Latavėnų kaimas, pasak legendų, kadaise buvęs didžiulis dvaras priklausęs net pačiam Lietuvos karaliui Mindaugui. XX amžiaus pradžioje buvę bene keturi Latavėnų vardu vadinami dvarai, valdyti Okuličių, Straževičių, Sankauskų ir Norvaišo. Pastarasis dvarelis buvo beviltiškai praskolintas Žemės bankui ir pačioje XX amžiaus pradžioje parduotas penkiems prakutusiems ūkininkams atvykusiems daugiausiai iš Anykščių, Viešintų apylinkių. Tuo metu didelį gabalą žemės, beveik penkias dešimtis hektarų, įsigijo ir Juozapas Baltakis iš Liudiškių. Veikiai vedė ir jau per vestuvių pokylį daugiaprasmiškai pareiškė, kad žmoną vedęs ne poilsingam gyvenimui, bet dideliems darbams. Kažin kiek tai buvo paties vyro, o kiek Viešpaties Dievo projektas, tačiau moteris pagimdė didelį pulką vaikų, šeimoje užaugo net vienuolika. Tad mūsų herojus Paulius jau būdamas vyskupu jaukiai pažymėdavo, kad turįs seserų ir brolių lygiai po penkis.

Baltakis ūkininkavo sumaniai – naudojo trąšas, laikė veislinius gyvulius, ypač produktyvias karves, tad sodyboje įsirengė dideles pajamas garantuojančią pieninę, kurioje iš savo bei iš apylinkės ūkininkų pieno mušė eksportinį sviestą. Sodyba buvo didžiulė: dvarui tinkanti gyvenamoji troba, klėtys, erdvūs tvartai, klojimas, daržinės ir kiti smulkesni pastatai.

Vyskupo kelias

Panoro būti kunigu, brendo pašaukimas, tad užbaigęs šešis pradžios mokyklos skyrius, aukštesnių mokslų siekti išvyko į dvasiškai brandinančią pranciškonų gimnaziją Kretingoje. Po kelerių metų sugrįžo arčiau namų ir mokėsi Anykščių vidurinėje mokykloje, kurią baigė įsimintinais 1944 m., kuomet klasės vyrukams anksčiau laiko įteikė atestatus, mat jie skubinosi stoti į generolo Povilo Plechavičiaus formuojamą lietuvišką armiją, kuri besitraukiant vokiečiams planavo neįleisti okupacinės sovietų kariuomenės į Lietuvą. Šventi užmojai ir skaudi realybė – Marijampolėje apmokytų vyrų dalis Vilniaus krašte susidūrė su klastingos lenkų Armijos krajovos daliniais, nemažai žuvo ir pakliuvo į nelaisvę ties Ašmena, o vokiečiams suėmus ir net sušaudžius keletą vadų kiti išsiskirstė. P. Baltakis buvo paimtas vokiečių į darbo tarnybą, pakliuvo į Suomiją, po to į Norvegiją, ten kasė apkasus, atliko kitus darbus, pasibaigus karui persikėlė į Belgiją, studijavo teologiją Liuveno universitete, įstojo į pranciškonų ordiną. Įšventintas kunigu 1952 – iais jau kitais metais išvyko į Šiaurės Ameriką. Ilgą laiką darbavosi lietuvių parapijose Toronte, po to persikėlė į Niujorką, kur administravo pranciškonų vienuolyną, vadovavo kuriant lietuvių „Kultūros židinį“, statant namus su sporto sale, patalpomis susibūrimams. Aktyviai dalyvavo diplomatinėje Lietuvos laisvinimo byloje. Pasižymėjęs kaip puikus administratorius, todėl įžvalgiojo popiežiaus Jono Pauliaus II 1984 metais buvo paskirtas tituliniu Egoros vyskupu, ganytoju pasaulio lietuvių sielovadai.

Tuomet ir prasidėjo rodosi niekada nenutrūkstančios kelionės po lietuvių kolonijas abiejose Amerikose, Europoje, Australijoje bei Azijoje. Orlaiviuose ir svečiose šalyse „skrajojantis vyskupas“ praleisdavo daugiau nei trečdalį greitai bėgančių metų mėnesių. Tuo pat metu vadovavo labdaringa veikla, parama lietuvių bendruomenėms besirūpinančiai draugijai „Lietuvių katalikų religinė šalpa“. Ypač smagu buvo išgirsti vyskupo, nuo Troškūnų, sveikinimo žodžius didžiųjų metų švenčių proga Amerikos balso bei Vatikano radijo bangomis. Ganytojas yra taikliai pažymėjęs, kad žmogus niekada nebuvo toks, taip žemai moraliai kritęs, toks vienišas, koks yra šiame kultūros ir technikos amžiuje. Džiaugėsi kuomet Lietuva tapo nepriklausoma ir pasiturinčių išeivių lietuvių suneštos lėšos ėmė plaukti į tėvynę.

Ypatinga buvo nuotaika, kuomet jau 1989 metais P. Baltakis po daugelio metų nevaržomai aplankė savo gimtąją Troškūnų parapiją, meldėsi istorinėje Švč. Trejybės bažnyčioje kartu su gausiai susirinkusiais kraštiečiais. Laimingos viešnagės tėviškėje akimirkos buvo ir pačiam ganytojui, laimingas jautėsi, kai galėjo pagelbėti lėšomis dideliems vienuolyno bei bažnyčios remonto darbams Troškūnuose. Kuomet vyskupas savo ganytojo pareigas perdavė taip pat anykštėniškų šaknų turinčiam prelatui Edmundui Putrimui, ir kai slegiamas senatvės sumanė sugrįžti gyventi į Lietuvą, troškūniečiai tyliai galvojo ir tikėjosi, kad garbus kraštietis galėtų apsigyventi ir Troškūnuose. Tačiau jis savo saulėlydžio namus susirado pas brolius pranciškonus Kaune.

Tėviškės pasaulis…

Dauguma Baltakio vaikų siekė mokslų, išvyko iš tėviškės, numatytam paveldėtojui toliau puoselėti, gražinti giminės gūžtą sutrukdė sovietinė okupacija. Baltakiai buvo persekiojami, galiausiai 1949 metų pavasarį ištremti į Sibirą, sodybą savo reikmėmis naudojo vietinis kolchozas, gyveno svetimi žmonės. Kuomet tėvynei nusimetus okupacinį jungą, atimtą turtą grąžino, iš buvusios pavyzdingos sodybos tebuvo pasilikę menki likučiai. Kadangi niekas iš vyresnių ir jaunosios kartos sugrįžti ir atgaivinti gyvenimą Latavėnuose nesiryžo, tai giminė nutarė likusius pastatus nugriauti. Taip teliko keletas senų medžių bei didelis prūdas vieškelio vingyje.

Laimei ta vieta buvo svarbi Latavos pakrančių dvasinį, pažintinį taką – stogastulpių kelią, kuriančiam Virginijui Stroliai, kuris pasitelkęs meistrą Valentiną Survilą pažymėjo vyskupo tėviškės vietą didingu koplytstulpiu. Jį 2011 metų lietingą rugpjūčio popietę pašventino Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, gėrėdamasis pažymėjo, kad čia tinka dvigubas šventinimas, nes pašventina tarsi du paminklus – žemutinę dalį su Šv. Pranciškaus Asyžiečio skulptūra ir antrąją su menišku kryžiumi. Žodį tarė žinomas pranciškonų vienuolis Astijus Kungys, tvirtai įsirėmęs basomis, sandalais apautomis kojomis į molingą žemę, išraiškingai gestikuliuodamas jis kalbėjo apie vyskupo Pauliaus paprastumą, pranciškonišką dvasią ir brolybės jausmą.

The post Latavėnai: pasaulio lietuvių vyskupo tėviškė appeared first on Anyksta.lt.

Senoji istorija byloja, kad aukštumos, prie istorinio Svėdasus su Kamajais jungiančio vieškelio, kadaise priklausė visiems žinomam Malaišių kaimui, tam pačiam, kuriame gimė žymiausias šio krašto žmogus, lietuvių literatūros klasikas kan. Juozas Tumas-Vaižgantas. Labai privargdavo sodiečiai į tame kalne esančius žemių rėžius vežiodami mėšlą, iš ten gabendami šieną, javus ir kitokį gėrį į namus. Todėl išmintingi sodžiaus vyrai galvojo, kaip pasilengvinti gyvenimą ir galop nusprendė žemę dalytis kalvose – buvusi žemė, penki valakai, sumatuota sklypais ir atiteko penkiems ten gyventi panorusiems ūkininkams. Taip parapijos sąrašuose atsirado naujas kaimas Aukštutiniai Malaišiai. 1900 metais gyveno po dvi Staniulių ir Nokučių, taip pat Pakšto, Musteikio, Rudoko bei grytelnikų – Dagio ir Rašimo šeimos. Iš viso parapijos sąrašuose įrašyti 53 gyventojai. 

Susitikimai ir atminties trupiniai

Pamenu tą stulbinantį įspūdį, kurį pirmą kartą patyriau įžengęs į tą nuošalų kaimą. Tarsi istorija jo būtų nepalietusi, nors jau didžiųjų klojimų buvo nelikę nei ženklo, tačiau tebebuvo išlikę daug klėčių, senų trobesių, kurie buvo užsilikę senajame kaime, o ne išblaškyti po viensėdžius. Įspūdingai atrodė ir šimtamečiai medžiai, ypač klevai ir didžioji liepa prie Rudokų namų.

Tebegyveno ir senoji Ona Rudokienė. Ji pasakodavo apie savo dėdę kun. Antanėlį, apie caro laikus, mokyklą Kunigiškiuose, kurioje mokydavosi ir dainas dainuodavo ruskai. Apie gimines gyvenusius Petrapilyje, apie Didįjį karą, kiaušinius ir kitokį sodietišką gėrį mėgusius vokiečių kareivius, apie pabėgėlius ir duoneliautojus iš Vilniaus krašto, kuriuos kažkodėl vadindavo „paligonais“, apie neįtikėtiną mainą kuomet už centnerį grūdų ūkininkas gavo auksinį kišeninį laikrodį. Apie geriausiai tarpukariu gyvenusį, kertamąją ir kuliamąją mašinas turėjusį, puikius trobesius pasistačiusį Musteikį, kuris išgyveno bene 97 metus, apie guvų kaimyną Antaną Pakštą, kuris aktyviai dalyvavo pavasarininkų veikloje ir straipsnelius į laikraščius rašydavo. Kalbėdavo ji ir apie nelaimingai mirusius, ir apie velnius, aitvarus, apie pokario baisybes, pradžioje mažytį vos trijų kaimų „Julijos Žemaitės“ kolchozą, kurį vėliau įjungė į „Jaunosios gvardijos“ ūkį. Ir žinoma apie neįtikėtinai greitai prabėgusį, nors ir ilgą gyvenimą.

Su savo naujais bičiulius 1991 metų vasarą keliavome po Svėdasų kraštą, aš tuoj sumojau, kad ši unikali vieta gali būti įdomi ir jiems. Merginos pagrojo fleita, padainavo, po to senovine daina pradžiugino ir senolė. Pamaloninta neįprasto dėmesio, moteris gėrėjosi merginomis, pažymėjo matyt ponios, kad tokios baltos burnos. Poniomis jos dar tuomet nebuvo.

Adelė Svirkienė – prakauliu veidu, skara apsirišusi moteris didelėmis akimis. Jos namuose buvęs sodžiaus kryžius, kurį nešdavo lankant kryžius laukuose, Kryžiaus dienų apeigose, pavasarį, o taip pat mirusius palydint į kapines. Kur tas kryžius vėliau dingo, tai tik vienas Dievas žino, o štai moteris nerimo sugauta išėjo laukais, pražuvo. Surado po kelių parų, tačiau jos gyvybės siūlas labai greitai nutrūko.

Atrodytų dar taip neseniai, nors jau bus keli metai, gyveno ir Aldona Rudokaitė. Didžiulėje troboje glaudėsi viena, atrodė – tarsi vienišas keleivis didžiuliame beveik be jokios krypties į amžinybę plaukiančio laivo keleivė. Mirtis ištiko staiga, kokia tik šiais įtampomis supančiotais laikais ir tebūna.

Tačiau gyvybė dar yra – bene pačioje ilgiausioje, iš to ilgumo net kiek palinkusioje, jau didesniais išpjautais langais, geriau apsaugotoje gryčioje gyvena senosios Pakštų giminės palikuonė Dalia Kraptavičienė. Tą 2019 metų lapkričio popietę mums žengiant pagarbos žygio „Vėlinių vėliavos Viesulo vėjuose“ skirto Alberto Nakučio – Viesulo ir jo būrio vyrams atminti, tuojau mus pastebėjo, į kiemą, o po to ir į kaimo gatvę išėjo, mielai pasišnekėjo, pasigėrėjo, paklausė. Taip gražu buvę tokį, daugiau nei dviejų dešimčių smagių vyrų ir moteriškių, pulką, žaliomis uniformomis, spalvingomis vėliavomis marguojančių, Malaišių, Kunigiškių link besileidžiančių, besnaudžiančiame sodžiuje pamatyti. Įvykis…

Senojo kaimo egzotika

Kelios trobos sustatytos galais viena šalia kitos, yra tokių kampelių kur pajunti to senojo, jau į nebūtį išėjusio lietuviško, gatvinio kaimo žavesį. Troba prie trobos, vos nesiremia stogais, kai jie buvo šiaudiniai, tai greičiausiai ir susisiekdavo.

Gryčios dviejų galų, langai jau beveik visur naujoviški, pasipūtę, pažaliavusiomis netašytų sienojų sienomis tvartai. Bene pora klėčių. Viena dviejų patalpų su vežimine per vidurį, raštuotomis durimis, antroji gi, visai mažytė, tokia ir kokiai nors tautiškai, panašiai į Baranausko „šilelį“ poemai rašyti, savo romantiška ramybe, jaukumu tinkanti. Ta ilga Rudokų troba, nublukęs, ant parudavusios skardos išrašytas numeris „B. RUDOKAS 1“  – užsilikęs dar iš tarpukario laikų. Geras pavyzdys dabartiniams „dviračių išradėjams“ – be jokių gatvių: tik kaimas, sodybos numeris ir savininko pavardė su pirmąja vardo raide išrašyta. Tarp aukštų atvašynų, krūmynų stūkso modernių formų – gerokai aukštesnė, dideliais langais, tad ir šviesesnė, čerpių stogu dengta Musteikio troba.

O kaip gražu čia būdavę, ypač jau šiokioje tokioje pakalnėlėje ties Rudoko sodyba, eilėmis, storus kamienus ištiesę didžiuliai klevai, liepa milžinė. Tačiau palengva, prisibijant, kad kuris milžinas vėtros palaužtas ant stogo visu svoriu neužgriūtų, vieną po kito iškirto visus šimtamečius ir vyresnius gražuolius. Tuščia, neįprastai nyku pasiliko. Kas nepamena – tam vis tiek. O man jau kitaip, man nejauku.

Pamatyti mirusį kaimą. Žvelgti į jo vis nykstantį grožį, vis į pilką neviltį pavirstantį žavesį. Sustojęs sodžiaus viduryje, jei imtum ir staiga pamatytum žmogų, ar kaip Šventame rašte parašyta, pamatytum žmogaus pėdsaką – labai apsidžiaugtum. Prieš 120 metų gyveno pusšimtis sodiečių, o dabar nebeliko nei vieno. Ir čia ne kokiame užkampyje, bet pačioje Aukštaitijos širdyje, prie didelio ir judraus kelio…

The post Kalnietiškų Kalniečių pasaulis… appeared first on Anyksta.lt.

Itališkos ištakos

Itališkas barokas nusileido į Lietuvos šilus, ypač į giriomis apsuptą Vilnių – šiauriausią barokui atsivėrusią, baroko statiniais išpuoštą Europos sostinę. Italai Marikoniai, pasak legendos, į Lietuvą atvyko kartu su Žygimanto Senojo žmona karaliene Bona Sforca. Uoliai tarnavo, pelnė palankumą, buvo apdovanoti valdomis, nestokojo išminties, tad buvo renkami į valstybinius postus, daugybę metų buvo Ukmergės pavieto teisėjais, bajorų vadovais. Mūsų krašto Marikonius labiausiai reprezentuoja Salų miestelyje, Dviragio ežero krante, stūksantys balto mūro rūmai. Masyvios kolonos, laiptai, vedantys prie pat banguojančio ežero. Atgimsta dvaras: vasaromis stovyklauti čia renkasi lituanistai, baltistai, menininkai, filmuojami filmai, įsisteigė amatų centras, krašto muziejus, veikia ir kavinė, kuri siūlo senajam sodžiui ir dvarų stalui būdingų patiekalų.

Parko medžiai – tokių retai kur pamatysi: didingai ošia baltoji tuopa bažnytėlės pašonėje, kažką kuždėdamos kviečia pasižvalgyti ežero pakrante besidriekiančios alėjos. Grožis nenusakomas. Bažnytėlė taip pat lyg iš Vakarų Europos atkelta. Beje, ji, vyskupui Motiejui Valančiui paraginus atnaujinti suirusią senąją koplyčią, naujųjų šeimininkų Tyzenhauzų statyta. Bokštas, mažesnių bokštelių karūnomis apkaišytas, vidus skliautais išdabintas.

Marikonis, pasak legendų, Salų dvarą pralošęs kortomis, tačiau istoriniai šaltiniai liudija, jog dvarą jis pardavęs,nes spaudusios skolos, todėl nebeišlaikęs. Netoli Svėdasų, Beragio ežero pašonėje stovėjo itališko stiliaus bokštu pasipuošę rūmai, driekėsi išpuoselėtas angliško stiliaus peizažinis parkas, kurį Vaižgantas yra apibūdinęs kaip gyvą pasaką. Verkdavo iš bokšto į numylėtas Salas žvelgdamas…

Gilaus tikėjimo paženklinti

Nors tame pačiame bokšte prasikaltusius valdinius kotas rykštėmis bausdavo, bet žmonių prisiminimuose italas minimas kaip geras ponas. Demokratiškesnis nei kiti apylinkės dvarponiai – skyręs pinigų ligoniams gydyti ir gydytojui Svėdasuose išlaikyti. Pamaldus buvęs, o ypač pasitikėjęs tolimo giminaičio Šv. Pranciškaus bei Mergelės Marijos globa. Liucijonas Marikonis rengėsi tapti kunigu, tad studijuoti išsirengė į pačią Romą, bet kelionėje sutikęs žavingą merginą, kuri tiek kritusi į širdį, kad pažintis pražydo romantiška, tiesiog dieviška meile. Paklausė širdies balso, vedė.

Koplyčia pagal austrų architekto Georgo Vernerio ( jis yra ir puošnios bei didingos Rokiškio bažnyčios projekto autorius) projektą sumūryta 1854 metais: elegantiška, baltasienė, vos 4 x3 metrų dydžio, šiek tiek aukštesnė nei šešių metrų, padabinta nedideliu bokšteliu, vainikuota kuklaus metalinio kryžiaus. Koplytėlėje – Mergelės Marijos, Visatos globėjos, su Kūdikiu, stovinčiu ant žemės ritulio, statula. Deja, daugiau nei šimtmetį koplytėlėje buvusią statulą tuoj po 1990 m. piktadariai pavogė. Nesurasta ji ir iki šiolei, o reikėtų ieškoti, ieškoti ir ieškoti, kad grobikams amžinai žemė degtų po kojomis. Nūnai čia stovi serijinės gamybos gipsinė Dievo Motinos skulptūra. Tik senoji gotikinė buveinė išlikusi. O koks to baldakimo lengvumas…

Mūrus stilizuoti…

Svėdasų miestelyje į dangų stiebiasi elegantiška smailiabokštė koplyčia – Marikonių giminės mauzoliejus bažnyčios šventoriuje. Čia palaidota Marikonio žmona Teresė, mažametė dukra – iš viso bene trys giminės moterys. Tačiau palaidojimai neišliko – pasaulinių karų metais okupacinių kariuomenių kariai ir plėšikai įsibrovė ir mauzoliejaus požemį, pagrobė brangais įkapes, išbarstė kaulus, sudaužė karstus. Bene klebonas Antanas Survila paliepė bažnyčios tarnams surinkti kaulus ir palaidoti šventoriuje, ten, kur nuo krikščionybės krašte pradžios laidoti katalikai, kur buvo pirmosios kapinės. Tarpukariu planuota mauzoliejuje palaidoti Kaune mirusį Lietuvai nusipelniusį svėdasiškį, garsų rašytoją kan. Juozą Tumą – Vaižgantą. Tačiau, nors svėdasiškiai stengėsi, kauniečių nepalenkė ir garbiojo Svėdasų krašto sūnaus palaikai amžinojo poilsio atgulė Kaune. Baltosios koplytėlės anga į požemį užmūryta, nors vertėtų paslaptingąjį požemį atverti lankytojams: tokių mauzoliejų šalyje nėra tiek daug, tad būtų labai įdomu. Dabar kapavietėje, beje, yra likęs vienas senas skardinis karstas.

Koplytėlės atgimimas

Mažoji koplytėlė daugelio mėgstama. Ja susidomėjo pamaldusis, dieviškosios Mergelės Marijos globos stebuklo paliestas degalinių tinklo „Alauša“ savininkas, verslininkas Algimantas Čaplinskas. Jo rūpesčiu atidengtas natūralus altoriaus pamatas, kvadratuke palikta dar sodriai žalsva senesnių laikų spalva, langai pasipuošė vitražais, kažkas net prisiminė juos ten buvus, liko ir kulkų žymė kaip praėjusių dramatiškų įvykių liudytoja. Tik gaila, kažkur nusimetė kelios nedidelės skardinės votos, liudijusiosios patirtas malones, kurios buvo sudėtos ant koplytėlės altoriaus pakopos. Dabar koplytėlę saugo naujos ąžuolinės durys, ją dengia skardinis stogas. Grakščiai kildama į padangę, baltoji koplytėlė kviečia užsukti, pasimelsti. Net jaunavedžiai surado šią mielą vietą, neretai ją renkasi jungtuvių ceremonijai. Ne taip seniai trinkelėmis išklota kryžiaus formos šventovę juosianti aikštelė, takas iki vieškelio, turėtų atsirasti dar ir suolelis.

Perkeisto gyvenimo stebuklas tęsiasi: rūstus tampa švelnus, šykštuolis įgyja gebėjimą dalytis. Tam įkvepia dalytis gebančio vietinio verslininko Algimanto Čaplinsko pastangomis atgimusi koplytėlė. Kitas svėdasiškis, Petras Baronas, nupirko Svėdasų dvaro likučius, iššviesino parką, planuoja sodinti medžių, įrengti vejas. Rūmai taip pat laukia restauracijos, kol kas užkonservuoti, itališkasis bokštas apjuostas, sutvirtintas pastoliais, pridengtas plėvele. Jau paruoštas rūmų atnaujinimo projektas.
Dar nežinia, ar ateityje krašto kultūros paveldo likimą vėl lems vieniši mecenatai, ar vėl atgims bendruomenė, kuri, atrodo, palengva grimzta į netikėjimo, abejingo liberalizmo liūną. Tokią bendruomenių laikyseną Jonas Paulius II taikliai yra pavadinęs mirties kultūra.

Balandžio 1 – osios žinia

Bene prieš porą metų „Anykštoje“ pasirodė žinutė, kad koncertuoti į Lietuvą atvyksta garsus italų tenoras Andrea Bočelis, kurio repertuare skamba ir kelios žymaus kompozitoriaus, daugybės puikių melodijų kino filmams autoriaus Ennio Marikone dainos. Lemtinga, kad atlikėjas panoro kur nors šalies provincijoje aplankyti nors vieną vietelę, susijusią su Italija. Tikras stebuklas, kad jam buvo pasiūlyta aplankyti Svėdasus. Dainininkas pažadėjo paremti Svėdasų dvaro rūmų atstatymo darbus.

The post Mažosios koplytėlės atgimimas appeared first on Anyksta.lt.

Vienas iš jų – Mindaugas Stakutis, keturiasdešimtmetis šiaulietis, paprastas darbininkas, tautos reikalais gyvenantis, nedidelio ūgio, ištvermingas tamsiaplaukis vyras vos ne kiekvieną savaitgalį, laisvas nuo darbo dienas pašvenčia tautiniams patriotiniams žygiams.

Paslaptingasis Teresboras

Nedidelis dvarelis, dažniausiai vadinamas palivarku nuo seniausių laikų glaudėsi rytiniame plačių Ramuldavos miškų pakraštyje, arčiau jo – mums labiau žinomas Leliūnų kaimas. Pasakojama, kad jo valdytoja kadaise buvusi gražuolė bajoraitė Teresė, pasakojama, kad paslaptinguose miškuose taurai gyvenę, iš neįžengiamo raisto ištekanti nedidelė vingri upelaitė iki šiol Taurože vadinama.

Taip jau nutiko, kad tą nuošalią vietelę 1863 m. pavasarį savo stovyklavietei pasirinko prieš caro kariuomenę, vardan laisvės kovoję sukilėliai. Buvę čia jų bene trys tūkstančiai, ir du legendiniai vadai – Zigmantas Sierakauskas ir kun. Antanas Mackevičius. Kariuomenė ilsėjosi, mankštinosi, buvo galutinai suformuota į 9 batalionus, kuriuose buvę po 6 pulkus. Bene devyniose kalvėse dieną naktį buvo kalami, aštrinami ginklai.

Kiekvienas rytas prasidėdavo pamaldomis, kvadratu išsirikiavę kariai pamaldžiai klūpojo, meldėsi. Po to mankšta, rikiuotės pratimai, taktiniai užsiėmimai. Ypač gražiai atrodė vienodomis pilkomis sermėgomis vilkintys, diržais susijuosę, juodomis kepurėmis išsiskiriantys dalgininkai. Jų buvo apie trečdalį, didžioji dalis vyrų buvo ginkluoti šaunamaisiais ginklais. Tylus liūdesys Z. Sierakausko akyse, jo žvilgsnis į tolius ir vis dar rusenanti viltis. Ateinantys į kariuomenę ir jos vadą pasižiūrėti apylinkės žmonės, kurie dar ir ko nors paklausdavo, sužinodavo apie nuostabų gyvenimą sukilėliams laimėjus…

Iš Teresboro išėjo į savo lemtį. Dar buvo džiaugsmingai sutikti Svėdasuose, Salose, Kamajuose, po to traukė Biržų link, ten vasarą ir rudeniop vyko dideli mūšiai. Laimėti nebuvo lemta. Majorai Strumylos, Medišauskai, dar Diliai. Sodžius palengva sunyko ir tik šiek tiek suvokiantis, žinantis suranda šviesią laukymę apsuptą buvusių sodybų liepų, kitokių medžių, vis labiau užsisėjančių pušaičių, kurioje stūkso rausvo granito didžiulis paminklinis akmuo, dar vienas žymuo sukilėliams – meistro Aleksandro Tarabildos sukurtas paminklas Z. Sierakauskui prie Inkūnų bažnyčios ir Stasio Karanausko sukurta ąžuolinė skulptūra Svėdasų bažnyčios šventoriuje.

Kun. Mackevičiaus ir Pelėdos pėdsakais

Žygiai sukilėlių takais M. Stakutį šiemet jau du kartus atvedę į Svėdasus. Birželio mėnesį iš Anykščių, aplankęs sukilėlių kapus, Vorutos piliakalnį, keliavo į Pavarius, Teresborą, pasiekė Svėdasus. Kitą dieną žygiavo iki Salų, po to į Kamajus ir taip tarsi atkartojo 1863 m. narsuolių maršrutą Biržų link – „Triumfo žygiu“ vadinamą. Svėdasuose sukilėlius mena paminklas kun. A. Mackevičiui šventoriuje. Ąžuolinė skulptūra, šviesus sukilėlio veidas, ietis, vėliavos, Tautų respublikos herbas, katalikų tikėjimo ženklai ir stogelį vainikuojantys kovos dalgių formos kuorai. Tai meistro Stanislovo Karanausko kūrinys pastatytas 1990 m.. Salose senieji parko medžiai, reto grožio milžinai, bažnytėlė, klasicistinio stiliaus, masyviomis kolonomis besipuikuojantys, balto mūro grafo Marikonio rūmai Dviragio ežero saloje.

Dar kartą atvykęs į Svėdasus, vos išlipęs iš autobuso, prie Alaušo ežero, Vilniaus gatve, senuoju vieškeliu, pro žydkapius, Juodkalnį, Aulelius patraukė Užpalių link. Stabtelėjo prie paminklo žuvusiems partizanams Kušliuose, nustebo beeidamas suskaičiavęs trylika ant plento sutraiškytų žalčių. Sužavėjo nuo kalvų atsiveriantis Šventosios slėnis, o jame bažnyčios, varpinės, cerkvės bokštai, mūrai jaukiai namukais stūksantis legendinis miestelis. Kapinėse, jos prieš pat miestelį, surado beveik centre stūksantį įspūdingą paminklą sukilėliams. Čia laisvės kovotojų vado Povilo Červinskio – Savos, lietuviškai Pelėdos, ir jo bendražygių kapas. Pasak istorinių pasakojimų, mūšyje su caro kariuomene ties Liepagirių kaimu sukilėliai buvo išblaškyti, o Pelėda pakliuvo į priešų nagus ir 1864 m. kovo 19 d. buvo pakartas Užpalių miestelio aikštėje. Kapą sutrypė kazokai arkliais. Po kurio laiko vietinis klebonas slapčia perlaidojo kapinėse. Lietuvos atgimimo metais, Utenos krašto istorijos gaivintojams rūpinantis 1984 m. pastatytas aukštas ąžuolinis koplytstulpis. Meistras S. Karanauskas pavaizdavo liūdesyje, o gal maldoje sustingusį, galvą palenkusį, vienoje rankoje kovinį dalgį ant ilgo koto, o antrojoje vainiką laikantį sukilėlį. Paminklas vainikuotas sukryžiuotų dalgių karūna.

Keliavo iki Lygiamiškio piliakalnio, mitologinio akmens – Laumės krėslo, o iki Krokulės šaltinio nebenuėjo – tiesiog keliauninko planas stebuklingojo vandens versmių nepasiekė. Tuomet vėl į miestelį ir vieškeliu palei Šventąją aukštyn, iki Šeimyniškių. Konglomeratas, keistai pasirodė milžiniški suakmenėjusio žvyro luitai, Sugrįžęs į miestelį spėriai žengė Vyžuonų link. Ten labiausiai nustebino į bažnyčios sieną įmūryta akmeninė žalčio galva, taip pat paminklas Nepriklausomybei bei Vytauto Didžiojo paminklas ant Kartuvių kalno. Kuomet leidosi tiesiu kaip styga plentu į Šventosios slėnį jau leidosi saulė. Tad Šventupio, Žaliosios įdomybės pasiliko nepastebėtos. Į Svėdasus, nakvynės vietą, atėjo numatytu laiku – kelios minutės po 22 valandos.

Radviliados apmastymai ir Vaižganto takai

Valandos žygio apmąstymams, patyrus, kad šį kartą Mindaugas įveikė mažosios Radviliados kelią. Ilgesniu nei 50 kilometrų žygiu aplankė kadaise kunigaikščiams Astikams – Radviloms priklaususius Aukštaitijos miestelius – Svėdasus, Užpalius ir Vyžuonas.

Rytojaus dieną, dar prieš šeštą, taip nesinorėję keltis iš šilto patalo, vos brėkštant iškeliavo į Vaižganto tėviškę Malaišius. Apylinkes dengė tirštas rūkas, tad veik nematė prie vieškelio telkšančio Beragio ežero, nors pastebėjo didįjį Moliakalnio kryžių, Šv. Stepono koplytėlę, perėjo Gykių kaimą, pasiekė Kunigiškius jau iš miglų nušvitus saulei. Tarsi nieko ypatingo ir nepastebėjo – neįkrito į atmintį. O štai Malaišių kaimas įdomus: senoviško sodžiaus vaizdas, daug medžių, paminklas Vaižgantui ir dar keletas medinių paminklėlių. Nosies tiesumu, laukais, pievomis patraukė į Juodonių piliakalnį. Nieko ypatingo – taip samprotavo Mindaugas. Nors kalnas mena Mindaugo karalystės laikus, tačiau iš vienos pusės šlaitai menki, tik į vakarų pusę tvirtovės vertas statumas. Iš ten jau plentu, pro Pakalninę, Kraštus į Svėdasus, kur įsėdo į Kauno link važiuojantį autobusą.

Naujų žygių savaitgaliai

Po savaitės Mindaugas dalijosi vaizdais iš Sedos, ten kur generolo Povilo Plechavičiaus gyventa, Varduvos upelio akmeningomis pakrantemis. Dar po savaitės jau Dzūkijoj. Savaitę mąsto apie naują žygį, ieško „bazės“ – vietos kur galėtų apsinakvoti, sušilti, išgerti arbatos, o tuomet jau keliauja. Kilometrų skaičius būna žinomas iš anksto, nors dažniausiai išklysta iš kelio ir nužengia gerokai daugiau žingsnių nei planavo. Tačiau jų tiksliai neskaičiuoja – būtų papildomas rūpestis. Uždega žvakelę, pamąsto, paskaito istorinių žinių. Ypač patikusi Gedimino Ilgūno knyga apie 1863 m. sukilėlius. Pati įspūdingiausia sukilimo atmintimi kelionė buvusi Vilniaus krašte, kuomet per vieną dieną Rūdninkų – Rūdiškių apylinkėse aplankęs net septynias sukilėlius menančias vietas. Labai sužavėjo paminklas Dubičiuose, klajonės prie Seirijų, palei Metelio ežerą, Skrebiškio dvaras, kur buvo suimtas Z. Sierakauskas, mistinė karčiama prie Vilkijos, kurioje į žandarų nagus pateko kun. Antanas Mackevičius. Mindaugui jis artimiausias ir svarbiausias iš to tolimo sukilimo herojų. Gaila, kad iki šiol jam nepastatytas paminklas Kaune. Tai padaryti buvo užsimota, tačiau projektui – kunigas stovintis visu ūgiu ir vienoje rankoje laikantis kryžių, o antroje kardą, dvasininkai nepritarė. Dar vienas ypatingas sukilėlis – Adomas Bitė nuo Radviliškio. Paprastas valstietis, drąsus karys, sumanus žmogus. Sukilimui pralaimėjus pabėgo į Prancūziją.

Kantrus keliautojas iki šiol aplankęs jau apie devyniasdešimt nuošimčių numatytų sukilimo vietų. Kokia tema užvaldys kitąmet dar nežinia.

Klajūno lemtis

Smarkiai žygiuoti pėsčiomis ėmė apie 2014 m., pirmųjų kelionių tema – „Vėjo malūnai“. Tad daug teko žygiuoti šiaurinės Lietuvos lygumų vieškeliais, išvaikščioti tėčio gimtąjį Joniškio kraštą. Biržų krašte keliavęs net tris kartus, tad jį neblogai pažinęs. Kartais eina kartu su bičiuliu, retsykiais nuvyksta į žygio vietą automobiliu. Tik labai nepatogu – esi prie jo pririštas, gali žygiuoti tik ratu, kad vėl sugrįžtum į tą pačią vietą. Pradžioje, pirmaisiais metais ant kojų pritrindavo pūslių, o vėliau, nors visuomet avi nebrangius kareiviškus batus, kojų traumų nepatiria. Pasitaikė net šlapiomis kojomis žygiuoti lapkričio mėnesį, kai batuose vanduo žliugsėjo, tačiau kol eina nešalta. Įkaitusio ir liga negriebia.

Namie pagal žemėlapį ir autobusų tvarkaraštį suplanuoja kelionės maršrutą. Įprastai pirmąją dieną eina labai daug – 40 – 50, o kartais daugiau kilometrų. O antrą jau ilsisi – pakanka ir dvidešimties kilometrų ar kiek ilgesnio kelio. Patiria įvairiausių nuotykių, kartais nepavyksta rasti pastogės nakvynei, tad teko ir ant suolelio, ar kokio pastato pastogėje išsitiesus snausti. Kaip prie Biržų pilies ar Dubičių šventoriuje beveik pasienyje su Baltarusija.

Pamėgęs Tadą Blindą

Surinkęs informaciją ir parašęs knygelę apie Žemaitijos plėšiką, „svieto lygintoją“ Tadą Blindą. Stengėsi surankioti viską kas įmanoma. Žinomas asmuo, apie jį Žemaitijoje dainas dainuodavo, įvairias istorijas pasakodavo: kaip užstojęs valstiečius ir rimbu išvanojęs patį kunigaikštį Oginskį, kaip persirengdavo net kunigu, kaip varguoliams prisiplėštus turtus dalindavo, kaip užstojęs šinkorką iš pasalų apsvaigintas geležiniais arklio pančiais ir girtuoklių šaikos tiek sumuštas, kad pasimirė. Užmušė Luokėje. Pamenu tą aikštę, pamenu bažnyčią, joje pakabintą menišką senovinio laivo maketą – simbolinę Nojaus arką. Smarkuolį ypač išpopuliarino televizijos filmas „Tadas Blinda“. Knygoje daug įdomybių, vietų menančių Blindos žygius fotografijos, pasakojimai, dokumentų kopijos.

Nedidelė žalia knygelė ant kurios viršelio puikuojasi piešinėlis iš 1939 m. laikraščio vaizduojantis mėgstamą herojų. Ją M. Stakutis parengė kartu su Rima Rinkevičiene, o iš didžios pagarbos praėjusių amžių didvyriui nepagailėjo santaupų jai išleisti. Tokių knygelių vos šimtas, tad bičiulystės su žygeiviu dėka mano biblioteka praturtėjo bibliografine retenybe.

The post Teresboras ir pėsčiojo riterio žygiai appeared first on Anyksta.lt.

Pamaldose – keli parapijiečiai

Nei telefonu, nei žinutėmis nepavykus apie bažnyčią ir parapijiečius pasikalbėti su aptarnaujančiu Kavarsko kunigu dr. Nerijumi Vyšniausku, pagalbos „Anykšta“ kreipėsi į Kurklių seniūną A. Jurkų, kuris pasiūlė pabendrauti su Užunvėžių bažnyčioje besidarbuojančia, čia gimusia ir užaugusia, vėliau gyvenusia Anykščiuose, bet į gimtinę prižiūrėti pasiligojusios sesers grįžusia M. Tumiene. Pakalbinta apie parapijiečius, ponia Milda apgailestavo, kad į bažnyčią ateina vis mažiau žmonių: „Nebėra kam, visi išmirė… Anksčiau, dar prieš kokius 35 metus, susirinkdavo pilna bažnytėlė, nebūdavo kur atsisėst. Paskui žmonių vis mažėjo, mažėjo. Vienas kunigas man sakė, kad žmonės į bažnyčią nebenori eiti, nes pasidarė turtingesni. Anksčiau tai eidavom basi… O kai gyvenau Anykščiuose, Šaltupio gatvėje, iš mūsų namo eidavom į bažnyčią tik dviese – aš ir viena daktarė. Niekas ir kaime gyvent nebenori, ką čia veikti?“ – apie tai, kad nebėra kam susirinkti į pamaldas, kalbėjo M. Tumienė. Tačiau spalio antrąją, kuomet bažnyčioje vyksta Šv. Teresėlės atlaidai, ateina daugiau žmonių – gal net 20 ar 30.

Neturi bažnytėlė ir savų giedotojų: pasak M. Tumienės, iš Anykščių giedoti atvyksta viena moteris, vardu Evelina. O parapiją aptarnauja Kavarsko klebonas kun. dr. Nerijus Vyšniauskas, šv. Mišias atvykstantis laikyti vos kartą per savaitę.

Taką į bažnyčią puošia liepų alėja – ją, pasak M. Tumienės, pasodino čia gimusi ponia Motiejūnienė. „Mirė gal prieš dešimt metų, ilgą amželį nugyveno: vis sakydavo, kad jai jau beveik šimtas“, – prisiminė moteris.

Aplinką tvarko pats seniūnas

Kurklių seniūnas A. Jurkus – vienas pagrindinių žmonių, besirūpinančių Užunvėžių bažnyčios aplinka ir tuo, kad bažnyčia apskritai išliktų.
„Neprisiimu tos garbės, bet aš ten ir pašienauju, ir pasitelkiu į pagalbą žmones, kurie turi visuomenei naudingus darbus atlikti. Jei ko jie nepadaro arba jei man netinka kokybė, tuomet pats imu „trimerį“ ar žoliapjovę, važiuoju ir dar patvarkau, pagražinu bažnyčios teritoriją.

Dažniausiai į Užunvėžius nuvažiuoju savaitgaliais. Kartais, jei reikia kokį taką pagrėbti, neieškau ir žmogaus – įsimetu grėblį ir važiuoju. Prie tos bažnyčios dirbti man yra atgaiva, jaučiu atsipalaidavimą padirbėti fiziškai. Ji turi labai gerą aurą, mane ten savaime traukia. Drauge su žmonėmis, kurie turi atidirbti, esu tos bažnyčios rūpintojas, – kalbėjo A. Jurkus. – Milda, nors pati vos kruta, ateina bažnyčios prižiūrėti, kartais atsiveda kaimynę. Bet joms sunku, žmonės juk jau pensinio amžiaus. Jaunimas nėra linkęs padėti. Kol aš esu, tol rūpinuosi, kai manęs neliks, nežinau, kas bažnyčią prižiūrės.“

Žiemą, jei keliai būna užpustyti, Kurklių seniūnas sakė atvežantis ir paliekantis ten žmones, kurie įvažiavimą į bažnyčią sutvarko.
„Sutvarko, tuomet pasiimu. Žiemą pats mažiau ten dirbu. Tačiau, kol čia būsiu, gyvensiu, visad kovosiu, kad bažnytėlė išliktų – ar kaip kultūros paveldas, ar muziejus, bet jokiu būdu neleisiu griauti, apleisti. Jei bent vienas žmogus ateis į mišias, vadinasi, ji reikalinga. Dievo namus reikia išlaikyti. Ten ir dvasiškai labai gera vieta, gerų žmonių rankomis statyta, su meile, ant padovanotos žemės lopinėlio“, – sakė A. Jurkus.

Paklaustas, kodėl jam taip svarbu bažnyčią puoselėti, A.Jurkus sakė: „Matyt, man tai į kraują įaugę – esu zakristijono anūkas. Mano senelis prie Juozo Tumo-Vaižganto tarnavo zakristijonu, visą gyvenimą buvo garbingas žmogus. Man mama sakydavo, kad esu grynas senelis, esu auklėtas krikščioniška dvasia.“

Džiaugiasi savivaldybės parama

Visai neseniai Užunvėžių bažnyčia buvo sutvarkyta, perdažyta.
„Esame labai dėkingi merui Sigučiui Obelevičiui ir vicemerui Dainiui Žiogeliui, nes savivaldybė pernai skyrė lėšų religinėms bendruomenėms. Jų dėka nudažyta bažnytėlė, sutvarkyta, nes prieš tai ji buvo dažyta maždaug prieš 10-12 metų. Ši pagalba buvo labai reikalinga, bažnyčia gražiai atsinaujino, ji tikrai stovės dar ilgai. Kažkada savivaldybė ir stogą sutvarkė, o mums net vyskupas Jonas Ivanauskas tada sakė, kad stogas kiauras, bažnyčios nebėra. Bet aš nepasidaviau, kreipėmės į savivaldybę ir sutvarkėme stogą“, – ne tik parapijiečių, bet ir rajono savivaldybės pagalba džiaugėsi A. Jurkus.

Prie bažnyčios visai neseniai buvo ir tvora, bet supuvo. „Tą tvorą nuvežėme žmogui, kuris malkų neturėjo – jis tomis lentomis galėjo pasikūrenti. Dabar galvojame, gal naujos visai nebereikia, gerai ir taip“, – svarstė vienas pagrindinių bažnyčios prižiūrėtojų.

Kapinaitės priglaudžia vis daugiau parapijiečių

Visai šalia bažnyčios, kitoje kelio pusėje, yra ir veikiančios Užunvėžių kapinaitės.
„Per 22 metus, kiek čia dirbu, šiose kapinėse buvo labai nedaug laidojamų žmonių – vos vienas kitas. Dabar, kaimui senstant, laidotuvių vis daugėja, vis daugiau žmonių iškeliauja Amžinybėn. Šiemet Užunvėžiuose jau palaidoti šeši ar septyni žmonės, to seniai nėra buvę. Per metus čia būdavo laidojamas vienas žmogus arba visai nė vieno. Mirtingumas suaktyvėjo, bet atėjo tam laikas… Čia daugiausia laidojami žmonės iš Užunvėžių ir aplinkinių kaimų – Klenuvkos, Dambuvkos, Verbuvkos“, – sakė A. Jurkus.
Tačiau Užunvėžiuose būna ir tuoktuvių, ir krikštynų. „Nežinau kas, bet čia tuokėsi žymūs žmonės, bažnyčia tuomet buvo labai gražiai papuošta, liepų alėja – taip pat įspūdinga“, – prisiminė Kurklių seniūnas.

Vasaroja žinomi žmonės

A. Jurkus sakė, kad visus kaimo žmones mintinai žino, net čia pat suskaičiavo – jų yra apie dešimt.
„Kiti žmonės atvažiuojantys, visos sodybos kaime yra užimtos. Čia atvažiuoja vasaroti ir buvęs Vilniaus Dailės akademijos rektorius, profesorius Alvydas Klimas, vilnietis inžinierius, menininkai, gydytojai – Užunvėžiuose galima sutikti žymių žmonių“, – apie kaimą pasakojo A. Jurkus.

Bažnyčią suprojektavo žymus architektas

Užunvėžių parapija – mažiausia Ukmergės dekanato parapija. Nors Užunvėžių kaimas yra senas ir minimas jau 1744 metais Vilniaus vyskupijos sinodo raštuose (tada jis priklausė Skiemonių parapijai, dabar – Kurklių), Užunvėžių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, esanti tik įvažiavus į kaimą, ant kalnelio, kunigo Stepono Telksnio (1899-1974 m.) rūpesčiu pastatyta palyginti neseniai – 1937-1940 metais. Tai – priešpaskutinė Anykščių rajone statyta bažnyčia, kurios statybas parėmė broliai Banėnai – inžinierius Antanas Banėnas ir matininkas Jonas Banėnas.

Šią šventovę suprojektavo garsus latvių kilmės architektas Karolis Reisonas (Kārlis Reisons). Jis architekto išsilavinimą įgijo Peterburgo civilinių inžinierių institute, o apie 1920-uosius atvyko dirbti į Šiaulius, nes buvo paskirtas miesto vyriausiuoju inžinieriumi. Jis vienas kūrybingiausių ir produktyviausių tarpukario Lietuvos architektų. Jis suprojektavo Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčią, Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmus, Kauno kunigų seminarijos rektoratą, Žemės ūkio rūmus, Šiaulių dramos teatrą, Venclauskių namus Šiauliuose, Tauragės ligoninę, „Birutės“ saldainių fabriką ir daugelį kitų statinių.

Užunvėžių bažnyčia – bene vienas paskutinių šio architekto darbų Lietuvoje, nes 1944 metais jis pasitraukė į Vokietiją, o po penkerių metų – į Australiją, ten dirbo Adelaidės miesto Architektūros skyriuje. Australijoje architektas ir mirė.

Bažnyčia netradicinė

Užunvėžių Švč. Mergelės Marijos bažnyčia yra medinė, originali, netradicinė. Tai vienas iš nedaugelio XX amžiaus 4-ame dešimtmetyje statytų sakralinių objektų, kuomet pastato architektūroje bandyta sieti racionalios mūrinės sakralinės architektūros statybos principus su tradicijomis. Teigiama, kad Ukmergės apskrities statybos komisija pageidavo, kad bažnyčia būtų statoma iš nedegios medžiagos, tačiau į šį prašymą nebuvo atsižvelgta.

Priekinis bažnyčios bokštas yra masyvus, su daugeliu angų ties varpais. Jo stogelis yra mansardinis, su laužytu piramidiniu šalmu. Bažnyčios vidus jaukus, šviesus, kadangi langai labai dideli, arti vienas kito. Presbiterijos sienoje, virš didžiojo altoriaus, yra kryžiaus formos langas, darantis bažnyčią išskirtinę.
Gale pristatytos žemos zakristijos. Altorius papuoštas smulkiais pseudogotikos stiliaus pinakliais. Panašaus stiliaus yra ir skiriamoji baliustrada. Vidiniai sienų paviršiai apmušti gulsčiomis lentelėmis.

Interjeras pasižymi paprastomis, saikingomis formomis, bet gana modernus, o sienas puošia šventųjų bei kunigų paveikslai, lubos ištapytos gyvūnų motyvų piešiniais.
2009 metais bažnyčiai pagamintas naujas Dievo stalas (autorius – Saulius Milašius).

Buvo be kunigo

1940-aisiais dar nebaigtą statyti bažnyčią pašventino Kurklių klebonas Juozas Katinas (1900-1985). Vadovaujant vargonininkui Rapolui Jonaičiui bažnyčios chore giedojo 20–25 parapijiečiai.

Nuo 1977 metų vidurio, parapijoje nuolat reziduojančio dvasininko neliko, aptarnavimas buvo priskirtas Skiemonių, Kurklių, Vidiškių parapijų klebonams. Parapiją nuo jos atsiradimo iki šių dienų aptarnavo 13 kunigų.

Gyventojų kaime – vos keletas

1924 metais kaimas išsiskirstė į vienkiemius. 1920 metais įsteigta pradžios mokykla, kurios reikalams iš šio kaimo kilęs Nepriklausomybės Akto signataras Steponas Kairys paskyrė 8000 litų auką. Šiam žymiam Lietuvos politikui, inžinieriui, profesoriui Užunvėžiuose yra pastatytas atminimo stogastulpis, žymintis, kad šiame krašte 1879 metų sausio 3 dieną čia gimė Steponas Kairys.

1923 metais Užunvėžiuose gyveno 121 gyventojas, 2001-aisiais – 36, o dabar, remiantis 2021 metų surašymo duomenimis, šiame kaime tėra likę 10 gyventojų.

The post Kaime likę vos keli, užunvėžiečiai nepamiršta kelio į maldos namus appeared first on Anyksta.lt.

Kapinėse daug klausimų

„Įdomu tai, kad šie kapai turi aiškią pradžią – tai maždaug 1820 metai. Iki tol žmonės būdavo laidojami prie bažnyčios: šlaitas nuo bažnyčios, į pakalnę, – visur buvo kapai, tik ten nieko neišlikę, jokio atminimo ženklo nėra. Žmonės, kurie toje vietoje gyvena, besikapstydami darže, vis dar kartais randa kaulų, – žiniomis dalijosi R. Varanavičius – Tuomet gal net miestelio nebuvo, žmonės iš aplinkinių kaimų toje vietoje „kavodavosi“. Tai siekia Kavarsko, kaip miestelio, atsiradimo pradžią“.
R. Varanavičiui labai įdomi ne tik Kavarsko istorija, jame gyvenę žmonės, tačiau ir kraštiečių amžinojo poilsio vieta.

„Kapinėse gali leisti kiauras dienas: ten – ištisi klaustukai. Iškeli klausimus, o atsakymų nėra. Kol kapinės nebuvo tvarkytos, jos atrodė tikrai nekaip: ateini, o tave pasitinka krūmai, iš kurių matyti antkapių viršūnės… Juos reikėjo valyti. Tai darant atsiskleidė daug senų kapų, visokių antkapių. Buvau labai nepatenkintas, kad jų daug buvo ištempiama lauk, jie šitaip prapuola…

Toks senas kavarskietis Vladas Kernagis netoli kapų gyveno. Pamatė, kad aš ten, neturėdamas fotoaparato, bloknote piešiau tuos antkapius, užrašus. Jis man parodė vieną kitą įdomų kapą“, – pasakojo Vilniuje daug metų gyvenantis kavarskietis R. Varanavičius bei „Anykštos“ skaitytojams priminė, jog Kavarske dar yra dvejos žydų kapinės – Senosios ir Naujosios, taip pat buvusios Laisvamanių kapinės.

Buvo išniekintų kapų

Įdomieji kapai, pašnekovo požiūriu, yra dvarininko Juozapo Siesicko amžinojo poilsio vieta, užmušto tijūno antkapis iš girnapusių, pasisavintas paminklas carui Alekstandrui II, vokiečių karių kapai.

„Svarbus yra Siesicko kapas-rūsys. Dar gerai atsimenu, kaip atrodė jo vidus. Ne kartą plėštas, po karo – atviras buvo. Per karą žmonės ten slėpdavosi nuo bombų. Dabar to kapo tėra likučiai – tokio svarbaus Kavarskui žmogaus Juozapo Siesicko, kuris fundavo bažnyčią savo Pienionių dvaro lėšomis. Jo kapavietė yra apgailėtina: į tą teritoriją net įlindęs kažkoks žmogus su savo kapu: pasidėjęs ten suolelį, pasisodinęs augaliukų…Tai didelė nepagarba, – žmonių neišmanymu stebėjosi R. Varanavičius – Ten buvo šeimyninis rūsys, jame buvo šeši kapai, tačiau ne visi užpildyti, buvo tuščių – padaryti kaip „pečiai“ ir užmūryti. Du galiniai kapai buvo išardyti, juose rasti kaulai skardiniuose karstuose. Matyt, jie ne vieną kartą plėšti. Iš pradžių ten buvo medinės ąžuolinės durys užrakintos. Tačiau žmonių kultūra buvo labai menka, ypatingai tą kultūrą sujaukė iš Girelės kaimo į Kavarską suvažiavęs „ruskynas“ – tai buvo laukinė publika. Jie ten lindo, spyną daužė, kol galiausiai tas duris užmūrijo, kad niekas nelandžiotų. Tik tada nustojo plėšikauti“.

Kitas kapas, atkreipęs pašnekovo dėmesį – kadaise užmušto tijūno.
„Jo antkapis yra sudėtas iš girnapusių. Girdėjau istoriją: tai paminklas dvaro, greičiausiai Kavarsko, tijūnui. Tą tijūną užmušė mužikas. Tijūnas jaučiais arė, o jaučiai labai nespartūs, tad pamatęs, kad jis lėtai dirba, mužikas paėmė baslį ir tijūną užmušė. Tad jam yra pastatytas girnapusių paminklas“, – paaiškino ponas Rimantas. Pasiteiravus ar galėjo būti, kad mužikas užmušė tijūną, kraštotyrininkas sakė: „Dėl to kapo girnapusių, atvirkščiai negalėtų būti, nes mužikams net tik tokių didelių, bet ir jokių antkapių nebuvo iš ko daryti.Sakau, ką man pasakojo Kernagys Vladas. Jis dar minėjo, kad jo senelis dar kiaules ganė ant to kalno, kur vėliau padarė kapus ir pradėjo kavoti katalikus.“

„Dar vienas svarbus dalykas – pirmojo Pasaulinio karo vokiečių kapai. Aš juos labai gerai atsimenu – buvo palei vadinamąją Grotą medžiais neužaugusi teritorija ir ten tvarkingai suguldyti tų kareivių palaikai. Tačiau ten ilsisi ir rusų kareiviai. Kavarskiečiai visada tuos kapus vadina vokiečių kapais, bet tai – pirmojo Pasaulinio karo aukos. Aš atsimenu, kad ten būdavo vokiškas užrašas „rus krieger“. „Krieg“ būtų „karas“, tai, matyt, vertimas būtų „rusų kapai“. Rusų pavardžių ten nebuvo, tik toks užrašas. Cementiniai, nedideli paminkliukai, labai gražiai išrikiuoti“, – sakė R. Varanavičius ir stebėjosi: „Keista valdžios kultūra – užuot išsaugoję tokį faktą ir atminimą, praėjus tam tikram metų skaičiui po karo, po palaidojimo, jei kapų niekas nežiūri, juos naikina – paminklus už tvoros, ir dabar ten eilės tvarka sulaidoti kiti žmonės… Senosios kapinės, sakyčiau, labiausiai nukentėjo tada, kai dar nebuvo naujųjų – žmones juk reikia laidoti kasdien. Tad „kaišiojo“ visus į senas kapines, kur seniems kaulams reikėjo kažkur pasislinkti“.

