Žolinės ir miestelio gimtadienis Svėdasuose

Svėdasai pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėti 1503 metų rugpjūčio 15 dieną – Žolinėse. Nuo pirmojo iškilmingo miestelio gimtadienio, paminėto 2003-aisiais, kuomet švęstas 500 metų jubiliejus, gimtadienio šventė minėta kas penkmetį, o nūnai jau keletą metų kasmet.
Šiemet nors ne jubiliejinis, eilinis, bet vis vien išskirtinis 523-asis Svėdasų gimtadienis, švęstas net dvi dienas.

Žolinės nuo seno nebuvo išskirtinė svėdasiškių šventė, čia iškilmingiausiai švęsti šv. apaštalų Petro ir Povilo bei šv. Mykolo atlaidai.
Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė nuo seno yra didžiausia kaimyninės Šimonių parapijos iškilmė. Su jais, kaip ir su turtinga programa, viliojusiais į Žolinių šventę užpalėnais vargiai pasivaržysi. Ši šventė kaip bažnyčios atlaidai nuo seno ypatingai švenčiama ir Surdegyje, Burbiškyje, Raguvoje.
Kuomet svėdasiškiai minėjo 500 metų sukaktį, pašventinta gražuolė miestelio vėliava, papuošta legendinio varpo Alaušo ežero bangose simboliu, skambėjo himnai, vyko koncertai.

Pietaujant Vytautas Landsbergis kažkaip pašnekino mane, mano istorinį pranešimą pavadino įdomiu ir pažymėjo, kad gerai, jog jo vadovaujamas Seimas ne veltui Žolinę paskelbė valstybine švente. Šiemet, nors artėja rinkimai, tokio ar kiek mažesnio mastelio politikų svečiuose nesulaukėme.
Žolinių rytą melstasi, pašventinti žolynai dar nuo Gyvojo Rožinio kongreso šventės tebeišpuoštoje Svėdasų bažnyčioje. Įdomu, kad į oficialų skelbimą šios dienos pamaldos nebuvo įtrauktos, tik sekmadieninės.

Vidurdienį kultūros namų vidiniame kiemelyje prasidėjo šventinė programa. Plazdant Svėdasų miestelio vėliavai nuskambėjo kadaise Onos Jackienės sukurta daina Svėdasams: „Svėdasai, Svėdasai, tyliai kužda bangelė greitoji, / Svėdasai, Svėdasai, tyliai kužda bangelė greitoji…“
Šventę atvėrė seniūno pavaduotoja Alma Švelnienė pažymėjusi, kad Svėdasai bus gyvi tol, kol gyvens nors vienas svėdasiškis.
Trumpai apie didžiuosius įvykius nuo gimtadienio iki gimtadienio, išskirdamas paminklą partizanams ir didžiuosius bažnyčios remontus, pakalbėjo seniūnas Saulius Rasalas. Seniūnas dėkojo Lietuvos kultūros tarybai ir Kėdainių muziejui, kuris buvo kulinarinio paveldo – Radvilų laikų batvinių virimo su soromis edukacijos – finansuotojai.

Taip pat šventės dalyvius sveikino ir Svėdasų bendruomenės pirmininkė Jūratė Krivickienė.
Tuomet kelių valandų koncertą pateikė vietiniai meno meistrai – nuotaikingai dainavo svėdasiškių ansamblis „Vienu vėju“, liaudiškomis melodijomis džiugino kaimiškos muzikos kapela, kiti Anykščių kultūros centro Svėdasų skyriaus vadovo Gintauto Sabalio vadovaujami vienetai, bičiulių gitaristų Algimantų – Čaplinsko ir Barono – duetas, klasikinis armonikierius Mindaugas Antanėlis.
Smarkiai kaitino saulė, žiūrovai ieškojo vėsesnių vietelių, kelios dešimtys išganingai glaudėsi nemenkos liepužės šešėlyje. Koks gėris yra medžiai. Susirinkusieji gaivinosi čia pat pardavinėjamu gyvu alučiu bei gira, mėgavosi riestainiais bei pyragaičiais. Dramos mylėtojus pamalonino nuotaikingas Kavarsko miestelio teatro spektaklis – Daivos Čepauskaitės vieno veiksmo komedija „Musė“.

Pagaliau šiemet pavyko išeiti į gyvosios istorijos pasakojimų antrąjį pasivaikščiojimą Svėdasų miestelio gatvėmis. Šį kartą nuo paminklo kan. Juozui Tumui-Vaižgantui leidomės į Alaušo ežero pakrantę, prie senosios klebonijos, prisiminėme čia 1910 metų vasarą bene savaitę gyvenusį dr. Joną Basanavičių, Svėdasų parapijos klebonus, istorinę maudymvietę ir net Žolinių dieną.
Apžvelgę miestelio aikštės istoriją, prisiminę čia kadaise stovėjusius mūrinius pastatus, pasukome Liepų gatve, kadais vadinta Laurelių ulyčia, kurioje prisiminėme čia gimusį šventumo aureolės vertą kun. Aleksandrą Papučką, vertėją Steponą Češūną, jo žmonos literatūrinius bandymus, mokytojus Balaišius, linksmąją siuvėją Vitoldą Neniškienę.
Prisiminėme ir kalvį Edvardą Korsaką, pasigėrėjome daugiabučių kvartalu, tarpukariu moderniausiais Rokiškio apskrityje „Pragiedrulių“ mokyklos rūmais. Stebėjomės per porą savaičių išraustu didžiuliu kanjonu poliklinikos „Hiperika“ rūmų pamatams.

Aplenkę Žvejų gatvę pasukome ko gero tiesiausia ir plačiausia Stepono Zobarsko gatve. Stabtelėjome prie „Amerikos suolelio“ ir prisiminėme šio svėdasiškio rašytojo, mirusio Niujorke, istoriją. Pro katilinę, bendrabutį, senosios pieninės mūrus, buvusiame malūne įsikūrusias paminklų dirbtuves, prisiminę kadaise čia veikusius turgus, sugrįžome į miestelio centrą. Dideli ir įdomūs mūsų Svėdasai.
Programą užbaigė grupė „Intervalas“ iš Utenos, klasikinis roko grupės gitarų, „joniko“ bei būgnų skambėjimas, vokalistų gausa, žavioji Agnė, solidžioji Audronė, seno rokerio stiliaus grupės vadovas Rimantas bei dainuojantis būgnininkas Vytautas. Veikiai ėmė suktis šokėjų poros, kaip įprasta, solo šoko Aušrelė, pamažu mezgėsi diskoteka bei masinės ir asmeninės linksmybės.

Sekmadienį, po pamaldų bažnyčioje, kultūros namų kiemelyje, didelis būrys svėdasiškių bei svečių susirinko į bendruomenės priešpiečius, kuriuose apie Radvilų laikų mitybą kalbėjo garsūs kulinarinio paveldo tyrinėtojai istorikė, gidė, knygų autorė Anželika ir Vilniaus universiteto profesorius dr. Rimvydas Laužikai.
Tai buvo festivalio Radviliada, kurio didžioji šventė rugsėjyje vyks Kėdainiuose, renginys.
Kalba sukosi apie auginamų žemės ūkio kultūrų įtaką mitybai, kad juoda duona paplito, nes geriausiai užaugdavo rugiai, atsiradus grikiams, iš jų gaminami patiekalai, daug naudota ropių, runkelių, burokėlių. Ne tik kalbėjo, bet ir vaišino čia pat katile ant ugnies išvirtais pašarinių runkelių lapų batviniais su jautiena, baravykais, sorų kruopomis ir kitais priedais – primirštu, bet daugeliui žinomu patiekalu.
Gardaus viralo paragavo daugiau negu šimtas dvidešimt žmonių, o po to dar pasimėgavo savo suneštais pyragais, sūriu ir kitais gardėsiais.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas