Levaniškiečiai, įgyvendindami rašomus ir teikiamus projektus, kasmet aplanko vis naujas vietas, o šį kartą tai buvo 10-ties valandų mokomasis vizitas po vaizdingiausią šiaurinę Vilniaus rajono dalį ir Neries regioninį parką.

Pirmoji vieta, kur visi stabtelėjo dar nuo pat ankstyvo ryto, buvo simboliškai prasminga kelionės vieta – nuošaliame Šilėnų kaime stūksanti, 300 gyvavimo metų 2025-aisiais pasitikusi Šilėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Kaimo medinė bažnyčia įsikūrusi plynaukštės pakraštyje, tad kelionės dalyviai apsilankė ir prie šalia bažnyčios esančio šaltinio. Ne visi keliauninkai leidosi ir lenkėsi žemyn šaltinio vandeniu atsigaivinti, bet keli nulipę šliūkštelėjo vandens delnais visiems, kad bent po lašelį pajustų.

„Džiaugsmo dirbtuvėse“, kurios įsikūrusios Naujojoje Rėvoje (Zujūnų sen.) mokomojo vizito dalyvių laukė meduolių kolekcijos pristatymas ir edukacija. Dirbtuvių vadovė Regina Žemaitienė pristatė meduolio dekoravimo raidos kelią nuo viduramžių iki šiandienos, be to, kiekvienas edukacijos narys dekoravo savo meduolį, kurį parsivežė į namus. Meduolių dekoravimo edukacijos dalyvius sudomino ir naujasis inovatyvus konditerinis spausdintuvas, dailiai atspausdinantis norimus piešinius. Dailūs, įmantriais raštais ir piešiniais išmarginti meduoliai – anokia naujovė (tokių meduolių juk gausu mugėse ir šventėse), o štai paragauti meduolio su silke buvo kažkas tokio… Būtent tokių meduoliukų – su silke – daugelis anykštėnų įsigijo ir namiškiams lauktuvių vežė.

Toje pačioje Zujūnų seniūnijoje buvo ir antroji anykštėnų keliauninkų sustojimo viena – šeimos ūkis „Geltoni botai“. Itin svetingai pasitikusi ūkininkė Ina Grecka pristatė modernaus, tvaraus šeimos ūkio istoriją, aprodė didžiausią vynuogyną Vilniaus regione, o jos vyras Vytautas Greckas pristatė vykdomas veiklas bei kalbėjo apie plėtojamą užaugintos produkcijos pardavimo modelį. Prižiūrimi ir puoselėjami vynuogynai, pasak šeimininko, jiems patiems taip ir neatsipirks, bet gal kada atsipirks jų vaikams… Beje, idėja pavadinti šeimos ūkį „Geltoni botai“ kilo dar tada, kai ūkininkų vaikai lietingą dieną lakstė geltonais botukais. Dabar jau ir jų pačių ūgtelėję vaikai, ir į edukacijas atvykstantys dalyviai mielai ragauja, įsigyja vynuogių, gervuogių, aviečių, juodųjų serbentų bei šitakių grybų.

Platiniškių kaime visi keliauninkai apsilankė autentiškame „Vytenio parke“, kur mėgavosi čia pat gaminamais pietumis gamtos apsuptyje. Pažintinės ekskursijos metu stebėta, kaip dera kūrybiškumas, tvarumas ir patyrimas gamtoje. Dalyviai taip pat pasisėmė idėjų, kaip panašius tvarumo principus galima pritaikyti savo bendruomenių aplinkoje.

Abejingų nepaliko sustojimas „Briedžio sapne“ Vydautiškių kaime. Šioje patyriminio poilsio sodyboje suptasi ir fotografuotasi prie didžiulio briedžio simbolio, maudytasi tvenkinyje, o atsigaivinus dalyvauta senųjų skonių rūkymo edukacijoje. Trijų kartų mėsos rūkymo tradiciją susėdusiems prie stalų pristatė sodybos šeimininkai, verslininkai ir turizmo kūrėjai Rasa ir Mantas Jakovoniai. Kiekvieno stalo „išrinktajam šefui“, papuoštam „Briedžio sapno“ prijuoste, teko žavinga užduotis – paruošti mėsos gabaliuką rūkyti. Viskuo: druska, prieskoniais, reikalingais įrankiais – buvo pasirūpinta, tad šefams-keliauninkams teko mautis vienkartines pirštines ir mėsą paruošti taip, kad būtų itin skanu ir pakabinti į čia pat esančią rūkyklą, kur dūmai taip žadino apetitą… Kaip gi be skanių vaišių? Čia pat pjaustyta, dekoruota ir degustuota… Gražiausiai paserviravęs dvi lėkštes Levaniškio gyventojas Julijonas Jurkėnas apdovanotas „Briedžio sapno“ šeimininko išrūkytu kumpeliu. Tad atgal į autobusą keliauninkai lipo su dūmo kvapu ir gera nuotaika.

Besiskirstantys po kelionės dalyviai – bendruomenių aktyvas – gyrė levaniškiečius, o ypač Levaniškio bendruomenės pirmininkę Neriją Kairienę, už iniciatyvas teikti projektus, suburti gyventojus, jiems parodyti daugybę kitų galimybių, iš kurių galima semtis įvairios patirties planuojant veiklas ir stiprinant tarpbendruomeninį bendradarbiavimą.

The post Keliauta… ir net meduolių su silke ragauta! appeared first on Anyksta.lt.

The post Žiemos pasaka appeared first on Anyksta.lt.

Gyveno kartu su A. Vienuoliu

„Mano tėvelis Pranas iš pradžių buvo mokinys A. Vienuolio vaistinėje, vėliau tapo tikru vaistininku. Kadangi buvo gabus vaidybai ir turėjo gerą balsą, tėtę pakvietė į Vilnių, į „Vaidilos“ dramos teatrą. Tėtis taip pat dainavo Vilniaus M. K. Čiurlionio vardo vyrų chore, kurio nariai prieš karą beveik visi išvyko į JAV, o tėtis liko. Tėtis pateko į kryžkelę – arba medicina, arba menas. Išlaikė provizoriaus padėjėjo egzaminus, pasirinko vaistininko kelią“, – pasakojo Andrius Kuliešius.
Andrius Kuliešius gimė Vilniuje 1942 metais. „Tėvai dirbo geležinkeliečių vaistinėje. Prasidėjus karui, mes grįžome į Anykščius. Tėvai toliau dirbo A. Vienuolio vaistinėje, kol užėjus vokiečiams vaistinė sudegė. Vėliau tėvelį paskyrė Panevėžio zonos vyr. farmacijos viršininko pavaduotoju“, – kalbėjo A. Kuliešius.

Langai į A. Baranausko klėtelės pusę

Andrius Kuliešius išsaugojo kelias senovines nuotraukas, kur fone matyti A. Baranausko klėtelė. „1949 metais Anykščiuose pradėjau lankyti I-ąją septynmetę mokyklą. Mūsų vieni langai buvo į bažnyčios pusę, o kiti – į A. Baranausko klėtelės pusę. Pas A. Vienuolį gyveno globotinė Galina. Ji buvo vyresnė už mane. Su Galina daug žaidimų prisigalvodavome, dalyvaudavo ir pats rašytojas. Eidavome į žygius pėsčiomis iki Puntuko arba Karalienės liūno“, – pasakojo Andrius Kuliešius.

A. Vienuolis dovanojo dvi obelaites

Andrius Kuliešius atsimena, kad būdavo didelis sodas, bet jiems, vaikams, kažkodėl rūpėdavo eiti „vogti“ saldūninių obuolių: „Jie augo ant vieno medžio už klėtelės, pakalnėje. Vieną kartą rašytojas mus pamatė ir sako: „Andriau, aš tau dovanoju dvi obelaites prieš langus į klėtelę, tik nebesislapstykite. Kol gyvenome, turėjau savo dvi obelaites (grabštainius), bet kai apmūrijo klėtelę, prieš ją padarė klombą ir mano obelaites iškasė. Daug keliaudavom su rašytoju ir įvairiais turistais“, – prisiminimais dalijosi A. Kuliešius.

Rašytojo kvietimas – stuktelėjimas lazda į grindis

„Sekmadieniais, dienos metu, apie 13.00 val. per radiją, kurią turėjo rašytojas, vykdavo valandėlės vaikams, skaitydavo įvairių pasakų. A. Vienuolis prieš tai suduodavo savo lazda į grindis kelis sykius, ir mes bėgdavom pas jį į antrą aukštą“, – pasakojo A. Kuliešius.
Andrius pamena žaidimus, kuriuos pasiūlydavo rašytojas. Gali būti, kad tie vykę žaidimai net turėjo įtakos tolesniam Andriaus gyvenimo kelio pasirinkimui. „Rašytojas A. Vienuolis surengdavo varžybas, kas daugiau kartų pataikys kamuoliuką į tinklinę dėžę. O kamuoliukas buvo visai paprastas, iš laikraščių ir siūlų. Gal todėl vėliau ir pasirinkau krepšinio trenerio kelią“, – atviravo A. Kuliešius.

Subūrė dramos būrelį Kavarske

Andriaus tėvas Pranas Kuliešius aktyviai dalyvavo Kavarsko kultūriniame gyvenime, subūrė saviveiklininkų būrį. „Tėvelis buvo linkęs į menus, tai pradėjo burti dramos būrelį, pats režisuodavo spektaklius ir dar dainuodavo solo įvairias arijas, nes turėjo gerą balsą. Kai atvykdavo gastrolių į Kavarską Panevėžio Miltinio teatras, tėvelis būdavo labai laimingas, nes su kai kuriais aktoriais ir pats vaidino, tad mielai praleisdavo su jais laiką. Subūrė tėvelis Kavarske dramos būrelį ir režisavo daug spektaklių, dauguma buvo A. Vienuolio. Pavyzdžiui, „Paskenduolė“. Prieš išeidami į pirmą pasirodymą, į sceną, nuvažiuodavo pas rašytoją pasikonsultuoti. Daug dainavo ir vienas, ir su Juozu Vernicku iš LRT duetu, akompanuodavo chirurgas Dambrava“, – pasakojo A. Kuliešius.

Prisiminus laikus, kai sprogdindavo ledus

Andriaus tėtis mėgo grybauti ir žvejoti, to išmokė ir savo vaikus. „Aš mokiausi, sportavau, žvejojau.

Būdavo ir įvairių nutikimų: jau link pavasario ledai pradeda plaukti, o kad nenuneštų medinio tilto, kareiviai sprogdindavo ledus. Mes, vaikai, šokinėdami nuo lyties ant lyties, gaudėme pritrenktas žuvis. Vieną vakarą paslydau ir įkritau. Gerai, kad iki pažastų. Buvo dar žiema, tamsu, aš visas šlapias. Tėvai vakare nesulaukė manęs, tai kai grįžau namo visas šlapias ir sušalęs, gavau diržo nemažai“, – prisiminimais dalijosi A. Kuliešius.

Beždžionėlė Džilda pritraukdavo į vaistinę lankytojų

Andrius Kuliešius matydavo besilankančius tėvų vaistinėje, kai kurie jį, vaiką, žinoma, užkalbindavo. „Labai norėjau balandžių, auginau rūsyje, nes ten buvo dideli langai, tačiau man juos išpjovė šeškai. Jau kai persikėlė vaistinė į Budrių gatvę, įsigijau šunį, bet vienas girtas medžiotojas mano Tiną nušovė. Dar teko laikyti beždžionę Džildą, ta nors pritraukdavo žmonių į vaistinę“, – šypsojosi Andrius.

Buvo draudžiama eiti į šokius

Kavarsko vidurinės mokyklos auklėtinis A. Kuliešius atsimena, kad vaikinams rūpėjo nueiti į šokius. „Baigėsi mokykla. Prieš egzaminus, šeštadienį, keli klasiokai nuėjome vakare į šokius prie šv. Jono Krikštytojo šaltinio pažiūrėti, bet tuo metu buvo draudžiama eiti į šokius ir mūsų kitą dieną neprileido prie egzamino, bet direktorius buvo krepšinio gerbėjas ir mums bausmes panaikino“, – pasakojo A. Kuliešius.

Polinkis į sportą

A. Kuliešius mėgo žaisti futbolą ir krepšinį. „Kartu su kavarskiečiu Algimantu Vildžiūnu traukdavome komandas į pergales. Vyresnėse klasėse žaidžiant krepšinį už Kavarską, treneris iš Kauno pastebėjo kažin kokį mano gabumą ar polinkį. Matyt, kritau į akį. Pakvietė mane vasarą į Kauną, Jaunių krepšinio talentų stovyklą. Ten buvo labai geri treneriai: Stanislovas Stonkus, Justinas Lagunavičius, Siercevičius, Stepas Butautas. Daug ko išmokau. Su manimi treniravosi: Vytautas Sarpalius, Gediminas Budnikas, Romualdas Venzbergas, Rimas Salys ir kiti“, – kalbėjo A. Kuliešius.

Tarybinėje armijoje – tęsiant sportavimą

A. Kuliešius įstojo į Lietuvos Kūno kultūros institutą, bet tuo metu vaikinus ir vyrus ėmė į tarybinę armiją. „Taip atpyliau trejus metus už Uralo, Sibire. Gerai, kad buvau krepšininkas, tai po 1,5 metų perkėlė į sporto rotą. Dalyvavome karinių pajėgų varžybose. Mūsų komanda buvo pirma tolimuose rytuose nuo Uralo iki Chabarovsko. Antrą vietą tarp raketinių dalinių visoje Tarybų Sąjungoje iškovojome antrais tarnybos metais“, – pasakojo A. Kuliešius.

Andrius Kuliešius pamena, kad vienas miestas prie Taškento paprašė sužaisti už tą miestą, o už tai būrio vadas pažadėjo dvi savaites atostogų į Lietuvą. „Kelionė pirmyn ir atgal truko vieną savaitę. Aš sutikau. Bet buvo vienas „bet“ – mat aš turėjau žaisti su kita pavarde, o aš tai blondinas. Tas studentas, su kurio pavarde turėjau žaisti, – juodas, kaip visi uzbekai, tadžikai. Surizikavau, nes labai norėjau į Lietuvą. To studento motina turėjo lyg „Chna“ dažų moterų plaukams. Mane nudažė, o kai parodė į veidrodį, atsisėdau… Bet mintyse – Lietuva. Laimėjome varžybas, gavau dvi savaites atostogų. Mano mama kai pamatė mano plaukus (juodus, o prie šaknų jau buvo ataugę šviesūs plaukai), irgi vos neatsisėdo. Aš sakiau, kad toks klimatas. Juk buvau giliai Sibire, o po to pietų kryptis“, – įsimintiną įvykį prisiminė Andrius.
Grįžęs į institutą po armijos, Andrius žaidė už įvairius Kauno klubus, o aukščiau kilti nebebuvo galimybių, nes, būdamas Sibire, susigadino stuburą.

Trenerio darbo pradžia

Baigęs Institutą, Andrius pradėjo dirbti treneriu. „Iš pradžių dirbau krepšinio treneriu su mergaitėmis, kadangi nebuvo kam, taip ir likau vėliau su treniruojamomis moterimis. Laimėjome 1956-1957 metų gimimo Lietuvos moksleivių ir respublikos čempionatus. Išaugo nemažai garsių krepšininkių. Bedirbdamas treneriu, sugebėjau baigti dantų techniko specialybę. Teko rinktis, ar dirbti dantų techniku, ar treneriu. Pasirinkau trenerio darbą toliau“, – pasakojo A. Kuliešius.
Andrius Kuliešius yra baigęs aukštuosius sporto kursus Maskvoje ir Švedijoje. A. Kuliešius įkūrė moterų komandą „Opus“, po to keitė pavadinimą „Lit-Poliinter“, „Atletas“, galiausiai sugalvojo naują pavadinimą „Laisvė“ ir subūrė merginų ir moterų naują komandą. „Anksčiau komandą rėmė firma ar įmonė pagal pavadinimą. „Laisvė“ buvo mano komanda, tad turėjau ieškoti pinigų žaidėjoms, lėktuvams, viešbučiams, teisėjams ir t. t. Tai buvo kruvinas darbas – pinigų ieškojimas, palyginus su treniruotėmis“, – atviravo pašnekovas.

„Norint, kad būtų gera komanda ir rezultatai, turėjo būti geros žaidėjos. Rezultatas: tris kartus iškovojome pirmą vietą Lietuvoje, du kartus tapome Baltijos šalių čempionėmis. Po tris kartus Lietuvos ir Baltijos šalių čempionatuose laimėjome antras vietas. Žaidėme Europos taurės lygio rugtynėse iki finalo. 9 kartus turnyrai JAV, Brazilijoje, Europoje“, – prisiminimais dalijosi Andrius.

Vienos kelionės į JAV metu su Amerikos universitetu iš 10 rungtynių Andrius su savo komanda visas 10 laimėjo. „Rašė ir JAV spauda, ir mūsų Lietuvoje. „Laisvės“ komandoje žaidė daug garsių krepšininkių, daugelis tapo 1997 metų Europos čempionėmis: Dalia Kurtinaitienė, Lina Dambrauskaitė, Rasa Kreivytė, Vitalija Tuomaitė, Jovita Jutelytė. Komandoje žaidė ir Ukrainos rinktinės kapitonė Suško Kiričenko, Latvijos rinktinės žaidėja Dace Kriniūnia. 1997 metais buvau apdovanotas medaliu už nuopelnus Lietuvos sportui. Po Europos čempionato, kuomet moterų Lietuvos komanda iškovojo pirmą vietą, man buvo suteiktas Nusipelniusio trenerio vardas 2002 metais“, – pasakojo Andrius.
„Būdamas pensininku dirbau treneriu, bet labai daug sveikatos kainavo tas pinigų ieškojimas komandai. Miestas nepadėjo. Užbaigiau trenerio darbą. Daug apdovanojimų ir taurių atidaviau į sporto muziejų, nes namuose nebetilpo“, – pasakojo buvęs sportininkas.

Antras namas Kavarske – ištapytomis langinėmis

„Taip įvyko, kad mūsų didelis, erdvus namas Kavarske buvo parduotas, o aš vis tiek labai norėjau kažką turėti Kavarske, tai įsigijau pusę nemažo namelio, nes mėgstu žvejoti, grybauti, keliauti, pirtelėje pasikaitinti“, – atviravo Andrius.
A. Kuliešiui patiko gatvė Rokiškyje, kur visos langinės dailiai ištapytos, tad jis kreipėsi į menininkę, keramikę iš Anykščių – Dangirą Pyragaitę, gyvenančią kaimyninėje Kurklių seniūnijoje, kad išpieštų langines. „Jos darbas yra ir tie ryškūs piešiniai ant langinių, kur einant link

Kavarsko Šaltinio sodyba yra atnaujinta. Ten angelai, pušys, Šventoji. Menininkė pasiūlė man, kad ant mano įsigytos sodybėlės priekinio lango gali būti keturi metų laikai, aš mielai sutikau. O tuos rombus, kur ant kitų langinių, esu pats padaręs. Dėjau kartoninius trafaretus ir spalvinau.“

Muzikavimo pradžia – nuo lūpinės armonikėlės

Dar būdamas armijoje, Andrius pradėjo groti lūpine armonikėle. „Rusai mane vadino fricu, nes jie matydavo filmuose, kaip vokiečių kareiviai groja lūpine armonikėle. Baigęs darbus su komanda, užsimaniau išmokti groti armonika, nes lūpine armonikėle jau mokėjau muzikuoti“, – pasakojo A. Kuliešius.
„Labai gerą „prirodė“ mano mokytoją. Jis yra Kauno Raudondvario folkloro ansamblio vadovas V. Marma. Jis vadovauja ir Vilniaus folkloro ansambliui „Ratilio“. Kai sužinojo, kad aš grojo lūpine armonikėle, prijungė prie kapelos „Piliarožė“ ir su ja grojame jau 5 metus. Ir „Skamba skamba kankliai“ dalyvaujame, ir važinėjame po Lietuvą“, – kalbėjo A. Kuliešius.

Muzikuoja Kavarsko kapeloje

Andrius pažįsta meninės veiklos veteraną, kavarskietį Stanislovą Svirską, su juo vykdavo žvejoti, žvejybos metu bendraudavo. „S. Svirskas dažnai su manimi važiuodavo žvejoti, nes savo mašinos neturėjo. Į Pakarklę, Dabužius, į Laviškį vykdavom drauge. Su Stasiu esu sugavęs Dabužiuose 5 kg lydeką, o mano rekordas yra 11 kg lydeka Šventojoje, prie tilto. Kai Stasys žvejybos metu sužinojo, kad aš groju lūpine armonikėle, pakvietė prisijungti ir kartu groti Anykščių kultūros centro Kavarsko skyriaus kapeloje“, – pasakojo A. Kuliešius.
Be to, Andrius Kuliešius labai mėgsta džiazą (bliuzą), operą, klasiką ir folklorą. Turi surinkęs didelę kolekciją vinilinių plokštelių įvairių muzikos stilių.

Žvejyba su pavojais žaibuojant

Andrius prisimena vieną nutikimą, po kurio jiedu su Stasiu galėjo nė nebegrįžti namo: „Tai nutiko Laviškio ežere. Stasio mokinio tėvas Sigis davė mums metalinę valtį su metaliniais irklais. Mes gaudėme kuojas beveik viduryje ežero, prie salelės. Staiga užėjo lietus, audra, žaibas, griaustinis. Žaibuoja prie pat mūsų metalinės valties! Mes šlapi sėdim ant metalinių sėdynių, lietus pila, smarkiai žaibuoja… Dar dabar neįsivaizduoju, kaip mūsų nenutrenkė žaibas. Visi sako, kad galbūt mus angelas apsaugojo, nes sėdėti ant metalo, kai esi vandenyje, ir dar žaibuojant… 90 procentų tikimybė, kad gali sudeginti žmogų“.

The post Šeima, gyvenusi pas rašytoją Antaną Vienuolį appeared first on Anyksta.lt.

Sportas atvedė į šaulystę

K. Vitkūnaitė gimė ir augo Anykščiuose. Šiuo metu Kotryna yra nuolatinės tarnybos šaulė plk. Pr. Saladžiaus devintojoje šaulių rinktinėje.
2019–2023 metais K. Vitkūnaitė vadovavo Anykščių kuopai, tada perleido Anykščių kuopos vado pareigas Sigitui Andriuškevičiui.
„2015 metais bebaigdama Anykščių Jono Biliūno gimnaziją, turėjau rimtų iššūkių, kaip didžioji dalis gimnazistų, dėl studijų pasirinkimo, bet tuo metu savo gyvenimą ir ateitį siejau tik su sportu – biatlonu. Tad studijuoti pasirinkau tuometiniame Lietuvos edukologijos universitete kūno kultūros studijas.

Manau, prie šio pasirinkimo prisidėjo ir tai, kad abu mano tėvai dirba pedagoginį darbą. Tačiau neslėpsiu, pedagogės darbas manęs nežavėjo ir tikrai neplanavau ateities sieti su tuo“, – pasakojo K. Vitkūnaitė.
„Anykšta“ pasiteiravo, kas K. Vitkūnaitę atvedė į Lietuvos šaulių sąjungą.
„Šaulių sąjungoje atsiradau visiškai netyčia, 2014 metais, dėl sporto. Tėtis, kartu ir mano treneris (Bronius Vitkūnas – Anykščių kūno kultūros ir sporto centro slidinėjimo ir biatlono treneris – red. past.) – paklausė, ar norėčiau sudalyvauti biatlono varžybose, Baltijos Kariūnų žaidynėse Latvijoje. Abejonių net nekilo, nes tuo metu svarbu buvo slidės ir šautuvas! Bet kad galėčiau atstovauti Lietuvai, turėjau priklausyti Lietuvos šaulių sąjungai. Tad taip ir prisijungiau su dar keliais kolegomis iš sporto“, – pasakojo šaulė.

Kaip teigė K. Vitkūnaitė, į šaulių aktyvią veiklą ji įsitraukė pamažu.
„Iš pradžių aktyvumu šaulių veikloje tikrai negalėjau pasigirti. Galima sakyti, mano šaulystė sukosi ir buvo tokia, kas siejosi su sportu. Bet patriotinė jaunimo dvasia, vienybė, uniforma ir didžiulis ratas bendraamžių paliko labai gražų įspūdį ir susižavėjimą. To vedina ir pasilikau organizacijoje“, – teigė Kotryna.

3 jaunųjų šaulių būreliai Anykščiuose

„Kai atėjau dirbti su jaunaisiais šauliais, Anykščių grupėje buvo tik aštuoni vaikai. Derindavau laiką, kad ir iš toliau galėtų vaikai atvažiuoti į Anykščius autobusu: iš Kavarsko buvo jaunimo branduoliukas, iš Troškūnų atvykdavo. Bet jie baigė mokyklą, išėjo. Šiuo metu savo grupėje turiu daugiau nei 40 moksleivių. Per mėnesį su jaunimu susitinkame keturis–šešis kartus. Būrelio užsiėmimai būna labai įvairūs. Kartais, kol aptariame ateinančius renginius, veiklas, ir baigiasi užsiėmimo laikas, bet įprastai mokomės ir ruošiame jaunimą pagal jauniesiems šauliams skirtą ugdymo pakopų programą“, – pasakojo nuolatinės tarnybos šaulė K. Vitkūnaitė.

Pasak K. Vitkūnaitės, šiuo metu Anykščių mieste veikia net trys jaunųjų šaulių būreliai. „Sakyčiau, tai labai didelis pasiekimas, kuris labai pozityviai nuteikia, žiūrint į ateitį. Tačiau tobulėjimui, manau, ribų nėra. Pagrindinis būrelis, su kuriuo dirbu aš pati, yra toks, į kurį renkasi vaikai, kurie yra vyresni ir turintys pakopas. Be to, yra du būreliai, kurie veikia mokyklose: Anykščių Antano Vienuolio progimnazijoje ir Antano Baranausko pagrindinėje mokykloje, kur jaunuoliai susipažįsta su jaunojo šaulio keliu. Taip pat turime jaunųjų šaulių būrelius ir Troškūnuose bei Svėdasuose. Ten taip pat užsiėmimai vyksta pagal neformalaus švietimo programą“, – pasakojo nuolatinės tarnybos šaulė K. Vitkūnaitė.
Kaip teigė šaulė, pagrindinis jaunųjų šaulių būrelis renkasi Dariaus ir Girėno 901-osios šaulių kuopos patalpose.

Kiekvienas atranda savo nišą

Pasak Kotrynos, į jaunųjų šaulių būrelį pagal Lietuvos šaulių sąjungos statutą gali prisijungti moksleiviai nuo 11 metų. Jaunaisiais šauliais jie būna iki tol, kol baigia mokyklą.
Jaunuosius būsimus šauliukus, pasak Kotrynos, neretai atveda tėvai, ateina patys jaunuoliai arba juos atsiveda draugai.
„Nedarom atrankos ar spaudimo. Leidžiu, kad atrastų savo nišą ir vietą: kam patinka žygiuose dalyvauti, kam po pelkynus vaikščioti. Be to, vyksta įvairi šauliška veikla savaitgaliais, atostogų metu. O jei, pabaigęs mokyklą, jaunasis šaulys nori tęsti veiklą, duoda priesaiką, tampa šauliu“, – pasakojo Kotryna.
Antano Vienuolio progimnazijoje šaulė Kotryna organizuoja būrių rikiuotės konkursą.

„Klasės, norintys vaikai sutinka su ta mūsų avantiūra ir gauna po paskirtą būrio vadą. Būrių vadais būna jaunieji šauliai, turintys pakopas. Būrio vadas ruošiasi su klase du-tris mėnesius, per šį laikotarpį moksleiviai mokosi rikiuotės elementų, kuria būrio skanduotę, mokosi patriotiškų dainų– pasiruošia rikiuotės konkursui. O Kovo 11-osios proga įvyksta rikiuotės konkursas. Vertiname, kaip sekėsi būrio vadams vadovauti, kaip kūrybiškumas ir pilietiškumas atsiskleidžia. Jaunimas atranda šauliškas veiklas ir įsitraukia į šaulišką veiklą“, – pasakojo K. Vitkūnaitė.

Merginoms kyla mažiau klausimų

„Anykšta“ pasiteiravo, kiek aktyvus yra dabar jaunimas ir kurių jaunųjų šauliukų daugiau: vaikinų ar merginų.
„Žinoma, jaučiasi technologijų įtaka. Tenka dėti kur kas daugiau pastangų, kad sudomintume jauną žmogų, įtrauktume į veiklą. Kartais net sulaukiam klausimo: „O kokia man nauda iš to?“ Ir labai keista, bet su merginomis šiuo klausimu yra paprasčiau. Didžioji dalis šaulių yra merginos. Vienu metu net juokiausi, kad Anykščiuose turėsiu tik merginų jaunųjų šaulių būrį. Bet dažniausiai, jeigu jau įsitraukia į veiklą, tai joje ir lieka“, – teigė neformaliojo švietimo mokytoja K. Vitkūnaitė.
Kas labiausiai patinka jauniesiems šauliams? Kotrynos nuomone, to reikėtų klausti pačių vaikų.

„Ir atsakymų, neabejoju, sulauktumėte įvairių. Kartais užtenka „faino“ būrelio vadovo, kitiems patinka žygiai ir pilietinė veikla, bendraminčių ir bendraamžių kompanija, nauji draugai, kitiems stovyklos, veiklos, per kurias jie tobulėja, ugdosi ir „matuojasi kario batus“. Man, kaip vadovei, be galo smagu stebėti jų progresą, kaip jie keičiasi kiekvienais metais, atranda savo vietą šauliškoje veikloje“, – kalbėjo K. Vitkūnaitė.
Pasak Kotrynos, neretai ji sulaukia atgalinio ryšio iš būrelį lankančių vaikų tėvų: „Labai smagu, kad tėvai dalijasi emocijomis. Kartais užtenka tik pakalbėti su vaiku, o tėvai padėkoja. Vertinu tai kaip įdėto darbo rezultatą. Suprantu, kad vaikui, jaunuoliui tai svarbu“.

Daugkartinė Lietuvos atstovė tarptautinėse varžybose

K. Vitkūnaitė – Europos jaunimo olimpinio festivalio Rumunijoje dalyvė, daugkartinė Baltijos biatlono taurės prizininkė, Lietuvos jaunių čempionė, 2014 metų Pasaulio jaunių biatlono čempionato JAV 6 vietos laimėtoja estafečių lenktynėse.
Biatlonininkė K. Vitkūnaitė pasakojo, kad kiekvienas jos dalyvavimas varžybose jai pačiai būdavo kaip laimėjimas, ypač, kuomet galėdavo atstovauti Lietuvai tarptautinėse varžybose.

„Daug startų yra buvę, kurie galbūt neatnešė aukštos vietos, nebuvo sėkmingi, tačiau tuo metu priimdavau kaip tam tikrą pamoką, „laimėjimą“ prieš save ar kartais ir oro sąlygas, išsianalizuodavau ir judėdavau į priekį. Tokius „laimėjimus“ irgi prisimenu“, – teigė K. Vitkūnaitė.
„O keletas labiausiai įsimintų ir keliančių labai gražius ir šiandien prisiminimus iš sporto laikų, tai pačios pirmosios biatlono varžybos – olimpinio čempiono Algimanto Šalnos taurė Ignalinoje. Buvau gal antroje ar trečioje klasėje. Tuo metu net nesuvokiau, kokios čia varžybos, kas yra A. Šalna, tokia buvau susijaudinusi dėl paties varžybų proceso ir noro laimėti, kad, atrodė, niekas aplink nebuvo svarbu. Po tų varžybų ir atsirado tikslas ir noras eiti sportininkės keliu“, – pasakojo K. Vitkūnaitė.
Kaip pasakojo Kotryna, ji vis dar gyvena sportiniu ritmu: seka varžybas, stebi, kaip kolegoms sekasi, o su tėčiu netgi pakonkuruoja. „Sporto pasaulio nepamirštu“, – nedaugžodžiavo Kotryna.

The post Anykščių jaunimas „matuojasi kario batus“ appeared first on Anyksta.lt.

Savininko tikslas – atkurti sinagogą

Apžiūrėti Kavarsko sinagogą gali visi, kas domisi žydų gyvenimu, istorija – sinagogos savininkas R. Kaveika papasakoja, parodo pastatą.
„Į šią sinagogą atvažiuoja žydų palikuonių iš Amerikos, iš tolimiausių vietų ir netgi atsiklausia, ar jie gali čia pasimelsti. Tada aš jų paklausinėju, o pagal jų patarimus atrandu autentiško dekoro elementų. Po vėlyvais sovietiniais metais įrengtomis betoninių plokščių grindimis pavyko aptikti buvusios bimos fragmentų. Radiniai byloja apie buvusios sakralinės erdvės grožį. Turiu tikslą ateityje atkurti ir atstatyti visą sinagogą, kaip svarbų Kavarsko kultūrinį objektą“, – pasakojo R. Kaveika.

Apmūrytas pastatas –išsaugota istorija

2007 metais, kai R. Kaveika įsigijo buvusią sinagogą asmeninio verslo tikslais – prekiauti „Saab“ markės automobiliais, – mūrinis dviaukštis žydų pastatas buvo labai prastos būklės.
„Tada buvo likęs stogas, keli langai, bet visas pastatas užtinkuotas. Pirmiausia atradau užtinkuotą langą. Sinagogoje turi būti 12 langų. Langai pagal seną – kvadratiniai“, – apie pirmuosius atradimus pasakojo R. Kaveika.

„Nudaužiau tinką, žiūriu – baltos plytos. Atradau originalų balkoną. Kaip matyti, originali sienų spalva buvo melsva. Tačiau akivaizdu, kad daug kartų buvo perdažyta, remontuota“, – apie atrastų spalvų spektrą kalbėjo savininkas.
„Po tinku atradau ženklą – Dovydo žvaigždę. Be to, atradau plytą, kurioje galima įžiūrėti metus – 1800. Viršuje radau, tik gaila, šiet tiek įsibrėžė“, – apie kiekvieną svarbų radinį kalbėjo entuziastingas tyrinėtojas R. Kaveika.

Sinagoga buvo paversta sandėliu

Pasak R. Kaveikos, buvęs gremėzdiškas pastato apmūrijimas sovietmečiu – kaip pasityčiojimas iš šventyklos, sinagoga buvo tarsi išniekinta.
Kai R. Kaveika įsigijo pastatą, rado didžiulę netvarką – senas, istorinis pastatas buvo beviltiškai suniokotas, kampuose – kuosų lizdai.
„Langai išdaužyti, daug medinių sinagogos elemntų buvo išnešiota malkoms… Tai – kaip išniekinimas sinagogos. Kampuose kuosos buvo lizdus susisukusios. Tik skardinis stogas išliko originalus. Visa kita buvo didžiulis „bardakas“. Viršuje – nupjauti balkiai – tik vienintelis balkis yra išlikęs, o jų būta net 12-kos, po 15 metrų ilgio“, – teigė savininkas.

Šiame pastate sovietinias metais veikė ūkinių prekių parduotuvė, buvo prekiaujama baldais ir net motociklais, buvo sandėlys.
„Parduotuvės savininkai, kai darė remontą, lubas nuleido per metrą. Čia palikau originalų balkį. Šioje vietoje matyti, kad balkiai buvo nupjauti ir per metrą nuleisti“, – pasakojo dabartinis sinagogos savininkas R. Kaveika.

Kaip teigia R. Kaveika, parduotuvėje tuomet buvo motociklų, baldų.
„Vyriausieji kavarskiečiai dar atsimena, nes lankėsi parduotuvėje. Veikė katilinė, buvo garažas. Lauke stovėjo 401-as „moskvičiukas“. Maždaug 1973 metais sudėtos betoninių plokščių „teraco“ grindys“, – pasakojo R. Kaveika.

Pasak R. Kaveikos, tinko sluoksnis buvo toks, kad net balkonų nesimatė.
„Viena siena išlikusi autentiška – tik ji ir nebuvo užtinkuota. O kai pats daužiau visą tinką, atsivėrė arkos, balkonai, Dovydo žvaigždė.
Ieškodamas informacijos apie sinagogą, apie rūsius, kreipiausi į archyvus, bet tąkart jokios informacijos, jokių duomenų negavau“, – pasakojo R. Kaveika.

Atveriami švenčiausios vietos fragmentai

Entuziastingas sinagogos savininkas aprodo ir pasakoja apie buvusių Kavarsko žydų maldos namų pastato vidų.
„Čia – senoms močiutėms, kurios nepajėgdavo užlipti ant balkono (rodo nišą – aut. past.), nes sinagogoje vyrai ir moterys melsdavosi atskirai. O nuardžius vėlyvas betonines plokštes, iš karto pasimatė svarbiausia ir švenčiausia sinagogos vieta“, – pasakojo R. Kaveika ir parodė atidengtus buvusios pakylos su kolonomis fragmentus, iš kurios buvo skaitoma Tora.

„Bima yra sudaryta iš keturių kolonų. Kaip matome, čia – keturios kolonos, laikiusios pagrindines sijas. Bima buvo pakelta. Ką radau kasdamas, sudėjau ant palangės ir į dėžes“, – apie atradimus pasakojo savininkas.

