Padėka už rašinius – muziejui dovanotos knygos

Šių eilučių autorius – Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus darbuotojas – ne kartą vietinėje ir respublikinėje spaudoje yra rašęs apie veikliąją anykštėnę muziejininkę, gimtojo krašto patriotę Oną Sedelskytę, kurios nuoširdus darbas, patriotiški jausmai labai nepatiko tuometinei komunistinei valdžiai. Pasirodžius publikacijoms, sulaukta padėkos laiškų iš Šiauliuose gyvenančios ir gimtųjų Čekonių (Anykščių r. Debeikių sen.) nepamirštančios Palmiros Ivanavičienės, kuriuose būta ir prisiminimų apie seserį Onutę, ir įvairios reikalingos žurnalisto plunksnai informacijos.
Ir štai, prieš kurį laiką gerbiama Palmira pasiūlė Kunigiškių muziejui knygų iš savo sesers sukauptos asmeninės bibliotekos. Ir taip šio muziejaus fondai pasipildė Vaižganto, Jono Biliūno, Antano Vienuolio – Žukausko, Juozo Baltušio, Balio Sruogos, Ievos Simonaitytės, Vinco Mykolaičio-Putino, Eduardo Mieželaičio, Šatrijos Raganos, Žemaitės, Salomėjos Nėries bei kitų lietuvių, o taip pat ir užsienio autorių knygomis. Svėdasiškių autorių Juozo Tumo-Vaižganto, Juozo Baltušio knygos praturtino muziejaus ekspozicijas, kiti leidiniai liko muziejaus fonduose ir bus panaudojami čia organizuojamoms parodoms. Pageidaujantys turi galimybių knygas pasiskaityti.

Dėmesio verta asmeninė biblioteka       

Tarp dovanotų knygų yra ir labai įdomių, retų egzempliorių, kai kurios paženklintos bibliotekos savininkės Onos Sedelskytės bei kitų asmenų autografais.
1964 metais Lietuvos Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto išleistą R.Mikšytės knygą „Antano Baranausko kūryba“ ženklina pačios knygos autorės mokslininkės 1965 m. sausio 19 d. įrašyta dedikacija: „Draugei O. Sedelskytei, šauniajai Anykščių žemės patriotei“. Įdomu dar ir tai, kad šios knygos tituliniame lape poeto A.Baranausko fotografija įklijuota „aukštyn kojom“. Nežinia, ar tokių knygų su leidyklos broku buvo išleista daugiau, ar tik viena tokia atsitiktinai pateko anykštėnei muziejininkei?
Kai kurios knygos O. Sedelskytei buvo padovanotos įvairiomis progomis. Antai, 1948 metais išleisti keturi Žemaitės „Raštų“ tomai padovanoti su užrašu: „Onutei, išėjusiai iš mokslo šventovės – valstybinio Vilniaus universiteto ir žengiančiai į savarankiško gyvenimo kelią.“ Knygos dovanotos birželio 21-ąją, o metai nenurodyti. Tikriausiai, tai buvo 1952-ieji. Tokią dovaną jai, matyt, įteikė bendrakursiai, nes pasirašė: „Trejetukas“. 1954 metais išleista Salomėjos Nėries „Poezija“ 1955 metų sausio 24-ąją jai padovanota su neįskaitomu parašu, bet gerai suprantamu gimtadienio progai skirtu tekstu: „Onutei, laimingai prabėgtų 27-erių metų proga!” Povilo Višinskio „Raštai“ 1964 m. lapkričio 6 d. padovanoti su įrašu: „Proforgei O. Sedelskytei Spalio švenčių proga. Direkcija ir visuomeninės organizacijos.“ Taip tuomet buvo pagerbta valstybinėje respublikinėje bibliotekoje dirbusi ir profsąjunginei organizacijai vadovavusi Ona Sedelskytė. 1970 metų sausio 21-ąją sveikindami su gimtadieniu Teklė ir Viktoras dovanotoje Eduardo Mieželaičio knygoje „Montažai“ užrašė: „Onute, rašyk ir konkuruok su Mieželaičiu“. Deja, nuo tos dienos O. Sedelskytei buvo lemta pragyventi tiktai nepilną mėnesį…
Nemenką krūvelę dovanotų knygų puošia pačios Onos parašas. Žodžiais „Studentės Onos Sedelskytės“ nurodyta šių knygų priklausomybė: 1949 m. išleista K. Korsako „Literatūra ir kritika“, 1947 m. laidos J. Biliūno „Raštai“, 1942 metais išleisti Vaižganto „Pragiedruliai“, 1936 metais „Sakalo” bendrovės išleista Liudviko Kondratavičiaus (Vladislovo Sirokomlės) knyga „Margis (Margiris)“, valstybinės enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidyklos 1948 metais išleistas „Lietuvių kalbos rašybos žodynas“. Daugelį kitų knygų irgi ženklina pačios asmeninės bibliotekos savininkės autografas.
Beje, „Lietuvių kalbos rašybos žodyne“ yra išsaugotas ir Onai skirtas lietuviškai bei rusiškai rašytas Lietuvos TSR tarybinių rašytojų sąjungos valdybos vardinis kvietimas 1952 metų gegužės 4 d. 19 val. dalyvauti Vilniaus valstybinio universiteto aktų salėje vyksiančiame „įžymiojo lietuvių tarybinio rašytojo Petro Cvirkos mirties 5-ųjų metinių minėjime“. Tas popieriaus lapelis dabar jau irgi tik muziejui skirta praeities relikvija…   
Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui, kaupiančiam įvairiausius eksponatus, susijusius su kraštiečio lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto vardu, ypač reikšmingos būtent šio rašytojo knygos. Tokių padovanota bent keletas. Tai gana stora, net arti 600  puslapių turinti 1947 metais išleista Vaižganto knyga „Vaizdai“, 1957 metais pasirodęs Vaižganto „Rinktinių raštų“ dvitomis, 1933 metais Kaune išleistas Šv. Kazimiero draugijos leidinys Nr. 558 – Juozo Tumo-Vaižganto „Gyvulėliai. Iš Jo raštų“, keturios „Pragiedrulių“ knygos, kurios buvo išleistos Antrojo pasaulinio karo metais – 1942-aisiais ir kainavusios po 2,50 RM (vokiškų reichsmarkių)…

Rajono valdininkams muziejininkė neįtiko…

Muziejininkė, literatė, kalbininkė Ona Sedelskytė gimė 1928 m. sausio 23 d. Čekonyse (Debeikių vlsč.). 1947-aisiais baigė Anykščių gimnaziją.
Mokykliniais metais išryškėjo jos literatūriniai gabumai, tad mokytojas rašytojas Antanas Vienuolis-Žukauskas ją paskatino pasirinkti literatūrines studijas. 1947-1952 metais Vilniaus universitete ji studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, įgijo filologės išsilavinimą. 1952-1956 metais dirbo bibliotekininke Vilniaus srities viešojoje bibliotekoje, 1956-1958 metais buvo Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslinė bendradarbė.
1958-aisiais rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko našlės Leokadijos Žukauskienės kvietimu atvyko į Anykščius, kur pradėjo dirbti pirmąja Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktore. Ji toliau puoselėjo A.Vienuolio-Žukausko prižiūrėtą, tvarkytą Antano Baranausko klėtelę, rūpinosi neseniai mirusio A.Vienuolio-Žukausko muziejaus kūrimu, rinko muziejinę medžiagą ir apie kitus Anykščių krašto šviesuolius: Joną Biliūną, Liudviką ir Stanislovą Didžiulius, Juozą Tumą-Vaižgantą ir kt.
Kūrybingas ir prasmingas muziejininkės Onos Sedelskytės darbas Anykščiuose baigėsi 1960-aisiais, nes jos patriotiška veikla, pernelyg didelis rūpestis anykštėnų rašytojų atminimo įamžinimu, rodomos iniciatyvos nepatikdavo rajono partiniams veikėjams ir šie pastoviai stengėsi muziejaus direktorę pažeminti, įžeisti, nubausti, įskaudinti, sumenkinti autoritetą.
Nuo 1962-ųjų iki gyvenimo pabaigos ji gyveno Vilniuje, darbavosi bibliotekininke valstybinėje respublikinėje bibliotekoje. Surasdavo laiko dalyvauti dialektologinėse ekspedicijose, rinko žodžius lietuvių kalbos žodynui, buvo viena iš Lietuvos rašytojų bibliografinio žodyno rengėjų. Rašė eilėraščius, prisiminimus, paskelbė nemažai straipsnių profesine bei Anykščių krašto tematika „Literatūroje ir mene“, „Švyturyje“, „Jaunimo gretose“, „Kultūros baruose“, „Bibliotekų darbe“ ir kitur. Parašė lyrinę novelę „Vienuolio vaikščiotais takais“, kuri buvo paskelbta 1961 metais rinkinyje „Čia užaugau“, išleido savo sukurtą novelių knygelę „Užuožerių Antanukas: vaizdeliai iš A.Vienuolio vaikystės“ (1967 m.). (Ši knygelė Brailio raštu akliesiems buvo išleista 1977-aisiais, o 2002 metais pasirodė papildytas ir pataisytas leidimas).
 Laisvalaikiu O. Sedelskytė piešdavo, fotografuodavo, mėgo kankliuoti, groti akordeonu.

Amžinojo poilsio – į Tėviškę               

          
Mirė ji 1970 m. vasario 19 d. Vilniuje, o amžinajam poilsiui atgulė šalia savo artimųjų gimtųjų Čekonių kapinaitėse. Čekonių kaime viena gatvių dabar pavadinta Onos Sedelskytės vardu, taip pat yra įamžinta ta vieta, kurioje ji gimė ir augo, nes gimtoji sodyba kolūkmečiu vykusios melioracijos metu nebeišliko.
Prisiminimai apie pirmąją muziejaus vadovę, kaip ir dera, saugojami Anykščių A.Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje.

The post Pirmosios Anykščių muziejaus direktorės biblioteka – Svėdasų muziejuje appeared first on Anyksta.lt.

