Mačionių kaimas patrauklus verslui ir poilsiui

Išskirtinai gražioje, kalvotoje vietovėje prie Rubikių ir Mušiejaus ežerų įsikūręs Skiemonių seniūnijos Mačionių kaimas, sovietmečiu tapęs centrine Marytės Melnikaitės kolūkio gyvenviete, nūnai tarsi atgimsta. Kaime nėra tuščių, apleistų sodybų, o geras asfaltuotas kelias iki Utenos ar Anykščių gyventojams suteikia galimybę darbą susirasti miestuose. Kaime išskirtinai daug ypač gražiai sutvarkytų sodybų.
Šiais metais šeimininkai atsirado ir buvusiems apleistiems pirties ir vaikų darželio pastatams. Iš kolūkmečiu sukurtos infrastruktūros iki šiol išliko biblioteka, prieš septynetą metų, panaudojus Europos Sąjungos paramos lėšas, rekonstruoti kultūros namai ir netoli jų įrengtas sporto aikštynas.

Kaimo suklestėjimas susijęs
su Donatu Krikštaponiu

Nors apie 1923 – iuosius kaime būta beveik trijų dešimčių sodybų su 144 gyventojų, 1978 – aisiais vadovauti ekonomiškai silpnam M. Melnikaitės kolūkiui atvykęs tuomet jaunas ir energingas vyras Donatas Krikštaponis prisimena radęs kaime vos keletą trobų ir apleistas kolūkio dirbtuvėles. „Sujungus ekonomiškai silpnus P. Cvirkos ir M. Melnikaitės kolūkius, centras bazavosi Gečionyse, ten buvo dirbtuvės, fermos, dar nesugriuvęs dvaras, besivystanti gyvenvietė, o kultūros namai – Trumbatiškyje, kuriame dabar gal vos kelios šeimos begyvena, – prisiminė D. Krikštaponis, beje, pats šiame kaime pasistatęs namus, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę prie ežero įkūręs kaimo turizmo sodybą „Ajerynė. – Nesuklydau kolūkio centrą įkurdindamas Mačionyse, kurdamas šio kaimo infrastruktūrą. Veikė felčerinis punktas, atvažiuodavo net stomatologai, vaikų darželį lankė kelios dešimtys vaikų, buvo parduotuvė, pastatėme kultūros namus, pirtį. 1987 metais buvo asfaltuotos kaimo gatvelės. Kaime kūrėsi ne tik kolūkiečiai, parduodamas sodybas kaip mat nupirkdavo menininkai iš Vilniaus, padėję organizuoti garsiuosius Rubikių ežero festivalius“.
D. Krikštaponis prisipažįsta, kad jam buvę skaudu matyti, kaip perniek eina kaimo žmonių sukurtas turtas, o kiekvieno naujus šeimininkus suradusio ir nūdienos poreikiams pritaikyto pastato perspektyva jam teikė džiaugsmo. Ilgai apleistas buvo buvusių dirbtuvių angaras, o dabar jame įsikūrė sėkmingai rąstinius ir skydinius namus gaminanti įmonė. Mačionys nuo seno garsėja ir išskirtiniu, kokybišką lengvųjų automobilių ratų suvedimą darančiu servisu“.

Skriaudė valdžia ir vagys

Laukdamas, kol jo automobiliui bus padarytas ratų suvedimas, vairuotojas sakė „feisbuke“ pastebėjęs, kad per dieną bent kelis kartus Mačionys ieškomi dėl ratų suvedimo. Tuo tarpu Audrius Šiukščius trumpam paliko automobilį ant keltuvo ir sutiko mintimis pasidalinti apie rajone garsėjantį savo verslą.
Gimęs kaimyniniame Buivydų kaime, vyras Mačionyse apsigyveno 1967 – aisiais. Tarybinė armija, darbas kolūkyje, profesiniai mokslai ir darbas tuomečiame Pašilių autoservise davė gyvenimiškos patirties, tad 1993- aisiais Mačionyse įkūrė savo įmonę. „Per 25 metus buvo visko, skriaudė ir vagys, ir valdžia, – sakė per ketvirtį amžiaus niekada darbo nestigęs ir visame rajone žinomas automobilių meistras A. Šiukščius. – Dėl valdžios nepamatuotai kraunamų didelių mokesčių yra tekę įmonę stabdyti. Pas mane dirbo 7 darbininkai, tačiau privalėjau juos atleisti ir visi jie tapo darbo biržos klientais, 10 metų, kad išsilaikyčiau, dirbau vienas“.
A. Šiukčius brangina gimtinę ir iš jos niekur bėgti nežada. Žmona dirba Burbiškio savarankiško gyvenimo namuose, dukra – Anykščiuose. O va sūnus sparnus nuleido Anglijoje ir prieš metus kitus dar kalbėjęs apie grįžimą į Lietuvą, dabar apie tai nešneka.

„Mariako“ sodybą pavertė
stebinančia aplinkinius

Nors Mačionių kaimas, galima sakyti, ant ežero kranto, D. Krikštaponis paminėjo dar vieną kaimo išskirtinumą – jame kaip reta daug dirbtinių tvenkinių. Prie vieno iš jų ir patraukėme nuo jo sodybos prasidedančia gatvele. Tai, ką pamačiau, pranoko visus lūkesčius. Didelis neįtikėtinai švaraus vandens telkinys su natūraliom rožinių lelijų salelėmis, didelė, ypač kruopščiai tvarkoma pieva, trobesiai kitapus tvenkinio, kurių vienas su Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavų spalvomis išpieštais inkilais. Ir gausybė laukinių vandens paukščių.
Mus pastebėjusi prie tvoros atėjo ir sodybos šeimininkė Virginija Butvėtienė. Paklausta, kas padeda prižiūrėti tokią itin kruopščiai, skoningai įrengtą teritoriją, moteris tik nusišypsojo ir prasitarė, kad tai jos 12 metų, kai gyvena Mačionyse, triūsas. „Atvykau čia iš Žemaitijos, o sodybą surado sūnus“, – lakoniškai paaiškino ir į smulkmenas nesileido. Paaiškėjo, kad sodyba prieš tai priklausė Stasiui Petroniui, kurį kaime daugelis vadino „Mariaku“, nes buvęs jūreivis. Atvažiavusi į Mačionis V. Butvėtienė per šabakštynus net nepamačiusi, kur yra ūkinis pastatas, kurio vietoje dabar puikuojasi išraiškingas vasarnamis.
Visgi tik maždaug pusė tvenkinio buvo idealiai sutvarkyta, kita šliejosi prie krūmokšniuose paskendusio buvusios pirties pastato ir jau pradėto tvarkyti buvusio vaikų darželio. D. Krikštaponis džiaugėsi, kad pagaliau šie pastatai, kurių viename lyg tai kuriasi menininkų šeima, irgi taps Mačionių gyvenvietės puošmena.