Prisiminė R. Varanavičius ir caro bei jam pastatyto paminklo istoriją: „Kavarsko centre buvo pastatę paminklą carui Aleksandrui II, kuris baudžiavą panaikino. Buvo užrašas: „Cariu Aleksandru vtarovu osvabadyteliu“, ten buvo bronzinė galva ir antkapio akmuo. Kai užėjo pirmasis Pasaulinis karas, vokiečiai tą galvą pavogė, nes jiems greičiausiai bronzos reikėjo ginklams gaminti, lygiai taip pat vogdavo ir bažnyčių varpus. Akmuo liko, tai vienas „išmintingas“ žmogus jį pasisavino ir pasistatė kapuose paminklą – turbūt giminaičiui. Apsuko paminklą atbulai, nudaužė užrašus. Dabar labai įdomu einant pro tą antkapį matyti likusius senuosius užrašus.“

Vadinamajame Kavarsko Lurde taip pat yra yra keturios kapavietės: „Ten padaryti kaip „pečiai“. Man įdomus vienas dalykas: ten palaidotas labai svarbus Kavarsko klebonas Legeckas, o priešais – moteriškė. Jauna, dvidešimt kelerių metų. Tačiau kodėl ji palaidota tokioje garbingoje vietoje? Ten yra ir viena tuščia vieta – sakau, reikia kokiam klebonui pasiūlyti, – juokavo R. Varanavičius – Yra šiose kapinėse cementinis kapas mokytojai. Mokytoja prieš karą buvo labai didis žmogus. Randi kapus, kuriuose 1944 metais palaidota mama ir suaugusi jos dukra: mirusios tą pačią dieną. Galbūt žuvo nuo bombos. Taip pat matyti kapinėse ir lenkiškų užrašėlių, kurių istoriją menkai žinau. Labai daug kapų sunykę. Tik įėjus į kapus, kairėje pusėje, buvo toks išmūrytas antkapis ir ten padaryta tokia kaip trobelė. Jį išardžius, buvo rasti kaulai, o dabar likusi tik žymė. Buvę ir garbingų žmonių kapų, kurie buvo labai tvarkingi, dabar tik likučiai mėtosi… Norėtųsi tų garbingų žmonių istoriją surinkti. Žinoma, tai daugiausia buvo turtuoliai, bet be jų daug ko nebūtų: jie labai daug padėjo, rėmė, ant jų „kabėjo“ visa pažanga – ar mokyklėlė įsteigta, ar bažnyčia pastatyta, ar varpai suorganizuoti“, – įdomiomis Kavarsko kapinių detalėmis su „Anykštos“ skaitytojais dalijosi R. Varanavičius.

Partizanai sušaudė šeimą

R. Varanavičiaus giminaičiai taip pat palaidoti šiose kapinėse. Pašnekovas nusprendė papasakoti jų atgulimo į amžinąją poilsio vietą istoriją ne šiaip sau – visa šeima, palaidota viename kape, buvo sušaudyta.

„Senų kapų pabaigoje, už tvoros, kurios šiuo metu nebėra, atsirado bene pirmas kapas: buvo iššaudyta Tamašauskų šeima. Iš mamos pusės jie man yra giminės. Dėl jų žūties nelabai gražiai krinta šešėlis ant partizanų – jie taip „pasveikino“ Tamašausko šeimą su Gegužės 1-ąja. Nužudė senąjį tėvą, motiną, 15 metų sūnų, jų dukrą, kuri buvo neseniai ištekėjusi, ir jos vyrą. Paliko tik pusantrų metukų vaiką. Visas Kavarskas tuo metu ūžė, o partizanai tylėjo, kad ir žinojo, kas ką padarė. Šis „žygdarbis“ labai suteršė jų vardą“, – kalbėjo R. Varanavičius.

R. Varanavičių sudomino ir „techninės“ detalės kapuose: „Tik įėjus pro vartus, iš karto kairėje pusėje, kur palaidoti kunigai, už kelių žingsnių, yra betoninis antkapis. Tokį esu matęs ir kitose vietose Lietuvoje.

Bet labai stebina betono kokybė – tiek metų praėję, o užrašai puikiausiai matosi, nė kiek neištrupėję. Vienas yra standartinis metalinis kapelis, kuriame palaidota penkerių metų mergaitė. Lenkiškas užrašas. Pagalvojau, kad toks „špižinis“ antkapis yra unikalus, tačiau tokių radau ir kitose Lietuvos kapinėse. Užrašai buvo liejami kartu – mirė žmogus ir iš karto antkapį formuoja, lieja iš karto užrašą.“

Kapų žvakės atsirado neseniai

R. Varanavičiui yra labai svarbu išsaugoti mūsų istoriją, ypač – gimtojo Kavarsko. Todėl pašnekovui yra skaudu, kad senų giminių antkapių niekas negerbia.
„Tai yra tarsi laikmečio atspindys. Mano seneliai nė vienas nemokėjo rašyti – gal kiek paskaitydavo didžiosiomis raidėmis. Ir kai žiūriu tuos kavarskiečių užrašus, tai senoji, prieškarinė karta, absoliuti jų dauguma neraštingi. O ant antkapių juk reikėjo kažką užrašyti. Tad senieji užrašai gan keistai atrodo: pradėta rašyti, netilpo, suraityta kažkaip. Tai yra labai įdomu“, – savo nuomone dalijosi R. Varanavičius bei pastebėjo, kad seniau savo artimųjų kapais žmonės rūpindavosi kur kas mažiau.
„Nebuvo nei mados, nei tradicijos rūpintis artimųjų kapais, ji gal iš lenkų atėjo, kai pradėjo statyti paminklus; aš iki šiol nežinau, kur yra palaidotas mano senelis. Kai senelis numirė, mano tėvui buvo du mėnesiai. Jo mama aplankydavo kapą, bet ten buvo velėna ir medinis kryželis. Tad tėvas ir pamiršo, kurioje vietoje jo tėvas palaidotas. Žmonės rūpinosi savo gyvenimu, nebuvo kada mirusiais rūpintis – palaidojo, sukalbėjo poterį ir tesiilsi ramybėje. Nelįsdavo į kapus, kaip dabar – su visa atsiradusia industrija. Dabar žmonės turtingi. Atsimenu, jei koks ubagėlis mirdavo, „pakavodavo“, uždėdavo velėna, taip ir likdavo – po kelių metų to kapo nė žymės. Tuomet kiti „kavojasi“.

Tokiems R. Varanavičiaus pastebėjimams pritarė ir menotyrininkė dr. Jolanta Zabulytė, kuri „Anykštos“ skaitytojams pasakojo: „Kapų lankymo tradicijos tikrai pasikeitė. Anksčiau kapeliai buvo lankomi per Vėlines ir Kryžiaus dienas (Kryžavas), pavieniai žmonės artimųjų kapus aplankydavo ir per mirusiojo metines, tad nebuvo tradicijos dažnai kapuose būti, nes tai mirusiųjų pasaulis, nereikia jo trikdyti, o mirusieji prisimenami buvo ir svarbiausių kalendorinių, šeimos švenčių metu. Anksčiau, dar iki XX amžiaus vidurio, o Dzūkijoje iki antrosios pusės bei kai kuriose vietovėse ir dabar (Marcinkonys, Margionys ir kt.) per Vėlines susirinkdavo kapeliuose visas kaimas, degdavo ugnį (žvakes arba lauželius) prie bendro kapinių paminklo, giedodavo religines giesmes, prisimindavo kaimo mirusiuosius.“
Pasak J. Zabulytės, nebuvo papročio ir prie kiekvieno kapo degti ugnį: „Žvakutės buvo degamos namuose, kviečiant vėles prie bendro Vėlinių stalo, nes buvo tikima, kad ugnis jas prišaukia. Nebuvo ant kapų dedamos ir gėlės – jas atstojo malda.“

Malda buvo svarbiausia

„Žvakės ir gėlės ant asmeninio kapo nėra sena tradicija – kada tiksliai jos pradėtos dėti, nėra žinoma, gali būti, kad tai vyko atskiruose regionuose skirtingu laiku, tačiau tikrai aišku, kad jau sovietmečiu šis paprotys buvo visuotinis. Dabar ant kapų daug plastiko žvakių, kurios vėliau tampa šiukšlėmis, kapai apkraunami gėlėmis, o retas kuris atėjęs prie kapo pasimeldžia… Anksčiau tai buvo nuoširdus bendravimas su mirusiais, nes Vėlinių esmė – ne formalus ėjimas į kapus, nes taip reikia, o cikliško žemdirbystės laiko rato pabaiga, nes nuėmus derlių buvo dėkojama Dievui ir protėviams už sėkmingą sezoną bei prašoma jų globos tamsiuoju, pavojingu laiku (nuo Vėlinių iki Kalėdų, kai trumpėja diena ir ilgėja naktis).

Tad anksčiau pagarba buvo reiškiama šviesa (ugnimi) ir malda, taip pat bendra vakariene prie stalo (iki XVIII a. pab. – XIX a. pr. ji buvo rengiama ir kapuose), o ne kuo didesniu kiekiu žvakių bei gėlių ant kapo. Nors, aišku, tai tikrai gražu, ypač vakare, kai kapeliai tviska ugnies žiburėliais tamsoj“, – pasakojo dr. Jolanta Zabulytė.

The post Kavarsko kapinėse ilsisi ir benamiai, ir dvarininkai appeared first on Anyksta.lt.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, kuriai pastatas priklauso nuo 1993 – iųjų, su Anykščių rajono valdžia sutarė dešimčiai metų pastatą išnuomoti Anykščių menų centrui, tačiau kol kas sutarties pasirašymo nesulaukta, o turistai, norintys patekti į sinagogos vidų, turi susirasti Kurklių seniūną, nes jis vienintelis turi jos raktus.

Sinagogos gidais tenka pabūti jos kaimynui ir seniūnui

Taip sutapo, kad su Kurklių seniūnu Algimantu Jurkum prie sinagogos susitikome rugsėjo 23 – iąją, Lietuvos žydų genocido atminimo dieną. Sinagoga švietė baltais langais, šalia upelio gatvei platinti išpiltą žvyrą tvarkė šios gatvės gyventojai. „Bus kur atvykėliams automobilį pastatyti, ir vaizdas visai kitas“, – džiaugėsi seniūnas ir dėkojo gatvelės grožiui neabejingiems gyventojams. Vieną jų seniūnas šmaikštaudamas pristatė kaip sinagogos „direktorių“, mat šalia jos gyvenantis Vytautas Šepkus atvykstantiems smalsuoliams pasakoja, ką žino apie sinagogą, Kurklių žydus. Deja, įleisti į vidų jis negali, tad žmonės į vidų pasistiebę žvalgosi pro statinio langus. Seniūnas prisiminė, kad prieš keletą metų buvo apsilankęs vienas Kurklių žydų palikuonis, sakęs, kad čia gyveno jo senelis. Pasak A. Jurkaus, kartais jam tenka, metus visus darbus, važiuoti prie sinagogos, atrakinti jos duris ir pabūti gidu. Žydų genocido atminties dieną lankytojų nepasitaikė, tačiau V. Šepkus ir A. Jurkus tvirtino, kad sinagoga lankoma ne tik pavienių, bet ir autobusais atvažiuojančių žmonių net iš Latvijos.

Seniūnui rakinant sinagogos duris, prisiminiau tokią pat akimirką, nutikusią 2016 – ųjų pavasarį. Tik tuomet jis rakino dideles it daržinės duris, per kurias net traktorius būtų galėjęs įvažiuoti, nes kolūkmečiu pastatas buvo naudojamas kaip sandėlis. Tuomet dideli stačiakampiai langai su trikampio formos viršutine dalim buvo užkalti lentomis, apatiniai sinagogos rąstai išpuvę, o skardinis stogas kiaurai prarūdijęs. „Buvusios sinagogos būklė kritinė, jos ateitis neaiški“, – prieš šešerius metus konstatavo seniūnas A. Jurkus. Tačiau dabar seniūnas rakino vienas iš dvejų durų, kurių vienos pro patalpėlę vaikams mokytis veda į didelę erdvę pirmame aukšte, skirtą melstis vyrams, o kitos – į antrą aukštą, kur melsdavosi moterys. Virš laiptinės – dviem Dovydo žvaigždėmis dekoruotas bokštelis, kuris nėra būdingas litvakų sinagogoms, todėl išskirtinis. Seniūno žiniomis, ten žydai laikydavo savo maldos knygas. A. Jurkus apgailestavo, kad Kurkliuose nėra nė vieno žydų tautybės žmogaus, ir prakalbo apie pačios sinagogos bei prieš karą didelę miestelio gyventojų dalį sudariusių žydų likimą.

Kurklių žydas aprengė Didžiosios Britanijos armiją

Žydai Kurkliuose gyveno nuo XVII amžiaus, o XIX amžiaus pabaigoje jie sudarė apie trečdalį miestelio gyventojų. Vienas garsiausių iš žinomų Kurklių miestelio žydų buvo jaunas siuvėjas Mešė Davidas Osinskis (1885 – 1952). Jis dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą emigravo į Didžiąją Britaniją, ten pasikeitė pavardę, tapo Montague Maurice Burtonu ir įkūrė iki šių dienų klestintį drabužių parduotuvių tinklą „Burton“, 1929 m. jam jau priklausė 400 parduotuvių. 1936 – aisiais Montague Burtonas atidarė didžiausią Didžiojoje Britanijoje siuvyklą, o Antrojo pasaulinio karo metais „Burton“ kompanija pagal valstybinį užsakymą siuvo uniformas ketvirtadaliui Didžiosios Britanijos kariuomenės. Už nuopelnus šaliai 1931 – aisiais šis iš Kurklių kilęs žydas buvo pagerbtas riterio titulu. Jis rėmė Kardifo, Lydso, Oksfordo, Edinburgo universitetų studentus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydų Kurkliuose gyveno devynios dešimtys. Pasak seniūno, 1936 – aisiais statybos techniko Povilo Jurėno suprojektuota dviejų aukštų sinagoga buvo suręsta iš rąstų ir tarnavo ne tik kaip maldos namai, bet ir bendruomenės susirinkimų vieta: joje buvo aptariami žydų reikalai, buvo mokomi žydų vaikai. Po karo daugelis žydų namų sudegė per Kurklius ištikusį didžiulį gaisrą, tačiau sinagoga išliko. Išliko ir Anykščių gatvėje dar tebestovintis rabino namas, niekuo neišsiskiriantis iš kitų kuklių prieškario pastatų.

Prieš beveik dešimtmetį jis neteko devyniasdešimtmetį perkopusios savo šeimininkės… „Rabinas, gyvenęs Anykščių gatvėje, buvo vedęs, su barzda, dėvėjo mažą kepurytę (beje, lietuviai rabiną paprastai tapatina su kunigu). Tačiau, tiesą sakant, rabino padėtis gerokai skiriasi nuo krikščionių dvasininko. Jis nėra joks „viršininkas“ , nesiekia karjeros, negali tapti „vyskupu“, nes yra tik pačių žydų išrinktas autoritetingas, mokytas, religines apeigas išmanantis bendruomenės narys – kitaip tarus, rabinas – tai ne rangas, o pareigos, – apie žydų šventiko padėtį rašė anykštėnas rašytojas R. Vanagas (Rimantas Vanagas. „Žali žydų plaukai“. „Petro ofsetas“ . 2007). – Nesant rabino, mišias galėjo laikyti bet kuris kitas žydas : tuo požiūriu, jie visi buvo mokyti. Rabinai nusimanydavę medicinoje, saviškiui susirgus, galėdavo suteikti pagalbą… Tai rodo, kad žydai dažnai būdavo geriau išsilavinę nei daugelio kitų tautų žmonės, mokėdavo skaityti ir rašyti.“ Buvusios Kurklių pagrindinės mokyklos moksleivės Dovilės Talutytės prieš keliolika metų užrašytuose šio krašto gyventojos Anelės Stimbirienės prisiminimuose irgi liudijama, kad rabinas gyveno minėtame Anykščių gatvės name. Beje, Kurklių žydų bendruomenė neturėjo savo kapinių ir mirusiuosius laidojo Anykščių žydų kapinėse.

Lietuviams žydų vardai ir pavardės anuomet buvo sunkiai įkandamos, tad jie jas trumpindavo, tad moteris tikrųjų jų pavardžių neprisiminė ir vardijo, kad Anykščių gatvėje buvusi Lopertui priklausiusi vaistinė ir Leibos kepykla, gyvenę Mančikai, Abramkė ir Irškė Intukai. „Kurklių sinagogos rabinas turėjo dukterį ir sūnų. Jo vaikai ėjo į Vyliaudiškio mokyklą, bet buvo už mus jaunesni, tai labai daug ko apie juos pasakyti negaliu, – sakė A. Stimbirienė. – Tik prisimenu vieną atvejį, kai mes iš mokyklos ėjom kartu su jais namo ir buvom labai alkani. Visu keliu nieko nekalbėjom, tik kad labai norim valgyt. Kai priėjom rabinukų namus, tai jie liepė palaukti. Nežinojom, dėl ko jie liepė mums palaukti, bet prašymą vykdėm. Greitai išėjo jie, nešini dideliu gabalu pyrago ir liepė mums visiems pasidalyti. Koks tai buvo tais laikais skanumynas! Namie tokio pyrago gaudavom tik per didžiąsias šventes. Nuo to laiko mes su pagarba žiūrėjom į tuos žydukus“, – rašoma A. Stimbirienės prisiminimuose.

„Nors lietuviai iš žydų ir pasišaipydavo, tačiau sugyveno gerai. Juk jų rankose buvo miestelio prekyba. Kurkliuose veikė 7 parduotuvės, 3 duonos ir pyrago kepyklėlės, kurios priklausė Jofei Srolkei, Etkei Kacienei ir Zingoliui. Baronas Boruchas turėjo vilnų karšyklą, Leizarukas – kirpyklą. Amatininkai taisydavo geležies, odos gaminius, baldus, važinėdavo po kaimus, supirkdavo gyvulių šerius, kaulus, skudurus. Iš žydų kurkliečiai ir agurkus išmoko auginti. Ūkininkai iš žydų nusipirkdavo adatų, siūlų, medžiagų ir kitų prekių… Beje, žydai neprekiavo alkoholiu. „Šiaip žydai buvę draugiški, pasiruošę padėti, jei kokia bėda ištikdavo. Tie, kurie prekiavo, nelaimės ištiktam parduodavo prekių „bargan“ ar ir visai pinigų neimdavo, sakydami, kad „ateisi vasarą agurkų paravėt“. Mat beveik visi žydai augino agurkus, tačiau patys beveik nedirbdavo, samdydavo moteris kurklietes. Agurkus veždavo į turgų Ukmergėn parduoti. Iš žydų ir kiti kurkliečiai išmoko agurkus auginti“, – prisiminė A. Stimbirienė.
Kita šio krašto gyventoja Julijona Akuličaitė pasakojo, kad prasidėjus karui Kurklių žydai pasijuto blogai. Nors nebuvo turtingi, bandė slėpti savo turtą, ieškojo galimybių išvengti baisios lemties. Dalis bandė palikti turtą saugoti pažįstamiems lietuviams, kai kas užkasė. 1941 – ųjų rugsėjo mėnesį Kurklių žydai buvo suvaryti į prie Ukmergės esantį Pivonijos mišką ir čia nužudyti kartu su dar maždaug 10 000 pasmerktųjų. Vaikus ir senius šaudyti vežė vežimais. Tada dar buvusi maža mergaitė ir su tėvais gyvenusi Ukmergėje, vėliau mokytoja Kurklių vidurinėje mokykloje dirbusi Danguolė Repšienė matė nurenginėjamus žydus, klykiančias moteris ir vaikus… Nuo šios egzekucijos išsigelbėjo tik tie žydai, kuriuos kurkliečiai laikė „raudonais“. Jie karo pradžioje pasitraukė su Raudonąja armija.

Buvusi Kurklių vidurinės mokyklos mokinė kraštotyros darbe (mok. Angelė Dūdienė) užrašė Liucijos Šapolienės pasakojimą apie du iš baltaraiščių saugomos suvarytų žydų grupės pabėgusius brolius Abramkę ir Irškę. Sargybiniai juos pasivijo, nušovė ir paliko gulėti kraujo klane, Tačiau vienas jų buvo net nesužeistas. Palaidojęs brolį jis pasibeldė į Pavirinčių kaimo gyventojo Petro Češūno duris. Šis rizikuodamas gyvybe žydą slapstė. Vėliau bėglys pasitraukė į Šimonių girią, prisijungė prie rusų, jam teko šturmuoti Berlyną. Po karo grįžo į Vilnių, vedė žydų tautybės moterį ir su dėkingumu minėjo savo gelbėtoją, kurį tarybų valdžia ištrėmė į Sibirą…

Ryškiausi gausios Kurklių žydų bendruomenės gyvenimo pėdsakai buvo išsaugoti Kurklių S. Kairio vidurinės (po to pagrindinės, o dabar pradinės, kurioje mokosi vos keliolika vaikų) mokyklos muziejėlyje (mokytojos A. Dūdiene, Rasa Černiauskaitė), atgijo rašytojo R. Vanago knygoje „Žali žydų plaukai“, o tikroji jų gyvenimo liudininkė teliko sinagoga, nes mokinių surinktų pasakojimų autorės jau iškeliavusios į amžinybę. Būta minčių, kad mokinių surinkti prisiminimai, nuotraukos, dokumentai galėtų tapti Kurklių krašto muziejaus užuomazga. Belieka turėti vilties, kad kraštotyrininkų surinkta medžiaga nepražuvo ir galbūt ras vietą sinagogos viduje, bus prieinama lankytojams, kurių dauguma dabar, deja, neturi galimybės patekti į sinagogos vidų.

Derybos tebevyksta, o sinagoga tebestovi tuščia

Kurklių sinagogą už 262 tūkstančius eurų naujam gyvenimui prikėlė didelę patirtį maldos namų, dvarų restauracijoje sukaupusi bendrovė „Rokiškio apdaila“. Po restauracijos, beveik prieš metus, lapkričio mėnesį, asociacija Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė parašė raštą Anykščių rajono savivaldybei dėl sinagogos nuomos, o Anykščių rajono savivaldybės taryba pernai, gruodžio 28 – ąją, priėmė sprendimą pritarti dešimties metų panaudos sutarties pasirašymui tarp Lietuvos žydų bendruomenės ir Anykščių menų centro, viliantis sinagogą pritaikyti gyventojų bendrosios kultūros ugdymui, turizmo poreikiams, kitai visuomeninei paskirčiai, taip pat didinti krašto žinomumą. Anykščių menų centro direktorius Tomas Tuskenis sakė, kad sutartis dar nepasirašyta, ir situacijos nekomentavo.

Dėl Kurklių sinagogos situacijos ir kokią jos perspektyvą mato Lietuvos žydų bendruomenė, kas turėtų būti (ar vykti) jos viduje, pakalbinau Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės paveldosaugininką Martyną Užpelkį. Pasak jo, po Anykščių rajono Tarybos sprendimo dėl panaudos sutarties Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės ir Anykščių menų centro atstovai susitikę apsikeitė pasiūlymais, kokią veiklą būtų galima vykdyti sinagogos pastate ir atitinkamai kaip norėtų, kad būtų pakeista panaudos sutartis prieš ją pasirašant. „Lietuvos žydų bendruomenė pateikė Menų centrui naują sutarties variantą ir šiuo metu laukiama Menų centro nuomonės, – sakė M. Užpelkis. – Lietuvos žydų bendruomenė mato sinagogą kaip tinkamai saugomą ir prižiūrimą, lankomą kultūros paveldo objektą, išsaugojusį žydišką tapatybę bei pasakojantį apie vietos ir regiono žydų bendruomenės istoriją ir tragišką likimą. Jos požiūriu, veiklos gali būti įvairios. Svarbu tik užtikrinti, kad vykdomos veiklos būtų korektiškos judėjų religinės tradicijos atžvilgiu (pvz., kad nevyks kitų konfesijų atstovų kulto apeigos, eksponuojami ne judėjų religiniai simboliai, kulto reikmenys, artefaktai), pastate nevyks edukacinės ar pramoginės veiklos, skirtos ne judėjų, o kitų konfesijų pristatymui, pastate nevyks renginiai, menkinantys arba įžeidžiantys Holokausto aukų atminimą, pastatas ir jame įrengta ekspozicija nebus naudojamos politinių partijų ir organizacijų agitacijai.

Tai realizuoti turėtų padėti nuostata, kad Lietuvos žydų bendruomenė patariamojo balso teise dalyvautų priimant sprendimus dėl pastato naudojimo.“

Beje, Molėtų rajone, Alantoje, grūdų sandėliu buvusi avarinės būklės sinagoga, restauruota beveik tuo pačiu metu, kaip ir Kurklių, irgi stovi tuščia. „Dėl jos galutiniai sprendimai nepriimti, – sakė Alantos seniūnijos seniūnas Aidonas Užubalis. – Turiu jos raktus, jei kas nori apsilankyti viduje, susitarus įleidžiu.”

The post Už ketvirtį milijono eurų restauruota Kurklių sinagoga stovi tuščia appeared first on Anyksta.lt.

Siūlo naują infrastruktūros konceptą

Prieš pusmetį V.Balčiūnas parengė medžiagą, kuri Anykščių rajono savivaldybę įtikino, kad atėjo laikas naujovėms. Iki šiol niekur neskelbta medžiaga V.Balčiūnas pasidalijo ir su „Anykštos“ skaitytojais.

„Vienuolio sodybos infrastruktūra nėra sėkmingai suderinta su buvusia Baranauskų sodybos infrastruktūra, ji susiklostė stichiškai: Vienuolis, statydamasis valstietiškos aplinkos erdvėje miesto vilos tipo namą, nors iš sesers ir išpirko poeto klėtelę muziejui įrengti, bet akivaizdu, kad dar nebuvo numatęs toli siekiančios muziejaus infrastruktūros, jis jos ir neišmanė, tad veikė spontaniškai, poeto klėtelę atverdamas kaip senienų rinkinį visuomenei, minint Baranausko 25- ąsias mirties metines 1927 m. pavasarį.

Klėtelės gaubtas, primenantis koplyčią, buvo pastatytas kaip avarinis statinys, turėjęs apsaugoti klėtelę nuo gamtos stichijų, tačiau nebuvo suvokta, kad klėtelę reikia ne tik nuo lietaus ir vėjo apsaugoti, bet jai reikalinga muziejinė infrastruktūra, kuriai būtina ir ekspozicijų erdvė, ir lankytojų aptarnavimo terminalas. Esamas gaubtas, pastatytas po rašytojo A. Vienuolio mirties, neužtikrina normalių sąlygų klėtelei apžiūrėti, nesudaroma galimybė lankytojams apeiti ją saugiu ratu. Net nebandytas spręsti klėtelės mikroklimato klausimas – virš durų esančios natūralios ventiliacijos grotelės rodo, kad visiškai nebuvo jokio suvokimo, kokie yra realūs poreikiai ir muziejiniai standartai.<…>. Tad, rengiantis Baranausko klėtelės – muziejaus šimtmečiui, reikalingas iš esmės naujas Anykščių muziejaus kalvos infrastruktūros konceptas, ne tik kokybiškas klėtelės gaubtas“, – Anykščių rajono savivaldybei adresuotoje medžiagoje dėmesį atkreipia V.Balčiūnas.

Jis siūlo, kad A.Baranausko klėtelei apsaugoti būtų įrengtas ne tik muziejinį mikroklimatą išsaugantis stiklinis gaubtas, bet šalia jo būtų įkurta visai atskira salė – A. Baranausko gyvenimą ir kūrybą aktualiai pristatanti interaktyvi ekspozicijos salė, o prie jos – lankytojų aptarnavimo terminalas, kuris privalomas pagal šiuolaikinės muziejininkystės standartus.

„Laikantis A. Vienuolio vizijos „paimti klėtelę po stiklu“, turėtų būti renovuota ir išplėsta visos muziejaus kalvos infrastruktūra“, – teigia V.Balčiūnas, siekiant, kad klėtelė, kaip Anykščių fenomenas, kultūros brangakmenis, būtų iš toli matoma ir nebūtų užblokuota gaubto gniaužtų, kaip yra dabar.
Anot V.Balčiūno, muziejaus infrastruktūros plėtrai bei renovacijai dabar yra itin palankus metas.

„Ypač jei 2027 metai bus paskelbti A.Baranausko klėtelės – muziejaus metais ar Lietuvos memorialinių muziejų metais, o Anykščiai galbūt vėl 2027 metais taptų Lietuvos kultūros sostine bei įsijungtų į europinių tinklų (pirmiausia – Kultūros kelių) programas“,- parengtoje medžiagoje dėsto V.Balčiūnas. Jis atkreipia dėmesį, kad garsių rašytojų, menininkų namai Europos provincijose po kūrėjų mirties ne tik saugomi ir atveriami visuomenei, bet jų paminklinė aplinka iš privataus pobūdžio vilų pritaikoma visaverčiam šiuolaikiniam patogiam lankymui – įrengiamas Lankytojų aptarnavimo terminalas su parodų sale, kavine, informacine sale, kita būtina lankytojams infrastruktūra. Taip pat prie garsių kūrėjų vilų statomos kamerinės renginių daugiafunkcės salės (60 – 100 vietų), kur lankytojai gali peržiūrėti video, pasiklausyti koncerto, dalyvauti pokalbiuose, knygų pristatymuose, kultūros vakaruose. Anykščių muziejaus kalva yra giliai įstrigusi sovietmetyje, ji neturi net minimalių svetingumo ir socialinio patogumo sąlygų – WC yra toli, už tvoros, kitoje gatvės pusėje, nors muziejų normos reikalauja visur įrengti tualetus, sudaryti galimybę lankytojams prisėsti, ramiai susikaupti. To Anykščiuose, dviejų kūrėjų atminties muziejuje, nėra. Todėl, kad ir pavėluotai, pasitinkant Klėtelės – muziejaus šimtmetį, kuris bus minimas nacionaliniu mastu 2027, tai turi būti padaryta taip, kad šie objektai būtų patrauklūs ir lankytojai būtų priimami su šiuolaikiniu svetingumu ir tinkamomis sąlygomis. Štai Poškos Baubliai, kai 2012 m. buvo minimas pirmojo Lietuvos muziejaus 200 jubiliejus, buvo perdengti daug erdvesniais puikaus dizaino gaubtais, sukurta lankytojų aptarnavimo infrastruktūra. To paties reikia Anykščių muziejinėje kalvoje, kad ji būtų tikros šiuolaikinės muziejininkystės kokybiškas pavyzdys, o ne atgyvenusios infrastruktūros ir patrauklių ekspozicijų neturintis anachronizmas.

Klėtelei iškilusi grėsmė

Anykščių rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Daiva Gasiūnienė „Anykštai“ sakė, kad A.Baranausko klėtelės būklę įvertino kultūros paveldo objektų prevencinės priežiūros projektą „FIXUS Mobilis“ vykdantys specialistai, kurių projektas yra finansuojamas Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo lėšomis. Specialistai jau trečius metus Lietuvoje vykdo kultūros vertybių registre esančių pastatų ir kitų statinių apžiūras, atlieka priežiūros darbus, teikia konsultacijas savininkams ir valdytojams, kaip prižiūrėti ir rūpintis turimais kultūros paveldo objektais.

„Specialistai nustatė, kad klėtelės medinės dalies būklė yra prasta ir statiniui iškilusi grėsmė. Kai mes tai sužinojome, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojas investicijoms, vadybai ir plėtrai, Anykščių rajono savivaldybės Kultūros tarybos narys V. Balčiūnas pateikė savivaldybei pasiūlymus, kaip klėtelę išsaugoti.
Mes nusprendėme muziejinei kalvai skelbti projekto konkursą, kol kas šiam konkursui yra rengiami dokumentai. Ieškosime geriausio architektūrinio sprendimo, kaip klėtelę apgaubti, kad ji būtų saugi“, – žadėjo D.Gasiūnienė.

Paragino nuimti vizualizacijas

Šiemet viešojoje erdvėje vėl buvo kilę daug diskusijų apie tai, kad nuo A.Baranausko klėtelės gaubto reikėtų nuimti langus uždengiančias instaliacijas. Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja D.Gasiūnienė sakė, kad ji kreipėsi į muziejų dėl to, kad instaliacijos nuo gaubto būtų nuimtos.
„Paraginau tai padaryti kuo greičiau. Kai iš Panevėžio miesto savivaldybės grįžau dirbti atgal į Anykščių rajono savivaldybę, su direktoriumi Antanu Verbicku, muziejaus kuratoriumi Tautvydu Kontrimavičiumi labai gražiai susitarėme ir vizualizacijos nuo dviejų klėtelės gaubto langų buvo nuimtos, už gaubto buvo įrengtos žaliuzės, kad būtų galima pritemdyti patalpoje šviesą, kai rodomas kinas. O dėl kitų vizualizacijų nuėmimo nuo gaubto… Mes laukiame, kada jos bus nuimtos, – liko dar dvi vizualizacijos“, – sakė D.Gasiūnienė.

Piktina, kad nurodinėja savivaldybė

Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius A.Verbickas, iš „Anykštos“ išgirdęs klausimą, ar nuo A.Baranausko klėtelės gaubto jau nuimtos vizualizacijos, kurias nuimti paprašė vyr. architektė D.Gasiūnienė, net pyktelėjo: „Kodėl jos turi būti nuimtos? Tai yra ekspozicijos dalis.
Dirbu muziejuje daugiau nei 30 metų, tačiau per tuos darbo metus dar nebuvo, kad savivaldybė reguliuotų, ką nuimti ar ką uždėti. Pakalbėjimų ir nuomonių visada būna dėl visokių dalykų.“

Kita vertus, per trisdešimties metų muziejininkystės patirtį turinčio V. Balčiūno požiūriu, ant autorinio statinio langų fasadinės pusės uždėtos dekoracijos yra visiškas absurdas, kuris ne tik darko J. Kvašio autorinį darbą, bet iš lankytojų atima galimybę pamatyti statinį iš autoriaus sukurtų perspektyvų. V. Balčiūno nuomone, per pandemiją, kai muziejus buvo uždarytas ir klėtelė buvo visai nelankoma, neskoningos ir beprasmės dekoracijos laikymas ant gaubto fasado stiklo atėmė čia užsukantiems žmonėms galimybę bent pro stiklą pažvelgti į klėtelę. Jo nuomone, neįmanoma suprasti muziejaus direktoriaus savivalės, keičiant autorinio pastato vaizdą išsigalvotomis ir jokios prasmės neturinčiomis dekoracijomis.

Jo nuomone, šio muziejaus puoselėtoja T. Mikeliūnaitė, kuri taip vertino gaubto stiklinės fasadinės sienos iš tolo atveriantį klėtelės vaizdą, karste apsivertų, jei tai pamatytų. V. Balčiūno nuomone, ši beprasmė dekoracija, teisėtai piktinanti kultūros visuomenę, padaryta ne dėl kultūrinių paskatų, o dėl finansinių motyvų, taip priverčiant lankytojus susimokėti už klėtelės apžiūrėjimą.

Grėsmių nemato

Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja D.Gasiūnienė „Anykštai“ pasakojo, kad A.Baranausko klėtelės medinės dalies būklė yra prasta ir jai esą iškilusi grėsmė, tačiau muziejaus direktorius A.Verbickas tikino, kad „su klėtele viskas gerai.“
Muziejaus direktorius A. Verbickas prisiminė, kad paskutinį kartą Prano Gudyno restauravimo centro specialistai A.Baranausko klėtelę apžiūrėjo maždaug prieš dešimtmetį. Tuo metu buvo valomas šiaudinis klėtelės stogas.

Jubiliejaus programa priklausys… nuo gaubto

Pasidomėjus, kaip muziejus ruošiasi paminėti pirmojo Lietuvos memorialinio muziejaus šimtmetį, A.Verbickas kalbėjo: „Tai, kas susiję su strateginiais dalykais, čia, kaip sakoma, sprendimai susiję su daugeliu veiksnių ir nebūtinai mes čia kam galime daryti įtaką.
O tai, kas priklauso nuo muziejaus, bus albumas, skirtas A.Baranausko klėtelės istorijai. Nacionaliniu mastu taip pat atsiras poreikis daryti įvairias programas. Bet žiūrint į šios akimirkos kontekstą, labai svarbu, kokia bus A.Baranausko klėtelės gaubto ateitis. Per metus tai turėtų paaiškėti, o tada ir kai kurie dalykai bus aiškesni, pavyzdžiui, kaip keisis ekspozicijų erdvė ir visa kita.“

Ragina klėtelę „išgaražinti“

Beje, Anykščių kurortizavimo koncepciją parengęs žinomas Lietuvos architektas Audrys Karalius taip pat paragino Anykščių rajono savivaldybę pakeisti A.Baranausko klėtelės gaubtą nauju. Nevengiantis skambių metaforų architektas pasiūlė klėtelę „išgaražinti“.
„Šiek tiek konsultavausi su Anykščių rajono savivaldybės vyr.architekte D. Gasiūniene. Ji taip pat mano, kad 1958 metais pastatytas klėtelės gaubtas įrengtas pagal sovietmečio galimybes, bet, praėjus tiek metų, svarbu galvoti apie klėtelės „vizualinį išvadavimą“. Ji galėtų matytis po berėmio stiklo gaubtu, „dalyvauti“ mieste tiek dieną, tiek apšviesta vakare. Tai būtų labai stiprus projektas“, – šių metų pradžioje pristatydamas Anykščių kurortizavimo koncepciją kalbėjo architektas A.Karalius.
Atlikti archeologiniai tyrimai

Beje, Anykščių rajono savivaldybės užsakymu muziejaus kalvoje šią vasarą jau atlikti archeologiniai tyrimai, juos atliko architektas Gintautas Zabiela. Tyrimai atlikti siekiant išsiaiškinti ir nustatyti senosios Baranauskų sodybos teritorijoje buvusių statinių bei pastatų vietas bei jų išsidėstymą buvusioje sodyboje. Pasak muziejaus direktoriaus A.Verbicko, archeologiniai tyrimai užtruko savaitę.
Tai pirmoji įžanga į muziejaus kalvos pertvarką. Kiek galėtų kainuoti naujo A.Baranausko klėtelės gaubto įrengimas – nežinoma. Lėšų tam tikimasi gauti iš Vyriausybės.
Apie A.Baranausko klėtelę

1839 metais poeto A. Baranausko tėvai klėtelę, kurioje 1858 – 1859 metų vasaromis poetas parašė savo pagrindinį kūrinį „Anykščių šilelis“, iš Jurzdiko perkėlė į Ažupiečius, nes, kitapus upės nusipirkę žemės, persikėlė į šią vietą.

Baranauskų šeimai klėtelė tarnavo kaip ūkinis pastatėlis. Iki dabar klėtelėje išlikę aruodai, į kuriuos pildavo grūdus, o nesudėtinga ūkio buhalterija buvo vedama kreida brėžiant brūkšnelius durų staktoje.

A.Baranauskas, parvažiavęs atostogų į Anykščius iš Žemaitijos, iš studijų Varnių kunigų seminarijoje, įsikurdavo klėtelėje, čia ilsėdavosi, skaitydavo, užsiimdavo kūryba.
1904 metais mirus sodybą valdžiusiam Jonui Baranauskui, poeto broliui, senosios Baranauskų sodybos šeimininkais tapo Žukauskai, sklypas atiteko Antano Baranausko giminaičiui rašytojui Antanui Žukauskui-Vienuoliui. Jis klėtelėje ėmėsi kurti ir 1927 metų gegužės 1 dieną atidarė muziejų.
Kiekvienų metų darbo plane Vienuolis rašydavo: „paimti visą klėtelę po stiklu“. Gaubtu A.Baranausko klėtelė buvo uždengta 1958 metais, gaubto projekto autorius – architektas J.Kvašys.

A.Baranausko klėtelė nuo 1993 metų yra Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių registro objektas, istorinis architektūrinis nacionalinės reikšmės paminklas.2026 metais klėtelei, kaip statiniui, sukanka 200 metų, o 2027 metais bus minimas klėtelėje įkurto pirmojo Lietuvos memorialinio muziejaus 100-metis.

The post Ar jubiliejų klėtelė pasitiks po stikliniu gaubtu? appeared first on Anyksta.lt.

Rytinėse pamaldose vietiniam klebonui kan. Petrui Baniuliui talkino buvęs Anykščių vikaras, nūnai Saločių klebonas kun. Nerijus Papirtis. Jis džiugiai pasveikino susirinkusius, o pamoksle kalbėjo apie žmogiškąją lemtį nusveriantį gebėjimą keistis. Keisdamas save žmogus keičia ir aplinką, neleidžia atsirasti bedugnei tarp gėrio ir blogio. Amžinybėje pasilieka tik meilė ir geri darbai.

Man teko garbė skaityti pranešimą „Alpių seserys Anykščiuose“.

Pasak įvairių istorinių šaltinių, Šv. Kryžiaus vienuolyno seserys iš Šveicarijos (jų centras – Ingenbolio miestelyje, Švyco provincijoje, aukštųjų Alpių prieškalnėse) į Anykščius atvyko 1922 m. rugpjūtį. Jų tikslas – pagelbėti iš ilgametės priespaudos kylančiai, karo suniokotai jaunai Lietuvos valstybei. Skleisti krikščionišką meilę ir europietišką kultūrą.

Įsikūrė jos dideliame ūkyje ant Šventosios upės kranto, kurį nupirko dvi pamaldžios panevėžietės. Jų garbei ta vieta pavadinta Sofijava. Vienuolynas oficialiai pradėjo veikti rugsėjo 12 d.. Tų pačių 1922 metų spalio 1 – ąją ėmė veikti Kryžiečių pradžios mokykla. Iš pradžių mokė tik pirmų dviejų skyrių mokinukus, o jiems augant atsirado ir dar du skyriai – trečiasis ir ketvirtasis.

Mokytojomis dirbo vienuolės ir kandidatės į seseris. Inspektoriaus apsilankymo mokykloje 1924 metų balandžio 8 dienos ataskaitoje rašoma, kad keturiuose skyriuose mokosi 140 mokinių, juos moko mokytojos Olimpija Rajunčaitė ir Antanina Volodkaitė, mokyklą visiškai išlaiko vienuolynas, savivaldybė tik parūpina šiek tiek malkų. Visi norintys nesutilpdavo, o tėvai nepaliaudami prašydavo: „Priimkite vaiką į mokyklą, nors jis besimokydamas sėdėtų ir ant grindų…“ Mokyklų inspektorius, apsilankęs 1925 metų balandžio 22 – ąją, rašė: „Mokykloje švaru, pavyzdinga tvarka. Jaučiasi vienuolių dvasia, punktualumas, darbštumas, sąžiningumas, pasišventimas. Tokių mokyklų su atsidavusiomis darbui mokytojomis bei nuoširdžiai mylinčiomis vaikučius reikia tik pageidauti ir daugiau Lietuvoje.“

Šv. Antano kalendoriuje, išleistame 1933 metams tėvų pranciškonų, rašoma, kad Šv. Kryžiaus seserų misijoje Anykščiuose veikia 3 komplektų pradžios mokykla, kurią žiemos metu lanko 174, o vasaros – 100 mokinių. Nuo 1930 metų veikia ir vaikų darželis, kurį kongregacija išlaiko savo lėšomis, o lanko 50 (daugiausia biednuomenės) vaikų. Vienuolės visos parapijos vaikus pavasarį rengia pirmajai išpažinčiai bei komunijai, rudenę – Šv. Rožančiaus brolijon. Seserys lanko ligonius, šelpia pavargėlius, dalyvauja Šv. Vincento Pauliečio, Tretininkų draugijų, Katalikų veikimo centro ir Vyskupo Valančiaus liaudies universiteto veikloje. Užsienyje seserys daugiausia darbuojasi ligoninėse, prieglaudose, mokslo įstaigose, misijos veikia Indijoje, Kinijoje, Amerikoje. Rašoma, kad norinčios į vienuoliją stoti merginos privalo būti doros, sveikos, šeimoje neturi būti proto arba chroniškomis ligomis sergančių asmenų, gimusios teisėtoje moterystėje, iki 25 metų baigusios bent jau pradžios mokyklą, trisdešimtmetės ir vyresnės – aukštesniąją. Kandidatės turi būti pakankamai gabios, bet turinčios atsinešti mažą kraitelį.