Atminimo lenta ir ekspozicija iš radinių

Šiandien erdvi sinagoga turi ant pastato sienos pritvirtintą atminimo lentą.
Iš savo bičiulių gavęs tinkamą plokštę, R. Kaveika pasirūpino užrašu ir atminimo lentą pritvirtino ant sinagogos sienos. Užrašyta – „Šiame pastate iki 1941 metų veikė Kovarsko mstl. žydų maldos namai“ pateikti lietuvių, jidiš ir anglų kalbomis. (Kovarskas – ne klaida, taip šis miestas vadinosi anksčiau, – aut.past.)
Tamsiuoju paros metu, kai sinagogoje įjungta šviesa, išskirtinai šviečia paties Regimanto sumanymu užsakytas ir padarytas dviejų nuotraukų koliažas.
Be to, Kavarsko žydų sinagogoje galima pamatyti smulkių radinių ekspoziciją, kurioje matyti skirtingų koklių gabaliukai.
„Kaip matyti, kokliai glazūruoti – bent du pečiai čia buvę. Stovėjo jie ties ta riba (parodo kryptį – aut. past.), čia buvo liuktas. Kaminai sueina į vieną“, – pasakojo savininkas.

Tvarko naudodamas asmenines lėšas

Buvusios sinagogos viduje, pačiame centre, pastatyta žydų vėliava. Dėmesį atkreipia didžiulis, prabangus šviestuvas – labai puošnus interjero elementas, kurį pirko R. Kaveika.

Ant sienų – keli paveikslai iš Kavarsko žydų praeities, didelis fototapetas, kuriame matyti Regimanto senelių namai, sinagoga, visa gatvė. Pasirodo, pats Regimantas domėjosi, ieškojo senų nuotraukų ir, radęs jų internete, pasirūpino jų atspausdinimu, įrėminimu. Be to, savininkas pirko nemažai menorų – septynšakių žvakidžių.
Kavarsko miestelyje esančios sinagogos remonto darbams niekada nebuvo ir nėra skirta jokių lėšų, tačiau pats savininkas sinagogoje yra įrengęs aukų dėžutę.
„Gal besidomintys Kavarsko istorija, gal žydų palikuonys vieną-kitą eurą paaukos. Mielai priimu visus lankytojus, kam įdomu, kas nori apžiūrėti, pamatyti. Suprantama, tai bus tik simbolinės aukos, nes viskas daroma iš asmeninių lėšų“, – nedaugžodžiavo sinagogos savininkas, priimantis į ekskursijas po sinagogą, kaip po muziejų.

Prisideda Kavarsko metraštininkas Rimantas Varanavičius

Kavarsko gyventojas R. Kaveika atradimais pasidalija su bičiuliu, iš Kavarsko kilusiu Rimantu Varanavičiumi, kuris taip pat daug prisideda prie istorinės atminties išsaugojimo – jis nepavargdamas gilinasi į Kavarsko istorijos puslapius ir tikslina faktus, pavardes.
R. Varanavičius yra išvertęs iš anglų į lietuvių kalbą Ralfo Jafės knygą apie Kavarsko žydų gyvenimą prieš karą (knygos vertimą galima gauti Kavarsko miesto bibliotekoje – aut. past).

„Nuo jo (R. Varanavičiaus – aut. past.) viskas čia ir prasidėjo. Beje, Varanavičiai patys yra pirkę namą Kavarske iš žydų. Perskaičiau Rimanto išverstą tekstą. Susidomėjau, ėmiau toliau gilintis“, – pradžią, nuo kada plačiau ėmė domėtis žydų gyvenimo istorija, nusakė R. Kaveika ir parodė dvi parsisiųstas, branginamas knygas anglų kalba: „The Shtetl That Was“ (Ralph Jaffe, 1997 m.) ir „The Last Bright Days“ (2011 m.).
„Dar labai daug kas neaišku, užtat kyla daugybė klausimų – tas ir įdomu. Kada pastatyta šita mūrinė sinagoga? Kas buvo toje vietoje seniau? Kur meldėsi pirmoji atvykusių į Kavarską žydų karta? Bičiuliai Aldona ir Philip Shapiro užveda ant kelio savo patarimais.
Džiugu, kad toks kilnus yra šio pasišventusio žmogaus – Regimanto Kaveikos – kelias, kuriuo jis pasiryžęs eiti, aukodamas savo laiką ir finansus. Norėtųsi, kad Kaveika turėtų neginčytiną bent moralinę paskatą toliau tvarkyti tą istorinį, architektūrinį pastatą mūsų visų naudai“, – teigė R. Varanavičius, šiuo metu gyvenantis Vilniuje, tačiau nuolat palaikantis ryšį su R. Kaveika ir besidomintis kiekvienu savininko atradimu.

The post Verslininkas savo jėgomis puoselėja Kavarsko sinagogą appeared first on Anyksta.lt.

Kol tėvai būna nukreipę dėmesį kur nors kitur (nes turi daugybę pareigų ir atsakomybių), jų atžalos, nutaikiusios progą, džiaugiasi – juk galima pasinaudoti proga ir pažaisti mobiliaisiais telefonais, planšetėmis ar kompiuteriais. Tam, kad galėtų dar ilgiau pažaisti, išnaudoja kiekvieną valandėlę ir kiekvieną galimybę, net ir pertraukas mokyklose. Būna, nenueina į būrelį, nes užtrunka prie išmanaus ekrano… Užtat kai kurios mokyklos atsisako mobiliųjų telefonų – priima tvarką, kad vaikai prieš pamokas sudeda telefonus į kuprines arba į spinteles ar tam skirtas dėžutes.

Domėjausi, ar yra tokia tvarka – kai atsisakoma mobiliųjų telefonų naudojimo – jau priimta Anykščių mokyklose?
Anykščių rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Nijolė Pranckevičienė, paklausta apie mobiliųjų telefonų naudojimo atsisakymą Anykščių mokyklose, teigė, kad mokyklų, kurios būtų atsisakiusios išmaniųjų telefonų naudojimo, Anykščių rajone nėra. Tačiau N. Pranckevičienė pabrėžė, kad ši tema labai aktuali – ne vien dėl mokinių psichologinės būklės, bet ir dėl ypač žiaurių patyčių, naudojant telefonus, be to, dėl narkotinių ir kitų medžiagų platinimo.

„Pati inicijavau, kad mokyklų mokymosi sutartyse būtų įrašyta, jog pamokų metu nebūtų galima naudotis telefonais. Visos mokyklos į Mokymo(si) sutartis tokią nuostatą yra įsirašę, kaip ir nuostatą dėl galimybės, įtarus dėl psichotropinių medžiagų turėjimo, patikrinti mokinio daiktus, kuprines. Laukiam rekomendacijų iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, bet vėlgi – tai bus tik rekomendacijos. Turi būti mokyklų vadovų lyderystė ir didelis įdirbis, kalbantis su tėvais, su mokyklos darbuotojais ir mokiniais. Ir kad mokiniai neturėtų antro telefono, vieną padėję į tam skirtą dėžutę“, – kalbėjo N. Pranckevičienė.
Nors Anykščių rajono mokyklose ir neskubama atsisakyti mobiliųjų telefonų naudojimo, tokia praktika jau yra gretimame rajone. Pvz., tvarkos dėl mobiliųjų telefonų naudojimo atsisakymo yra priimtos beveik visose Molėtų miesto mokyklose.

Kaip man pasakojo viena molėtiškė mokytoja, prieš priimant, prieš patvirtinant naują tvarką, buvo diskutuojama, anketuojami tėvai. „Iš pradžių mokiniai slėpdavosi, net tualetų patalpose per pertraukas naudodavosi telefonais, po kiek laiko pradėjo daugiau bendrauti, žaisti – nebespėjam jiems kamuolių dalinti per pertraukas“, – pasakojo mokytoja, girdama įvestą tvarką.

Faktas tas, kad šiuolaikiniai vaikai labai daug laiko praleidžia prie išmaniųjų telefonų ekranų, prie kompiuterių ir planšečių. Kiekvienuose namuose – savos taisyklės. Vieni tėvai kontroliuoja, nubrėžia aiškias ribas dėl ekrano laiko, uždeda laiko limitus, kiek išmanusis telefonas vaikui veiks (cha, neretai vaikai tuos tėvų uždėtus apribojimus kažkaip išmoksta „apeiti“ ir nuimti), kiti užrašo vaiką į kokius penkis skirtingus būrelius, kad kuo mažiau laiko liktų vaikui prie išmanaus ekrano sėdėti (bet yra žinoma, kad būrelių perviršis gali atsisukti kitu galu), treti tėveliai patys su savo atžalomis eina kasdien nors pusvalandį pasivaikščioti, pažaisti futbolo ar užsiimti kita veikla.

Manyčiau, pradinukai tikrai galėtų sudėti telefonus į tam skirtą vietą mokyklose prieš pamokas. O su paaugliais, tikėtina, būtų sudėtingiau – juk telefonas yra jų nuosavas daiktas… Be to, kartais telefonas per pamokas reikalingas užduotims atlikti: prireikia ir kažkokios informacijos paieškoti, ir QR kodą nuskaityti, kad užduotį atliktų. Viskas priimtina, kas žengia koja kojon su mokymusi, tobulėjimu. Inovatyvios pamokos vaikus įtraukia, taip juos lengviau sudominti. Bet juk įtraukia ir daugybė kitų internetinių puslapių…

„Skaitmeninės etikos centras“ pateikia duomenis: 14–17 metų Lietuvos paaugliai internete mokyklos dienomis praleidžia vidutiniškai 4,5 val., o laisvadieniais – beveik 6 val. Trečdalis paauglių (29 proc.) internete laisvadieniais būna nuo 5 iki 6 val., o kas penktas (22 proc.) – kone visą „darbo dieną“ – 7–8 val.
Beje, tikrai bus tokių, kurie nustebs – kaip įmanoma, kad tiek valandų paaugliai praleidžia internete? O tai ką tėvai dirba savaitgaliais? Juk mamos turi indaploves, skalbykles, siurblius-robotus, tai ką jos veikia, jei vaikai ir paaugliai vos ne visą dieną „praknapsi“ prie ekranų?.. Ar tėvams neberūpi, ką veikia jų vaikai? Ar jau tiek pasikeitę vertybiniai dalykai? Juk tėvai mato, kad vaikams, paaugliams vis mažiau lieka gyvo bendravimo su draugais ir artimaisiais, sportiniam aktyvumui, mokymuisi, kūrybinėms veikloms, o kartais dėl laiko, praleisto prie ekrano, dar ir kitokių, papildomų rūpestėlių kyla.
Taip, vaikų pasaulis – jau ne vien tik spalvoti piešinėliai… Auga vaikai, auga ir aktualijos (tikrai nenorėčiau rašyti „bėdos“). Vaikai irgi daug ko mokosi. Faktas vienas – tai, ką mato telefonuose, vaikams dažnai tampa svarbiau už tikrąjį pasaulį, o tų įvairiausių grėsmių (priklausomybė, patyčios, nesaugumo pavojai) ir iššūkių tik daugėja ir daugės.

