Kalnietiškų Kalniečių pasaulis…

Antrieji Malaišiai

Senoji istorija byloja, kad aukštumos, prie istorinio Svėdasus su Kamajais jungiančio vieškelio, kadaise priklausė visiems žinomam Malaišių kaimui, tam pačiam, kuriame gimė žymiausias šio krašto žmogus, lietuvių literatūros klasikas kan. Juozas Tumas-Vaižgantas. Labai privargdavo sodiečiai į tame kalne esančius žemių rėžius vežiodami mėšlą, iš ten gabendami šieną, javus ir kitokį gėrį į namus. Todėl išmintingi sodžiaus vyrai galvojo, kaip pasilengvinti gyvenimą ir galop nusprendė žemę dalytis kalvose – buvusi žemė, penki valakai, sumatuota sklypais ir atiteko penkiems ten gyventi panorusiems ūkininkams. Taip parapijos sąrašuose atsirado naujas kaimas Aukštutiniai Malaišiai. 1900 metais gyveno po dvi Staniulių ir Nokučių, taip pat Pakšto, Musteikio, Rudoko bei grytelnikų – Dagio ir Rašimo šeimos. Iš viso parapijos sąrašuose įrašyti 53 gyventojai. 

Susitikimai ir atminties trupiniai

Pamenu tą stulbinantį įspūdį, kurį pirmą kartą patyriau įžengęs į tą nuošalų kaimą. Tarsi istorija jo būtų nepalietusi, nors jau didžiųjų klojimų buvo nelikę nei ženklo, tačiau tebebuvo išlikę daug klėčių, senų trobesių, kurie buvo užsilikę senajame kaime, o ne išblaškyti po viensėdžius. Įspūdingai atrodė ir šimtamečiai medžiai, ypač klevai ir didžioji liepa prie Rudokų namų.

Tebegyveno ir senoji Ona Rudokienė. Ji pasakodavo apie savo dėdę kun. Antanėlį, apie caro laikus, mokyklą Kunigiškiuose, kurioje mokydavosi ir dainas dainuodavo ruskai. Apie gimines gyvenusius Petrapilyje, apie Didįjį karą, kiaušinius ir kitokį sodietišką gėrį mėgusius vokiečių kareivius, apie pabėgėlius ir duoneliautojus iš Vilniaus krašto, kuriuos kažkodėl vadindavo „paligonais“, apie neįtikėtiną mainą kuomet už centnerį grūdų ūkininkas gavo auksinį kišeninį laikrodį. Apie geriausiai tarpukariu gyvenusį, kertamąją ir kuliamąją mašinas turėjusį, puikius trobesius pasistačiusį Musteikį, kuris išgyveno bene 97 metus, apie guvų kaimyną Antaną Pakštą, kuris aktyviai dalyvavo pavasarininkų veikloje ir straipsnelius į laikraščius rašydavo. Kalbėdavo ji ir apie nelaimingai mirusius, ir apie velnius, aitvarus, apie pokario baisybes, pradžioje mažytį vos trijų kaimų „Julijos Žemaitės“ kolchozą, kurį vėliau įjungė į „Jaunosios gvardijos“ ūkį. Ir žinoma apie neįtikėtinai greitai prabėgusį, nors ir ilgą gyvenimą.

Su savo naujais bičiulius 1991 metų vasarą keliavome po Svėdasų kraštą, aš tuoj sumojau, kad ši unikali vieta gali būti įdomi ir jiems. Merginos pagrojo fleita, padainavo, po to senovine daina pradžiugino ir senolė. Pamaloninta neįprasto dėmesio, moteris gėrėjosi merginomis, pažymėjo matyt ponios, kad tokios baltos burnos. Poniomis jos dar tuomet nebuvo.

Adelė Svirkienė – prakauliu veidu, skara apsirišusi moteris didelėmis akimis. Jos namuose buvęs sodžiaus kryžius, kurį nešdavo lankant kryžius laukuose, Kryžiaus dienų apeigose, pavasarį, o taip pat mirusius palydint į kapines. Kur tas kryžius vėliau dingo, tai tik vienas Dievas žino, o štai moteris nerimo sugauta išėjo laukais, pražuvo. Surado po kelių parų, tačiau jos gyvybės siūlas labai greitai nutrūko.

Atrodytų dar taip neseniai, nors jau bus keli metai, gyveno ir Aldona Rudokaitė. Didžiulėje troboje glaudėsi viena, atrodė – tarsi vienišas keleivis didžiuliame beveik be jokios krypties į amžinybę plaukiančio laivo keleivė. Mirtis ištiko staiga, kokia tik šiais įtampomis supančiotais laikais ir tebūna.

Tačiau gyvybė dar yra – bene pačioje ilgiausioje, iš to ilgumo net kiek palinkusioje, jau didesniais išpjautais langais, geriau apsaugotoje gryčioje gyvena senosios Pakštų giminės palikuonė Dalia Kraptavičienė. Tą 2019 metų lapkričio popietę mums žengiant pagarbos žygio „Vėlinių vėliavos Viesulo vėjuose“ skirto Alberto Nakučio – Viesulo ir jo būrio vyrams atminti, tuojau mus pastebėjo, į kiemą, o po to ir į kaimo gatvę išėjo, mielai pasišnekėjo, pasigėrėjo, paklausė. Taip gražu buvę tokį, daugiau nei dviejų dešimčių smagių vyrų ir moteriškių, pulką, žaliomis uniformomis, spalvingomis vėliavomis marguojančių, Malaišių, Kunigiškių link besileidžiančių, besnaudžiančiame sodžiuje pamatyti. Įvykis…

Senojo kaimo egzotika

Kelios trobos sustatytos galais viena šalia kitos, yra tokių kampelių kur pajunti to senojo, jau į nebūtį išėjusio lietuviško, gatvinio kaimo žavesį. Troba prie trobos, vos nesiremia stogais, kai jie buvo šiaudiniai, tai greičiausiai ir susisiekdavo.

Gryčios dviejų galų, langai jau beveik visur naujoviški, pasipūtę, pažaliavusiomis netašytų sienojų sienomis tvartai. Bene pora klėčių. Viena dviejų patalpų su vežimine per vidurį, raštuotomis durimis, antroji gi, visai mažytė, tokia ir kokiai nors tautiškai, panašiai į Baranausko „šilelį“ poemai rašyti, savo romantiška ramybe, jaukumu tinkanti. Ta ilga Rudokų troba, nublukęs, ant parudavusios skardos išrašytas numeris „B. RUDOKAS 1“  – užsilikęs dar iš tarpukario laikų. Geras pavyzdys dabartiniams „dviračių išradėjams“ – be jokių gatvių: tik kaimas, sodybos numeris ir savininko pavardė su pirmąja vardo raide išrašyta. Tarp aukštų atvašynų, krūmynų stūkso modernių formų – gerokai aukštesnė, dideliais langais, tad ir šviesesnė, čerpių stogu dengta Musteikio troba.

O kaip gražu čia būdavę, ypač jau šiokioje tokioje pakalnėlėje ties Rudoko sodyba, eilėmis, storus kamienus ištiesę didžiuliai klevai, liepa milžinė. Tačiau palengva, prisibijant, kad kuris milžinas vėtros palaužtas ant stogo visu svoriu neužgriūtų, vieną po kito iškirto visus šimtamečius ir vyresnius gražuolius. Tuščia, neįprastai nyku pasiliko. Kas nepamena – tam vis tiek. O man jau kitaip, man nejauku.

Pamatyti mirusį kaimą. Žvelgti į jo vis nykstantį grožį, vis į pilką neviltį pavirstantį žavesį. Sustojęs sodžiaus viduryje, jei imtum ir staiga pamatytum žmogų, ar kaip Šventame rašte parašyta, pamatytum žmogaus pėdsaką – labai apsidžiaugtum. Prieš 120 metų gyveno pusšimtis sodiečių, o dabar nebeliko nei vieno. Ir čia ne kokiame užkampyje, bet pačioje Aukštaitijos širdyje, prie didelio ir judraus kelio…