Jis vyks aštuoniuose Lietuvos miestuose ir keturiose namų kino platformose.

„Festivalis šiemet pasiūlys ir meilės istorijų, ir šiurpu krečiančios realybės atspindžių, ir subtilios komedijos, ir nuotaikingos animacijos mažiausiems“, – teigia organizatoriai.

Lietuviškų filmų konkursinėje programoje varžysis dešimt darbų, žiūrovų patogumui jie suskirstyti į dvi nacionalines programas.

Tarptautinės konkursinės programos filmai suskirstyti pagal temas: „Scenos iš šeimyninio gyvenimo“ nagrinės šeimos ir artimųjų santykius, „Išsiilgę meilės“ atskleis įvairiausias meilės formas bei svarstys, ko gi reikia jai išsaugoti. Programa „Be išeičių, išskyrus vieną“ žiūrovo klaus, ar mes tikrai visuomet norime tas išeitis rasti, o „Pakeliui“ filmai paskleis vilties jausmą.

Programos „Dėmesio!“ pagrindinės žvaigždės bus buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas bei COVID-19, programos „Pavojingas ruožas“ filmus lydės grėsmės nuojauta.

Retrospektyvų gerbėjams sudaryta režisieriaus Lauryno Bareišos trumpųjų filmų programa.

Festivalio rengėjai pranešė šiemet išpildę seną svajonę – pristatyti komedijos filmų programą. 

Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje taip pat svečiuosis festivalis „Kreivės“, pristatysiantis geriausius savo filmus LGBTQ+ temomis. Programa „Kai susitinka istorijos“ kvies naujomis akimis pažvelgti į migruojančių žmonių gyvenimus, o „Europos istorijos“ atskleis, kokios temos šiandien aktualiausios jaunajai žemyno kūrėjų kartai.

Vaikams siūloma programa „Animaciniai nuotykiai“.

Penktadienį Vilniuje ir Šiauliuose, o šeštadienį Klaipėdoje vyks vienas populiariausių festivalio renginių – „Kino naktis“. Septyniolikos filmų programa truks penkias valandas.

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis vyks sausio 12–18 dienomis kino teatruose Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Ukmergėje, Gargžduose, Tauragėje ir „ŽMONĖS Cinema“, „GO3“, „Cgates“, „Skalvijos“ virtualiose namų kino platformose.

Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis yra vienas didžiausių tik trumpametražius filmus rodančių festivalių Baltijos šalyse.

Vaizdo siužete – Svėdasų seniūnijos Moliakalnio kaime nufilmuotas „Pirmas sekmadienis po pirmos pilnaties“ (rež. Greta Griniūtė, Lietuva, 2022, vaidybinis, 15 min.)

The post Vilniuje prasideda trumpųjų filmų festivalis appeared first on Anyksta.lt.

Laureatai šiemet buvo skelbiami tiesiogiai atnaujinamomis tinklaraščio žinutėmis, be įprasto skaisčiausių Holivudo žvaigždžių spindesio.

Režisierės Jane Campion (Džein Kampion) „Šuns galia“ tapo antruoju moters režisuotu filmu, laimėjusiu „Auksinį gaublį“ geriausios draminės  juostos kategorijoje. Šis filmas taip pat pelnė apdovanojimą už geriausią režisūrą, o jame suvaidinęs Kodi Smitas-McPhee (Kodis Smitas-Makfis) buvo pagerbtas kaip geriausias antraplanis aktorius.

Steveno Spielbergo (Stiveno Spilbergo) perkurta „Vestsaido istorija“ pripažinta geriausia kino komedija arba miuziklu. Be to, apdovanojimai skirti geriausia aktore pripažintai Rachel Zegler (Reičel Zegler) ir geriausiai antrojo plano aktorei Arianai DeBose (Arianai Debouz).

Geriausiu aktoriumi paskelbtas Willas Smithas (Vilas Smitas), suvaidinęs dramoje „Karalius Ričardas“ (King Richard), o geriausia aktore – juostos „Being the Ricardos“ žvaigždė Nicole Kidman (Nikol Kidman).

Tuo metu pagrindinius televizijos apdovanojimus susižėrė HBO draminis serialas „Succession“.

Vis dėlto nė viena iš šių žvaigždžių „Auksinių gaublių“ ceremonijoje nedalyvavo.

„Auksinių gaublių“ ceremonija tradiciškai pagal svarbą Holivudo apdovanojimų sezonui nusileisdavo tik „Oskarų“ dalyboms, bet jos patikimumu buvo suabejota, taip pat iškilo abejonių dėl renginio ateities, išsivysčius didelio masto nesutarimams dėl organizatorių etikos.

Dėl „Auksinių gaublių“ skyrimo balsuojanti Holivudo užsienio spaudos asociacija (HFPA), turinti tik kiek daugiau nei 100 narių, nušviečiančių pramogų pasaulio įvykius ir bendradarbiaujančių su užsienio leidiniais, buvo kaltinama rasizmu, seksizmu, priekabiavimu ir korupcija. 

„Aukstinių gaublių“ teikimo ceremonija ankstesniais metais pritraukdavo milijonus televizijos žiūrovų ir teikdavo peno įnirtingiems debatams ir memams socialiniuose tinkluose..

Šiemet, kaip ir pernai, teisę transliuoti šį renginį turinti televizija NBC transliaciją atšaukė. „Auksinių gaublių“ dalyvos netgi nesulaukė didesnio susidomėjimo tarp „Twitter“ vartotojų, kuriems, regis labiau rūpėjo žinia apie JAV komiko Bobo Sageto mirtį.

The post Pagrindiniai „Auksinių gaublių“ apdovanojimai teko „Šuns galiai“ ir „Vestsaido istorijai“ appeared first on Anyksta.lt.

Rudolfas Baranikas – JAV kūręs dailininkas, politinio abstrakcionizmo dailėje pradininkas, vienas žymiausių Anykščių žydų, užaugęs, savo gyvenimo kelią pradėjęs Anykščiuose ir jų niekada nepamiršęs. Daugiau skaitykite:  https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=452

R. Baraniko kūriniai yra Moderniojo meno muziejaus, Whitney Amerikos meno muziejaus, Naujojo Šiuolaikinio meno muziejaus, Hirshorn muziejaus Vašingtone, Stokholmo Moderniojo meno muziejaus, Bruklino muziejaus ir daugelio kitų muziejų bei universitetų kolekcijose.

Vieni žymiausių menininko ciklų – “Napalmo elegijos” bei “Nakties dangaus elegijos”. Būtent šių ciklų įkvėpti, aktorius, performeris Benas Šarka, kino operatorė Kristina Sereikaitė bei kino režisierius Linas Mikuta sukūrė kino performansą “Elegija Rudolfui Baranikui”. Performansas buvo nufilmuotas senojoje apleistoje Anykščių sinagogoje. Jame gilinamasi į trapią žmogaus būtį, vizualiai apmąstomos kraupaus XXa. istorinės peripetijos. Būtis per buitį susilieja su praeitimi ir užduoda klausimus dabarčiai.

Nors performansas bus rodomas kaip kino seansas, jo įgarsinimas vyks gyvai, o jį atliks performanso autorius Benas Šarka.

Performanso autorius – Benas Šarka

Operatorė – Kristina Sereikaitė

Režisierius – Linas Mikuta

Gyvas įgarsinimas – Benas Šarka

Trukmė – 1 val.

The post Kino performansas appeared first on Anyksta.lt.

Kaip antradienį informavo Lietuvos kino centras, šiam filmui bus suteikta galimybė pretenduoti ir į geriausio tarptautinio, ir į dokumentinio filmo nominacijas „Oskaro“ apdovanojimuose. Pretendento į „Oskarą“ rinkimų atranką organizuoja Lietuvos kino centras ir Lietuvos kinematografininkų sąjunga.

„Dėkoju komisijai už pasitikėjimą „Šuoliu“. Laisvės tema man visada buvo svarbi, ir Simo drąsus šuolis, Šaltojo karo metais sujaudinęs ir suvienijęs tūkstančius žmonių abipus Atlanto, įkvėpė mane papasakoti jo istoriją. Tikiuosi, kad jis įkvėps ir kitus dabartiniame neramiame pasaulyje“, – teigia režisierė G. Žickytė.

Anot menininkės, ši istorija parodo, kad kiekvienas žmogus, kiekvienas poelgis yra svarbus ir turi prasmę, ir kad „laisvės troškimas nesunaikinamas net ir tamsiausią valandą“.

Šiais metais dėl teisės kandidatuoti į prestižinį apdovanojimą rungėsi keturi lietuviški filmai, jau pastebėti ir įvertinti tarptautiniuose kino renginiuose: Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“, Andriaus Blaževičiaus „Bėgikė“, Tomo Smulkio „Žmonės, kuriuos pažįstame“ bei minėtas G. Žickytės filmas.

Filmas „Šuolis“ yra kone daugiausia tarptautinių kino festivalių aplankęs ir apdovanojimų sulaukęs pastarųjų metų lietuviškas kino filmas, teigiama pranešime.

Dokumentinė istorija pasakoja apie lietuvių jūreivį Simą Kudirką, sovietmečiu peršokusio iš sovietinio laivo į Jungtinių Valstijų pakrančių apsaugos katerį ir pasiprašė politinio prieglobsčio.

Atrankos komitetą Lietuvoje šiemet sudarė komisijos pirmininkas, režisierius Linas Mikuta, kino kritikė Živilė Pipinytė, režisierius Algimantas Puipa, animacinio kino kūrėjas ir prodiuseris Valentas Aškinis, kino kritikė Lolita Bytautaitė, prodiuseris Arūnas Stoškus ir garso režisierius Jonas Maksvytis.

L. Mikuta, motyvuodamas komisijos pasirinkimą, teigė, jog tai – „jaudinantis bei meistriškai sukurtas dokumentinio kino pasakojimas apie paprasto žmogaus nepaprastą drąsos aktą“.

„Filmas išsiskiria savo profesionalumu ir įtaigumu ir, be abejonės, yra vienas ryškiausių pastarojo laiko kino kūrinių Lietuvoje. Tai filmas, kuris praktiškai neturi trūkumų“, – teigė L. Mikuta.

Filmui tapus oficialiu Lietuvos kandidatu į „Oskarą“, kelias iki nominacijos į apdovanojimą dar nesibaigia. Akademijos komitetai iš visų pasaulio šalių nominuotų pretendentų atrinks geriausius užsienio šalių filmus ir paskelbs finalinį penketuką, kuris ir pateks į galutinį nominuojamų filmų sąrašą, tik vienas jų pelnys „Oskarą“.

Pastaruosius metus Lietuvai atstovavo Alantės Kavaitės „Sangailės vasara” (2015 metai), Kristijono Vildžiūno „Senekos diena“ (2016 metai), Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“ (2017 metai), Arūno Matelio filmas „Nuostabieji Lūzeriai. Kita planeta“ (2018 metai), Audriaus Stonio ir latvių režisierės Kristinos Briedės dokumentinis filmas „Laiko tiltai“ (2019 metai), o praėjusiais metais pretendentu išrinktas lietuvių režisieriaus Karolio Kaupinio vaidybinis filmas „Nova Lituania“.

JAV kino meno ir mokslo akademijos „Oskaro“ premijų įteikimo 94-oji ceremonija vyks kovo 27 dieną.

The post „Oskaro“ apdovanojimams Lietuva teikia G. Žickytės filmą „Šuolis“ appeared first on Anyksta.lt.

„Tarzanas“

Dainos, kurios plito tarp jaunimo, dažniausiai būdavo iš rusiškų kino filmų, tačiau labai greitai pasigirsdavo dainuojamos jau lietuviškai. Net garsųjį amerikiečių filmą „Tarzanas“ lydėjo daina apie džiunglių galiūną ir gražuolę Dženę, kurioje Tarzanas pristatomas kaip džiunglių galiūnas, o Dženė – Tarzano širdis.
Tokie tad buvo pokario metų smagumai. S. Šlepiko tėviškė Čižiškių kaime, netoli Alantos, tačiau visai trumpai tenai Stasys tegyveno. Niekas taip ir nepaaiškino, kodėl labai greitai pervažiavo gyventi į kitą vietą – prie Jūžintų, kur tėvai vertėsi dirbdami 7 hektarus žemės ir laikydami gyvulius. Mokykla, kurion teko eiti, buvo įsikūrusi Ilčiukų kaime, ant kairiojo Šventosios kranto – jau visai netoli Užpalių. Prie upės išmokęs gerai rankomis po akmenimis, urvuose, žuvis gaudyti. Bažnyčion eidavę į Jūžintus, kurie buvę kitoje ežero pusėje. Sulaukęs pilnametystės, pateko į sovietų kariuomenę. Nors buvo pasijauninęs, pataisęs metrikus, tačiau tais metais daugelį į kareivius ėmė – taip ir pats pateko. Jei būtų neištaisęs dokumento, tai būtų atlikęs, mat 1927 metais gimusių kažkodėl į kariuomenę nebeėmė. Tarnybą ėjo Sverdlovske, Engelske, Saratove, Tambove – vis prie aviacijos. Taip jau išėjo, kad laiku nepaleido ir pargrįžo tik po ketverių metų.
Tuoj po Naujųjų metų švenčių išvažiavo į Panevėžį mokytis vairuotoju. Tris mėnesius mokėsi teorijos, praktikos, važinėjo po miestą bei apylinkes „polutarkomis“ bei „gazelkomis“. Egzaminus išlaikė sėkmingai, o sugrįžusį namo su vairuotojo pažymėjimu toks jūžintiškis priprašė jo vietoje pavežioti po kaimus kiną. Tiksliau – pasiūlė vežioti kino mechaniką po kaimus ir kino menu skleisti žmonėse sovietinę ir pasaulinę kultūrą

Svarbiausias iš menų

Gyveno bendrabutyje, netoli vadinamosios „Šaulių salės“, kur dabar Meno mokykla. Išvažiuodavo visai savaitei dviese su mechaniku. Nusiveždavo didelį ekraną, taip pat benzininio varikliuko sukamą kino projektorių. Iš karto pasiruošdavo, persukdavo kino juostas. Jos būdavo 32 milimetrų pločio, vieną filmą sudarydavo net iki 11 juostų, nes viena sukdavosi šiek tiek ilgiau nei 10 minučių. Kiekvienai juostai pasibaigus būdavo pertraukėlė, kol operatorius uždėdavo naują. Besibaigiančią juostą pajusdavo iš tik rodančiam pastebimų taškiukų juostoje ir prabėgusio laiko. Priedo dar nusiveždavo dokumentinių bei vaikams skirtų juostų ir armoniką. Kai S. Šlepikas užgrodavo, tai tuoj žmonės imdavo rinktis, dar ir pašokdavo jaunesni. Taip daugiau žmonių pritraukdavo. Dar kai kur kaime gaudavo naminukės, o šiek tiek išgėrus nuotaika dar labiau pasitaisydavo.
Filmo peržiūra, iki reformos kainavusi gal 2 rublius suaugusiems ir po 50 kapeikų vaikams, nuo 1961 – ųjų atitinkamai pakito – liko 20 ir 10 kapeikų. Nebrangu, o kitokių pramogų beveik ir nebuvo. Kiną rodžiusio mechaniko atlyginimas – 80 rublių. Taip ir keliaudavo po mūsų kraštą, užsukdami į Savičiūnus, Netikiškius, Vaitkūnus…
Filmus rodydavo didesnėse trobose, kontorose, klubuose. Kinas, galima sakyti, buvo rodomas kur pakliūva – klojimuose, erdvesnėse trobose, ant sienos pakabinus ištiestą baltą maršką. Klojimuose po seanso „kinščikai“ ir permiegodavo. Darbovietė buvo Anykščiuose. Bevežiodamas kiną, išmaišęs ir Troškūnų kraštą, daug metų filmus rodęs Butėnuose, Varkujuose, Vilkabrukiuose, Šventupyje ir, žinoma, Žaliosios mokykloje.