 Įkūrė senuosius laikus menančią sodybą

Buvusio kolektyvinio ūkio centre nupirkęs mechanines dirbtuves ir dar keletą pastatų, įkūrė ūkį, ėmė ūkininkauti. Sėkmingos vadybos dėka sekėsi neblogai, šalia ūkio reikalų, įžvalgiai pasirinkęs ekologinę kryptį, įrengė poilsiui skirtas pievų, medynų erdves, iškasė tvenkinių, įveisė elnių, danielių bei muflonų žvėryną.
Ėmėsi verstis kaimo turizmu, yra įrengti erdvūs namai svečiams – su konferencijų, vakarėlių salėmis, patogiais miegamaisiais. Vyksta senųjų amatų demonstravimas, darbuojasi kalvis, stalius, rūpinamasi kulinarinio paveldo pažinimu, ypač populiarios „Grūdo kelias“ ir kitos etnografinės pažintinės programos, kurias sumanė ir veda ūkio šeimininkė Neringa Linkevičienė. Šiai sumaniai ir senovės laikais besižavinčiai moteriai, tai galimybė prisiminti vaikystėje iš senelių girdėtas istorijas, iš naujo pažinti daiktus, juos perprasti ir istorijas įdomiausias lankytojams pasakoti. Buvo pastatyta XX amžiaus pradžios dvasią menanti sodyba su dviejų galų gryčia, klėtimis, ūkiniais pastatais. Palengva ėmęs kaupti senus rakandus, aistrą pajutęs, D. Linkevičius ėmė rinkti įprastus sodietiškus įrankius ir labai retus bei brangius senosios technikos egzempliorius, kuriuos parsigabeno net iš kitų žemynų.

Garo mašinų magija

Tiesiog pribloškia savo dydžiu, aukštais, masyviais iš geležies išlietais, dantytais lankais ratais, didingais kaminais, garo mašinomis apginkluoti amerikietiški traktoriai. Jie sveria bene po dvi tonas, yra veikiantys, per šventes ne tik važiuoja, bet dar ir kokią žemės ūkio mašiną suka. Tokių mašinų, kurios ir šimtmečiui po jų pagaminimo prabėgus vis dar veikia, Baltijos valstybėse nėra. Kad nors vieną tokią mašiną į Anykščius atgabenti, šalia garinio garvežiuko ar tiesiog prie stoties pastatyti, o per iškilmes jo „velnio pečių“ užkurti, XIX amžiaus progresą demonstruoti. Smagu, paveiku būtų, juo ne tik siauruką, bet ir Sodeliškio muziejų pareklamuotumėm…
Nors tokias mašinas senajame žemyne ir Anglijos saloje dar prieš antrąjį pasaulinį karą išstūmė daug patogesni dyzeliniai traktoriai, tačiau ilgokai užsitęsus ginkluotam konfliktui ir stingant daugybės būtiniausių dalykų, taip pat degalų, vidaus degimo varikliams kai kas vėl ėmė naudoti garinius motorus – lokomobilius ir net garo sukamus traktorius. Tačiau neilgam, nes po karo greitai garo mašinos jau, matyt, amžiams tapo egzotiniais, kolekcionierius masinančiais daikteliais.

Arkliai ir mašinos

Į vieną iš klojimų užėjęs pasijutau, tarsi Arklio muziejuje Niūronyse stovėčiau. Kiek čia visokių puikiausių pakinktų, vežimų, vežimaičių, karietaičių, net akys raibsta. Kuklokai kampe pastatyta juodos kai varnas spalvos, aukštais elegantiškais ratais karieta – neįtartum, kad tai didžiosios imperijos, Jungtinės Karalystės sostinės, Londono gatvėmis riedėjusi karieta. O kokios įspūdingos kuliamosios mašinos, dampės, kurios jau taip švariai grūdus išsijodavo, kad nei arpu, nei fukteliu valyti nebereikėdavo.
Visa siena svėrimui naudotų spalvotmetalio gelsvumu švytinčių bezmėnų, čia ir lygintuvai, visokios sėtuvės, srėbtuvės, kalvė, kurioje šeimininkaujantis Algis Laumė ne tik kala, ne tik ūkiškais dalykais užsiima, bet ir alutį daro, juk ne kur kitur, bet Biržų krašte esame, o čia be alaus gyvenimas – ne gyvenimas. Vėsios, aukšta puta iš ąsočio kylančio gėrimo stikline visuomet pavaišina, jei tik statinaitėje turi. Juk daro tą alų ne pardavimui, o tik pažintiniais tikslais, net ant butelių, kuriuose kartais svečiams alaus įdeda, užrašyta „Kalvio alus“ ir dar popieraičio kamputyje pažymėta: „Ne pardavimui“.
Vežimėliai vaikams, o lauke pasienyje keliose lentynose daugybė žaislinių mašinyčių, dauguma iš sovietmečio, iš vaikystės – iš kur jis tiek ir gavo? Ištraukiu sunkvežimiuką – dailus ir mielas, imu garvežiuką – puiki nuotrauka veidaknygei. Cha.

Malūno atgaivinimas ir darbai

Čia pat sodyboje ant kalnelio stūkso vėjinis malūnas, pasirodo, mums visą šeimininkų sukauptą gėrį rodantis Algis kartu su pagalbininkais jį ant šios kalvos pastatė.
Dauguma detalių buvo iš nupirkto, išardyto ir atvežto čia iš Vabalninko apylinkių, berods, iš kaimo. Kad taip kaip buvo, o gal ir geriau padaryti, reikėjo visas senovinių mechanizmų gudrybes suprasti, ypač galvą pasukti reikėję transmisijas gaminant ir montuojant. Įrenginys amerikietiško tipo, išsiskiria labai aukštais mūro pamatais, pirmuoju aukštu, nuo kurio kyla tvirtų rąstų stulpai iš visų, bene aštuonių kraštų lentomis apsiūtomis sienomis, nuo vėjų ir lietaus mechanizmus ir malūnininkus saugo. Pirmasis Lietuvoje naujai atstatytas ir veikiantis vėjinis malūnas. Mala senoviškai – paprasčiausius, pašarinius miltus, labai vertinamus sveikos mitybos mokovų, yra ir šilkiniais sytais apginkluotas piklius kokybiškesniam miltui, duonai ir net pyragui kepti tinkamam pagaminti. Egzotika tikriausia, kuomet pučia stiprokas vėjas ir sparnai girgždėdami, sukdamiesi išjudina malūno mechanizmus, zurza girnos, byra miltas. Jei vėjo nėra – įjungia elektrinį variklį. Miltų reikia, kuomet į pažintinę programą „Duonos kelias“ lankytojai suguža, reikia miltų ir ūkio reikmėms, mat esti nemenka banda karvių, yra arklių, o prie trobos veik besiglaudžiančiame tvarte – keli avinėliai, pulkelis vištų, kanapėtas gaidys ir asilas. Šitas tai įdomiausias, bandau paglostyti, o jis savo rytietiška klasta netikėtai griebia dantinis mane už rankos. Vos grybšteli, nes rankovės medžiaga stora – žiemos metas. Telieka nusišypsoti ir dantytam bičiuliu per nosį patapšnoti.
Prie tvarto glaudžiasi dviejų galų aukštaitiška gryčia, prie kurios durų puikuojasi užrašas, kad čia pavyzdingo kolūkiečio namai. Nors viduje visokio gėrio dar iš tarpukario užsilikusio apstu, tarsi ir byloja, kad smetonlaikyje visi daiktai labai patvarūs bei tausojami būdavo, ilgai tarnaudavo, dešimtmečius ar šimtmečius nesusidėvėdavo.

Automobilių planeta

Naujai pastatytuose bei įrengtuose garažuose rikiuojasi daugybė dyzelinių, dar iki antrojo Pasaulinio karo gamintų traktorių – jų čia kelios dešimtys. Grožis neišpasakytas, net akys raibsta skaitant garsių kompanijų pavadinimus ant tų visų mašinų nosių. Yra ir pažįstamų, sovietiniame kaime naudotų plieninių žirgų.
Tačiau įdomiausia dviaukščiame paviljone, kur rikiuojasi automobiliai.
Sovietiniai ir užsieniniai. Net kelios GAZ – 69, taip vadinami sovietiniai „viliukai“. Vienas mėlynas, su herbu ant šono – pasirodo, juo važinėjo Rygos miesto KGB viršininkas, šalia ir geltonai mėlyna 21 – oji milicijos „Volga“. Šiuos automobilius labai norėtų nupirkti rusų kolekcionieriai. Prašmatnūs valstybės veikėjams važinėti skirti sovietiniai automobiliai, tiesiog stebuklingas juodas „Zimas“. Čia pat ir sovietinis mažutėlis invalidinis automobiliukas, neįtikėtinai mažas, kaip į tokį ir sutilpdavo ne tokie jau smulkūs komedijos „Šuriko nuotykiai ir operacija Y“ herojai.
Tikra pasaka – labiausiai paplitęs sunkvežimis GAZ – 51. Žalias, kaip ir dera. Kiekviena detalė pažįstama, tiesiog užsifiksavusi, įkalta atmintyje į patį tvirčiausią vaikystės išgyvenimų klodą. Tokiu važinėjo mano tėvelis, o mes, vaikai, daug laiko jame praleisdavome. Ir laipiodavome, ir landžiodavome, ir kartu su tėčiu į darbo keliones leisdavomės. Starteris pagrindėje, greičio, sankabos pedalai, talpus „bardačiokas“, rodmenų skalė – greičio su padalomis iki 120 kilometrų per valandą, vandens temperatūros, spaudimo, degalų. Vairas apskritas, o jo viduryje apskritas signalo „pypsas“. Apskriti ir veidrodėliai šonuose, puošnūs žibintai ir į jaučio ragus panašūs kabliai priekyje.

Sodeliškių dvaro sodyba/ senovinės technikos muziejus
Sodeliškių g. 1 A, Sodelišlių kaimas, Biržų rajonas tel. (8-614) 02160
Muziejus veikia trečiadieniais – sekmadieniais 10 – 17 val., vasaros sezonu iki 19 val. Bilieto kaina – 4 eurai, vaikams ir neįgaliems – 2 eurai.
„Duonos kelio“ programos ekskursijos kaina – 4 eurai, su duonos kepimu – 5 eurai, su šaltais užkandžiais – 13 eurų, su elnienos kepsniais – 23 eurai.

The post Klestinčio dvaro turtinga kolekcija appeared first on Anyksta.lt.

Jau visą dešimtmetį kraštietis Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto afilijuotasis prof. O. Janonis aktyviai bendradarbiauja su Anykščių viešąja biblioteka, yra jos globėjas,  konsultuoja kolegas bibliotekinio-bibliografinio darbo klausimais, siūlo ir įgyvendina įvairias, su knygos populiarinimu susijusias unikalias idėjas, vykdo bendrus leidybos projektus. Titaniškus darbus kraštietis prof. O. Janonis yra atlikęs Lietuvos bibliografijos srityje bei tyrinėdamas gimtojo Anykščių krašto, ypač Surdegio miestelio ir jo aplinkinių kaimų istoriją.                
Paroda susideda iš dviejų dalių – pirmojoje eksponuojami leidiniai, atskleidžiantys prof. dr. O. Janonį, kaip Lietuvos bibliografą, į antrąją yra sudėtos knygos, kurias profesorius išleido tyrinėdamas Surdegio bei Anykščių krašto praeitį.
Prof. O. Janonis yra bibliografijos metodologijos autorius bei dažniausiai cituojamas autorius net tarptautiniu mastu, kai yra kalbama apie bibliografijos mokslą. Bibliotekoje veikiančioje parodoje eksponuojami įvairūs bibliografijos leidiniai, kuriuos mokslininkas parengė, sudarė vienas arba su bendraautoriais, recenzavo ar buvo redakcinės kolegijos narys. Beveik dvi dešimtys knygų yra skirtos Anykščių krašto praeičiai, daugiausia Surdegio miestelio, kuriame prabėgo jo vaikystė, tyrinėjimui.
Paklaustas, kaip suranda tiek laiko darbuotis archyvuose, ieškoti, sisteminti medžiagą ir rengti knygas, profesorius atsako: „Kaip ir visi kraštotyrininkai, „užsidegiau“, susidomėjau ir nebegalėjau ramiai sėdėti namuose. Taip paieškos bet kokių duomenų apie Surdegį archyvuose, muziejuose, bibliotekose tapo mano kasdieniniu darbu…“.  
Šiais metais prof. O. Janonis kartu su Anykščių viešosios bibliotekos kraštotyrininkėmis sudarė bibibliografinio žodyno „Anykščių kraštotyrininkai“ antrąją dalį „Bibliografinė medžiaga (1889–2017)“, vienas parengė ir išleido jo paties sumanytos knygų serijos „Surdegiečio bibliotekėlė“ ketvirtąją knygą „Surdegis: bibliografijos rodyklė (1622–2017)“.
Šios knygos pratarmėje autorius rašo: „Anykščių rajono Troškūnų seniūnijos Surdegio miestelis turi seną įspūdingą praeitį. Švč. Mergelė Marija jame apsireiškė beveik aštuoniais dešimtmečiais anksčiau nei Šiluvoje. Iki šiol po bažnyčia išliko stebuklingas šaltinėlis, o Surdegio Dievo Motinos ikona, kurios kopija paplito ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Rusijoje, yra viena iš penkių šalies ikonų, kurią nuo seno garbina visi krikščionys – ir katalikai, ir stačiatikiai“.
Pasak profesoriaus, šalies archyvuose išlikę daug archyvinių dokumentų, kuriuose užfiksuoti įvairūs Surdegio miestelio istorijos puslapiai. Tam, kad būtų lengviau orientuotis dokumentų masyve, bibliografas parengė bibliografijos rodyklę. Kaip ir visus kitus leidinius apie Surdegį, prof. O. Janonis minėtą rodyklę išleido savo lėšomis.
Jeigu reikėtų išvardinti visą anykštėno mokslininko darbų sąrašą, jis būtų be galo ilgas…
Prof. O. Janonio autobibliografinėje rodyklėje dr. Regina Varnienė parašė: „<…> Surdegyje, žaibiškai pralėkusi vaikystė įsirėžė Osvaldo atmintin ir širdin. Ką reiškia būti susijusiam su kraštu? Manoma, kad tikrai glaudus santykis su kraštu bus tada, kai žmogus ne tik jaus jo grožį, bet ir jį pažins<…>“. Pažinti Anykščių kraštą būsimajam profesoriui padėjo mama, šviesaus atminimo bibliotekininkė Veronika Genčiauskienė. Jos dėka meilė gimtinei ir spausdintam žodžiui lydėjo Osvaldą nuo mažų dienų. Mama dirbdama Ramaškonių, Surdegio kaimų bibliotekose sudomino sūnų knygomis ir bibliotekininkyste. Pasirinkęs bibliotekininko-bibliografo profesiją O. Janonis daug dienų praleido bibliotekose ir archyvuose. 1974 m. surinkęs archyvinę bei spausdintą kraštotyros medžiagą, mokslininkas parengė Surdegio bibliotekos istoriją, kuri buvo skirta paminėti bibliotekos 25-ąsias gyvavimo metines. Tai buvo ne tik geriausia, bet ir viena pirmųjų parašytų Anykščių rajono bibliotekų istorijų.
Prof. O.Janonis gimė Netikiškių kaime, Anykščių rajone. Mokėsi įvairiose Anykščių krašto mokyklose. Tačiau didžiausi O. Janonio prisiminimai iš mokslų Surdegio aštuonmetėje mokykloje, nors po to mokėsi ir baigė Troškūnų vidurinę mokyklą. 1966–1970 m. studijuodamas Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete bibliotekininkystę ir bibliografiją, O. Janonis įgijo mokslinio bibliotekininko-bibliografo išsilavinimą. 1970–1971 m. kraštietis dirbo Lietuvos respublikinės bibliotekos (Vilnius) Lituanistikos-kraštotyros skyriuje bibliografu ir vyresniuoju redaktoriumi. 1971 m. buvo pakviestas dirbti vyresniuoju dėstytoju Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete. Penkeri pedagoginio darbo metai atskleidė jo pedagoginius sugebėjimus, išryškino polinkį moksliniam darbui. 1971–1972 m. jis buvo Politinės ekonomijos katedros dėstytojas, 1972–1979 m. – naujai įkurtos Bibliotekininkystės ir bibliografijos katedros vyresnysis dėstytojas, 1979–1982 m. – šios katedros asistentas, 1982–1992 m. – docentas. 1992–1993 m. buvo Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Informatikos katedros docentas.
O. Janonis 1979 m. apsigynė pedagogikos mokslų kandidato disertaciją „Metodologiniai bibliografinės produkcijos sisteminio tyrimo aspektai“. Gabus pedagogas 1992 m. iš Kauno vakarinio fakulteto Bibliotekininkystės ir bibliografijos katedros perėjo į Informatikos katedrą – užėmė docento pareigas. 1993–2011 m. O. Janonis dėstė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studentams bibliografijos disciplinas. 1993–2005 m. jis buvo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros katedros docentas, 2005–2011 m. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto profesorius. O. Janonis dėstė kursus: bibliografijos teorija, Lietuvių bibliografija, informacijos tvarkyba ir ieška (bibliografinis aprašas), bibliografinė heuristika. Nuo 2011 m. O. Janonis yra Vilniaus universiteto afilijuotasis profesorius.
Bibliografijos metodikos mokslų autorius paskelbė daugiau kaip 200 mokslinių publikacijų bibliografijos mokslo metodologijos, bibliografijos teorijos, Lietuvos valstybinės ir lietuvių nacionalinės bibliografijos klausimais, parengė daugiau kaip 50 mokslo populiarinimo publikacijų, taip pat parašė analitinių ir referatinių apžvalgų, sudarė ir redagavo nemažai bibliografinių rodyklių. Pastaruoju metu kraštietis mokslininkas visą savo laiką skiria gimtojo Anykščių krašto istorijos tyrinėjimams. Besigilindamas į Surdegio ir jo apylinkių praeitį, O. Janonis parengė pirmąją Surdegio Šv. Dvasios vienuolyno istoriją, sudarė kasmetinį Surdegio žymiųjų datų kalendorių, „Surdegio chronologiją“ bei bibliografijos rodyklę „Surdegis spaudoje“. Panevėžio miesto rusų kultūros centro konferencijoje, skirtoje Surdegio Švč. Mergelės Marijos pasirodymo vietos paskelbimui piligrimų lankymo vieta ir Surdegio ikonos šventajam keliui, bibliografas skaitė pranešimą apie Surdegio Dievo Motinos ikonos istoriją (2008). O. Janonis sutvarkė Anykščių Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės archyvą, parengė medžiagą paskaitoms apie stačiatikybės istoriją Anykščių krašte. Anykščių Aleksandro Neviškio cerkvėje mokslininkas vedė skaitymus „Surdegio Šv. Dvasios vienuolyno vienuolių ir naujokų likimai“ (2013), rengė kraštotyros parodas Surdegio bibliotekoje, Anykščių koplyčioje ir kt. Prof. O. Janonis – kultūrinės veiklos projekto „Literatūriniai maršrutai anykštėnams ir svečiams“ dalyvis (2015) bei ekskursijų po Surdegį vadovas.
Tyrinėdamas Anykščių krašto praeitį, 2012 m. mokslininkas susidomėjo Anykščių Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės archyvu bei senosiomis stačiatikių knygomis. Visus cerkvės dokumentus O. Janonis tyrinėjo beveik dvejus metus. Medžiagą susistemino, sudarė jos apyrašus.
Mokslininkas tyrinėjo ir Anykščių Šv. Aleksandro Neviškio cerkvėje saugomas senąsias liturgines knygas. Kraštotyrininkui rūpėjo ne tik jas ištirti, įvertinti, aprašyti, bet ir surengti šių unikalių senų ir retų spaudinių parodą – parodyti knygas ne tik anykštėnams, bet ir kitų miestų gyventojams. Jo iniciatyva ir rūpesčiu Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje organizuota paroda „Senosios stačiatikių Šv. Mišių knygos“ sutraukė lankytojus ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šalių. Paroda buvo gausiai lankoma ir veikė visus metus. Parodoje buvo eksponuojamos XIX–XX a. pradžioje Sankt Peterburge, Maskvoje ir Kijeve išleistos stačiatikių apeigų knygos. Seniausia parodoje buvo 1802 m. Kijevo Pečersko Lavros spaustuvėje išspausdinta knyga. Dauguma kitų knygų išleistos XIX a. 2-ojoje pusėje, trylika – 1900–1906 m. Tyrėjas padarė išvadą, kad 47 knygos iš Anykščių Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės yra didžiulis spausdinto žodžio istorijos lobis, spausdinto kultūros paveldo dalis. Knygos vertingos ne tik dėl jų meninio lygio, bet ir dėl nedidelio išlikusio egzempliorių skaičiaus.

The post Paroda Lietuvos bibliografui ir Anykščių krašto praeities tyrėjui appeared first on Anyksta.lt.

