Sil­pna­re­gys­tei no­sį šluos­to iš­ko­vo­tos per­ga­lės

Greta Vanagienė

Ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių dziu­do im­ty­ni­nin­kė, Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­to (LSU) stu­den­tė Mo­ni­ka Aže­lio­ny­tė va­di­na­ma vie­na per­spek­ty­viau­sių Lie­tu­vos dziu­do spor­ti­nin­kių. Nors šie­met dėl ke­lio trau­mos ji li­ko per žings­nį nuo rug­pjū­tį star­tuo­sian­čių pa­ra­lim­pi­nių žai­dy­nių Pa­ry­žiu­je, jau­na ko­vo­to­ja ryž­ta­si veik­ti to­liau. Mo­ni­ka įsi­ti­ki­nu­si – įgim­ta sil­pna­re­gys­tė ne­at­ima ga­li­my­bių lais­vai ma­nev­ruo­ti spor­ti­nė­je are­no­je, to­dėl šluos­to no­sis prie­ši­nin­kėms už­sie­nio ša­ly­se.

Vil­tis su­gniuž­dė ke­lio trau­ma

Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­to Fi­zi­nio ug­dy­mo ir spor­to pro­gra­mos pir­ma­kur­sė Mo­ni­ka Aže­lio­ny­tė sie­kia ne tik pe­da­go­gės di­plo­mo, bet ir spor­ti­nių aukš­tu­mų. Ji Lie­tu­vos ak­lų­jų spor­to fe­de­ra­ci­jos va­di­na­ma vie­na per­spek­ty­viau­sių Lie­tu­vos dziu­do spor­ti­nin­kių. Sėk­min­gai ko­vą dėl ke­lia­la­pio į Pa­ry­žiaus pa­ra­lim­pi­nes žai­dy­nes pra­si­dė­ju­sią at­le­tę su­stab­dė trau­ma, ta­čiau ją iš­si­gy­džiu­si mer­gi­na kar­tu su tre­ne­rė­mis Lo­li­ta Du­dė­nie­ne ir San­dra Žie­vy­te to­liau pla­nuo­ja siek­ti per­ga­lių.

„Jau­čiuo­si stip­riai pa­lai­ko­ma ap­lin­kos – tiek tre­ne­rių, tiek drau­gų, nes jie ma­ni­mi ti­ki. Ir pa­ti ti­kiu sa­vi­mi, ži­nau, kad pa­da­ry­siu, įveik­siu. Spor­tas man su­tei­kė už­si­spy­ri­mo“, – sa­ko nuo aš­tuo­ne­rių me­tų spor­tuo­jan­ti, da­bar jau dvi­de­šimt dve­jų Mo­ni­ka.

Spor­ti­nin­kė at­vi­ra: ke­lio trau­ma – ply­šęs prie­ki­nis kryž­mi­nis raiš­tis – ūpą veik­ti nu­mu­šė. Mat tai reiš­kė ir ke­lia­la­pio į pa­ra­lim­pi­nes žai­dy­nes už­kar­dą.

„Pas­ta­rą­jį lai­ką dir­bau sva­jo­da­ma apie šias žai­dy­nes. Ma­ni­mi ti­kė­jo ir tre­ne­ris. Ne­pra­lei­dau nė vie­nos tre­ni­ruo­tės. Ne­te­ku­si ga­li­my­bės ir dėl trau­mos pa­si­kei­tu­sių tai­syk­lių, nu­si­vy­liau sa­vo jė­go­mis“, – kal­ba pa­šne­ko­vė ir pri­pa­žįs­ta dėl to me­tams net nu­trau­ku­si ak­ty­vią fi­zi­nę veik­lą – tie­siog pra­ra­do ūpą.

Nu­šluos­tė no­sį tai­lan­die­tei

No­rą veik­ti grą­ži­no var­žy­bos Vo­kie­ti­jo­je. Nors Mo­ni­ka ten nu­ga­lė­ju­si tai­lan­die­čių prie­ši­nin­kę li­ko penk­to­je vie­to­je iš­ko­vo­da­ma ir šim­tą dvi­de­šimt pa­ra­lim­pi­nių taš­kų ir dėl ke­lia­la­pio į pa­ra­lim­pi­nes žai­dy­nes li­ko sep­tin­to­je vie­to­je, ga­li­my­bė da­ly­vau­ti už­sie­nio var­žy­bo­se – di­de­lė pa­ska­ta.

„Į var­žy­bas vy­kau po trau­mos. Jei ne ji, ti­kiu, bū­čiau pa­ki­lu­si ke­liais laip­te­liais aukš­čiau. Bet svar­biau­sias lai­mė­ji­mas – su­grį­žęs no­ras spor­tuo­ti“, – sa­ko dziu­do im­ty­ni­nin­kė.

