Arvydas Juozaitis: „Lietuvių kalba sukūrė DABARTINĘ LIETUVOS VALSTYBĘ“.
Ginti kalbą kaip tautos amžinybės ženklą nūdienos geopolitikoje reikia kasdien, o ypač ginti nuo laikinų ministrų ir laikinų prezidentų (kurie negina kalbos).
Pirmiausiai reikia visada saugoti galvoje ir širdyje tiesą: KALBA yra mūsų ŽENKLAS ŽEMĖJE, MŪSŲ PASAULIS. Joje negalima jaustis kaip, atleiskite, koridoriuje ar turguje, o ypač politiniame turguje.
Ten kuriama kaina, o ji svyruoja nuo apkalbų, nuomonių, tarptautinių vėjų. Jeigu valstybinė kalba būtų pereinamoje patalpoje, turguje, ji seniai būti sutrinta į „politkorektiškus miltus”. Arba pakeista
piniginiais ženklais. O tie, žinia, iš litų jau virto eurais, o ateityje bus ir koks kitas ženklas.
Kalba yra nelygstama. Kodėl mums pavyko susiprasti ir parodyti pasauliui nelygstamą turtą — Vilniaus oro uostą užrašyti žodžiu „Čiurlionis”. Baisu! Užsieniečiams neištariamu vardu!
Lietuvių kalba sukūrė DABARTINĘ LIETUVOS VALSTYBĘ.
To ypač nesupranta dabartiniai „nuomonės kūrėjai” ir visokio plauko „influenceriai”, kurių gyvavimo formulė — įtikti, patikti ir pelnyti „žinomumą”. Tai – jau ir ministrų formulė.
Unikaliausia pasaulyje gyva (valstybinė!) lietuvių kalbos sistema kasdien ardoma, ardant žodyną. Vien ko vertas trijų nelietuviškos tarties raidžių politiškas, o ne valstybinis „integravimas” į gyvenimą? Suardant tarties
gyvybę (nūnai „š” vietoje tris „sch” raides jau ėmė rašyti ir rusai). O ką perdėtai liguistas feminizmas padarė SEIME su moters pavardės darkymu?
Dabar motinos vardas jau nebėra dukrai jokia roda — ji gali sau skrajoti tarptautinėje erdvėje. Be lietuviškos istorinės kalbos tąsos.
Sveikas kalbos jausmas reikalauja priešintis. Pagaliau šalis Nigerija nėra „Juodlandija”, o „negras” mes netariame savaip, ne įžeidžiai „nygeris”.
Taip galime nusiristi iki kvailystės – tuoj uždraus mums ir „žydą”, turėsime tarti „hebrajus”. Taip jau atsitikę… Latvijoje. (Nors ten Gruzija — Gruzija, ji nevirtusi Sakartvelu).
Kiekvienam savo!
Žodžiu, taip: politikai gali bausti net kalėjimu, bet jie baudimu pralaimi LIETUVOS VALSTYBĘ.
Ir išvada aiški: kultūros ministrams – vienam po kito – KULTŪROS KANONO nereikia, tad kas jiems kalba? Tik valdžios ir prievartos funkcija.
Arvydas Juozaitis,
nusilenkiantis kalbai.
Nusimeskime kaukes
PONAI !!!Kad kartais suprasti socialinius filosofinius niuansus, geriausiai tam tinka bet kuris katinas, stebint bandant suvokti katino pasaulejauta. Katino pasaulejautoje ko gero zmogus yra jo tarnas, skirtas tenkinti jo poreikius. Kuri kartais reikia paskatinti motyvuoti arba murkimo, arba priesingai isreiskiama protesto agresija. O jei tarnas nepaklusnus ir agresyviai elgiasi, tam yra jo slepetes ar batai, kad pastatyti ji i vieta…
Zmonija turi tokia pat Katino pasaulejauta, tik skirtingai nuo Katino ji is vis nera genetiskai paveldima. Zmogus toks pat katinas, tik pasaulejauta jam formuoja sociumas. Si pasaulejauta nuolat kinta, transformuojasi ir mes kaip tie katinai negalime paaiskinti net fizinio pasaulio.
Is kur mes, kodel mes, kam mes. Kodel civilizacija progresuoja ne juvelyriniu tikslumu pagal determenizmo matematinius principus, kur zmogus kaip tas katinas tik isivaizduoja kad yra civilizacijos kulturos seimininkas.
Ir dabar pasauelejautu transformacijose atsiranda ju formuotojai. Kurie izvelgia paveldejimo branduoli, kuri dazniausiai patys ir suformuoja. Ir vieni pasirodo teisus pagal si branduoli, kiti ne. Kai kalba visu tautybiu nuolat transformuojasi, keiciasi. Galime didziuotis indoeruopieciu senosios kalbos tik asociaciniu branduoliu, bet ne visuma.
Daznai skaitau ziniasklaidoje. Lietuviu kalbos lietuvinimas. Isivaizduokite sedi kur kaninetuose ciociu burelis ir „Lietuvina” lietuviu kalba. Tai yra kuria jai Lietuviska katino filosofija.
Taip ir noresi atsakyti siems Lietuvinimo kurejams, nesakykite ka mes turime daryti ir kaip elgtis ir mes nesakysime kur jus turite eiti su katiniska Lietuvinimo filosofija 🙂
Išdarkytos merginų pavardės rodo potencialią išdavystę. Niekieno neverčiamos.