Po šešiolikos sėkmingo apaštalavimo metų, matydamos, kad Lietuvoje jau pakanka savų pajėgų vykdyti jų pradėtą misiją, 1936 m. rudenį sugrįžo į Šveicariją. Kartu į tolimą kraštą darbuotis ordino vienuolynuose išvyko daugiau nei šešiasdešimt lietuvaičių. Tarp jų Magdalena Baltakytė ir Jolita Bagdonaitė iš Anykščių, Krispa Sereikaitė iš Kurklių bei viešintiškė Gualberta Užaitė. Anykščiuose jų veiklą tęsė Švč. Jėzaus Širdies seserys – Širdietės, o jų darbus nutraukė Lietuvą okupavę sovietai.

Kryžiečių indėlis į Anykščių pažangą akivaizdus: jos įkūrė pavyzdinę pradžios mokyklą, pirmąjį vaikų darželį, planingai rūpinosi socialine globa. Tad savo pirmtakėmis Kryžietes galėtų laikyti mūsų krašto darželių bendruomenės, taip pat Antano Vienuolio progimnazija. Alpių seserys vertos deramo paminklo ar bent jau simbolinio kryžiaus buvusioje Sofijavoje, veikusioje dabartinėje J. Jablonskio gatvėje, ir tai ne vien parapijos, bet ir visuomenininkų bei rajono savivaldybės reikalas. Tikėtina, kad apie tai jau bus kalbama artimiausiame rajono kultūros tarybos susirinkime.

Šią dieną minėtos vairuotojų ir visų keliautojų šventės proga šventinti automobiliai ir kitos transporto priemonės. Šv. Sakramento pagarbinimo valandėlę vainikavo didinga, spalvingu vėliavų šilku šnaranti procesija.

Spindintis kryžius, spindinti maršalkos lazda, didžiosios vėliavų „karūnos“, skambantys varpeliai, smilkalo dūmai, šventos giesmės. Vietinio choro giesmes šventiškai papildė svečių – mecosoprano Dovilės Povilionytės, soprano Gabijos Utaraitės bei vargonininko Kajaus Rudžionio – atliekami kūriniai.

The post Atlaiduose minėtas vienuolyno šimtmetis appeared first on Anyksta.lt.

Būdavo daug krikštynų ir tuoktuvių

Buvęs Anykščių savivaldybės mero pavaduotojas, buvęs Tarybos narys, visuomenininkas Valentinas Patumsis taip pat buvo ir Dabužių Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios pastoracinės tarybos pirmininkas, vaikystėje lankęs šią bažnyčią.

„Esu gimęs Dabužių „pasienyje“ – tarp anuometinių Kavarsko ir Anykščių rajonų. Tais laikais Dabužiuose susidūrė praktiškai trys rajonai: Anykščių, Kavarsko ir Troškūnų, o mes priklausėme Dabužių parapijai. Šiuo metu jau retokai apsilankau Dabužių bažnyčioje – turbūt porą kartų per mėnesį. Situacija bažnyčioje, kurią šiuo metu matau, yra apverktina… Kartais bažnyčioje būna aštuoni žmonės, jei su choristais – dešimt. Labai retai kada ateina apie dvidešimt žmonių – tuomet sakau, kad susirinko gausiai. Bažnyčioje lankosi tik senukai ir moterys… Dabužiečiai, nežinau kodėl, bet nėra labai uolūs bažnyčios lankytojai. Žinoma, daugelio jų ir nebėra. Atsimenu, jaunystėje parapijiečių buvo gal per 600, o dabar, man atrodo, ir dviejų šimtų nebėra. Dabužių parapijai priklauso Pirmieji bei Antrieji Dabužiai, Margiai, Pukeniai, Vaivadiškis, Pagiriai – nemažai kaimelių, tik jie jau labai ištuštėję. Bet bažnyčioje gieda vietiniai dabužiečiai“, – apie Dabužių parapiją pasakojo V. Patumsis.
Pašnekovas sakė, kad ryškiausia dabužiečių bažnytinė šventė – tai tituliniai Kristaus Žengimo į dangų a

laidai: „Taip pat aktyviai švenčiam ir Žolinę. Per atlaidus, didžiąsias šventes, be jokios abejonės, daug išvykusių dabužiečių susirenka, kaimas atgyja.“
V. Patumsis atsimena, kaip vaikystėje šioje bažnyčioje patarnaudavo Mišioms: „Būdavo, jei eini Komunijos, tai iš vakaro nevalgai, jau vos ne siūbuoji ryte (juokiasi). Dabar viskas paprasčiau, laisviau. Nors ir sovietiniais laikais, bet turėjom savo kleboną Serapiną Žvinį, kuris ir gyveno vietoje. Mišios būdavo praktiškai kiekvieną rytą net ir šiokiom dienom. Anksčiau kai kas buvo ypatinga – labai daug būdavo krikštynų, jungtuvių. Matyt, žmonės tais laikais negalėjo miestuose labai afišuotis, todėl slėpdavosi, o Dabužiai kaip tik ir yra nuošaliau. Dabar, man atrodo, praėjusiais metais nebuvo čia nė vienų krikštynų, jau nekalbu apie jungtuves“.
„Dar iš vaikystės įstrigę (aš Dabužių mokyklos nelankiau, ėjau į Ažuožerius), seserys pasakodavo, kad prie bažnyčios stovėdavo tokia aktyvi mokyklos direktorė ir „registruodavo“, kas eina į bažnyčią, ir po to mokykloje juos „šokdindavo“, – apie vaikystę Dabužiuose pasakojo V. Patumsis.

Džiaugiasi širdis

Buvęs Dabužių parapijos administratorius kan. Stanislovas Krumpliauskas „Anykštos“ redakcijai atsiuntė laišką, kuriame papasakojo apie bažnyčioje atliktą remontą, džiaugėsi parapijiečiais.
„Dabužių Kristaus Žengimo į dangų parapiją iš pradžių aptarnavo Troškūnų, vėliau – Anykščių kunigai. Kurį laiką dar aptarnavo Traupio klebonas Gintautas Gudas, tačiau jam atsisakius kunigystės, Panevėžio Vyskupas J. Preikšas Dabužių parapiją paskyrė aptarnauti Anykščių parapijos kunigams.
Prieš Vyskupo vizitaciją darėme didelę parapijiečių talką: nušveitėme tvorą, nulupome samanų luitus, kuriais buvo apaugusi, iššveitėme takelius, išdažėme grindis. Atvažiavęs vyskupas net nustebo: šventovė atrodė neatpažįstama.

Visada džiaugiausi Dabužiais, ne vien tik todėl, kad į juos vedė geras kelias, bet ir gerais, nuoširdžiais žmonėmis. Susipažinę su parapijiečiais, įsteigėme pastoracinę tarybą, kuri daug talkino ir visada buvo svarbi bažnyčios reikaluose. Vargonininkas Rimvydas Griauzdė greit subūrė chorą. Didžiausias darbas tuo metu atrodė surasti meistrus, galinčius ištiesinti pasvirusį bažnyčios bokšto kryžių. Iš tiesų, bažnyčioje padarėme kapitalinį remontą: nudažytas stogas ir vidus, sutvarkytas šventorius ir rūpestingai tvarkomas kunigo S. Žvinio kapas.

1999 m. šv. Mišiomis ir minėjimu Dabužiuose pažymėtos Konstantino Sirvydo, jėzuito, profesoriaus, vieno iš lietuvių raštijos pradininkų, 420-tosios gimimo metinės. Menininkas Jonas Žukas – K. Sirvydui skirto paminklo, pastatyto 1988 metais Sirvydų kaime, autorius – išskirtinė asmenybė: įdomus pašnekovas, nuoširdus, meniškos sielos žmogus. Tarėmės, kaip atnaujinti paminklą. Suorganizavus talką ir sutvarkius aplinką, tarp laukų stovintis paminklas nebeatrodė saugiai, todėl 2009 metais iš Sirvydų kaimo paminklas buvo ne tik perkeltas į Dabužius, bet ir restauruotas. K. Sirvydo, žymaus žmogaus, atminimui saugoti parinktas bažnyčios šventorius, kaip garbinga vieta.

Dabužių kaimo bendruomenė įkurta 2009 metais, buvau jos pirmininkas. Labai džiaugiuosi, kad darbai nenuėjo veltui.
Buvusi klebonija, kaip ir visur, Dabužiuose buvo nacionalizuota – paversta kolūkio kontora, kuri klaikiai atrodė, buvo labai jau apleista. Rašant projektus, atsivėrė galimybės gauti finansinę paramą. Džiaugiausi, kad šalia visada buvo profesionalūs specialistai, pvz., Daiva Gasiūnienė, Anykščių rajono savivaldybės vyr. architektė. Tvarkant projektus daug padėjo Ilona Dagytė.

Dėkingas esu Patumsių, Peldžių šeimoms, energingai mokyklos direktorei Aušrai Sapkauskienei bei kitiems parapijiečiams ir choristams.
Projektas buvo patvirtintas ir įvykdytas: senosios klebonijos vietoje pastatyta nauja, vadinama Parapijos – Bendruomenės namais (įrengta koplyčia, salė, sutvarkytas vandentiekis, kanalizacija, antrajame pastato aukšte įkurdinta tremtinio, politinio kalinio Vaclovo Tučinsko (1914-1992) darbų kolekcija). 2012 m., prieš išvykdamas tarnystės į Dusetas, pašventinau ir įteikiau Linai, bažnyčios prižiūrėtojai, raktą. Džiugu ir keista, kad tiek laiko praėjus, neretai sulaukiu telefono skambučių ir pranešimų, kuriais kreipiamasi į mane, kaip į bendruomenės pirmininką. Visiems aiškinu, kad jau dešimtmetis, kai klebonauju kitose parapijose, tačiau žmonės nustemba ir aiškina, jog mano numerį randa internete.

Neretai susitinku anykštėnus, skaitau žiniasklaidoje, matau ir „Facebook‘e“, kad Dabužių bendruomenė gražiai tvarkosi. Miela žinoti ir girdėti. Žinau, kad jau daug kas pasikeitė – nebeliko ir senųjų gyventojų, tačiau šiems dėsniams mes nesame pavaldūs“, – rašė kunigas kan. S. Krumpliauskas.

Kunigavo ir žymūs šventikai

Dabužiuose pirmieji Dievo namai atsirado apie 1800-uosius metus: kaime buvo pastatyta medinė koplyčia. Daug vėliau, 1916 metais, į Dabužių koplyčią atvyko ir pirmasis kunigas – iš Rokiškio rajono kilęs garsus knygnešys Jonas Baltušis, kuris tuomet buvo Anykščių parapijos kunigas. Kunigaudamas Dabužiuose jis gyveno Mažųjų Dabužių dvare, prie koplyčios pristatė zakristiją. J. Baltušis Dabužiuose kunigavo ketverius metus, vėliau, 1922-aisiais, buvo pastatyta nauja klebonija, o kunigas Mykolas Ruseckas pastatė parapijos ūkio pastatus, įkūrė plytinę bažnyčiai statyti, įsteigė kapines.

1929 metais kunigo Ignoto Bernotavičiaus iniciatyva pradėta statyti dabartinė mūrinė bažnyčia. Pablogėjus sveikatai, I. Bernatavičius nebaigė statybų ir 1934 metais perdavė Dabužių parapiją kunigui Bronislovui Masiokui. Tais pačiais metais naująją Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią pašventino Anykščių dekanas, kanauninkas Juozapas Norvila. Dabužių bažnyčia 1940-aisiais konsekruota, iš Pienionių dvaro koplyčios gavo liturginio inventoriaus.

Dabužių bažnyčios pastatas yra mūrinis, netinkuotas, turi neogotikos bruožų. Jis yra vieno bokšto, stačiakampio plano, vidus 3 navų, yra 3 altoriai, kuriuos įrengė šiaulietis meistras Antanas Leviška.
Dabužių bažnyčios Šventorius yra aptvertas metaline tvorele. Jame yra medinis kryžius, kuris dedikuotas Atgimstančiai Lietuvai (1989 m.) bei kunigo Serafino Žvinio kapas.
2009 m. į šventorių iš Sirvydų kaimo perkeltas restauruotas paminklas iš Dabužių apylinkių kilusiam lietuvių raštijos pradininkui, pirmojo lietuvių kalbos žodyno autoriui vienuoliui jėzuitui Konstantinui Sirvydui (skulptorius Jonas Žukas).

Didžiausia šventė – atlaidai

Ilgiausiai Dabužių parapijoje kunigavo kunigas Serafinas Žvinys (1958-1985 m.), kuris po mirties buvo palaidotas šios bažnyčios šventoriuje. 1985–1990 m. Dabužių bažnyčios klebonu buvo Henrikas Bernotavičius, jam išvykus, parapiją administravo kunigas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas (1995–2012 m.), dabar – kunigas Petras Baniulis.

Didžiausi Dabužių parapijos atlaidai – tituliniai Šeštinių, Kristaus Žengimo į dangų, švenčiami šeštąjį sekmadienį po Velykų. Parapijoje taip pat švenčiama Žolinė, rugpjūčio 15 dieną ir Šv. evangelisto Luko atlaidai po spalio 18 dienos.

The post Į Dabužius veda ne tik geras kelias, bet ir žmonės appeared first on Anyksta.lt.