Šeima, gyvenusi pas rašytoją Antaną Vienuolį

Andrius Tautvydas Kuliešius (g. 1942) – kavarskietis, žymaus Kavarsko farmacininko Prano Kuliešiaus sūnus. Andriaus tėtis buvo rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko mokinys. Abu Andriaus Kuliešiaus tėvai – Pranas ir Liucija – dirbo vaistininkais A. Vienuolio vaistinėje. Buvusi didelė, šešių asmenų Kuliešių šeima kurį laiką net ir gyveno pas A. Vienuolį pirmame aukšte, vėliau persikėlė gyventi į Kavarską, čia Pranas Kuliešius parengė naujos vaistinės pastato projektą ir pats vadovavo dviejų aukštų erdvaus pastato statyboms. Kuliešiai iki 1986 metų dirbo ir gyveno tame pačiame name – pirmame aukšte veikė jų įkurta vaistinė, o antrame aukšte buvo Kuliešių šeimos gyvenamasis plotas.
Iš šešių asmenų šeimos prisiminimais pasidalinęs Andrius Kuliešius – buvęs krepšininkas, Lietuvos nusipelnęs treneris. Yra apdovanotas atminimo medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1997). „Gaila, bet teko parduoti tą namą Budrių gatvėje, kur veikė vaistinė ir mūsų šeima gyveno, tačiau mane visada traukė Kavarskas. Įsigijau pusę kitos sodybėlės čia“, – atviravo Andrius, rodydamas keletą išsaugotų senų nuotraukų ir pasakodamas šeimos nueito kelio istoriją.

Gyveno kartu su A. Vienuoliu

„Mano tėvelis Pranas iš pradžių buvo mokinys A. Vienuolio vaistinėje, vėliau tapo tikru vaistininku. Kadangi buvo gabus vaidybai ir turėjo gerą balsą, tėtę pakvietė į Vilnių, į „Vaidilos“ dramos teatrą. Tėtis taip pat dainavo Vilniaus M. K. Čiurlionio vardo vyrų chore, kurio nariai prieš karą beveik visi išvyko į JAV, o tėtis liko. Tėtis pateko į kryžkelę – arba medicina, arba menas. Išlaikė provizoriaus padėjėjo egzaminus, pasirinko vaistininko kelią“, – pasakojo Andrius Kuliešius.
Andrius Kuliešius gimė Vilniuje 1942 metais. „Tėvai dirbo geležinkeliečių vaistinėje. Prasidėjus karui, mes grįžome į Anykščius. Tėvai toliau dirbo A. Vienuolio vaistinėje, kol užėjus vokiečiams vaistinė sudegė. Vėliau tėvelį paskyrė Panevėžio zonos vyr. farmacijos viršininko pavaduotoju“, – kalbėjo A. Kuliešius.

Langai į A. Baranausko klėtelės pusę

Andrius Kuliešius išsaugojo kelias senovines nuotraukas, kur fone matyti A. Baranausko klėtelė. „1949 metais Anykščiuose pradėjau lankyti I-ąją septynmetę mokyklą. Mūsų vieni langai buvo į bažnyčios pusę, o kiti – į A. Baranausko klėtelės pusę. Pas A. Vienuolį gyveno globotinė Galina. Ji buvo vyresnė už mane. Su Galina daug žaidimų prisigalvodavome, dalyvaudavo ir pats rašytojas. Eidavome į žygius pėsčiomis iki Puntuko arba Karalienės liūno“, – pasakojo Andrius Kuliešius.

A. Vienuolis dovanojo dvi obelaites

Andrius Kuliešius atsimena, kad būdavo didelis sodas, bet jiems, vaikams, kažkodėl rūpėdavo eiti „vogti“ saldūninių obuolių: „Jie augo ant vieno medžio už klėtelės, pakalnėje. Vieną kartą rašytojas mus pamatė ir sako: „Andriau, aš tau dovanoju dvi obelaites prieš langus į klėtelę, tik nebesislapstykite. Kol gyvenome, turėjau savo dvi obelaites (grabštainius), bet kai apmūrijo klėtelę, prieš ją padarė klombą ir mano obelaites iškasė. Daug keliaudavom su rašytoju ir įvairiais turistais“, – prisiminimais dalijosi A. Kuliešius.

