Žiogų kaime Žiogai negyvena

„Ko tu ten į Žiogus važiuosi, tokiu metu ten beveik nėra žmonių“, – perspėjo Skiemonių seniūnijos seniūnas Stasys Steponėnas, patikslinęs, kad ir Žiogai ten negyvena, nors, spėjama, kad būtent tokia pavardė davusi kaimui pavadinimą. – Kaimas nemažas, trobų daug, tačiau gyvenamąją vietą deklaruoja vos 7 žmonės“.

Kaime 17 trobų, tačiau
žmogų sutikti reta

Iš Skiemonių važiuojant Anykščių link, dar neišvažiavus iš bažnytkaimio, keliukas suka į kairę. Pravažiavus buvusius kolūkio laikų pastatus, atsiveria plati laukų panorama iki pat Utenos – Ukmergės plento, kuriuo skrieja mašinos, tačiau garso nesigirdi, nes iki plento per kilometrą. Prasideda Žiogų ulyčia, trobos abipus kelio, tačiau jokios gyvybės, dūmų iš kaminų, nė šunų lojimo nesigirdi. Buvo vos vos pasnigę, tad žmonių pėdsakai atsispaustų baltuose lopuose, tačiau pėdų nesimatė
Tyloje pravažiavau bene visą kaimą, kol tiesi bene dviejų kilometrų ilgio Žiogų gatvė atsirėmė į kažkokią fermą. Suskaičiavau 17 trobų. Žinoma, galėjau apsirikti, vieną kitą ir gretimo kaimo priskaičiuoti, tačiau tikrų šio kaimo gyventojų taip ir nesutikau. Kai kurios trobos akivaizdžiai apleistos, kitos matosi, kad yra preciziškai prižiūrimos, iščiustytos, ant vienos tokios, tvora apjuostos, plevėsavo dvi Lietuvos vėliavos.
„Tikriausia buvai pataikęs į kaime sodybą nusipirkusių vilniečių sodybą, – vėliau patikslino seniūnas. – Kai atšils, tos sodybos atgis. Jas įsigiję po truputį įsilieja į seniūnijos gyvenimą, kartais pasiteirauja, kuo galintys prisidėti, dalyvauja renginiuose. Kaip vieną tokių pavyzdingai tvarkomų sodybų galėčiau paminėti anykštėnų Antano Baranausko pagrindinės mokyklos direktorės Dalios ir jos vyro Vido Kugių turimą sodybą. Beje, kaime etnografiškumu išsiskiria buvusio tarpukario Lietuvos viršaičio sodyba, kurią, nors retokai, lanko giminaičiai“.

Buvusį viršaitį prisimena
pagarbiai

Išties, tokia senovinė troba kaime vienintelė, jos su kitomis nesumaišysi. Ilga dviejų galų su pjaustinėtais ir drožinėtais gonkeliais viduryje. Gaila, tačiau ir ji pasitiko užrakintom durim. Tačiau kitoje gatvelės pusėje pririštas šunelis, gale kiemo stovintis sovietmečio laikų kombainas ir durų link numintas takelis liudijo, kad bus pasisekę rasti šio kaimo gyventojus. Duris pravėrė garbaus amžiaus, tačiau guvi ir šneki moteris Bronė Kviklienė.
Gimusi Skiemonyse, į Žiogus B. Kviklienė atitekėjo 1962 – aisiais. Prieš du dešimtmečius amžino atilsio palydėjo vyrą, dabar gyvena su ūkininkaujančiu sūnumi Kęstučiu. „Žemė apie namus, augina grūdus, gyvulius, o darbo daug ir jis sunkus, – pastebėjo moteris. Kitas sūnus Rimantas – veterinaras, jau 5 metai dirba Švedijoje. Manau, kad jam dar sunkiau. Dirba pas ūkininką, tai sako kartais reikia dirbti nuo ryto 5 – ių iki dešimtos vakaro“. B. Kviklienė neatsidžiaugia sulaukusi net 5 anūkų. „Du Kęstučio ir trys Rimanto, kurio šeima gyvena Kaune“, – šypsosi moteris.
Paklausta, kodėl kaime tiek daug tuščių namų, B. Kviklienė sako, kad kaimo vyrai išmirę, daugelyje trobų gyvenančias moteris vaikai žiemą išsiveža į miestus. „Jaunų šeimų kaime nėra, nemažai sodybų yra nusipirkę miestiečiai, tai jie čia suvažiuoja, kai atšyla, – sakė moteris, pastebėjusi, kad ji su sūnumi nuolat gyvena viename kaimo gale, o kita šeima – kitame. – Mūsų kaimas ramus, draugiškas. Toks nuo tarpukario Lietuvos, tik žmonių visuomet daug būdavę – ne taip kaip dabar. Va, kaimynystėje graži senoviška buvusio viršaičio Antano Bražėno sodyba. Geras žmogus buvęs, visų gerbiamas. Penkis vaikus užaugino, tačiau Sibiro neišvengė, grįžęs tuoj užgeso“.
A. Bražėno biografija verta rašytojo plunksnos. 1907 metais pakliuvęs į carinės Rusijos kariuomenę iš jos pabėgo į Ameriką, iš ten Pirmojo pasaulinio karo metais sugrįžo į Lietuvą. Čia vokiečiai sučiupo darbams. Vėl pabėgo ir grįžęs į Žiogus slapstėsi, dirbo tėvų ūkyje. 1920 – aisiais buvo išrinktas Skiemonių valsčiaus viršaičiu ir juo buvo iki 1940 – ųjų. Valsčiuje tuomet gyveno apie pusketvirto tūkstančio gyventojų. Viršaičio rūpesčiu buvo sutvarkytas miestelio centras, iki šiol išsaugojęs prieškario vaizdą, įkurtos naujos kapinės.
Tautininkui, aktyviam Šaulių sąjungos nariui buvo įteikti net trys valstybiniai apdovanojimai. Vokiečių okupacijos metais A. Bražėnas smerkė vokiečius už žydų naikinimą, tačiau karo metus ramiai praleido savo ūkyje. Sugrįžę rusai nepasigailėjo, 25 metams ištrėmė į Vorkutą. Į gimtuosius namus sugrįžo po 13 – os metų, be sveikatos. Pagyveno dar 10 metelių ir amžino atilsio 1967 – aisiais atgulė Skiemonių kapinėse.
Po Lietuvą išsibarstę giminaičiai retokai aplanko senove dvelkiančią ir kadaise pavyzdingo, tvarkingo ūkio bruožus išsaugojusią sodybą.