Taip ir žmoną susirado

Darbo grafikas – kaip bet kur kitur. Šešias dienas kiną rodo, o septinta poilsio. Tuo laiku visur būdavo šešios darbo dienos per savaitę. Dar seniau bene 20 dienų kiną rodydavo, o po to važiuodavo į Vilnių – naujų filmų, aparatūros papildymo, detalių. Po to dar kelios laisvos dienos. Žiemos būdavo gilios, su sunkvežimiu dažnai per sniegus, pusnynus neišvažiuodavo. Tuomet visą įrangą kraudavo į roges ir arkliais pasiekdavo kultūros židinį.
Taip bevažinėdamas susipažino su Janina Petravičiūte ir vedė ją. Mergina buvo patyrusi tremtį Sibire, mat jos brolis vokietmečiu priklausė savisaugos būriui. Dirbusi Janina ir fermose, ir parduotuvėje pardavėja, ir valytoja ambulatorijoje – vis Žaliojoje. Penki vaikai, todėl leido kolchozo valdžia laikyti dvi tris karves, darbo buvę namuose daug. Ūgtelėję pagelbėdavo ir vaikai, buvo vieną po kito nusipirkęs du motociklus „Iž“ – 300 ir 56 modelio. Vėliau dar pirkęs dviejų cilindrų „Dnepr“ su priekaba. Galingas motociklas net 8 litrus benzino 100 kilometrų surydavo. Kai juo nebevažinėjęs, išardęs – iš ratų pasidaręs vežimėlį šienui ar kam kitam vežti. Jau tada turėjo „Žigulius“ – „Penktuką“. Gera mašina, bet labai retai benuvažiuodavęs kur miestan ar miestelin, dažniausiai tik su pačia pagrybauti. Gyvenimas buvęs geras, tačiau užklupusi nelaimė. Ne visi vaikai suspėjo ir suaugti, kuomet kraujo vėžio pakirsta motina pasimirė. Taip netikėtai, staiga susirgo. Galvojo kad pakenkęs tuoj po Černobilio sprogimo permerkęs lietus. Po to jau buvęs kitoks gyvenimas…

Kino verpetuose: koks šiuolaikinis kinas?..

Ir mano vaikystės kaime vienas kito klausdavome, koks šiandien kinas. Kuomet dar nėjau į mokyklon, tai kiną rodydavo mūsų namuose. Buvo ir aparatinė…
Kultūros namuose, ant kalno. Didžiulis ekranas. Sukasi „Ereliukas“ – lekia ant žirgų baltieji bei raudongvardiečiai. Vesterno dvasia padaryti filmai ir idealistinis ne tik suaugusių, bet ir vaikų didvyriškumas. S. Šlepikas, kaip ir dauguma praėjusių laikų brangintojų, pabrėžia, kad būdavę labai gerų filmų, ypač komedijų, gyvenimo istorijų apie karą, žvalgus. Ne taip, kaip dabar – rodo „špygą žabalą“. Geriausi būdavę indų filmai – vis apie gyvenimą, į juos prisirinkdavo žmonių visuomet pilna salė. „E dabar – kas ty ką išrūrino, padarė, nudūrė… Nebežiūriu dabar, mano prižiūrėta“, – taip šiuolaikinį kiną įvertinęs pasakojimą baigė legendinis kino mechanikas.

The post Legendinis mechanikas appeared first on Anyksta.lt.