„Ar lietuvių kalbą jau reikia ginti ir nuo kultūros ministrės“

Ginti kalbą kaip tautos amžinybės ženklą nūdienos geopolitikoje reikia kasdien, o ypač ginti nuo laikinų ministrų ir laikinų prezidentų (kurie negina kalbos).
Pirmiausiai reikia visada saugoti galvoje ir širdyje tiesą: KALBA yra mūsų ŽENKLAS ŽEMĖJE, MŪSŲ PASAULIS. Joje negalima jaustis kaip, atleiskite, koridoriuje ar turguje, o ypač politiniame turguje.
Ten kuriama kaina, o ji svyruoja nuo apkalbų, nuomonių, tarptautinių vėjų. Jeigu valstybinė kalba būtų pereinamoje patalpoje, turguje, ji seniai būti sutrinta į „politkorektiškus miltus”. Arba pakeista
piniginiais ženklais. O tie, žinia, iš litų jau virto eurais, o ateityje bus ir koks kitas ženklas.
Kalba yra nelygstama. Kodėl mums pavyko susiprasti ir parodyti pasauliui nelygstamą turtą — Vilniaus oro uostą užrašyti žodžiu „Čiurlionis”. Baisu! Užsieniečiams neištariamu vardu!
Lietuvių kalba sukūrė DABARTINĘ LIETUVOS VALSTYBĘ.
To ypač nesupranta dabartiniai „nuomonės kūrėjai” ir visokio plauko „influenceriai”, kurių gyvavimo formulė — įtikti, patikti ir pelnyti „žinomumą”. Tai – jau ir ministrų formulė.
Unikaliausia pasaulyje gyva (valstybinė!) lietuvių kalbos sistema kasdien ardoma, ardant žodyną. Vien ko vertas trijų nelietuviškos tarties raidžių politiškas, o ne valstybinis „integravimas” į gyvenimą? Suardant tarties
gyvybę (nūnai „š” vietoje tris „sch” raides jau ėmė rašyti ir rusai). O ką perdėtai liguistas feminizmas padarė SEIME su moters pavardės darkymu?
Dabar motinos vardas jau nebėra dukrai jokia roda — ji gali sau skrajoti tarptautinėje erdvėje. Be lietuviškos istorinės kalbos tąsos.
Sveikas kalbos jausmas reikalauja priešintis. Pagaliau šalis Nigerija nėra „Juodlandija”, o „negras” mes netariame savaip, ne įžeidžiai „nygeris”.
Taip galime nusiristi iki kvailystės – tuoj uždraus mums ir „žydą”, turėsime tarti „hebrajus”. Taip jau atsitikę… Latvijoje. (Nors ten Gruzija — Gruzija, ji nevirtusi Sakartvelu).

Kiekvienam savo!

Žodžiu, taip: politikai gali bausti net kalėjimu, bet jie baudimu pralaimi LIETUVOS VALSTYBĘ.
Ir išvada aiški: kultūros ministrams – vienam po kito – KULTŪROS KANONO nereikia, tad kas jiems kalba? Tik valdžios ir prievartos funkcija.

Arvydas Juozaitis,
nusilenkiantis kalbai.