Rašytojo kvietimas – stuktelėjimas lazda į grindis

„Sekmadieniais, dienos metu, apie 13.00 val. per radiją, kurią turėjo rašytojas, vykdavo valandėlės vaikams, skaitydavo įvairių pasakų. A. Vienuolis prieš tai suduodavo savo lazda į grindis kelis sykius, ir mes bėgdavom pas jį į antrą aukštą“, – pasakojo A. Kuliešius.
Andrius pamena žaidimus, kuriuos pasiūlydavo rašytojas. Gali būti, kad tie vykę žaidimai net turėjo įtakos tolesniam Andriaus gyvenimo kelio pasirinkimui. „Rašytojas A. Vienuolis surengdavo varžybas, kas daugiau kartų pataikys kamuoliuką į tinklinę dėžę. O kamuoliukas buvo visai paprastas, iš laikraščių ir siūlų. Gal todėl vėliau ir pasirinkau krepšinio trenerio kelią“, – atviravo A. Kuliešius.

Subūrė dramos būrelį Kavarske

Andriaus tėvas Pranas Kuliešius aktyviai dalyvavo Kavarsko kultūriniame gyvenime, subūrė saviveiklininkų būrį. „Tėvelis buvo linkęs į menus, tai pradėjo burti dramos būrelį, pats režisuodavo spektaklius ir dar dainuodavo solo įvairias arijas, nes turėjo gerą balsą. Kai atvykdavo gastrolių į Kavarską Panevėžio Miltinio teatras, tėvelis būdavo labai laimingas, nes su kai kuriais aktoriais ir pats vaidino, tad mielai praleisdavo su jais laiką. Subūrė tėvelis Kavarske dramos būrelį ir režisavo daug spektaklių, dauguma buvo A. Vienuolio. Pavyzdžiui, „Paskenduolė“. Prieš išeidami į pirmą pasirodymą, į sceną, nuvažiuodavo pas rašytoją pasikonsultuoti. Daug dainavo ir vienas, ir su Juozu Vernicku iš LRT duetu, akompanuodavo chirurgas Dambrava“, – pasakojo A. Kuliešius.

Prisiminus laikus, kai sprogdindavo ledus

Andriaus tėtis mėgo grybauti ir žvejoti, to išmokė ir savo vaikus. „Aš mokiausi, sportavau, žvejojau.

Būdavo ir įvairių nutikimų: jau link pavasario ledai pradeda plaukti, o kad nenuneštų medinio tilto, kareiviai sprogdindavo ledus. Mes, vaikai, šokinėdami nuo lyties ant lyties, gaudėme pritrenktas žuvis. Vieną vakarą paslydau ir įkritau. Gerai, kad iki pažastų. Buvo dar žiema, tamsu, aš visas šlapias. Tėvai vakare nesulaukė manęs, tai kai grįžau namo visas šlapias ir sušalęs, gavau diržo nemažai“, – prisiminimais dalijosi A. Kuliešius.

Beždžionėlė Džilda pritraukdavo į vaistinę lankytojų

Andrius Kuliešius matydavo besilankančius tėvų vaistinėje, kai kurie jį, vaiką, žinoma, užkalbindavo. „Labai norėjau balandžių, auginau rūsyje, nes ten buvo dideli langai, tačiau man juos išpjovė šeškai. Jau kai persikėlė vaistinė į Budrių gatvę, įsigijau šunį, bet vienas girtas medžiotojas mano Tiną nušovė. Dar teko laikyti beždžionę Džildą, ta nors pritraukdavo žmonių į vaistinę“, – šypsojosi Andrius.

Buvo draudžiama eiti į šokius

Kavarsko vidurinės mokyklos auklėtinis A. Kuliešius atsimena, kad vaikinams rūpėjo nueiti į šokius. „Baigėsi mokykla. Prieš egzaminus, šeštadienį, keli klasiokai nuėjome vakare į šokius prie šv. Jono Krikštytojo šaltinio pažiūrėti, bet tuo metu buvo draudžiama eiti į šokius ir mūsų kitą dieną neprileido prie egzamino, bet direktorius buvo krepšinio gerbėjas ir mums bausmes panaikino“, – pasakojo A. Kuliešius.

Polinkis į sportą

A. Kuliešius mėgo žaisti futbolą ir krepšinį. „Kartu su kavarskiečiu Algimantu Vildžiūnu traukdavome komandas į pergales. Vyresnėse klasėse žaidžiant krepšinį už Kavarską, treneris iš Kauno pastebėjo kažin kokį mano gabumą ar polinkį. Matyt, kritau į akį. Pakvietė mane vasarą į Kauną, Jaunių krepšinio talentų stovyklą. Ten buvo labai geri treneriai: Stanislovas Stonkus, Justinas Lagunavičius, Siercevičius, Stepas Butautas. Daug ko išmokau. Su manimi treniravosi: Vytautas Sarpalius, Gediminas Budnikas, Romualdas Venzbergas, Rimas Salys ir kiti“, – kalbėjo A. Kuliešius.

Tarybinėje armijoje – tęsiant sportavimą

A. Kuliešius įstojo į Lietuvos Kūno kultūros institutą, bet tuo metu vaikinus ir vyrus ėmė į tarybinę armiją. „Taip atpyliau trejus metus už Uralo, Sibire. Gerai, kad buvau krepšininkas, tai po 1,5 metų perkėlė į sporto rotą. Dalyvavome karinių pajėgų varžybose. Mūsų komanda buvo pirma tolimuose rytuose nuo Uralo iki Chabarovsko. Antrą vietą tarp raketinių dalinių visoje Tarybų Sąjungoje iškovojome antrais tarnybos metais“, – pasakojo A. Kuliešius.

Andrius Kuliešius pamena, kad vienas miestas prie Taškento paprašė sužaisti už tą miestą, o už tai būrio vadas pažadėjo dvi savaites atostogų į Lietuvą. „Kelionė pirmyn ir atgal truko vieną savaitę. Aš sutikau. Bet buvo vienas „bet“ – mat aš turėjau žaisti su kita pavarde, o aš tai blondinas. Tas studentas, su kurio pavarde turėjau žaisti, – juodas, kaip visi uzbekai, tadžikai. Surizikavau, nes labai norėjau į Lietuvą. To studento motina turėjo lyg „Chna“ dažų moterų plaukams. Mane nudažė, o kai parodė į veidrodį, atsisėdau… Bet mintyse – Lietuva. Laimėjome varžybas, gavau dvi savaites atostogų. Mano mama kai pamatė mano plaukus (juodus, o prie šaknų jau buvo ataugę šviesūs plaukai), irgi vos neatsisėdo. Aš sakiau, kad toks klimatas. Juk buvau giliai Sibire, o po to pietų kryptis“, – įsimintiną įvykį prisiminė Andrius.
Grįžęs į institutą po armijos, Andrius žaidė už įvairius Kauno klubus, o aukščiau kilti nebebuvo galimybių, nes, būdamas Sibire, susigadino stuburą.

Trenerio darbo pradžia

Baigęs Institutą, Andrius pradėjo dirbti treneriu. „Iš pradžių dirbau krepšinio treneriu su mergaitėmis, kadangi nebuvo kam, taip ir likau vėliau su treniruojamomis moterimis. Laimėjome 1956-1957 metų gimimo Lietuvos moksleivių ir respublikos čempionatus. Išaugo nemažai garsių krepšininkių. Bedirbdamas treneriu, sugebėjau baigti dantų techniko specialybę. Teko rinktis, ar dirbti dantų techniku, ar treneriu. Pasirinkau trenerio darbą toliau“, – pasakojo A. Kuliešius.
Andrius Kuliešius yra baigęs aukštuosius sporto kursus Maskvoje ir Švedijoje. A. Kuliešius įkūrė moterų komandą „Opus“, po to keitė pavadinimą „Lit-Poliinter“, „Atletas“, galiausiai sugalvojo naują pavadinimą „Laisvė“ ir subūrė merginų ir moterų naują komandą. „Anksčiau komandą rėmė firma ar įmonė pagal pavadinimą. „Laisvė“ buvo mano komanda, tad turėjau ieškoti pinigų žaidėjoms, lėktuvams, viešbučiams, teisėjams ir t. t. Tai buvo kruvinas darbas – pinigų ieškojimas, palyginus su treniruotėmis“, – atviravo pašnekovas.

„Norint, kad būtų gera komanda ir rezultatai, turėjo būti geros žaidėjos. Rezultatas: tris kartus iškovojome pirmą vietą Lietuvoje, du kartus tapome Baltijos šalių čempionėmis. Po tris kartus Lietuvos ir Baltijos šalių čempionatuose laimėjome antras vietas. Žaidėme Europos taurės lygio rugtynėse iki finalo. 9 kartus turnyrai JAV, Brazilijoje, Europoje“, – prisiminimais dalijosi Andrius.

Vienos kelionės į JAV metu su Amerikos universitetu iš 10 rungtynių Andrius su savo komanda visas 10 laimėjo. „Rašė ir JAV spauda, ir mūsų Lietuvoje. „Laisvės“ komandoje žaidė daug garsių krepšininkių, daugelis tapo 1997 metų Europos čempionėmis: Dalia Kurtinaitienė, Lina Dambrauskaitė, Rasa Kreivytė, Vitalija Tuomaitė, Jovita Jutelytė. Komandoje žaidė ir Ukrainos rinktinės kapitonė Suško Kiričenko, Latvijos rinktinės žaidėja Dace Kriniūnia. 1997 metais buvau apdovanotas medaliu už nuopelnus Lietuvos sportui. Po Europos čempionato, kuomet moterų Lietuvos komanda iškovojo pirmą vietą, man buvo suteiktas Nusipelniusio trenerio vardas 2002 metais“, – pasakojo Andrius.
„Būdamas pensininku dirbau treneriu, bet labai daug sveikatos kainavo tas pinigų ieškojimas komandai. Miestas nepadėjo. Užbaigiau trenerio darbą. Daug apdovanojimų ir taurių atidaviau į sporto muziejų, nes namuose nebetilpo“, – pasakojo buvęs sportininkas.

Antras namas Kavarske – ištapytomis langinėmis

„Taip įvyko, kad mūsų didelis, erdvus namas Kavarske buvo parduotas, o aš vis tiek labai norėjau kažką turėti Kavarske, tai įsigijau pusę nemažo namelio, nes mėgstu žvejoti, grybauti, keliauti, pirtelėje pasikaitinti“, – atviravo Andrius.
A. Kuliešiui patiko gatvė Rokiškyje, kur visos langinės dailiai ištapytos, tad jis kreipėsi į menininkę, keramikę iš Anykščių – Dangirą Pyragaitę, gyvenančią kaimyninėje Kurklių seniūnijoje, kad išpieštų langines. „Jos darbas yra ir tie ryškūs piešiniai ant langinių, kur einant link

Kavarsko Šaltinio sodyba yra atnaujinta. Ten angelai, pušys, Šventoji. Menininkė pasiūlė man, kad ant mano įsigytos sodybėlės priekinio lango gali būti keturi metų laikai, aš mielai sutikau. O tuos rombus, kur ant kitų langinių, esu pats padaręs. Dėjau kartoninius trafaretus ir spalvinau.“

Muzikavimo pradžia – nuo lūpinės armonikėlės

Dar būdamas armijoje, Andrius pradėjo groti lūpine armonikėle. „Rusai mane vadino fricu, nes jie matydavo filmuose, kaip vokiečių kareiviai groja lūpine armonikėle. Baigęs darbus su komanda, užsimaniau išmokti groti armonika, nes lūpine armonikėle jau mokėjau muzikuoti“, – pasakojo A. Kuliešius.
„Labai gerą „prirodė“ mano mokytoją. Jis yra Kauno Raudondvario folkloro ansamblio vadovas V. Marma. Jis vadovauja ir Vilniaus folkloro ansambliui „Ratilio“. Kai sužinojo, kad aš grojo lūpine armonikėle, prijungė prie kapelos „Piliarožė“ ir su ja grojame jau 5 metus. Ir „Skamba skamba kankliai“ dalyvaujame, ir važinėjame po Lietuvą“, – kalbėjo A. Kuliešius.

Muzikuoja Kavarsko kapeloje

Andrius pažįsta meninės veiklos veteraną, kavarskietį Stanislovą Svirską, su juo vykdavo žvejoti, žvejybos metu bendraudavo. „S. Svirskas dažnai su manimi važiuodavo žvejoti, nes savo mašinos neturėjo. Į Pakarklę, Dabužius, į Laviškį vykdavom drauge. Su Stasiu esu sugavęs Dabužiuose 5 kg lydeką, o mano rekordas yra 11 kg lydeka Šventojoje, prie tilto. Kai Stasys žvejybos metu sužinojo, kad aš groju lūpine armonikėle, pakvietė prisijungti ir kartu groti Anykščių kultūros centro Kavarsko skyriaus kapeloje“, – pasakojo A. Kuliešius.
Be to, Andrius Kuliešius labai mėgsta džiazą (bliuzą), operą, klasiką ir folklorą. Turi surinkęs didelę kolekciją vinilinių plokštelių įvairių muzikos stilių.

Žvejyba su pavojais žaibuojant

Andrius prisimena vieną nutikimą, po kurio jiedu su Stasiu galėjo nė nebegrįžti namo: „Tai nutiko Laviškio ežere. Stasio mokinio tėvas Sigis davė mums metalinę valtį su metaliniais irklais. Mes gaudėme kuojas beveik viduryje ežero, prie salelės. Staiga užėjo lietus, audra, žaibas, griaustinis. Žaibuoja prie pat mūsų metalinės valties! Mes šlapi sėdim ant metalinių sėdynių, lietus pila, smarkiai žaibuoja… Dar dabar neįsivaizduoju, kaip mūsų nenutrenkė žaibas. Visi sako, kad galbūt mus angelas apsaugojo, nes sėdėti ant metalo, kai esi vandenyje, ir dar žaibuojant… 90 procentų tikimybė, kad gali sudeginti žmogų“.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas