbėtis tas, su kuriuo jis jaučiasi patogiai, saugiai, yra užmezgęs ryšį, šiuo atveju lytis nėra tiek svarbu“, – teigia gydytoja.

Neturite žinoti visko

N.Bartkutė atkreipia dėmesį, kad tėvai neprivalo būti lytiškumo ekspertais ir žinoti atsakymą į kiekvieną vaiko klausimą. „Kai kurios lytiškumo temos gali būti nevienareikšmiškos arba sukelti jums nemalonių emocijų ar prisiminimų. Pripažinkite tai vaikui ir jei reikia laiko pasiruošti atsakymui, pasidomėkite informacija patikimuose šaltiniuose ir grįžkite prie pokalbio vėliau, kai būsite pasiruošę“, – patarė N.Bartkutė.

Tai patvirtina ir B.Vaigauskaitė-Mažeikienė:  „Tėvai turėtų nebijoti kažko nežinoti ir dėl to nepalikti nežinioje vaiko. Ten, kur nežinia, atsiranda vietos baimėms, nepagrįstoms interpretacijoms. Tėvai turi suprasti, kad jie gali paieškoti informacijos straipsniuose, kreiptis į vaikų psichologą, pasitarti su specialistais – jie tikrai nėra vieni. Tačiau lai nepamiršta, kad jei to nepadarys, vaikas to už juos geriau tikrai neatliks.“

Lytinio gyvenimo pradžia

Vienas sudėtingesnių klausimų, kurių galima sulaukti iš vaikų, kada galima pradėti lytinį gyvenimą? „Tai nėra paprastas klausimas, – konstatuoja B. Vaigauskaitė-Mažeikienė. – Įstatymas sako, kad tas amžius yra 16 metų. Tačiau ne paslaptis – yra kas lytines patirtis turi jau būdami penkiolikos-šešiolikos, tai priklauso nuo brendimo laiko.“

„Klausimas apie lytinio gyvenimo pradžią pirmiausiai turėtų būti aptariamas tarpusavyje, tarp tėvų – kas jiems priimtina, atrodo teisinga – ir tada apie tai kalbėti su vaiku. Ne reikalauti, bet pasakyti savo nuomonę, savo šeimos vertybes. Geriausiu atveju turėtų eiti kalba apie meilę, jausmus, pasitikėjimą, kad partneriai turi pažinoti vienas kitą, kad tai būtų abipusiu sutikimu atliekamas veiksmas. Pirmiausiai reikėtų kalbėti apie tai, o paskui apie ribas“, – pataria B.Vaigauskaitė-Mažeikienė.

Lygiai taip pat ji vertina ir dilemą dėl partnerių kiekio. „Idealu, jei yra vienas partneris, su kuriuo užmezgamas emocinis ryšys, po to pradedamas lytinis gyvenimas ir sugebama tokius santykius išlaikyti. Tačiau vėl gi, tai yra požiūrio klausimas, kur reikia rasti bendrą tašką, kokią vertybę norime perteikti savo vaikams“, – sakė pašnekovė.

Ji atkreipia dėmesį, kad iš medicininės pusės geriau kuo mažesnis partnerių skaičius dėl rizikos užsikrėsti lytiniu keliu plintančiomis ligomis. „Prie to paties reikia pakalbėti apie barjerines apsisaugojimo priemones, prezervatyvą, taip pat įspėti, kad jis neapsaugo šimtu procentų“, – teigė B.Vaigauskaitė-Mažeikienė.

Taip pat ji prašo nepamiršti ir vakcinacijos nuo žmogaus papilomos viruso, kuris gali sukelti gimdos kaklelio vėžį. „Mergaitės šia vakcina skiepijamos nuo vienuolikos metų, ji rekomenduojama ir berniukams, kadangi šis virusas gali kelti vėžį ir vyriškosios lyties atstovams, tačiau Lietuvoje tai dar nėra populiaru“,- pasakojo ginekologė.

Nebijoti tikslių kūno dalių pavadinimų

Visuomenės sveikatos specialistė N.Bartkutė atkreipia dėmesį, kad kalbantis su vaikus reikia prisitaikyti per jo amžiaus ir suvokimo. Nevartokite per sudėtingų žodžių ir teorijų, atsakykite tiek, kiek vaikas klausia“, – akcentavo specialistė.  

