Vaikystės pievose prezidentas gano aubrakus

Vos aštuonetas kilometrų nuo Anykščių pietų kryptimi, pakeliui į Kurklius, plyti Bliuvonių kaimo pievos ir laukai. Iki 2013 – ųjų buvę šiek tiek apleisti, jie dabar maitina kelis šimtus iš šio kaimo kilusio ir jame bendrovę „Vaja Farm“ įkūrusio verslininko Vyganto Šližio mėsinių galvijų. Garsas apie ūkį pasklido plačiai. Prieš pusantrų metų čia vyko pirmoji šalyje mėsinių galvijų paroda ir tarptautinė konferencija, o ūkio įkūrėjas V. Šližys išrinktas Mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos, vienijančio per pusę tūkstančio galvijų augintojų, prezidentu.

V. Šližys gimė 1963 – iųjų rugpjūtyje mokytojo šeimoje, buvo jauniausias tarp dviejų seserų ir brolio. Tačiau ir mokytojo sūnui yra tekę paragauti piemens duonos. „Laikėme karvę, kartais dvi, tai man irgi yra tekę galvijus paganyti“ – šypsodamasis prisiminė V. Šližys, pastebėjęs, kad jo senelis buvęs ūkininkas, tačiau tada nė keisčiausiame sapne nesapnavęs, kad po 50 metų tuose pačiuose laukuose ganysis keli šimtai jo įsteigto ūkio galvijų.
Vaikystės metais kaimas dar buvęs gyvybingas, buvo 17 sodybų, kurių dabar nuolat gyvenamos vos dvi belikę. Kaime augo daug vaikų, buvo jaunimo. Kaip prisimena V. Šližys, vaikai nenuobodžiaudavo, prasimanydavo visokiausių pramogų, už kurias kartais nuo tėvų ir kliūdavę. „Kaime gyveno daug žmonių, šeimose augo daug vaikų, – prisimena jis. – Ant kalno buvo kolūkio mechaninės dirbtuvės, kalvė. Mes, vaikai, iš jų kiemo išsistūmėme arklines roges ir pasileidome jomis nuo stataus kalno. Buvo smagu. Tačiau užtempti jas į kalną buvo ne mūsų jėgoms. Miškas, laukai dažniausiai buvo mūsų žaidimų ir pramogų arena. Žaidimų buvo ir pavojingų. Nors po karo buvo praėję keli dešimtmečiai, rasdavom šalmų, dėžių su šoviniais. Sprogdindavom laužuose. Kita vertus, kaimo vaikams, ypač paaugusiems, tėvai rasdavo darbo ir tokio, kad po dienos rūpėdavo kaip lovą greičiau pasiekti“. Kita vertus, A. Šližio tėtis buvo mokytojas, o mokytojo sūnus negalėjo savo elgesiu daryti gėdos savo tėvui, nes Mokytojas kaime buvo, kaip sakoma, iš didžiosios raidės. „Šviesios atminties tėvo autoritetas man padėjo Bliuvonyse ir aplinkiniuose kaimeliuose tvarkytis žemės reikalus. Užtekdavo pašnekovui pasitikslinti, kad aš mokytojo Prano Šližio sūnus ir pašnekovui tai būdavo pasitikėjimo ženklas, kalba megzdavosi kaip tarp senų pažįstamų“.
Baigęs Kurklių ir Anykščių mokyklas vaikinas Vilniaus politechnikume įgijo autotransporto eksploatavimo ir remonto mechaniko specialybę, kuri, be abejonės, pravertė įkuriant ir vadovaujant Anykščiuose sėkmingai dirbančiai įmonei „Anykščių ratas“.
Iki 1988 – ųjų V. Šližys darbavosi Anykščių melioracijos statybos montavimo valdyboje, o po to vienas pirmųjų tarp anykštėnų pasuko į privatų verslą, užsiėmė vietinių krovinių pervežimu, 2000 – aisiais įkūrė uždarąją akcinę bendrovę „Anykščių ratas“, užsiimančią tarptautinių krovinių pervežimu, logistika ir kita veikla. 14 metų buvo šios įmonės generaliniu direktoriumi, kol įmonės vairą perdavė savo sūnui transporto inžinieriui Eimantui, o pats nėrė į iš pirmo žvilgsnio tolimą nuo transporto veiklos sritį – mėsinių galvijų auginimą. Nors, kita vertus, V. Šližys visą laiką sukosi tarp verslo žmonių, ne tik pats kūrė verslus, bet ir skatino tai daryti kitus. Būtent jis buvo vienas iš Anykščių rajono verslo tarybos steigėjų, buvo tarybos nariu, tarybos pirmininko pavaduotoju, buvo ir yra Anykščių vadovų klubo bei Rotary klubo narys. Kaip sakoma, viskam savas laikas, o to laiko verslininkas neprasnausdavo… Paklaustas, kur ir kada išmoko verslumo, V. Šližys susimąsto. „Sunku pasakyti, – nutęsia, – atkūrus nepriklausomybę atsivėrė galimybės kurti verslą, neužsnūsti ant pasiektų rezultatų…“.
2014 – ųjų žiemos ir pavasario sandūroje Kurklių link važiuojantys žmonės išvydę ant baltutėlio sniego besiganančius galvijus kai kurie net pakraupdavo, piktindavosi ir net bandė jų šeimininką bei taip pat iš Bliuvonių kaimo kilusį vieną šios idėjos autorių Edmundą Laurinavičių kaltinti galvijų kankinimu. Kas gi galėjo žinoti, kad 200 aubrakų ir šorbrakų veislės galvijams net ir keturiasdešimties laipsnių šaltis nebaisus, kad nors ganyklose pastatytos dengtos pavėsinės, net gimdyti karvės eina toliau nuo bandos, į snieguotus laukus. Savaime suprantama, nuo kelio juk nesimatė, kad galvijai sočiai turi pašaro, kad gali atsigerti iš gręžinio atvesto pašildyto vandens, palaižyti druskos. Tie galvijai juk buvo didelis turtas, į kurį verslininkas investavo apie 2 milijonus litų, tad ar galėjo elgtis su tokiu turtu netinkamai?
Tokia buvo bendrovės „Vaja Farm“ pradžia, ir garsas apie ją netruko plačiai pasklisti. 2016 metais jos įkūrėjas pelnė Anykščių krašto „Verslo žiburių“ apdovanojimą nominacijoje „Už Anykščių verslo garsinimą“, o tų pačių metų rugsėjo 29 – 30 dienomis Bliuvonių kaime vyko pirmoji šalyje specializuota mėsinių galvijų paroda ir tarptautinė konferencija. Renginys užėmė daugiau kaip 5 hektarų teritoriją, joje smagiai laiką leido ne tik galvijų augintojai, atvykę mokslininkai, tačiau ir Anykščių rajono gyventojai.
Dabar Bliuvonių ir aplinkinių kaimelių pievose ir laukuose gyvena apie 500 mėsinių galvijų, kurių didžioji dalis – grynaveisliai, „Vaja Farm“ naudojasi 700 hektarų savos ir nuomotos žemės, ūkyje dirba 4 žmonės.
Ūkio įkūrėjas ir vienas iš savininkų V. Šližys pernai išrinktas Mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos prezidentu. Ji vienija per pusę tūkstančio Lietuvos mėsinių galvijų augintojų.
Verslas verslu, tačiau prieš 32 metus šeimą su išrinktąja Vida sukūręs V. Šližys buvo ir tebėra puikus tėtis trims savo vaikams, kurių Eimantas jau vadovauja įmonei, o ir kiti du iš Lietuvos bėgti nežada.
Nuo vaikystės technika besidomintis verslininkas turi ir dar vieną vyrišką silpnybę – žvejybą. Jis gaudė barakudas vandenyne, o iš Nevėžos ežero yra ištraukęs 13,5 kilogramo lydeką.