Trakiniuose pašventintas kryžius žuvusiems partizanams atminti

Birželio 28 dieną, šeštadienį, po penkerių metų pertraukos, Trakinių kaime vėl vyko renginys, skirtas 1945 metų vasarą trisdešimt trims žuvusiems Alfonso Bagdono-Aro būrio partizanams pagerbti „Trakinių partizanai“.
Anksčiau šis renginys vykdavo rugsėjo pradžioje.

Norėdami patekti į renginį, jo dalyviai turėjo perbristi Virintos upę – kas atsiraitęs kelnes, kas jomis nešinas rankose, brido per gerokai patvinusią upę. Nesiryžusius bristi, į kitą krantą vežė automobiliai.

Trakiniuose tylos minute ir trimis salvėmis buvo pagerbti už mūsų laisvę žuvę partizanai, kai kurie jų buvo vos sulaukę pilnametystės.
Renginį vedė anykštėnas istorikas dr. Norbertas Černiauskas, kuris perskaitė visų prieš aštuonias dešimtis metų žuvusių jaunuolių pavardes, slapyvardžius bei amžių jiems žuvus.

Sveikinimo kalbas sakė istorikas, LR Seimo narys dr. Arvydas Anušauskas, Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis, kunigas klebonas, Lietuvos šaulių sąjungos narys dr. Nerijus Vyšniauskas, tremtinė, partizanų ryšininkė, laisvės kovotoja, Anykščių Garbės pilietė Prima Petrylienė.

Kurklių parapiją aptarnaujantis Kavarsko klebonas dr. N. Vyšniauskas, prieš pašventindamas tremtinio, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Utenos apskrities koordinatoriaus Gerimanto Kaklausko rūpesčiu pastatytą naują kryžių ant paminklo, skirto žuvusiems tremtiniams atminti, kalbėjo:

„Vienoje knygoje teko skaityti, kad daugelis partizanų išėjo į miškus po Antrojo pasaulinio karo, įkvėpti Abiejų Tautų Respublikos dvasios. Lietuvos-Lenkijos unijos, vienos didžiausių Europos galybių, gyvavusios virš 400 metų. Tai buvo šalis, kuriai buvo nesvarbu nei tavo tikyba, nei tautybė, kur sugyveno visi. Mes ko gero net Europoje nerasime tokios valstybės, kur šalia stovėtų sinagoga, mečetė, cerkvė… Ir visi toje valstybėje sugyveno taikiai, ko, deja, nebuvo nei per carinės okupacijos laikus, nei sovietmečiu. <…>

Šiandien kviečiu prisiminti ne tik tuos, kurie čia žuvo, bet visus, kurie kovojo už mūsų tautos laisvę, melstis, kad būtume budrūs, neištižę, neišlepę, nelauktume, kad kažkas ateis mūsų vaduoti, ginti, kad patys būtume pasiruošę.“
P. Petrylienė, pakviesta tarti žodį, sakė, jog renginys jai sukelia skaudžius prisiminimus.

„Prieš dvidešimt metų mes, Anykščių tremtiniai, politiniai kaliniai, susiorganizavome ir pastatėm šitą paminklą. Pamatas pasiliko tas pats, bet jis atnaujintas – pastatytas kryžius. Tie akmenys, kurie čia yra įmontuoti, sunešti žmonių, kurių jau beveik visų nebėra, rankomis. Akmenėlius rinkome, sugriautų namų pamatus – padėjome juos į šį paminklą, todėl jis taip ir laikosi. Tik kryžius suaižėjo, todėl mūsų Gerimantas savo rankomis padarė kryžių, kuris ant šių pamatų stovės dar ilgai. <…>
Dėkojam, kad galėjom šiuos darbus padaryti, Anykščių savivaldybės buvusiems vadovams – jie visada mus parėmė. Tie žmonės, kurie kartu dirbo, jau ilsisi ramybėje, tokių galbūt vargu ar berasim…“ – kalbėjo Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi apdovanota, 96-erių metų sulaukusi P. Petrylienė.

A. Anušauskas, N. Černiausko pavadintas šio renginio krikštatėviu, sakė, kad laisvės dvasia mumyse turi būti visada palaikoma, kad neturime jos pamiršti, o K. Tubis apie žuvusius partizanus kalbėjo, jog, „jeigu jie būtų žinoję, kad jų norai, siekis išsipildys, jie būtų patenkinti, kad taip pasielgė. Kiekviena žūtis turi savo kainą. Jų kaina buvo pati didžiausia – žmogiška gyvybė. <…> Džiaugiuosi, kad šiandien mes galim kalbėti, dainuoti lietuviškai, tai yra didžiausia mūsų identiteto dalis.“

Gausiai susirinkusiems renginio dalyviams dainavo moterų choras „Tremtinys“ (vad. Julė Juodienė) iš Ukmergės, Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choras „Aidas“.
Taip pat buvo galima pasiklausyti paskaitos apie propagandą, kurią skaitė žurnalistė, LRT Tyrimų skyriaus vadovė Indrė Makaraitytė, pasivaišinti kareiviška šaulių koše, padiskutuoti, apžiūrėti Vytauto Didžiojo karo muziejaus demonstruotus ginklus.
Pirmasis Trakinių partizanų pagerbimo renginys įvyko 2005-aisiais, tai yra XXI amžiaus partizanų sąskrydis, kuriame siekiama naujomis formomis skatinti visuomenę domėtis Lietuvos, ypač partizanų karo, istorija.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas