Legendinis mechanikas

Legendinis kino mechanikas – „kinščikas“ Stasys Šlepikas gyveno Žaliojoje. Jei Butėnuose kiną rodydavo kažkoks visai nepažįstamas vyriokas, tai Žaliosios aštuonmetėje mokykloje visuomet filmus rodydavo S. Šlepikas. Daugybę metų taip knietėjo tą mįslingą žmogų pakalbinti, bet vis nepavykdavo. Tačiau pagaliau pavyko su juio susitikti ir pasikalbėti, kai buvo jau buvo įpusėjęs devintąją dešimtį metų. Lėta šnekta, gudria šypsena, išmintingai jis man išpasakojo kino mechaniko gyvenimo įdomybes.

„Tarzanas“

Dainos, kurios plito tarp jaunimo, dažniausiai būdavo iš rusiškų kino filmų, tačiau labai greitai pasigirsdavo dainuojamos jau lietuviškai. Net garsųjį amerikiečių filmą „Tarzanas“ lydėjo daina apie džiunglių galiūną ir gražuolę Dženę, kurioje Tarzanas pristatomas kaip džiunglių galiūnas, o Dženė – Tarzano širdis.
Tokie tad buvo pokario metų smagumai. S. Šlepiko tėviškė Čižiškių kaime, netoli Alantos, tačiau visai trumpai tenai Stasys tegyveno. Niekas taip ir nepaaiškino, kodėl labai greitai pervažiavo gyventi į kitą vietą – prie Jūžintų, kur tėvai vertėsi dirbdami 7 hektarus žemės ir laikydami gyvulius. Mokykla, kurion teko eiti, buvo įsikūrusi Ilčiukų kaime, ant kairiojo Šventosios kranto – jau visai netoli Užpalių. Prie upės išmokęs gerai rankomis po akmenimis, urvuose, žuvis gaudyti. Bažnyčion eidavę į Jūžintus, kurie buvę kitoje ežero pusėje. Sulaukęs pilnametystės, pateko į sovietų kariuomenę. Nors buvo pasijauninęs, pataisęs metrikus, tačiau tais metais daugelį į kareivius ėmė – taip ir pats pateko. Jei būtų neištaisęs dokumento, tai būtų atlikęs, mat 1927 metais gimusių kažkodėl į kariuomenę nebeėmė. Tarnybą ėjo Sverdlovske, Engelske, Saratove, Tambove – vis prie aviacijos. Taip jau išėjo, kad laiku nepaleido ir pargrįžo tik po ketverių metų.
Tuoj po Naujųjų metų švenčių išvažiavo į Panevėžį mokytis vairuotoju. Tris mėnesius mokėsi teorijos, praktikos, važinėjo po miestą bei apylinkes „polutarkomis“ bei „gazelkomis“. Egzaminus išlaikė sėkmingai, o sugrįžusį namo su vairuotojo pažymėjimu toks jūžintiškis priprašė jo vietoje pavežioti po kaimus kiną. Tiksliau – pasiūlė vežioti kino mechaniką po kaimus ir kino menu skleisti žmonėse sovietinę ir pasaulinę kultūrą

Svarbiausias iš menų

Gyveno bendrabutyje, netoli vadinamosios „Šaulių salės“, kur dabar Meno mokykla. Išvažiuodavo visai savaitei dviese su mechaniku. Nusiveždavo didelį ekraną, taip pat benzininio varikliuko sukamą kino projektorių. Iš karto pasiruošdavo, persukdavo kino juostas. Jos būdavo 32 milimetrų pločio, vieną filmą sudarydavo net iki 11 juostų, nes viena sukdavosi šiek tiek ilgiau nei 10 minučių. Kiekvienai juostai pasibaigus būdavo pertraukėlė, kol operatorius uždėdavo naują. Besibaigiančią juostą pajusdavo iš tik rodančiam pastebimų taškiukų juostoje ir prabėgusio laiko. Priedo dar nusiveždavo dokumentinių bei vaikams skirtų juostų ir armoniką. Kai S. Šlepikas užgrodavo, tai tuoj žmonės imdavo rinktis, dar ir pašokdavo jaunesni. Taip daugiau žmonių pritraukdavo. Dar kai kur kaime gaudavo naminukės, o šiek tiek išgėrus nuotaika dar labiau pasitaisydavo.
Filmo peržiūra, iki reformos kainavusi gal 2 rublius suaugusiems ir po 50 kapeikų vaikams, nuo 1961 – ųjų atitinkamai pakito – liko 20 ir 10 kapeikų. Nebrangu, o kitokių pramogų beveik ir nebuvo. Kiną rodžiusio mechaniko atlyginimas – 80 rublių. Taip ir keliaudavo po mūsų kraštą, užsukdami į Savičiūnus, Netikiškius, Vaitkūnus…
Filmus rodydavo didesnėse trobose, kontorose, klubuose. Kinas, galima sakyti, buvo rodomas kur pakliūva – klojimuose, erdvesnėse trobose, ant sienos pakabinus ištiestą baltą maršką. Klojimuose po seanso „kinščikai“ ir permiegodavo. Darbovietė buvo Anykščiuose. Bevežiodamas kiną, išmaišęs ir Troškūnų kraštą, daug metų filmus rodęs Butėnuose, Varkujuose, Vilkabrukiuose, Šventupyje ir, žinoma, Žaliosios mokykloje.