Tačiau ji pabrėžia, kad reikėtų vartoti tikslius kūno dalių pavadinimus. „Kalbėdami apie išorinius lytinius organus vartokite žodžius „varpa“,  „vulva“, o kalbėdami apie vidinius – „vagina“, „sėklidės“ ir t. t.“, – aiškino visuomenės sveikatos specialistė.

„Tai svarbu, jog vaikas išmoktų apie savo kūną kalbėti pagarbiai ir tiksliai, ugdytų į jį pagarbų požiūrį, suprastų, kad visos kūno dalys yra natūralios, reikalingos ir vertos pagarbos“,- teigia N.Bartkutė.

Tėvai turėtų stengtis būti atviri. „Reikėtų priimti ir gerbti vaiko jausmus, nuomones, net jei jie nesutampa su jūsų įsitikinimais. Venkite gėdinimo, kaltinimo. Bandykite įsivaizduoti save vaiko vietoje, pažvelgti į pasaulį jo akimis“, – patarė pašnekovė.

Domėtis pradeda ir nuo ketverių

Nuo kada vaikai ima domėtis lytiškumu, kaip tai pastebėti? „Vaikai pradeda domėtis lytiškumu nuo pat savo gimimo momento, – teigia N.Bartkutė. – Šis procesas yra natūralus ir prasideda labai anksti. Tai gali būti pastebima jau iki ketverių metų amžiaus, kai vaikai pradeda klausti klausimų apie savo kūną ir jo veikimą, eksperimentuoti su savo kūnu bei būti smalsūs apie kūno nuogumą. Todėl svarbu būti pasirengusiam pradėti atvirą ir pagarbų dialogą su vaiku šiuo klausimu, atsižvelgiant į jo amžių ir suvokimo lygį.“

N.Barkutė džiaugiasi, kad Vilniaus visuomenės sveikatos biuras aktyviai rūpinasi šia tema: „Šiuo metu mes semiamės žinių iš lytiškumo ugdymo ekspertų, dalyvaujame mokymuose ir nuolat giliname savo žinias šioje srityje.“
„Ypač didžiuojamės mūsų įsipareigojimu pritaikyti metodiką ir mokyklose vesti lytiškumo ugdymo užsiėmimus vaikams nuo 1 klasės iki 12 klasės, kurių metu didelį dėmesį skiriame draugystės, pagarbaus bendravimo, privatumo svarbos, brendimo pokyčių, sveikų santykių bei lytinės ir reprodukcinės sveikatos temoms“, – vardijo visuomenės sveikatos koordinatorė.

Projektas „Pakalbėkim apie Tai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 10 tūkst. eurų

The post Kaip su vaikais kalbėti apie lytiškumą? appeared first on Anyksta.lt.

Ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių dziu­do im­ty­ni­nin­kė, Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­to (LSU) stu­den­tė Mo­ni­ka Aže­lio­ny­tė va­di­na­ma vie­na per­spek­ty­viau­sių Lie­tu­vos dziu­do spor­ti­nin­kių. Nors šie­met dėl ke­lio trau­mos ji li­ko per žings­nį nuo rug­pjū­tį star­tuo­sian­čių pa­ra­lim­pi­nių žai­dy­nių Pa­ry­žiu­je, jau­na ko­vo­to­ja ryž­ta­si veik­ti to­liau. Mo­ni­ka įsi­ti­ki­nu­si – įgim­ta sil­pna­re­gys­tė ne­at­ima ga­li­my­bių lais­vai ma­nev­ruo­ti spor­ti­nė­je are­no­je, to­dėl šluos­to no­sis prie­ši­nin­kėms už­sie­nio ša­ly­se.

Vil­tis su­gniuž­dė ke­lio trau­ma

Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­to Fi­zi­nio ug­dy­mo ir spor­to pro­gra­mos pir­ma­kur­sė Mo­ni­ka Aže­lio­ny­tė sie­kia ne tik pe­da­go­gės di­plo­mo, bet ir spor­ti­nių aukš­tu­mų. Ji Lie­tu­vos ak­lų­jų spor­to fe­de­ra­ci­jos va­di­na­ma vie­na per­spek­ty­viau­sių Lie­tu­vos dziu­do spor­ti­nin­kių. Sėk­min­gai ko­vą dėl ke­lia­la­pio į Pa­ry­žiaus pa­ra­lim­pi­nes žai­dy­nes pra­si­dė­ju­sią at­le­tę su­stab­dė trau­ma, ta­čiau ją iš­si­gy­džiu­si mer­gi­na kar­tu su tre­ne­rė­mis Lo­li­ta Du­dė­nie­ne ir San­dra Žie­vy­te to­liau pla­nuo­ja siek­ti per­ga­lių.

„Jau­čiuo­si stip­riai pa­lai­ko­ma ap­lin­kos – tiek tre­ne­rių, tiek drau­gų, nes jie ma­ni­mi ti­ki. Ir pa­ti ti­kiu sa­vi­mi, ži­nau, kad pa­da­ry­siu, įveik­siu. Spor­tas man su­tei­kė už­si­spy­ri­mo“, – sa­ko nuo aš­tuo­ne­rių me­tų spor­tuo­jan­ti, da­bar jau dvi­de­šimt dve­jų Mo­ni­ka.

Spor­ti­nin­kė at­vi­ra: ke­lio trau­ma – ply­šęs prie­ki­nis kryž­mi­nis raiš­tis – ūpą veik­ti nu­mu­šė. Mat tai reiš­kė ir ke­lia­la­pio į pa­ra­lim­pi­nes žai­dy­nes už­kar­dą.

„Pas­ta­rą­jį lai­ką dir­bau sva­jo­da­ma apie šias žai­dy­nes. Ma­ni­mi ti­kė­jo ir tre­ne­ris. Ne­pra­lei­dau nė vie­nos tre­ni­ruo­tės. Ne­te­ku­si ga­li­my­bės ir dėl trau­mos pa­si­kei­tu­sių tai­syk­lių, nu­si­vy­liau sa­vo jė­go­mis“, – kal­ba pa­šne­ko­vė ir pri­pa­žįs­ta dėl to me­tams net nu­trau­ku­si ak­ty­vią fi­zi­nę veik­lą – tie­siog pra­ra­do ūpą.

Nu­šluos­tė no­sį tai­lan­die­tei

No­rą veik­ti grą­ži­no var­žy­bos Vo­kie­ti­jo­je. Nors Mo­ni­ka ten nu­ga­lė­ju­si tai­lan­die­čių prie­ši­nin­kę li­ko penk­to­je vie­to­je iš­ko­vo­da­ma ir šim­tą dvi­de­šimt pa­ra­lim­pi­nių taš­kų ir dėl ke­lia­la­pio į pa­ra­lim­pi­nes žai­dy­nes li­ko sep­tin­to­je vie­to­je, ga­li­my­bė da­ly­vau­ti už­sie­nio var­žy­bo­se – di­de­lė pa­ska­ta.

„Į var­žy­bas vy­kau po trau­mos. Jei ne ji, ti­kiu, bū­čiau pa­ki­lu­si ke­liais laip­te­liais aukš­čiau. Bet svar­biau­sias lai­mė­ji­mas – su­grį­žęs no­ras spor­tuo­ti“, – sa­ko dziu­do im­ty­ni­nin­kė.

Žvelg­da­ma at­gal Mo­ni­ka sa­ko gai­li­si pra­ras­tų me­tų be spor­to. Mat lai­kas, kai bu­vo nuo jo ati­trū­ku­si, nie­ko įkve­pian­čio ne­at­ne­šė: „Pa­ty­riau, kad be spor­to kas­die­ny­bė yra skur­di. Jei ne­spor­tuo­čiau, ma­no ap­lin­ka tik­rai ne­bū­tų pa­vy­dė­ti­na.“ Nors pus­me­tį dėl trau­mos Mo­ni­ka pa­skirs gy­dy­mui, vi­sai spor­to ap­leis­ti ne­ga­li. „Rei­ka­lin­ga kas­dien stip­rin­ti pil­vo pre­są, da­ry­ti pri­tū­pi­mus, pri­žiū­rė­ti ir mi­ty­bą, kad iš­lik­čiau sa­vo svo­rio ka­te­go­ri­jo­je“, – sa­ko ji.