Galima pasijausti elektrinės operatoriumi

„Elektrinė atsidarė 1903 metais vasario 14 dieną. Yra linksma istorija: buvo planuojama, kad elektrinė pradės veikti anksčiau, tačiau praūžusi pūga išdaužė visus, ką tik pakabintus žibintus, o jų pakeitimas buvo labai brangus ir elektrinės atidarymą teko nukelti. Simboliška – vasario 14-oji yra ne tik įsimylėjėlių, bet ir šviesos diena“ – ekskursiją pradėjo muziejaus gidė edukatorė Viktorija Smailytė.
Pirmoji patalpa – milžiniškų katilų ir vamzdžių pripildyta erdvė, antroji – turbinų salė. „Čia ir vykdavo pagrindinis elektrinės darbas – buvo gaminama elektra. Eksponuojame tris turbinas, viena iš jų yra atvira tam, kad lankytojai galėtų iš arčiau susipažinti su šiuo įrenginiu. Įdomu tai, kad per Antrąjį pasaulinį karą, traukiantis vokiečiams, elektrinė buvo susprogdinta. Vienas svarbiausių išlikusių elektrinės eksponatų – sovietmečiu atsiradęs valdymo pultas. Pastebime, jog žmonėms patinka prieiti ir pajunginėti mygtukus, pastumdyti pulto svirteles. Šį darbą elektrinės veikimo laikais atliko elektrinės operatorius“ – pasakojo mergina. „Ateityje planuojame, kad lankytojai galėtų ne tik pasukinėti ir paspaudinėti mygtukus, bet ir naudotis sukurtu simuliatoriumi, imituojančiu tikro operatoriaus darbą“ – kalbėjo V.Smailytė. Edukatorė pabrėžė, jog nepaisant daugybės muziejuje pristatomų, kartais nesuprantamų, technikos eksponatų, muziejaus gidai visuomet stengiasi net ir pačius paprasčiausius skaitiklius ir saugiklius, kuriuos matome kas dieną, pristatyti ir parodyti kitaip.

Kompiuteris be ekrano?

„Turime ekspozicijas, skirtas Vilniaus pramonei ir jos vystymuisi. Eksponuojame pirmąjį lietuvišką kompiuterį „Rūta“. Pirmieji kompiuteriai tik skaičiuodavo. „Rūta“ buvo sukurta 1964 metais ir tada tai buvo beprotiška naujovė Sovietų Sąjungoje. Vaikai, pamatę šį kompiuterį, visada klausia: „O kur ekranas?“, – šypsojosi gidė edukatorė. Ekrano funkciją atliko perfokorta. Salėje eksponuojami ir televizorius „Šilelis“, siurblys „Saturnas“, batai „Viktorija“. „Man patinka, kad viską tuo metu vadino lietuviškais pavadinimais“, – pridūrė V. Smailytė.

Katilų veikimo sistema primena žmogaus kraujotaką

Vienoje muziejaus salėje, virš didžiulių katilų – savotiška senovinė IKEA. Tai – parodomasis tipiškas naujakurio butas, kuriame išdėlioti sovietmečiui būdingi  senoviniai baldai, virtuvė su šaldytuvu, o jame – keli maisto produktai. „Manau, svarbu, kad galėtume ne tik matyti, bet ir paliesti eksponatus“ – sakė mergina. Iš šios salės matosi ir didžiulių, kiek apdulkėjusių katilų konstrukcijos. Man, kaip tikrai smalsiai žurnalistei, klausiant, ir kaip gi darbuotojai tuos katilus valo – ar prisirišę lynais, ar balansuodami ant didžiulių metalinių vamzdžių – prie interviu prisijungia ir muziejaus direktorius Mykolas Bistrickas. „Katilai valomi periodiškai, bet šiuo metu yra vykdomi statybiniai darbai, kurių metu dulkės per vieną dieną padengia visus paviršius, taigi nutarėme, kad vamzdynai bus nuvalyti pasibaigus statybiniams darbams“ – man atsako muziejaus gidė edukatorė ir pasiūlo direktoriui daugiau papasakoti apie katilus. M. Bistrickas mielai paprastai paaiškina katilų veikimo sistemą: „Bet kurios elektrinės vamzdynas yra kaip kraujotakos sistema: kaip tvarkingai įrengtas vamzdynas, taip tvarkingai dirba ir pati elektrinė. Labai svarbu parodyti, kas kur yra, dėl to vamzdžiai nudažyti skirtingomis spalvomis“. Muziejaus direktorius sakė, kad elektrinių technologijos keitėsi kelis kartus: kažkada katilinės buvo kūrenamos kietu kuru, vėliau pradėta naudoti grūsta anglis, kurią pakeitė skystasis, kiek vėliau – branduolinis kuras. Dabar didžiausia naujovė yra žalioji energetika, atsinaujinantys žemės ištekliai.

Advokatai prašėsi ant stogo

Energetikos ir technikos muziejus patalpomis dalinasi su Italijos ambasada, dėl to iš pradžių kiek keista, kodėl ant vienos stogo pusės siūruoja vėliava, o ant kitos stovi Elektros skulptūra. Elektra laiko žibintą, o po jos kojomis nukritęs, deglu nešinas Prometėjas dėl ryškios elektros lemputės šviesos dengiasi akis. Muziejaus direktorius M. Bistrickas ir gidė edukatorė V. Smailytė juokėsi, jog skulptūra sulaukia didelio susidomėjimo: vieną kartą norėdami pasižiūrėti į ją iš arčiau, į muziejų atvykę advokatai net pasiprašė leidžiami ant stogo. Ši dalis mane taip pat nustebino – ne kasdien pasitaiko galimybė pasigrožėti senamiesčiu iš aukščiau. „2020 metais ant muziejaus stogo planuojame atidaryti naują erdvę, čia taip pat turėsime aikštelę, į kurią lankytojai galės pakilti ir liftu.“ – sakė muziejaus direktorius. Ant Energetikos ir technikos muziejaus stogo stovi saulės kolektoriai ir saulės moduliai: vienu šildomas vanduo, o kitu gaminama elektros energija, kurią ir naudoja pats muziejus.

Dviratis, gaminantis elektrą

Muziejaus gidė pristatė ir neseniai LITEXPO parodų rūmuose, Sporto ir kultūros festivalyje, demonstruotą dviratį, kurį minant įsižiebia lemputės. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip muziejuje pristatomi mus supantys kasdieniai techniniai reiškiniai. Dvi muziejaus ekspozicijos skirtos būtent eksperimentiniams eksponatams, turintiems ne istorinę, o aiškinamąją vertę. „Viena yra parodyti, o kita – papasakoti, dėl to muziejuje turime ir iliuzijų, ir fizikinių reiškinių pavyzdžių“ – sakė V. Smailytė. Tuo pat metu muziejaus direktorius atnešė zvimbiantį lagaminą, demonstruojantį giroskopą (giroskopas – prietaisas, naudojamas matuoti arba išlaikyti orientaciją ir kampinį greitį. Tai gali būti bet koks greitai besisukantis kietas kūnas, kurio ašis gali erdvėje keisti savo kryptį. Visi reiškiniai susiję su greitu giroskopo sukimusi vadinami giroskopiniais. Giroskopas yra skridinys, kurio ašies kryptis laisvai kinta. Įsuktas giroskopas priešinasi tokioms jėgoms kaip sunkis, kurie veikia jo ašį, ir stengiasi išlaikyti pusiausvyrą – aut. past.). Šis lagaminas – mėgstamas muziejaus lankytojų eksponatas. Įjungus prietaisą, lagaminas rankoje nepaklūsta sukimo krypčiai. Tiesa, muziejaus direktorius paminėjo, jog mažesniems muziejaus lankytojams jis per sunkus, nes sveria pakankamai daug, tačiau vyresni muziejaus lankytojai nustemba, kaip toks įprastas kasdienei buičiai daiktas – lagaminas – su įdėtu giroskopu nepaklūsta žmogaus valiai.

Muziejus yra skirtas visai šeimai

Paklausus apie tai, kas Energetikos ir technikos muziejų padaro ypatingu ir išskiria iš kitų (ne taip seniai lankėmės Iliuzijų muziejuje Vilniuje, apie kurį „Anykštos“ skaitytojai galėjo sužinoti vasarą publikuotame straipsnyje), muziejaus direktorius sakė, jog Energetikos ir technikos muziejus yra pritaikytas visai šeimai: „Kalbame ir apie istoriją, ir apie energetiką, primename ir paaiškiname, kuo buvo svarbi elektrinė, juk tamsiose gatvėse buvo ir gerokai pavojingiau. Tuo pačiu interaktyviai mokome ir apie fizikos mokslą, kuris įdomus ir suaugusiems – vienas kolega juokėsi, jog tik gimus vaikui galėjo vėl pradėti sau leisti „legaliai“ žaisti. Tai turbūt labiausiai plačiosios visuomenės poreikius atitinkantis muziejus, kuris įdomiai ir interaktyviai pristato istoriją ir mokslą.“ – sakė M. Bistrickas.

Muziejaus darbo laikas ir bilietų kainos

Darbo laikas: antradieniais – šeštadieniais 10–18.30 val.
Bilietų kainos: Suaugusiesiems – 4 €, moksleiviams, studentams, senjorams, kariams – 2 €, neįgaliesiems, vaikams iš socialiai remtinų šeimų – 0,75 €.

The post Elektra, apakinusi žmones appeared first on Anyksta.lt.

 Sostinės šurmulį anykštėnė iškeitė į gimtąjį miestą

R. Pranckevičiūtė nuo mažens žinojo, kad jos profesija bus susijusi su menu, o konkrečiai – su moliu. „Dar šiek tiek svarsčiau, molis ar tekstilė, tačiau nugalėjo molis“ – prieš pat parodos atidarymą kalbėjo keramikė. Ji Anykščiuose baigė Kultūros rūmų dailės būrelį pas dailininkę Liudą Vyšniauskienę. O vėliau pasirinko studijas Vilniaus dailės akademijoje, kur įgijo dailininkės keramikės specialybę.
Gyvendama sostinėje dirbo Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos Dizaino katedroje, taip pat Šalčininkų Stanislavo Moniuškos menų mokyklos vyresniąja dailės mokytoja. O nuo pernai metų ji dirba Leliūnuose (Utenos rajonas), Utenos kraštotyros muziejaus padalinio Meno centro vadove, keramikos edukacinių programų rengėja. Paklausta, ar ne per didelė prabanga iš Vilniaus važinėti dirbti į Leliūnus, keramikė paslaptingai šypsojosi ir išdavė paslaptį: „Nuo pernai vėl save galiu vadinti anykštėne, su šeima palikome sostinę ir grįžome į Anykščius“. Pokalbio metu, kuris ir vyko Anykščių koplyčioje, paskutinius parodos akcentus dėliojęs menininkės vyras Algirdas Verseckas pašnibždomis pripažino, jog dar nesijaučia anykštėnu, miestą prie Šventosios jis vis dar jaukinasi.
„Kol kas nesigailiu, kad grįžau į Anykščius. Čia galima kvėpuoti pilnais plaučiais, čia turi daugiau laiko, nereikia valandų valandas stovėti kamščiuose. Viskas ranka pasiekiama. O ir kultūrinių renginių skaičiumi Anykščiai tikrai lenkia daugelį provincijos miestų“ – sugrįžimu namo džiaugėsi keramikė.

Dėtuvės – mažoms paslaptims saugoti

Prieš šešetą metų Anykščių koplyčioje jau buvo eksponuota šios menininkės keramikos darbų paroda – joje parodos lankytojų akį džiugino keramikinės gėlės – mandalos. Dabar Koplyčioje esanti paroda, pasak R. Pranckevičiūtės, lyg ir tęsinys buvusių darbų.
„Šį kartą tai –dėtuvių paroda. Gal daugelis jas vadins dėžutėmis, daiktadėžėmis, bet man gražiausiai skamba dėtuvės. Kažkur socialiniame tinkle „Facebook“ šią parodą pavadinau „Kai baigiasi žydėjimas…“ Šį pavadinimą galima suprasti ir interpretuoti labai įvairiai… Kada gamtoj baigiasi žydėjimas, ateina žiema. Kada žmogaus gyvenime baigiasi žydėjimas, ateina tas laikas, kai turi apmąstyti, ką patyrei, ką turi, turi pradėti kaupti, tad gal tai yra talpyklos, dėtuvės ir visokie kitokie daiktai, kur tu dedi ir rūšiuoji. Galvoji, ką kur dėti, ar iš viso dėti, o svarbiausia, kai baigiasi žydėjimas, kyla klausimas – ar turi, ką dėti?“ – šypsojosi keramikė.
Dėtuvės Koplyčios erdvėje tampa meno kūriniais, tačiau, pasak R. Pranckevičiūtės, jos puikiai pritaikomos ir buityje: „Į jas gali susidėti slapčiausius, brangiausius dalykus. Tai, kas skirta tik tau vienam… Tai lyg mažos paslapčių skrynutės“. Po parodos šias dėtuvės bus galima ir įsigyti.

„Kai jautiesi tuščias, kurti negali“
    
Paklausta, ar ilgai tenka laukti atskrendančių mūzų, kurios „papasakotų“ būsimų kūrinių idėjas, menininkė sakė: „Šie eksponatai padaryti pakankamai greitai. Tačiau procesas, kol galvoj išnešioji tuos eskizus, – pakankamai ilgas. Ir kai jau subrandini mintį, tada jau viskas vyksta kur kas greičiau –  reikia tik laiko. Sunkiausias procesas – tarp minties ir materijos, kol jau tu tikrai žinai, kad materijoj turi atrodyti šitaip, tada dažniausiai tau pasiduoda ir medžiaga“.
Įdomu – ar būna taip, jog medžiaga nepasiduoda? „Būna. Ateini į dirbtuvę, minkai molį, o pirštai riečiasi. Tada jau geriau susipakuoti ir eiti pro duris arba užsiimti kitais, paprastesniais darbais. Kai ateina tokios dienos, tai pajunta ir kiti – vaikštau tada pikta, irzli, viskas kliūva ir viskas būna blogai…“ – kalbėjo menininkė ir pridūrė, kad ir šiai parodai nebuvo lengva pasiruošti.
„Tik tiek, kad jau buvo sutartas parodos laikas, negalėjau nuvilti tiek man padėjusių, visada laukiančių Koplyčios darbuotojų. Atrodo, esi menininkas profesionalas, žinai, kaip viską turi daryti, bet žinai tik pačią techniką, tačiau technika – dar ne viskas“, – kalbėjo R. Pranckevičiūtė.
Keramikė sakė: „Reikia sulaukti laiko, kada gali kurti, kai jautiesi tuščia, tada gali tik kopijuoti save, tai, ką darei anksčiau, bet tai nėra jokie kūrybiniai judėjimai, tai greičiau toks techninis atlikimas to, ką darei anksčiau, kas tau aiškiai, gerai pasiduoda. Reikia, kad kažkas atskristų, pabadytų… Pasigautum kažkokią idėją, kad ir vaikščiodamas miške, net pamačius kankorėžį, gali gimti mintis“.

Molis sugeria pyktį

Molis, pasak keramikės, yra ne tik darbo medžiaga, bet ir būdas atsipalaiduoti.
„Jeigu ilgesnį laiką negaunu paminkyt molio ar kažkaip kūrybiškai išreikšti save, jaučiu, kad man emociškai tampa sunku. Kai ateina kūrybinis srautas, o molio šalia nėra, paimu kitas medžiagas, nes vis tiek turi kažkur viską išlieti, tada  ir nuotaika bloga dingsta, ir pyktis dingsta.
Aš vedu keramikos edukacijas, keramikos dirbtuvėles, man tai yra kasdienybė. Matau, kai atvažiuoja žmonės po darbų, po savo kažkokių rūpesčių, pastebiu, kokie jie atvažiuoja ir kokie išvažiuoja. Tai du skirtingi dalykai – tai fiziškai matoma. Tai tikroji terapija tiek nuotaikai, tiek ligom gydyti. Vaikai net pradeda greičiau kalbėti, kai mažiukams duodi paminkyti, palipdyti. Motorika greičiau vystosi. Arba tie, kurie yra gyvenimo nuskriausti ir turi kažkokias negalias, jiems taip pat motorika greičiau atsistato“, – kalbėjo keramikė.

Meno darbą gali sugadinti krosnies kaprizai

Išgirdusi klausimą, ar galima Lietuvoje pragyventi iš molio, R. Pranckevičiūtė susimąsto: „Manau, kad ne. Būti menininku – brangus užsiėmimas. Technika kainuoja tiek, kiek automobilis, tada arba tu turi daryti visišką komerciją, kad atsipirktų, arba turėti papildomą darbą. O dar jeigu neturi savo dirbtuvių, tai iš viso didžiuliai pinigai. Ypač brangios medžiagos. Jų nusiperki daug, bet nežinai, ar jos bus kokybiškos, ar pasiteisins. Keramiko darbe daug ką lemia nuo menininko nepriklausančios aplinkybės. Tu net krosnimi negali pasitikėti. Tu gali būti garantuotas savo kūryba tik iki tol, kol neatidarai krosnies, nes joje gali rasti bet ką. Paskutinės minutės darbas reikalauja labai daug sveikatos, tu nesi garantuotas, gali darbas įtrūkt, suskilt, gali krosnis sugest, gali nepakelt temperatūros, gali perkelt temperatūrą, tada iš viso viskas subliūkšta…“
R. Pranckevičiūtė juokavo: „Kai mokėmės akademijoje, mes visada pavydėdavom architektams, juk jiems tereikia lentos ir pieštuko… O mums, keramikams, viską reikia padaryti kur kas anksčiau, kad liktų laiko visam techniniam procesui įgyvendinti. Jeigu, neduok Dieve, kas nors, turėtum laiko perdaryti“.

Pigus menas negali būti geras

Keramikė R. Pranckevičiūtė patvirtino tezę, kad geras menas kainuoja brangiai.
„Matematika paprasta: skaičiuojam laiką, kiek prie to kūrinio sugaištam. Tada paskaičiuojam, kiek ta valanda kainuoja, dauginam ir žiūrim, kas išeina. Be to, reikia nepamiršti, kad tai vienetiniai daiktai. Aš labai džiaugiuosi, kai savo kūrybinėse dirbtuvėlėse sulaukiu moterų, kurios ateina palipdyti. Ir kai jos tuo užsiima, labai nuoširdžiai pasako, jog daugiau turguje nesiderės, nes darbas nėra vien tik molis. Labai svarbu, kai žmonės su tuo susiduria ir pradeda vertinti meną“ – kalbėjo pašnekovė.
Anykštėnė pridūrė: „Vienu metu labai liūdnai žiūrėjau į savo meną, buvo laikas, kai visiems reikėjo „maximinių“ puodelių, visi džiaugėsi, kaip yra gerai, ir ta karta, kuri užauga ant tų puodelių, jau yra kitokia. Bet džiugu tai, kad atsiranda žmonių, kurie nori kitokių daiktų, kurie nori kitokių namų, nebūtinai tai turi būti švytinti prabanga, bet nori gyventi su šiltais daiktais, jų gali būti mažiau, jų gali būti vos keli, bet jie yra kitokie… Kai aš pati pajuntu, kad mano namuose pradeda kauptis „maximiniai“ puodeliai, ateina laikas, kai noriu atidaryti spintą ir viską išbrukti. Juk jie šalti, juose nėra gyvybės…“
R. Pranckevičiūtės keramikos darbų paroda veiks iki gruodžio 9 dienos.

The post Po žydėjimo nebūtinai ateina branda appeared first on Anyksta.lt.

Ežerų ledo spindesys

Žirgai į Viktorijos pasaulį įsiveržė dar vaikystėje. Kuomet buvo šešerių, užsėdo ant arklio ir bandė pajodinėti, o ta kelionė baigėsi kryčiu ant žemės įstrigus lazdynų krūme. Nuo pat vaikystės geriausi žaislai buvusios pakinktų kilpelės, sagtelės – lėlių jai nereikėjo. Meilė žirgams ir išgyvenimai, patirti stebint, kaip kolchozų kūrėjai išsivarė mylimą žemaitukę, o pritrūkus pašarų kolektyve ją tiek nualsino, kad liko vieni kaulai su oda. Tada,  kratydamiesi  rūpesčių, tą kone visiškai nugalabytą arkliuką paleido.  Sukaupusi paskutines jėgas kumelaitė vos gyva parėjo namo. Pašaro veik nebuvo, trūko net vienintelei karvei, tačiau dalydamiesi su gyvuliais net duonos rieke juos išmitino, išlaikė iki pavasario, iki pirmosios žolės, – tada ir gyvulėliai, ir žmonės atsigavo…
Besimokydama mokykloje linko į žemišką žinojimą, norą turėti sodietišką pasaulį, tad pasirinko agronomės kelią ir, baigusi mokslus Buivydiškių žemės ūkio technikume, metus darbavosi Saldutiškyje, kol 1965 m. atvyko į Užpalius. Ne tik puikiai atliko savo tiesioginį darbą, tačiau ir į visuomeninius reikalus pasinėrė, net vadovavo gamtininkų būreliui mokykloje. Ypač patiko žirgai, o ūkio vadovybė, matydama Viktorijos aistrą,  nupirko ristūną ir visą sportinį inventorių – tepabando  ežerų laimę.
Nudžiugo eiklų bėgūną, tikrą jaunatvišką svajonę, vardu Žolis, gavusi, supratingi  vadovai pasistengė, kad mergina galėtų dalyvauti šiaip jau vyriškose į lengvas rogutes pakinkytų ristūnų lenktynėse ant Alaušo ežero ledo. Ten vykdavo zoninės atrankinės varžybos, kurių nugalėtojai galėdavo dalyvauti garsiausiose ir svarbiausiose lenktynėse ant Sartų ežero ledo… Dabar ledas, kad ir spindi, tačiau nebebūna toks tvirtas, o ir šių laikų žmonės nebeturi drąsos ant to ledo ropštis ar ledu žirgais lėkti. Visos tradicinės lenktynės persikėlė į pakrantės hipodromą, kuriuo, nors jis ir ledinis, jau ne rogutėmis, bet lengvais rateliais vadeliotojus žirgai su vėjeliu skraidina. Viktorijai  jau tik iškovotų prizų – taurių, medalių – spindesys tuos senus gerus laikus primena. Nors ūkyje prie Šventosios dar laikoma keliolika žirgų. Dauguma jų pastambinti veisliniai žemaitukai, tačiau yra ir pora jojamų žirgų pramogai ar sodyboje besiilsintiems pajodinėti. Žirgus tiesiog dievina  ūkininkės anūkė Šarūnė Viktorija. Ekologinį ūkį moteris valdo kartu su savo dukromis, taip pat žemės ūkio mokslus baigusiomis, Egle ir Neringa. Pienininkystės ūkyje su kiek daugiau negu dviem šimtais hektarų žemės yra daugiau negu trys dešimtys lietuviškų veislių šėmųjų melžiamų karvių. Nors tos karvės nėra tokios produktyvios – per metus iš vienos primelžiama iki 5 tonų pieno, tačiau jų keisti nežada. Moteris įsitikinusi, kad alergija pienui ištinka tuos žmones, kurie vartoja ne mūsų šalies veislių melžiamųjų pieną, mat tas esąs kitokios sudėties ir netinkamas į alergijas linkusių lietuvių mitybai. Reikia branginti savąją žemę. Juk ne veltui lietuvių patarlė primena, jog labiausiai nusiminęs žmogus atrodo taip, tarsi būtų žemę pardavęs. Viktorija prisiminė istoriją apie tarpukariu uošvio prarastą žemę, kurią turėjo apleisti negalėdamas sugrąžinti skolų, mat rudens liūtys sunaikino derlių. Buvęs visas valakas, daugiau negu dvi dešimtys hektarų, kuriuos dalimis  išpardavė per varžytynes. Kartu su vyru Antanu tuoj po 1990 m. pabandė tas žemes atpirkti, nors visos valdos susigrąžinti jau nebepavyko. Tačiau amžiams įsiminė lietuvio kaimiečio filosofija – žemę ar medį parduoti tik didžiausiai bėdai, neatšaukiamai nelaimei ištikus.