Žvelg­da­ma at­gal Mo­ni­ka sa­ko gai­li­si pra­ras­tų me­tų be spor­to. Mat lai­kas, kai bu­vo nuo jo ati­trū­ku­si, nie­ko įkve­pian­čio ne­at­ne­šė: „Pa­ty­riau, kad be spor­to kas­die­ny­bė yra skur­di. Jei ne­spor­tuo­čiau, ma­no ap­lin­ka tik­rai ne­bū­tų pa­vy­dė­ti­na.“ Nors pus­me­tį dėl trau­mos Mo­ni­ka pa­skirs gy­dy­mui, vi­sai spor­to ap­leis­ti ne­ga­li. „Rei­ka­lin­ga kas­dien stip­rin­ti pil­vo pre­są, da­ry­ti pri­tū­pi­mus, pri­žiū­rė­ti ir mi­ty­bą, kad iš­lik­čiau sa­vo svo­rio ka­te­go­ri­jo­je“, – sa­ko ji.

Sva­jo­ja tap­ti vai­kų tre­ne­re

Šiais moks­lo me­tais Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­te pra­dė­ju­si stu­di­jas at­le­tė sa­ko, kad mo­ky­ti vai­kus – vie­na di­džiau­sių jos sva­jo­nių. Re­gos ne­ga­lią tu­rin­ti stu­den­tė sie­kia de­rin­ti in­ten­sy­vų spor­ti­nin­kės ir stu­den­tės gy­ve­ni­mą.

„Nuo vai­kys­tės no­rė­jau bū­ti fi­zi­nio ug­dy­mo mo­ky­to­ja. Džiau­giuo­si, kad pa­vyks­ta su­de­rin­ti stu­di­jas ir spor­tą. Die­ną lan­kau pa­skai­tas, o va­ka­re lau­kia tre­ni­ruo­tės. Jau­čiu dės­ty­to­jų ir kur­so drau­gų pa­lai­ky­mą. La­bai įdo­mios pa­skai­tos, prak­ti­nės pra­ty­bos, jau su­si­pa­ži­nau su leng­vą­ja at­le­ti­ka, gim­nas­ti­ka ir ki­to­mis spor­to ša­ko­mis“, – pa­sa­ko­ja Mo­ni­ka.

Ji sa­ko, kad sva­jo­nė ka­da nors star­tuo­ti pa­ra­lim­pi­nė­se žai­dy­nė­se vis dar iš­lie­ka. Per­spek­ty­vi spor­ti­nin­kė pas­ta­ruo­ju me­tu ro­dė pui­kius re­zul­ta­tus: „IBSA Grand Prix“ Hei­del­ber­ge (Vo­kie­ti­ja) var­žy­bo­se va­sa­rį svo­rio ka­te­go­ri­jo­je iki 70 kg ji bu­vo penk­ta ir iš­ko­vo­jo 120 pa­ra­lim­pi­nio rei­tin­go taš­kų. Jei ne trau­ma, Mo­ni­kai ne­daug trū­ko, kad pa­tek­tų tarp še­šių spor­ti­nin­kių, ku­rios ga­lė­jo star­tuo­ti žai­dy­nė­se. Šiuo me­tu rei­tin­ge ji už­ima de­šim­tą vie­tą pa­sau­ly­je.

Lie­tu­vos ak­lų­jų spor­to fe­de­ra­ci­jos pre­zi­den­tas Ar­nol­do Ja­nuš­ke­vi­čiaus komentaras:

– Fe­de­ra­ci­ja rū­pi­na­si ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių ak­ty­via fi­zi­ne veik­la, aukš­tu meist­riš­ku­mu. Vai­kai nuo da­rže­lio mo­ki­no­si spe­cia­li­zuo­to­se mo­kyk­lo­se – Ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių ug­dy­mo cen­tre, ku­ria­me be pa­grin­di­nių dis­cip­li­nų, ak­ty­viai įtrau­kia­mi spor­tuo­ti, da­ro­mos įvai­rios mankš­tos, po pa­mo­kų lan­ko spor­to bū­re­lius. Taip mo­ki­niai spor­tą pa­mils­ta nuo ma­žų die­nų, jiems su­ku­ria­ma pa­lan­ki ter­pė spor­tuo­ti to­liau.

Vai­kai nuo ma­žu­mės spor­tuo­da­mi su ta pa­čia ne­ga­lia tu­rin­čiais drau­gais ne­jau­čia dis­kri­mi­na­ci­jos, o šian­dien vai­kai su ne­ga­lia jau in­teg­ruo­ja­mi į svei­kų­jų gru­pes, spor­to mo­kyk­lo­se yra su­kur­tos žmo­nių su ne­ga­lia gru­pės. Pri­klau­so­mai nuo ne­ga­lios ly­gio, da­lis spor­ti­nin­kų kuo pui­kiau­siai in­teg­ruo­ja­si į svei­kų­jų spor­ti­nin­kų ra­tą.

Esu įsi­ti­ki­nęs, kad ne­ga­lią tu­rin­tis as­muo spor­tuo­jan­tis ir da­ly­vau­jantis į­vai­riau­sio ly­gio var­žy­bo­se, kaip Mo­ni­ka Aže­lio­ny­tė, sėk­min­gai in­teg­ruo­ja­si į vi­suo­me­nę. Vė­liau to­kiems as­me­nims leng­viau įsi­dar­bin­ti, at­ras­ti sa­vo vie­tą po sau­le. Pats bai­gęs ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių mo­kyk­lą iš­au­gau ne­tu­rė­da­mas bė­dų dėl so­cia­li­za­ci­jos. Ta­pau Lie­tu­vos ak­lų­jų spor­to fe­de­ra­ci­jos pre­zi­den­tu.

Spor­tas – so­cia­li­nis reiš­ki­nys, vie­ni­jan­tis tam tik­rą žmo­nių gru­pę. Spor­tuo­jan­tis žmo­gus ne tik fi­ziš­kai stip­rė­ja, bet kar­tu ug­do­mos jo dva­si­nės ver­ty­bės – va­lia, są­mo­nin­gas tiks­lo sie­ki­mas. Spor­tuo­jant liū­dė­ti ir gal­vo­ti apie sa­vo ri­bo­tu­mą nė­ra ka­da. Spor­tuo­ji ir da­rai, o ne gal­vo­ji: „Aš ne­įlip­siu, ne­nu­ei­siu“. Tu­rin­čius ne­ga­lią žmo­nes ska­ti­na­me jung­tis į mū­sų ben­druo­me­nę spor­tuo­ti, juos pa­lai­ko­me. Taip iš­si­ple­čia aki­ra­tis.

Na, o Mo­ni­ka Aže­lio­ny­tė – dar jau­na spor­ti­nin­kė. Nors šie­met ji tu­rė­jo re­a­lų šan­są pa­kliū­ti į pa­ra­lim­pi­nes žai­dy­nes, ti­ki­me, jai dar pa­vyks tą pa­da­ry­ti ki­ta­me cik­le. Nu­si­vil­ti dėl šių­me­tės ne­sėk­mės ne­ver­ta. 

Tarp kitko:

• Lie­tu­vos ak­lų­jų spor­to fe­de­ra­ci­ja kas­met or­ga­ni­zuo­ja du tarp­tau­ti­nius tur­ny­rus, įgi­ju­sius pa­sau­li­nį po­pu­lia­ru­mą. Tai – tarp­tau­ti­niai gol­bo­lo ir dziu­do tur­ny­rai, ku­riuo­se yra da­ly­va­vę spor­ti­nin­kai iš to­kių ša­lių kaip Al­žy­ras, Bal­ta­ru­si­ja, Bul­ga­ri­ja, Če­ki­ja, Da­ni­ja, Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja, Es­ti­ja, Grai­ki­ja, Ira­nas, Is­pa­ni­ja, JAV, Ka­na­da, Ki­ni­ja, Lat­vi­ja, Len­ki­ja, Mek­si­ka, Olan­di­ja, ru­si­ja, Slo­va­ki­ja, Slo­vė­ni­ja, Suo­mi­ja, Šve­di­ja, Tai­va­nis, Uk­rai­na, Veng­ri­ja, Vo­kie­ti­ja. Kas­met ša­lių, da­ly­vau­jan­čių šiuo­se tur­ny­ruo­se, ge­og­ra­fi­ja ple­čia­si, kas lei­džia ak­lie­siems ir sil­pna­re­giams spor­ti­nin­kams kaup­ti įvai­ria­pu­sę pa­tir­tį, nau­din­gą ruo­šian­tis Eu­ro­pos ir pa­sau­lio čem­pio­na­tams.

• Lie­tu­vos ak­lie­ji ir sil­pna­re­giai spor­ti­nin­kai yra pa­ro­lim­pi­nių žai­dy­nių, pa­sau­lio bei Eu­ro­pos čem­pio­na­tų nu­ga­lė­to­jai ir pri­zi­nin­kai gol­bo­lo, dziu­do, leng­vo­sios at­le­ti­kos spor­to ša­ko­se, taip pat yra pel­nę gar­bin­gų Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ap­do­va­no­ji­mų už nuo­pel­nus Lie­tu­vai ir spor­tui.


Projektas „Nepasiduodantys negaliai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 8 tūkst. eurų