Sva­jo­ja tap­ti vai­kų tre­ne­re

Šiais moks­lo me­tais Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­te pra­dė­ju­si stu­di­jas at­le­tė sa­ko, kad mo­ky­ti vai­kus – vie­na di­džiau­sių jos sva­jo­nių. Re­gos ne­ga­lią tu­rin­ti stu­den­tė sie­kia de­rin­ti in­ten­sy­vų spor­ti­nin­kės ir stu­den­tės gy­ve­ni­mą.

„Nuo vai­kys­tės no­rė­jau bū­ti fi­zi­nio ug­dy­mo mo­ky­to­ja. Džiau­giuo­si, kad pa­vyks­ta su­de­rin­ti stu­di­jas ir spor­tą. Die­ną lan­kau pa­skai­tas, o va­ka­re lau­kia tre­ni­ruo­tės. Jau­čiu dės­ty­to­jų ir kur­so drau­gų pa­lai­ky­mą. La­bai įdo­mios pa­skai­tos, prak­ti­nės pra­ty­bos, jau su­si­pa­ži­nau su leng­vą­ja at­le­ti­ka, gim­nas­ti­ka ir ki­to­mis spor­to ša­ko­mis“, – pa­sa­ko­ja Mo­ni­ka.

Ji sa­ko, kad sva­jo­nė ka­da nors star­tuo­ti pa­ra­lim­pi­nė­se žai­dy­nė­se vis dar iš­lie­ka. Per­spek­ty­vi spor­ti­nin­kė pas­ta­ruo­ju me­tu ro­dė pui­kius re­zul­ta­tus: „IBSA Grand Prix“ Hei­del­ber­ge (Vo­kie­ti­ja) var­žy­bo­se va­sa­rį svo­rio ka­te­go­ri­jo­je iki 70 kg ji bu­vo penk­ta ir iš­ko­vo­jo 120 pa­ra­lim­pi­nio rei­tin­go taš­kų. Jei ne trau­ma, Mo­ni­kai ne­daug trū­ko, kad pa­tek­tų tarp še­šių spor­ti­nin­kių, ku­rios ga­lė­jo star­tuo­ti žai­dy­nė­se. Šiuo me­tu rei­tin­ge ji už­ima de­šim­tą vie­tą pa­sau­ly­je.

Lie­tu­vos ak­lų­jų spor­to fe­de­ra­ci­jos pre­zi­den­tas Ar­nol­do Ja­nuš­ke­vi­čiaus komentaras:

– Fe­de­ra­ci­ja rū­pi­na­si ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių ak­ty­via fi­zi­ne veik­la, aukš­tu meist­riš­ku­mu. Vai­kai nuo da­rže­lio mo­ki­no­si spe­cia­li­zuo­to­se mo­kyk­lo­se – Ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių ug­dy­mo cen­tre, ku­ria­me be pa­grin­di­nių dis­cip­li­nų, ak­ty­viai įtrau­kia­mi spor­tuo­ti, da­ro­mos įvai­rios mankš­tos, po pa­mo­kų lan­ko spor­to bū­re­lius. Taip mo­ki­niai spor­tą pa­mils­ta nuo ma­žų die­nų, jiems su­ku­ria­ma pa­lan­ki ter­pė spor­tuo­ti to­liau.

Vai­kai nuo ma­žu­mės spor­tuo­da­mi su ta pa­čia ne­ga­lia tu­rin­čiais drau­gais ne­jau­čia dis­kri­mi­na­ci­jos, o šian­dien vai­kai su ne­ga­lia jau in­teg­ruo­ja­mi į svei­kų­jų gru­pes, spor­to mo­kyk­lo­se yra su­kur­tos žmo­nių su ne­ga­lia gru­pės. Pri­klau­so­mai nuo ne­ga­lios ly­gio, da­lis spor­ti­nin­kų kuo pui­kiau­siai in­teg­ruo­ja­si į svei­kų­jų spor­ti­nin­kų ra­tą.