Ašvieniai – dangumi saulę vežantys…

Viktorijai žirgai –  tarsi dievai, ne tik žemėje, bet ir Danguje svarbūs ir reikalingi. Palengva prikaupė nemaža įvairių vežimų, karietaičių, pakinktų, kitokio gėrio, kurį noriai, su džiaugsmu, rupiai pasakodama rodo visiems besidomintiems. Sodyba Šventosios pakrantėje tapo ne tik ūkiu, bet ir muziejumi, erdve, kur susirenkama iš pagarbos ir meilės tautos istorijai bei žirgams. Jaunimas, besimokantis gyvulininkystės, žirgininkystės specialybių, kokį nors darbą etnografine tema rašantieji čia, pas Viktoriją, suranda ir idėjų savo darbui, ir prieglobstį.
Ieškojosi naujų erdvių, kad jos sukauptas gėris labiau prieinamas būtų. Nupirko akmeninius senojo Užpalių dvaro svirnus – dar XVII amžiuje ponų Sapiegų statytus erdvius rusiškos raidės P formos pastatus. Nupirko ir, nors remontui stigo lėšų,  radosi žmonių, kurie tuo piktinosi, net stengėsi, kad spauda apie tokią, jų akimis, netvarką parašytų, nors šalia esantis malūnas ir dar keli sodybos pastatai vos ne griuvo. Jau daug padaryta ir beveik viskas savomis lėšomis, net paskolą ėmė, mat pagalbos pagal įvairias valstybines programas, ES projektus taip greitai nesulauksi, o laikas juk negailestingas, greitai bėga…
„Neklauskit mano metų: čia vasara, čia žiema“, – taip apie savo amžių ir nenumaldomai bėgančius metus sako beveik aštuonias dešimtis metų gyvenimu besidžiaugianti ir besistebinti Viktorija Jovarienė.

Muziejus žirgams

Visa, kas tik su žirgais susieta, V. Jovarienė renka jau daugiau negu keturis dešimtmečius.Kiek prisimena, arkliniu inventoriumi susidomėjo ir jį kaupti pradėjo kartu su Arklio muziejaus steigėju, profesoriumi Petru Vasinausku. Tačiau ji su muziejumi, įsikūrusiu Niūronyse, netoli Anykščių, nekonkuruojanti, nemaža vertingų eksponatų jam dovanojusi, visuomet dalyvaujanti ten vykstančiose šventėse. Iki šiol kaip nuostabiausią gyvenimo kelionę prisimena 2008 m. vasaros nuotykį, kuomet birželio pradžioje, vieną ankstų rytą pasikinkiusi savo kūmutes – žemaitukes iškeliavo į Arklio muziejaus trisdešimtmečio šventę.

Prisimena, kad apie muziejaus jubiliejų, keliones į ją arkliais iš daugelio vietų žinojo visi Aukštaitijos gyventojai, tad ir jos kelią daugelyje vietų užtvėrė linksmi kraštiečiai, pasitikę su sūriu, gira, kitomis gėrybėmis. Saulėtos, puikios dienos pavakarę Romuldavos miškų smėliakeliais pasiekė Niūronis.
Muziejaus žirgai glaudėsi erdviame klojime, o ji, žvelgdama  į dviejų gyvenimų klėtis, kuriose gausu mergiškų rakandų (juk mergos čia nakvodavo), prisiminė, kad praeito amžiaus pradžioje šioje sodyboje augusios net penkios dukros, kurios čia iš mokslų nuolat suvažiuodavusios.
Pasakojo apie sukauptus audinius, siuvinius, į kuriuos įdėta tiek daug meilės, šviesos, kilnumo iš tų laikų, kai visi buvo gamtos vaikai, visi pirmapradžio pasaulio grožiu gyvi buvo, dar nebuvo ne tik įvairius palengvinimus, tačiau ir daugybei svarbiausių dalykų pražūtį nešančios civilizacijos laimėjimų.
Klojime ir kituose podėliuose sukaupta nemažai aukštaitiškų pakinktų – pavalkų, lankų, balnelių, yra ir Suvalkijai būdingų bei mūsų krašte išeigai naudotų šorų, keliolika balnų, tarp jų net istorinių, priklausiusių užpalėnui mokytojui, krašto istorijos tyrinėtojui, Utenos muziejaus steigėjui Antanui Namikui, nežinomam Alantos klebonui.
Pasak muziejininkės, priglaudusi tuos daiktelius – juk geriau jau pas ją bus išsaugoti, negu pakampėmis mėtysis ir galutinai sunyks. Vežimų, vežimaičių, bričkų, lineikų taip pat čia nestinga, ypač brangus prosenelio pačioje XX amžiaus pradžioje iš Maskvos parsigabentas fajetonas, kelioninis  vežimas „paliotka“ net iš XIX amžiaus užsilikęs (tokiais skriedavo caro valdininkai garsiuoju Petrapilio – Varšuvos traktu, tokiais dvarų ponai važinėjo). Yra ir paprastų kaimo vežėčių, ir garsaus meistro Kazimiero Plechavičiaus padaryta lineika, jau kolchozinių metų, ir minkštai ant guminių ratų riedantis ūkiškas vežimas.
Visur  kur, ir troboje, ir kur tik pažvelgsi, vos ne kiekvienas daiktelis žirgo forma ar atvaizdu puikuojasi: ir staltiesė,  ir lovatiesė ar krėslas.
Gausybė paveikslų su žirgais, yra ir skulptūrų, net  užuolaidos išsiuvinėtos ir langinės išpieštos žirgeliais.
Čia peno suranda žirgininkyste besidomintis jaunimas, čia stovyklauja į gražiąsias Šventosios pakrančių apylinkes įkvėpimo ieškoti sugužėję dailininkai, vyksta plenerai.

Abrūsai ir nepriklausomybės seklyčia

Lietuvos šimtmečiui sumanė surinkti šimtą puošnių rankšluosčių, aukštaičių abrūsais vadinamų. Pavyko. Tikrai užburianti menė – kiek šilumos, raštų, siuvinių, monogramų, puošnių žičkų.
Dabar jau šito gėrio gerokai per šimtą vienetų, o rinkinys vis dar pilnėja. Vieni eksponatai skolinti, kai kurie – dovanoti, net pirktų yra. Kiek čia grožio, sumanumo, išminties, darbštumo sudėta, kiek valandų sėdėta audžiant šitas grožybes.
Savivaldos užuomazgas menantis kambarys – valsčiaus stalas, viršaičio krėslas ir  viršaičio Jono Tarvydo, muziejaus steigėjos vyro senelio, portretas ant sienos. Šalia jo – tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus portretas ir didelė fotografija, kurioje rimti ir rūpestingi Užpalių valsčiaus tarybos vyrai tuoj po 1920 – ųjų.
Miškininkų klonuoto Stelmužės ąžuolo daigai Žemės ūkio ministerijos iniciatyva Lietuvos šimtmečio proga dovanojami nusipelniusiems šalies žmonėms, tarp kurių  pakliuvo ir  V. Jovarienė.
Garbi užpalėnė pagerbta „Už tai, kas sena, atrasta naujai“.  Dokumentai jau atkeliavo, o pats ąžuolėlis adresatę pasieks gerokai vėliau, tik 2019 – ais metais. Viktorija su didžia viltimi vedžioja po erdvius, didžiulius dvaro kambarius – rodo, kur bus virtuvė, kur duoną keps, kur senovinius valgius virs, kur žolelių arbata gaivinsis.
Žolynų kvapu visos pastogės užkvipusios, tai šen, tai ten jų ryšulėliai ar maišeliai kabo. Bus čia stalių, rimorių dirbtuvės, rasis žmonių, kurie viską padaryti mokės ir kitus mokys.
Bus kaip kadaise, kai sodžiuje viską gebėdavo pasidaryti, jokių bėdų nebijojo, gebėjo net ir sudėtingesnę atsiradusią techniką pataisyti: maniežo rato mediniam dantračiui išlūžus nelėkdavo už kelių dešimčių kilometrų meistrų ar dalių ieškoti, o patys pasitaisydavo.
V. Jovarienė, kiek tik gali, stengiasi gaivinti sielas, siekia, kad žmonėse nebūtų sustingimo, abejingumo šeimai, aplinkiniams, tėvynei.
Dažnai kviečiasi į svečius, siekia, kad žmonės čia gerai ir prasmingai praleistų laiką, juk tikrai Užpaliuose ir vyresniems, ir visai jauniems yra įdomios veiklos. Visuomeniškumas, gebėjimas sutarti, išlaikyti savo nuomonę, siekiai buvo pastebėti ir įvertinti apdovanojimais: Kaimo spindulys 2008, Užpalių garbės pilietė – 2010 m.
Beje, į šventę atsiimti garbingo įvertinimo iš savo sodybos į miestelį atidardėjo bričkele. Atvirojo Lietuvos kaimo akcijoje daug tikimasi iš „Ašvienių fanų“ klubo, mat kelios dešimtys žirgų mylėtojų, aistringų entuziastų yra jėga, galinti didžius darbus nuveikti, tiesiog kalnus nuversti…

The post Šimtmečio abrūsai ir ašvienių pasaulis appeared first on Anyksta.lt.

Nuo dvaro iki kapavietės tėvynės išdavikams

Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, dvaro teritorijoje buvo rasti 724 žmonių palaikai, kurie dabar ilsisi memorialinio komplekso koplyčioje – kolumbariume. Buvusio Baltojo dvarelio rūsyje įrengta ekspozicija „Tuskulėnų dvaro paslaptys“. Joje atskleidžiamas sovietinio totalitarinio režimo sukurtas mirties nuosprendžių priėmimo ir vykdymo procesas. Taip pat pristatoma Tuskulėnų dvaro istorija nuo XVI a. iki XXI a. bei archeologų rasta XVII a. keramikos degimo krosnis, kurioje išdegtos plytos galimai panaudotos Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje statymui. Šalia krosnies – ekranas ir kompiuteris, leidžiantis apsilankiusiems muziejuje piešti ant smėlio. Muziejaus gidė Agnė Šniaukštaitė – Beinorienė sakė, jog ši pramoga mėgstama ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų. Pats užsiėmimas pavadintas simboliškai – ,,Rankos kuria, rankos griauna“: kaip lengvai smėlyje piešiama, taip lengvai jis gali būti ir užlygintas, taip lengvai ir kažkada medžioklėms skirtas dvarelis, priklausęs lietuvių didikams, vėliau tapo slaptomis sovietmečio aukų kapinėmis. „Šios vietos istorija prasideda XVI a., kuomet tai buvo asmeninis Žygimanto Augusto ūkis. Jis čia įkūrė savo dvarą, čia  buvo auginami vaisiai, daržovės ir tiekiama Vilniaus pilims. Manoma, kad čia vyko ir karališkosios medžioklės. Paskui, XVII a. karališkųjų žemių statusas prarandamas, įvairios didikų šeimos valdo šias žemes. Pagrindinis Tuskulėnų dvaras, į kurį šiuo metu sunku patekti, ten lankosi tik moksleiviai, kuriems jame vyksta edukacinė veikla, yra atnaujinamas, įrengta ekspozicija, edukacinės klasės. Dvaras turėtų atsidaryti kitąmet, ten bus ekspozicija pavadinimu „Projektas – Homo sovieticus“.“ – pasakojo A. Šniaukštaitė – Beinorienė.

Dvare slėpė žydus

„Pastatas, kuriame įsikūrusi ekspozicija, statytas XIX a., tuomet šias žemes įsigijo caro generolas Aleksandras Losevas, vienas iš aktyviausių Muravjovo Koriko bendražygių malšinant sukilimus. Jis pasistatė čia medžioklės namelį. Vėliau, XX a. pirmoje pusėje, šitą namelį įsigijo vilnietis geodezininkas Francišekas Valinckis ir šį pastatą pritaikė šeimos vasarnamiui. Iki okupacijos čia buvo vila. – pasakojo gidė. – Nacių okupacijos metais čia gyveno Antonavičių šeima. Savo dvare jie slėpė žydus genocido laikotarpiu ir tai jiems pavyko. Tačiau tikslaus išgelbėtų žmonių skaičiaus nežinome“. Pirmojoje muziejaus salėje galima pamatyti ir dvaro piešinius, nuotraukas iš skirtingų laikotarpių.

Aukšta dvaro tvora puikiai slėpė sovietų darbus

„Išvažiuoti iš miesto su sunkvežimiu lavonų buvo pavojinga, o Tuskulėnai, kur nebuvo daug gyventojų, aptverti aukšta tvora, be to esantys tik keli kilometrai nuo NKGB vidaus kalėjimo, kur buvo atliekamos mirties bausmės, atitiko to meto saugumo reikalavimus. Netoli, gatve aukštyn, Šiaurės miestelis, karinis uždaras miestelis, kur buvo dislokuota tankų bazė, kareivinės. Taigi kariškių buvimas Tuskulėnuose žmonėms nekėlė didelio įtarimo. Kiek yra tekę girdėti iš vyresnių žmonių, kurie atsimena šią vietą, daugeliui atrodė, kad čia bendras kompleksas, priklausantis Šiaurės miesteliui.“ – pasakojo A. Šniaukštaitė – Beinorienė.

Parkas atgavus Nepriklausomybę

„Tyrimai prasidėjo 1994 m. ir truko iki 1996 m. Parke rastos 45 duobės ir 724 žmonių palaikai. Palaidojimai dažniausiai rasti masiniai, duobės – masinio naudojimo. Sumetus vienos egzekucijos aukas, ant viršaus buvo užpilama kalkėmis, kurios skatina palaikų irimą ir neleidžia plisti infekcijoms. Ant viršaus uždengdavo toliaus sluoksnį ir atvira duobė taip likdavo iki kitos egzekucijos. Didžiausioje duobėje rasti 154 žmonių palaikai, o griaučių sluoksnis siekė beveik 3 metrus. Tokios duobės buvo naudojamos daugiausiai žiemos laikotarpiu, kai žemė kieta ir įšalusi. Laidojimo vietos buvo dvi – ten, kur šiuo metu stovi kolumbariumas (ten tuo metu stovėjo garažas, kuris sovietams suteikė dar didesnę apsaugą nuo žmonių akių) ir arčiau Žirmūnų gatvės, kur dabar stovi medinis kryžius.“ – sakė gidė, – „Žinoma, kad tuo metu mirties bausmė buvo skirta 774 žmonėms, tiesa ne visi buvo nužudyti, septyni numirė kalėjime laukdami mirties bausmės. Trūksta iki 50 palaikų, ir neaišku, kur jie gali būti, galbūt po parko medžiais. Yra ir kitas dokumentas, 1952 m., kai jau buvo praėję 5 metai po paskutinio palaidojimo, kuriame rašoma, jog šioje vietoje yra palaidota nemažiau kaip 1000 žmonių. Neaišku, ar šis skaičius suapvalintas, ar turime ne visus dokumentus iš kalėjimo, o galbūt čia atvežti partizanai.“ – skaičius, keliančius šiurpą, vardino A. Šniaukštaitė – Beinorienė.
Sąjungos išdavikai – kartu su žmogžudžiais

Žmonės, kurie buvo palaidoti, ne vien nuteisti pagal 58 – ąjį straipsnį, tėvynės išdavystę – partizanai, antisovietinio pogrindžio nariai, sukilimo dalyviai (nors tokių dauguma), tačiau mirties bausmės buvo atliekamos ir tikriems nusikaltėliams. Pagal dokumentus žinomos rastų aukų pavardės, kurias žmonės gali rasti muziejuje. Čia, interaktyviuose ekranuose galima pasirinkti abėcėlės raidę ir rasti KGB nuteistų asmenų bylas, jų nuotraukas ir sužinoti, ar palaikai identifikuoti. Muziejaus darbuotoja sakė, jog yra buvę atvejų, kai ekskursijų metu žmonės paieško savo pavardės ir netikėtai atranda tolimesnių giminaičių bylas. Toje pačioje salėje sienos simboliškai paženklintos antspaudais – kiekvienoje byloje yra ir teisiamojo piršto antspaudas, o grindyse, po stiklu, sudėti šalia kapaviečių rasti batai. Vitrinose – vos keli rasti asmeniniai daiktai. Gidė pasakojo, jog kareiviai stengėsi padaryti aukų kūnus kuo mažiau atpažįstamus, dėl to drabužiai ir asmeniniai daiktai buvo atimami, o brangesni dalykai, tokie kaip auksas – elementariai pasisavinami.

Budelio ir aukos akistata

Paskutinėse dviejose muziejaus salėse vienas prieš kitą pastatytos dvi nuotraukos – pagrindinio budelio Vasilijaus Dolgirevo, kuris savo rankomis įvykdė 650 mirties nuosprendžių, ir Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus, kuris buvo viena iš garsiausių čia palaidotų to meto figūrų. Vyskupas, kurį bandė užverbuoti NKGB, griežtai atsisakė būti skundiku, dėl to buvo nuteistas mirti. Muziejuje eksponuojami vyskupo drabužiai, paaukoti muziejui Telšių vyskupijos. Be vyskupo čia rasti dar du kunigai – vienas lietuvių, vienas lenkų. Didžioji dalis nuteistųjų yra vyrai, rasti vos kelių moterų palaikai. Tuskulėnuose buvo palaidoti penkiolikos tautybių žmonės, tačiau daugiausiai – lietuviai. Jauniausios aukos – keturi marijampoliečiai gimnazistai, kuriuos įskundė jų anglų kalbos mokytoja.

Pirmieji kaulus surado šunys

Pasibaigus laidojimams Tuskulėnuose, saugumiečiai sunerimo – tuo metu miestas jau buvo visai priartėjęs prie parko teritorijos, iškasti ir išvežti palaikus buvo nesaugu. Čia kareiviai buvo pristatę neveikiančių radijo antenų, bandant sudaryti karinio ryšio objekto vaizdą, kad žmonėms nekiltų klausimų, kodėl negalima čia eiti, vėliau pastate, kur dabar ir yra muziejus, įrengta KGB vila, vasarnamis, čia apsistodavo svarbūs saugumui asmenys. Dar vėliau, šeštojo dešimtmečio antroje pusėje, čia įkurtas KGB darbuotojų vaikų savaitinis darželis, vaikai čia gyvendavo vasaromis. Kai aštuntajame dešimtmetyje šalia parko pastatė VRM kultūros ir sporto rūmus, atidarė ir parką, o jame įrengė šunų dresūros aikštelę. „Tuo metu paslaptis pradėjo lįsti į paviršių, nes šunys pradėjo atkasinėti kaulus. Iki tol šią vietą saugojo sargas Makarovas, kurį žmonės laikė keistuoliu, nesuprasdami, kodėl jis parke vaikšto su šautuvu ir šaudo čia atklystančias kates, bei medžiuose kranksinčias varnas. Šiandien, žinant kas čia įvyko, galima suprasti, kodėl sargas elgėsi būtent taip. Šunims pradėjus rasti kaulus, tarp žmonių taip pat pasklido kalbos. Kartais sutinku žmones, kurie čia augintinius vedžiodavo tais laikais. Klausiau, ką jie darydavo su rastais palaikais, o jie atsakė, jog nieko, nes kuo mažiau žinojai, tuo saugesnis buvai.“ – groteskiškas Vilniaus istorijas pasakojo A. Šniaukštaitė – Beinorienė.