Taip ir žmoną susirado

Darbo grafikas – kaip bet kur kitur. Šešias dienas kiną rodo, o septinta poilsio. Tuo laiku visur būdavo šešios darbo dienos per savaitę. Dar seniau bene 20 dienų kiną rodydavo, o po to važiuodavo į Vilnių – naujų filmų, aparatūros papildymo, detalių. Po to dar kelios laisvos dienos. Žiemos būdavo gilios, su sunkvežimiu dažnai per sniegus, pusnynus neišvažiuodavo. Tuomet visą įrangą kraudavo į roges ir arkliais pasiekdavo kultūros židinį.
Taip bevažinėdamas susipažino su Janina Petravičiūte ir vedė ją. Mergina buvo patyrusi tremtį Sibire, mat jos brolis vokietmečiu priklausė savisaugos būriui. Dirbusi Janina ir fermose, ir parduotuvėje pardavėja, ir valytoja ambulatorijoje – vis Žaliojoje. Penki vaikai, todėl leido kolchozo valdžia laikyti dvi tris karves, darbo buvę namuose daug. Ūgtelėję pagelbėdavo ir vaikai, buvo vieną po kito nusipirkęs du motociklus „Iž“ – 300 ir 56 modelio. Vėliau dar pirkęs dviejų cilindrų „Dnepr“ su priekaba. Galingas motociklas net 8 litrus benzino 100 kilometrų surydavo. Kai juo nebevažinėjęs, išardęs – iš ratų pasidaręs vežimėlį šienui ar kam kitam vežti. Jau tada turėjo „Žigulius“ – „Penktuką“. Gera mašina, bet labai retai benuvažiuodavęs kur miestan ar miestelin, dažniausiai tik su pačia pagrybauti. Gyvenimas buvęs geras, tačiau užklupusi nelaimė. Ne visi vaikai suspėjo ir suaugti, kuomet kraujo vėžio pakirsta motina pasimirė. Taip netikėtai, staiga susirgo. Galvojo kad pakenkęs tuoj po Černobilio sprogimo permerkęs lietus. Po to jau buvęs kitoks gyvenimas…

Kino verpetuose: koks šiuolaikinis kinas?..

Ir mano vaikystės kaime vienas kito klausdavome, koks šiandien kinas. Kuomet dar nėjau į mokyklon, tai kiną rodydavo mūsų namuose. Buvo ir aparatinė…
Kultūros namuose, ant kalno. Didžiulis ekranas. Sukasi „Ereliukas“ – lekia ant žirgų baltieji bei raudongvardiečiai. Vesterno dvasia padaryti filmai ir idealistinis ne tik suaugusių, bet ir vaikų didvyriškumas. S. Šlepikas, kaip ir dauguma praėjusių laikų brangintojų, pabrėžia, kad būdavę labai gerų filmų, ypač komedijų, gyvenimo istorijų apie karą, žvalgus. Ne taip, kaip dabar – rodo „špygą žabalą“. Geriausi būdavę indų filmai – vis apie gyvenimą, į juos prisirinkdavo žmonių visuomet pilna salė. „E dabar – kas ty ką išrūrino, padarė, nudūrė… Nebežiūriu dabar, mano prižiūrėta“, – taip šiuolaikinį kiną įvertinęs pasakojimą baigė legendinis kino mechanikas.