The post Ar ne per daug vaikams tų išmaniųjų telefonų… (Rievės. 2025-06-06) appeared first on Anyksta.lt.

Prasidėjęs nuo vos 200 dalyvių ir vienoje linijoje, linijinių šokių festivalis Palangoje išaugo į masinį renginį. Šį kartą sujungta aparatūra muzikai leisti nusidriekė net 0,5 km.
„Į Palangą iš Anykščių vyko dvi grupės, iš viso 40 anykštėnių. Vienos grupės šokėjos jau ilgus metus lanko pas mane repeticijas, šoka. Yra tokių, kurios vienuoliktą, šešioliktą kartą jau dalyvauja čia, Palangoje. O kita grupė – pradedančiųjų – pradėjo šokti tik nuo 2024 metų rugsėjo, tačiau visos išmoko 15-os šokių programą ir šauniai atstovavo Anykščių miestui. Oras leido pasimėgauti švente, bendryste, kai kurios mūsų šokėjos ir jūroje maudėsi – visos turėjom įsimintiną savaitgalio dieną ir jautėmės prisidėjusios prie pasiekto rekordo“, – po linijinių šokių festivalio pasakojo K. Bužinskienė.

K. Bužinskienė džiaugėsi, kad vienu metu Lietuvos išskirtinių pasiekimų tarnyba užfiksavo du rekordus: masiškiausias linijinių šokių festivalis „Draugystės tiltas 2025“ – 2554 dalyviai bei masiškiausias vaikų linijinių šokių festivalis, kuriame dalyvavo 902 vaikai.
„Anykšta“ choreografės K. Bužinskienės pasiteiravo, ar į Palangoje kasmet vykstantį linijinių šokių festivalį pirmą kartą ji vyko su dviem grupėmis ir kelintą kartą ji pati dalyvauja festivalyje, kaip vadovė.

„Esu ir tris, ir vienu metu net keturias grupes turėjusi, nes šiemet važiavom, rodos, 16-tą kartą. Dalyvaujame kasmet. Susirinko šokėjai iš visos Lietuvos: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Alytaus, Ukmergės, Jonavos ir daug daug kitų miestų. Džiugu, kad Palangoje vykstantis šokių festivalis jau tapo tarptautinis. Laukėm šio savaitgalio, kai visa Basanavičiaus gatvė šoka. Faktiškai nuo pernai metų rugsėjo ėmėme planuoti ir ruoštis, kai tik gavau sudarytą programą. Šokiai nesudėtingi, kai kurie kartojasi, nes parinkti iš įvairių metų, per kuriuos jau šokome tuos šokius Palangoje. Dronai fiksavo masiškiausią linijinių šokių renginį. Be to, kartu vyko ir vaikų linijinių šokių renginys „Hakuna matata“, tad jūra žmonių… Oras buvo kaip užsakytas, tad vien tik geros emocijos, plačios šypsenos, džiugi bendrystė – šauniai pradėjom vasarą šokio ritmu ir visos grįžom pakeltais nykščiais į Anykščius“, – šypsojosi K. Bužinskienė.

„Kai kurių šokių, jei aš būčiau rinkusi, ką įtraukti į Palangos linijinių šokių programą, būčiau neėmusi, nes yra kur kas gražesnės choreografijos šokių ir kur kas populiaresnių, bet festivalis buvo masinis, sėkmingas, ir kai kurios šokėjos jau laukia kitų metų, kai vėl vyksime ir dalyvausime“, – pasakojo vadovė K. Bužinskienė.
Linijinių šokių festivalį vainikavo šokis „Sirtakis“ – žinomiausias ir garsiausias graikų šokis.

The post Anykštėnės dalyvavo rekordą pasiekusiame festivalyje appeared first on Anyksta.lt.

Anykštėnas Romaldas Gižinskas – chorų dirigentas, muzikos pedagogas, politikas. Visas nueitas chorvedžio kelias susijęs su Anykščių rajono kultūriniu gyvenimu.
Buvęs Anykščių muzikos mokyklos (dabartinė Anykščių meno mokykla – aut. past.) mokytojas teigia, kad svarbiausia – matyti, kaip keičiasi pasaulis, bet nepamiršti pagrindinio tikslo: kalbos, dainos, papročių ir visko, kas yra kultūroje tikrai lietuviška.

Mokslas muzikos mokykloje kainavo 5 rublius per mėnesį, o tėvai uždirbdavo maždaug 25 rublius. Nupirko man 32-iejų bosų akordeoną. Kas gi man pianiną nupirks?.. Mokiausi groti akordeonu pas šv. Mato bažnyčios buvusį vargonininką Juozą Alekną“, – pasakojo R. Gižinskas „Anykščiuose muzikos mokyklos įsikūrimas – didelis dalykas. Ir daug anykštėnų, kurie baigė studijas, grįžo: Liucija Našlėnienė, Dalia Vaičienė. Tai vyresnės kartos muzikos mokyklos mokytojos. Beje, Vaičienė buvo mano choro ilgametė koncertmeisterė. Yra labai gabių žmonių, o šiuo metu jaunimas, kai reikia rinktis specialybę, renkasi labai pamatuotai“, – teigė R. Gižinskas.

Mokėsi pas žymius muzikos pedagogus – autoritetus

1964 metais R. Gižinskas išvažiavo į Vilnių, tuometėje Vilniaus kultūros mokykloje mokėsi chorinio dirigavimo, po to įstojo į Vilniaus valstybinę konservatoriją.
„Sekiau kompozitoriaus Osvaldo Balakausko muzikinį kelią. Mokiausi pas profesorių Eduardą Balsį instrumentaciją kaip fakultatyvų dalyką, Vytautas Klova dėstė polifoniją, profesorius Klemensas Griauzdė dėstė dirigavimą. Klemensas Griauzdė – tai Anykščių vargonininko ir chorvedžio Rimvydo Griauzdės senelio brolis. Tada nuotykių buvo, susijusių su politika, tad chorinio dirigavimo nebaigiau dėl politinių peripetijų, – teigė R. Gižinskas ir šypsodamasis pridūrė: – Na, muzikantai liežuvio už dantų nelaikė… Tada mane paėmė į armiją, o vėliau studijas baigiau neakivaizdiniu būdu“.

Karinėje tarnyboje – su muzika

Karinę tarnybą R. Gižinskas atliko Murmanske (Rusija) ir kituose Arkties teritorijoje dislokuotuose kariniuose daliniuose. Tarnybos metu jis buvo karinio dalinio dainų ir šokių ansamblio dirigentas, taip pat grojo kariniame orkestre.
„Kariuomenėje per tą laiką, kol sudegdavo degtukas, reikėdavo spėti apsirengti. 15 kilometrų bėgdavom su dujokaukėm. O tas karinis orkestras buvo pučiamųjų, grojau tūba. Grodavom per laidotuves“, – prisiminimais dalijosi R. Gižinskas.

Sugrįžo į tėviškę

Anykščių kraštą R. Gižinskas pasirinko dėl gauto pasiūlymo dirbti akompaniatoriumi.
„Atsitiktinai grįžau į Anykščius 1973 metais ir sutikau pažįstamą choreografę Zinaidą Makaid. Sako man: „Neturiu akompaniatoriaus, pasilik“. Tada ir likau“, – pasakojo R. Gižinskas.
Nuo 1974 metų R. Gižinskas dirbo tuometinėje Anykščių vaikų muzikos mokykloje iki 2015 metų. Vadovavo Jaunių chorui, kuriame buvo 60 dalyvių, taip pat – Anykščių gamybinio susivienijimo „Anykščių vynas“ mišriam chorui. Be to, R. Gižinskas vadovavo ansambliams: „Pašto ansambliui“ ir „Kvarco ansambliui“.
„Anykšta“ pasiteiravo, su kuo labiau patikdavo dirbti: su suaugusiais ar vaikais. „Profesionalumo atveju geriau – su vaikais. Mokydavomės solfedžio, muzikos istorijos, o kartu ir chorines partijas“, – prisiminimais dalijosi R. Gižinskas.

Žmona – ilgametė anykštėnų gydytoja

Su žmona, gydytoja terapeute Lione (1948–2015), kilusia iš Kauno, Romaldas gyveno nuomojamame bute, vėliau pasistatė savo namą. Užaugino dukrą Oksaną – teisininkę.
Tuometinei inteligentų šeimai – muzikos pedagogui ir gydytojai – buvo sunku išgyventi iš algos.
„Laikas buvo sunkus. Reikėjo daug dirbti gyvenime. Iš Uzbekijos naujas mašinas parvarydavau atostogų metu. Susidarydavo 7000 kilometrų“.
„Žmona, gavusi paskyrimą į Anykščius, daug metų dirbo pirminės sveikatos priežiūros centre, buvo gydytoja terapeutė. Tai vienintelė jos darbovietė nuo 1972 iki 2015 metų, tad 43 metų gydytojos stažas. Jau dešimt metų gyvenu vienas. Jai mirus, mūsų pasistatytas namas man tapo per didelis, ketinu jį parduoti“, – pasakojo teigė R. Gižinskas.
„Anykšta“ pasiteiravo, ar muzikos mokytojas Romaldas įtraukė žmoną į muzikinį kelią. „Ne. Ji buvo medicinos fanatikė. Jos dėdė – Kauno medicinos instituto medicinos profesorius Kaune, „Moters klinikoje“, – teigė R. Gižinskas.

Rajone buvo gausu stiprių chorų

Nuo 1973 metų R. Gižinskas dirbo Anykščių rajoninių kultūros namų meno vadovu.
„Anykščiai anksčiau garsėjo savo chorine veikla. Geras, stiprus choras buvo Anykščių kultūros namuose, jam vadovavo Robertas Čapkevičius.
Aš pats 11 metų – 1974–1985-aisiais – vadovavau „Anykščių vyno“ mišriajam chorui. Dar MSV (Melioracijos statybos-montavimo valdybos – aut. past.) choras buvo. Elmininkai turėjo savo atskirą chorą. Vadovavo amžinąjį atilsį Balys Meldaikis“, – apie chorų gausą kalbėjo buvęs chorvedys.
„Vyno gamyklos chorui pradėjau vadovauti 1974 metais. Sąlygos buvo geros: repetuodavome aktų salėje, darbo metu, tris dienas prie atostogų gaudavo tie, kas dainuodavo. Po sezono skrisdavome pailsėti. Kiekvieną vasarą, po sezono, gamykla skirdavo lėšų chorui – net savaitei poilsio. Koncertavome Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Dainų šventėse. Filosofė, kultūros istorikė Nerija Putinaitė vertina, kad Dainų šventės – sovietinis reliktas. Taip, būdavo, kad kokią kantatą atidainuodavom partijai, bet ir lietuviškų dainų kiek: ir „Lietuva brangi“, ir „Kur giria žaliuoja“, ir kitos“, – pasakojo R. Gižinskas.
„Monsinjoras Albertas Talačka, kanauninkas Stanislovas Krupliauskas palaikė, tad su muzikos mokyklos choru koncertuodavome Anykščių bažnyčioje. Atlikdavom sudėtingus, užsienio klasikų ir lietuvių kompozitorių kūrinius. Pavyzdžiui, Pergolesi „Stabat Mater“, Antonio Vivaldi „Gloria“, vokiečių kompozitoriaus Johaneso Bramso kantata „Verkiu prie jūros audringojo kranto“, – kalbėjo R. Gižinskas.

Į Dainų slėnį – per tūkstantį gyventojų

Pasak R. Gižinsko, tuo metu Dainų šventėje, Anykščių Dainų slėnyje susirinkdavo per tūkstantį dainininkų ir vietinių gyventojų iš viso rajono.
„Anykščiai buvo dainų kraštas. Atskirai būdavo Vaikų dainų šventė rajone. 1977 metais Moksleivių dainų šventė buvo įspūdinga – 1000 moksleivių ir svečių. Iš visų Anykščių mokyklų dalyvavo. Aš buvau meno vadovas“, – pasakojo buvęs chorų vadovas.
„Choro dirigentas, maestro Vytautas Miškinis yra geras mano bičiulis. Aišku, daug šneka Alfredas Bumblauskas (profesorius, istorikas – aut. past.), kad Lietuvoje Dainų šventės – „sovietinis reliktas“, bet juk visos lietuviškos dainos dainuotos.

O jei kalbėtume apie šiandieninę situaciją Anykščių krašte, kalbėdami apie chorinę kultūrą, galime cituoti profesorių Vytautą Landsbergį: „Mes stovime ant kultūros griuvėsių“.

Reprezentacinį chorą vertintų po koncerto

R. Gižinsko pasiteiravome, kaip jis vertina naujojo, savivaldybėje buriamo reprezentacinio Anykščių choro, kuriam vadovaus profesionalūs muzikantai, kūrimąsi.
„Paklausysim, išgirsim. Po pirmo koncerto tik galėsiu pakomentuoti. Reikia, kad būsimasis choras patektų į profesionalias rankas, ir jei yra norinčių, tai labai gerai. Aš sveikinu šitą idėją. O norint suburti stiprų chorą, reikia fanatiko. Pamenu, politikas Vytautas Pupeikis su Pranu Jurkoniu (P. Jurkonis buvo R. Gižinsko solfedžio mokytojas muzikos mokykloje, kurį laiką vadovavęs Vyno gamyklos chorui ir Anykščių kultūros namų chorui – aut. past.), – dar muzikos mokyklos mokytojas Rimantas Našlėnas – visi jie eidavo ir kviesdavo, kai būrė chorus. Tiesiog prašydavo ateiti. Reikia įtikinti. Su daina gyvuoja lietuviškumas. Jei užmiršime dainą… Tik paklausykite – Eurovizijoj vien angliškai. Ir ta kultūra nyksta, nyksta. Kur vakarais dabar dainuoja kaime? Visiškai kitas laikas. O iš ansambliukų ko tikėtis? Gerai, kad eina, užsiima, bet labai norėtųsi daugiau lietuviškos muzikos“, – savo nuomonę išsakė R. Gižinskas.

Yra sukūręs kūrinių

Muzikos pedagogas R. Gižinskas yra parašęs visą pluoštą kūrinių, bet savęs kompozitoriumi nelaiko:
„Neskaičiavau, kiek esu sukūręs. Savęs kompozitoriumi nelaikau – aš tik mėgėjas. Tai, kas mano parašyta, – čia muzika truputį sudėtingesnė, negu rašyta tais laikais. Kariuomenėj sukūriau „Karišką motyvą“ – parašiau solo triūbai, dviem fortepionams, keturioms fleitoms, mušamųjų instrumentų grupei. Su mokinukais dainavom harmonizuotą liaudies dainą. Tada vadovavau moterų ansambliui, tad buvau parašęs moterų ansambliui, smuikui ir fortepionui. Dar raliavimus parašiau, bet kad tai atliktų, reikia pajėgesnio choro“, – pasakojo R. Gižinskas.
Pasak chorvedžio Romaldo, tie, kurie sukuria „kokią dainelę ar kūrinėlį“, negali būti vadinami kompozitoriais.
„Kompozitoriumi galėjo būti tas, kas baigęs to meto konservatoriją, teorijos-kompozicijos katedrą. Turi būti mokęsis instrumentacijos, reikia žinoti derinimus. Tarkim, simfoniniam orkestrui yra net 32 penklinės. Jei ausyse skamba muzika, nereikia sėsti prie fortepiono, kad užrašytum natas. O vienas didžiausių Vienos klasikų – Liudvikas van Bethovenas – kūrė, būdamas kurčias…“ – kūrinių rašymo niuansus dėstė R. Gižinskas.
R. Gižinsko „Anykšta“ pasiteiravo, ar nebandė išleisti savo kūrinių?
„Aš savikritiškai vertinu. Nėra išleistų mano kūrinių, bet yra atliktų – vargonininko ir chorvedžio Rimvydo Griauzdės ansamblis atliko dainą „Rinkos vyrai augaloti“ Vytauto Bložės tekstu, ta daina buvo atlikta Anykščių Kultūros rūmuose. Visą gyvenimą buvau susijęs su teoretinėmis disciplinomis ir kartu – su dirigavimu“, – kalbėjo R. Gižinskas.

Dirbtinis intelektas ir populiarėjanti elektroninė muzika

O kaip atrodo muzikos pedagogui R. Gižinskui šiandieninė situacija muzikos pasaulyje?
„Klausausi, stebiu situaciją. Kompozitoriai jau dirba su dirbtiniu intelektu. Vis dažniau girdim ir elektroninę muziką, nes ji pigi – nereikia samdyti muzikantų. Pasikeitė supratimas, kriterijai. O Lietuvos kompozitoriai: Benjaminas Gorbulskis, Teisutis Makačinas – užmirštami…“ – kalbėjo R. Gižinskas.
Pasak buvusio mokytojo Romaldo, jaunųjų kompozitorių kūriniuose aiškiai juntama dirbtinio intelekto įtaka.
„Ir jei tas dirbtinis intelektas taip toli nukeliaus, klasikai bus nereikalingi. Technologijos žengia į priekį. Bet ką jos istoriškai atneša? Kiek vaikai dabar bendrauja šeimose?..“ – svarstė R. Gižinskas.

Taryboje – dvi kadencijos

R. Gižinskas – buvęs Anykščių rajono tarybos narys, socialdemokratas, tuometinės tarybos savivaldybės Antikorupcijos komisijos pirmininkas. Daugelį kadencijų jis buvo Anykščių rajono visuomeninės kultūros tarybos narys. „Kultūros tarybos narys buvau iki pašalinimo, tai įvyko 2015 metais“, – teigė R. Gižinskas.
Teiravomės, kokių pokyčių Romaldas įžvelgia? Ar šiomis dienomis žymiai mažiau pasitikėjimo vieni kitais?
„Dvi kadencijas dirbau Anykščių rajono taryboje su Lietuvos socialdemokratais. Buvo koalicija su konservatoriais. Su konservatore Aldona Daugilyte geriausiai sutardavome. Dėl Lajų tako įrengimo mes dviese balsavome „prieš“. Šilelį kirto, padarė metalą… Intervencija į mišką. Bet gi piniginiai srautai, daug turistų! O kas bus toliau?“ – pasakojo R. Gižinskas.
Pasak R. Gižinsko, rajono taryboje būta nesutarimų, kai norėjo reabilituoti rašytoją Juozą Baltušį, nes jam buvo atimtas Anykščių rajono garbės piliečio vardas.
„Taryboje nepatvirtino. Socdemai (Lietuvos socialdemokratų partijos nariai – aut. past.) balsavo prieš“, – pasakojo R. Gižinskas.
Kaip teigia R. Gižinskas, rajone mažėja inteligentijos: „Jei prisimintume, kokie žmonės tais laikas buvo Taryboj… Kokio tai šviesumo žmonės, lyginant su tuo, kas dabar sėdi savivaldybėj. Situacija rajone maždaug tokia: „Ne mano kiaulės, ne mano pupos“. Kalbu apie kitokį elgesį ir kitokią moralę. Labiau gerbiamas tas, kuris nesikiša. Kas gerbia? Tokie patys… O aš pats ką galvoju, išsakau viešai. Aš dėl to labai daug praradau.“
„Nepakenčiu melo. Bet už tai po to, dirbdamas Anykščių muzikos mokykloje, krūvį mažiausią turėdavau“, – prisiminęs, kaip jį dėl to „pamokė“ valdžia, atviravo R. Gižinskas.
Dabar, pasak R. Gižinsko, vyksta pasaulio pasidalijimas.
„Kiekviena politinė sistema turi savų pliusų ir minusų. Svarbiausia mums – išlaikyti lietuvybę. O ją galima išlaikyti daina ir kalba. Svarbu, kad nepasikartotų 1940-ieji, bet už tai atsakingi politikai ir reikia lanksčios užsienio politikos“, – teigė R. Gižinskas.
Ir vis dėlto – ar menas gali išgelbėti pasaulį? – paklausėme pašnekovo R. Gižinsko.
„Jis niekada ir neišgelbėjo. Tai tik kaip tezė. Kaip bebūtų, visą laiką diktavo stiprieji. Čia įaugę į kraują. Rusijos imperija buvo ir bus. Stovim ant trečiojo pasaulinio karo slenksčio“, – teigė R. Gižinskas.
Pasak mokytojo Romaldo, mes turim prisitaikyti prie esamos situacijos, kaip kad ir visas pasaulis keičiasi prisitaikydamas, bet turim nepamiršti savo kalbos, dainos, papročių.

The post Muzikos mokytojas Romaldas Gižinskas: „Menas niekada neišgelbėjo pasaulio. Tai tik tezė“ appeared first on Anyksta.lt.

Tai jau antroji bendra tėvo ir sūnaus R. ir J. Kisielių paroda. Pirmąją tapybos ir fotografijų parodą jiems surengti pasiūlė Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė prof. Eglė Ganda Bogdanienė, pastebėjusi spalvų ir formų bendrystę. Pirmoji R. ir J. Kisielių paroda vyko šių metų kovo mėnesį Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje, Vilniuje.
Kaip rašoma R. Kisieliaus – vieno iš autorių – parodos pristatyme, jis gimęs 1956 metais, augo ir mokėsi vaizdingame Anykščių rajono Kavarsko miestelyje, įsikūrusiame prie Šventosios upės. Studijavo inžinerinius mokslus ir kurį laiką dirbo pagal įgytą specialybę. Vis dėlto polinkis į meną pakreipė Rimanto gyvenimą kita linkme – jis baigė vakarinę Justino Vienožinskio dailės mokyklą, vėliau Dailės akademijoje įgijo dailės mokytojo specialybę. Šiuo metu Rimantas dirba Karoliniškių gimnazijoje dailės mokytoju, vadovauja Dailės mokytojų asociacijai. R. Kisielius dalyvauja tarptautinėse ir šalies dailės, fotografijos parodose, surengė daugiau nei 50 personalinių parodų. Jo miniatiūros, koliažai ir keramikos darbai eksponuoti Vilniaus „Vartų“ ir „Skliautų“ galerijose, fotografijos – Molėtų galerijoje „Akcija M“.

1981 metais Vilniuje gimęs Justinas pirmąsias dailės pamokas gavo iš savo tėčio Rimanto. Dar būdamas vaikas, Justinas mėgo lipdyti iš molio, stebino artimuosius darbeliais, pieštais juodu tušu, plunksnele. Vėliau mokėsi Vilniaus „Versmės“ vidurinėje mokykloje (dabar – Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija). Baigęs 10 klasių, Justinas lankė dienos centrą „Mes esame“, kuriame mokėsi keramikos amato.

Eksponuojamos parodos pristatyme rašoma, kad Justinas atrado savitą techniką ir su niekuo nesupainiojamą kūrybinį braižą – aliejiniais markeriais kuria ant drobės. Paroda Kavarske ,,Be eskizų“ – jau aštuntoji autorinė jaunojo kūrėjo paroda. Justino paveikslai buvo eksponuoti Vilniaus ugdymo įstaigose, kavinėse, senjorų socialinės globos namuose, Lietuvos neformaliojo ugdymo centre ir Bernardinų bendruomenės centre.

Pasak R. Kisieliaus, ne tik jis, kaip tėvas, matė sūnaus gebėjimus – ir kiti sutikti žmonės pastebėdavo vaikino talentą ir skatino jo saviraišką. Kaip pasakojo Rimantas, Justino polinkį į menus matė ir vertino jo sporto trenerė, padrąsindama vaikiną tokiais žodžiais: „Justinai, tu turi gabumų, tu tapsi dailininku“.
„Sūnus Justinas – savamokslis menininkas. Piešia savitai, aliejiniais markeriais, nereikalaujančiais ypatingų techninių įgūdžių, skirtingai nei tapant akvarele ar aliejiniais dažais. Niekada nedaro jokio eskizo, kiekvienas kūrinys gimsta spontaniškai. Jam patinka gražios, ryškios, sodrios spalvos, įvairios detalės, figūros bei netikėti elementai. Skirtingas detales jis dėlioja kaip mozaiką. Dažnai iš paveikslo į paveikslą keliaujantis sūnaus vaizduojamas paukštis rodo saviraiškos poreikį, norą pakilti virš kasdienybės“, – apie sūnaus darbus pasakojo R. Kisielius.

R. Kisielius su šeima šiuo metu gyvena Vilniuje. Jo mama Stasė Kisielienė (1924–1997) – buvusi Kavarsko mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, knygos „Kaip nepamiršti“ (išleista 2002 metais) autorė. Buvusios pedagogės S. Kisielienės asmeniniai laiškai, kelios metodinės-mokyklinės knygelės ir rankraščių archyvas yra saugomas Kavarsko bibliotekoje.

„Mano mama Stasė Kisielienė augo dar XIX amžiuje į Lietuvą atklydusio senelio čeko Františeko Leinerio šeimoje. Jis buvo baigęs Varšuvos universitetą, dabar jį būtų galima vadinti aplinkos dizaineriu – jis prižiūrėjo garsius Lenkijos bei Lietuvos dvarų parkus ir, atvykęs su šeima į Pienionių dvarą, čia liko. Palaidotas mūsų šeimos kape Kavarsko kapinėse, kur sugulė mano tėvai ir seneliai“, – papasakojo R. Kisielius.
Kaip teigė R. Kisielius, jo motina labai gražiai piešė ir skatino juos, vaikus, kurti. Rimantas dar vaikystėje susidomėjo fotografija.

The post Parodoje „Be eskizų“ – tėvo ir sūnaus darbai appeared first on Anyksta.lt.

Tai jau antroji bendra tėvo ir sūnaus Kisielių paroda. Pirmąją tapybos ir fotografijų parodą jiems surengti pasiūlė Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė prof. Eglė Ganda Bogdanienė, pastebėjusi spalvų ir formų bendrystę.  Pirmoji R. ir J. Kisielių paroda vyko šių metų kovo mėnesį Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje, Vilniuje.

Kaip rašoma R. Kisieliaus – vieno iš autorių – parodos pristatyme, jis studijavo inžinerinius mokslus ir kurį laiką dirbo pagal įgytą specialybę. Vis dėlto polinkis į meną pakreipė Rimanto gyvenimą kita linkme – jis baigė vakarinę Justino Vienožinskio dailės mokyklą, vėliau Dailės akademijoje įgijo dailės mokytojo specialybę. Šiuo metu dirba Karoliniškių gimnazijoje dailės mokytoju, vadovauja Dailės mokytojų asociacijai. Dalyvauja tarptautinėse ir šalies dailės, fotografijos parodose, surengė daugiau nei 50 personalinių parodų. Jo miniatiūros, koliažai ir keramikos darbai eksponuoti Vilniaus „Vartų“ ir „Skliautų“ galerijose, fotografijos – Molėtų galerijoje „Akcija M“.

1981 metais Vilniuje gimęs Justinas pirmąsias dailės pamokas gavo iš savo tėčio Rimanto. Dar būdamas vaikas, Justinas mėgo lipdyti iš molio, stebino artimuosius juodu tušu plunksnele pieštais darbeliais. Vėliau mokėsi Vilniaus „Versmės“ vidurinėje mokykloje (dabar – Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija). Baigęs 10 klasių, Justinas lankė dienos centrą „Mes esame“, kuriame  mokėsi keramikos amato. 

Plačiau – laikraštyje „Anykšta“.

The post Parodoje „Be eskizų“ – tėvo ir sūnaus darbai appeared first on Anyksta.lt.