Esu įsi­ti­ki­nęs, kad ne­ga­lią tu­rin­tis as­muo spor­tuo­jan­tis ir da­ly­vau­jantis į­vai­riau­sio ly­gio var­žy­bo­se, kaip Mo­ni­ka Aže­lio­ny­tė, sėk­min­gai in­teg­ruo­ja­si į vi­suo­me­nę. Vė­liau to­kiems as­me­nims leng­viau įsi­dar­bin­ti, at­ras­ti sa­vo vie­tą po sau­le. Pats bai­gęs ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių mo­kyk­lą iš­au­gau ne­tu­rė­da­mas bė­dų dėl so­cia­li­za­ci­jos. Ta­pau Lie­tu­vos ak­lų­jų spor­to fe­de­ra­ci­jos pre­zi­den­tu.

Spor­tas – so­cia­li­nis reiš­ki­nys, vie­ni­jan­tis tam tik­rą žmo­nių gru­pę. Spor­tuo­jan­tis žmo­gus ne tik fi­ziš­kai stip­rė­ja, bet kar­tu ug­do­mos jo dva­si­nės ver­ty­bės – va­lia, są­mo­nin­gas tiks­lo sie­ki­mas. Spor­tuo­jant liū­dė­ti ir gal­vo­ti apie sa­vo ri­bo­tu­mą nė­ra ka­da. Spor­tuo­ji ir da­rai, o ne gal­vo­ji: „Aš ne­įlip­siu, ne­nu­ei­siu“. Tu­rin­čius ne­ga­lią žmo­nes ska­ti­na­me jung­tis į mū­sų ben­druo­me­nę spor­tuo­ti, juos pa­lai­ko­me. Taip iš­si­ple­čia aki­ra­tis.

Na, o Mo­ni­ka Aže­lio­ny­tė – dar jau­na spor­ti­nin­kė. Nors šie­met ji tu­rė­jo re­a­lų šan­są pa­kliū­ti į pa­ra­lim­pi­nes žai­dy­nes, ti­ki­me, jai dar pa­vyks tą pa­da­ry­ti ki­ta­me cik­le. Nu­si­vil­ti dėl šių­me­tės ne­sėk­mės ne­ver­ta. 

Tarp kitko:

• Lie­tu­vos ak­lų­jų spor­to fe­de­ra­ci­ja kas­met or­ga­ni­zuo­ja du tarp­tau­ti­nius tur­ny­rus, įgi­ju­sius pa­sau­li­nį po­pu­lia­ru­mą. Tai – tarp­tau­ti­niai gol­bo­lo ir dziu­do tur­ny­rai, ku­riuo­se yra da­ly­va­vę spor­ti­nin­kai iš to­kių ša­lių kaip Al­žy­ras, Bal­ta­ru­si­ja, Bul­ga­ri­ja, Če­ki­ja, Da­ni­ja, Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, Es­ti­ja, Grai­ki­ja, Ira­nas, Is­pa­ni­ja, JAV, Ka­na­da, Ki­ni­ja, Lat­vi­ja, Len­ki­ja, Mek­si­ka, Olan­di­ja, ru­si­ja, Slo­va­ki­ja, Slo­vė­ni­ja, Suo­mi­ja, Šve­di­ja, Tai­va­nis, Uk­rai­na, Veng­ri­ja, Vo­kie­ti­ja. Kas­met ša­lių, da­ly­vau­jan­čių šiuo­se tur­ny­ruo­se, ge­og­ra­fi­ja ple­čia­si, kas lei­džia ak­lie­siems ir sil­pna­re­giams spor­ti­nin­kams kaup­ti įvai­ria­pu­sę pa­tir­tį, nau­din­gą ruo­šian­tis Eu­ro­pos ir pa­sau­lio čem­pio­na­tams.

• Lie­tu­vos ak­lie­ji ir sil­pna­re­giai spor­ti­nin­kai yra pa­ro­lim­pi­nių žai­dy­nių, pa­sau­lio bei Eu­ro­pos čem­pio­na­tų nu­ga­lė­to­jai ir pri­zi­nin­kai gol­bo­lo, dziu­do, leng­vo­sios at­le­ti­kos spor­to ša­ko­se, taip pat yra pel­nę gar­bin­gų Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ap­do­va­no­ji­mų už nuo­pel­nus Lie­tu­vai ir spor­tui.


Projektas „Nepasiduodantys negaliai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 8 tūkst. eurų

The post Sil­pna­re­gys­tei no­sį šluos­to iš­ko­vo­tos per­ga­lės appeared first on Anyksta.lt.