Gyvenimas tęsiasi

Paklausus muziejaus gidės kaip Tuskulėnų rimties parko komplekso darbuotojai reaguoja į tai, jog dabar parke nerūpestingai vaikšto žmonės, kurių dalis gerai nežino šios vietos tragedijos, A. Šniaukštaitė – Beinorienė sakė, kad muziejus ir kolumbariumas – koplyčia simbolizuoja pagarbą mirusiesiems, kurie dabar jau yra pagerbti: „Kad ir kaip būtų nutikę, gyvenimas nestovi, jis turi eiti toliau. Gerai. Šie žmonės rado savo ramybę, bet gražu, jog šalia žaidžia vaikai, laksto, džiaugiasi gyvenimu. Svarbu tai, kad istorinė neteisybė atstatyta, o žmonės, kurie buvo tiesiog išmesti, dabar yra perlaidoti, o mes apie juos šnekam, pagerbiam ir prisimenam. O parkas grįžo žmonėms.“ – sakė moteris.

The post Pirmuosius KGB aukų kaulus rado šunys appeared first on Anyksta.lt.

Būsimas šventasis subalansavo Lenkijos biudžetą

Spalio 3-iąją paminėtas 560 – asis Šv. Kazimiero gimtadienis. „Džiaugiamės, nes šiemet turime labai gražią parodą, pasakojančią apie Šv. Kazimiero gerbimo istoriją Lietuvoje ir Italijoje. Kazimieras buvo antrasis Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kunigaikščio bei Elžbietos Habsburgaitės sūnus. Kazimiero vyresnysis brolis pagal motinos liniją tapo karaliumi (iš šios šeimos, turėjusios 10 vaikų, net keturi tapo karaliais, o vienas – katalikų bažnyčios kardinolu). Kadangi vyresnysis brolis jau turėjo sostą, Kazimiero tėvas labai norėjo, jog jis valdytų Lenkiją, todėl buvo auklėjamas kaip sosto įpėdinis. Būsimasis šventasis garsėjo kaip labai išmintingas, gabus jaunuolis. Tėvui buvo svarbu tai, jog jis, kitaip nei jo broliai, pasižymėjo nuoširdžia meile žmonėms, rūpinimusi kitais, išsiskyrė iš daugelio savo bendraamžių. Kazimieras garsėjo ne tik pamaldumu, bet ir praktiškais gebėjimais: kai jam buvo 21 – eri, karalius Kazimieras, Šv. Kazimiero tėvas, turėjo išvykti į Lietuvą ir paprašė sūnaus likti Lenkijoje ir rūpintis valstybe. Per maždaug metus laiko Šv. Kazimieras sugebėjo sutvarkyti Lenkijos biudžetą. Jis nebuvo labai linkęs į pasaulietinę valdžią, tačiau norėjo padėti  tėvui. Pasakojama, kad slapta lankydavo vargšus, nešdavo jiems maisto ir drabužių ir, greičiausiai, taip ir užsikrėtė tuberkulioze. Tuo metu ši liga buvo nepagydoma ir 25 – erių Kazimieras mirė,“ – apie trumpą Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero gyvenimą pasakojo B. Valečkaitė.

„Geriau mirsiu, nei nusidėsiu“

„Kai Kazimieras susirgo, tėvai jam siūlė gan keistą, mūsų laikais sunkiai suprantamą gydymo būdą. Dar nuo viduramžių sklido kalbos, kad lytiniai santykiai turėtų padėti išgyti nuo tuberkuliozės, tačiau Kazimieras griežtai atsisakė elgtis taip amoraliai. Pasakojama, jog jis pasakė frazę „geriau mirsiu, nei nusidėsiu“, kuri dažnai interpretuojama ir išrašoma paveiksluose, meno kūriniuose šalia Šv. Kazimiero,“ – sakė Bažnytinio paveldo muziejaus darbuotoja. Ir tikrai – muziejuje esantys Šv. Kazimiero paveikslai ir su juo susijusios relikvijos padabintos lotynišku užrašu „Malo mori quam foedari“, reiškiančiu „geriau mirsiu, nei nusidėsiu“.

Šv. Kazimiero stebuklai

„Iš karto po Kazimiero mirties, žmonės, įdomu, – paprasti žmonės, netgi vargšai, pradėjo lankyti jo kapą Vilniaus Arkikatedroje, vėliau – nešti padėkos ženklelius – votas, norėdami padėkoti už stebuklus, kurie įvyko su Kazimiero užtarimu. Kai dokumentuotai buvo patvirtinti du Kazimiero stebuklai, jis buvo paskelbtas katalikų bažnyčios šventuoju. Tai įvyko praėjus beveik 120 metų po Kazimiero mirties,“ – pasakojo B. Valečkaitė. „Kazimieras paskelbtas šventuoju 1602 metais. – Pirmasis Kazimiero stebuklas buvo mergaitės, vardu Uršulė, pagydymas. Mergaitė, kaip minėta dokumente jau buvo mirusi, galbūt buvo komoje, sunku pasakyti, ir atnešti ją prie Kazimiero kapo buvo paskutinė tėvų viltis. Ten paguldyta mergaitė tiesiog stebuklingai pasveiko, pradėjo vaikščioti. Tai buvo didžiulis įvykis visame Vilniuje. Praėjus kuriam laikui buvo nuspręsta atidaryti Kazimiero kapą: karste jo kūnas rastas nesuiręs, net skleidžiantis malonų kvapą. Tai irgi buvo suprasta kaip šventumo įrodymas“, – kalbėjo ekskursijų vadovė.

Lietuvių šventuoju susidomėjo Florencijos didikai

Paroda, šiuo metu eksponuojama Bažnytinio paveldo muziejuje, pasakoja lankytojams dar vieną nepaprastą istoriją: išgirdęs apie Šv. Kazimierą juo labai susidomėjo Kozimas III Medičis, Florencijos kunigaikštis. „Jis kaupė relikvijų kolekciją ir labai norėjo gauti Šv. Kazimiero relikviją, dėl to parašė tuometiniam Vilniaus vyskupui, bet, aišku, niekas taip lengvai relikvijų į kairę ir į dešinę nedalijo. Maždaug po 10 – ies metų, tarpininkaujant jėzuitams, Kozimo III prašymas buvo išpildytas,“ – sakė muziejaus darbuotoja. Ekspozicijoje šiuo metu galima išvysti Šv. Kazimiero šlaunikaulį, įtaisytą  puošniame relikvijoriume, pagamintame italų menininkų. Į Florenciją gabenamas šlaunikaulis pirmiausia buvo įdėtas į sidabrinę dėžutę, o po to – į gintarinę, tačiau dėl gintaro trapumo jo atsivežti parodai iš Italijos lietuviai negalėjo. „Šiandien šis Šv. Kazimiero relikvijorius vertinamas 1 milijono eurų suma, – sakė B. Valečkaitė ir pridūrė, kad Relikvijorius, kurį pagamino garsiausias Florencijos auksakalys Maksimilijanas Soldanis – Benzi, vaizduoja lelijas, prilaikomas angelų, kurios supa Šv. Kazimiero relikviją. Lelijos – skaistumo simbolis. Šalia jų vaizduojama ir Šv. Kazimiero garsioji frazė „geriau mirsiu nei nusidėsiu“.

Vilniaus vyskupas giminiavosi su italais

„Kozimas Medičis, kuris užsakė pagaminti relikvijorių, neužmiršo ir Vilniaus vyskupo, kuris jam padėjo relikviją gauti, dėl to į Vilnių atsiuntė gryno aukso, deimantais puoštą relikvijorių. Į krištolinį rutulį įdėta Šv. Marijos Magdalenos de Paci relikvija. Ji buvo Karmelitų vienuolė, kilusi iš labai garsios Florencijoje de Pacių giminės. Vilniaus vyskupas Mikalojus Steponas Pacas buvo kilęs iš labai garsios LDK Pacų giminės ir dėl panašaus pavardės skambesio italai de Paciai su lietuviais Pacais pradėjo giminiuotis, rašydavo vieni kitiems laiškus, jau kelinta karta lankydavo vieni kitus, dėl to Florencijos kunigaikštis žinojo, jog ši dovana tikrai pradžiugins Vilniaus vyskupą. Po savo mirties vyskupas paliko relikvijorių Vilniaus katedros lobynui ir dėl to jis čia yra nuolat pas mus saugomas“,– papuošalų dėžutę primenančio relikvijoriaus istoriją pasakojo B. Valečkaitė.

Kaziuko mugė

Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojamas ir raštas, kuriame Kazimiero relikvija autentifikuojama. „Šį dokumentą būtent parodai taip pat atsivežėme iš Italijos. Šiaip jis saugomas Šv. Lauryno bazilikoje Florencijoje, – sakė Bažnytinio paveldo muziejaus gidė, – svarbiausias dokumentas yra popiežiaus laiškas, patvirtinantis, kad Šv. Kazimierą galima gerbti kaip katalikų bažnyčios šventąjį. Šis laiškas buvo parašytas 1602 – aisiais metais, tačiau Vilnių pasiekė tik 1604 metais, kai surengtos didžiulės iškilmės“. 1604 m. gegužės 10-12 d. Vilniuje buvo surengta iškilminga procesija iš Šv. Stepono bažnyčios į Vilniaus katedrą; joje buvo nešama iš Romos atgabenta vėliava su Šv. Kazimiero atvaizdu bei popiežiaus brevė. Šv. Kazimiero karstas ta proga buvo iškeltas iš kriptos ir Vilniaus katedroje išstatytas viešam pagerbimui. Paskutinę, trečiąją, iškilmių dieną vyskupas Benediktas Vaina pašventino kertinį Rotušės aikštėje pradedamos statyti Šv. Kazimiero bažnyčios – pirmosios Lietuvoje – pamatų akmenį.
1636 m. Šv. Kazimiero relikvijos (palaikai) pernešti į specialiai Šventajam skirtą Karališkąją koplyčią Vilniaus katedroje, pastatytą šv. Kazimiero giminaičių, Lenkijos ir Lietuvos valdovų Zigmanto ir Vladislovo Vazų iniciatyva ir lėšomis. Šv. Kazimiero koplyčioje esančios freskos vaizduoja jo apreikštuosius stebuklus – mergaitės pagydymą ir karsto atidarymą. Na, o šių iškilmių aidas – Kaziuko mugė – girdimas ir mūsų laikais.

Kazimierais berniukai krikštyti net Palerme

„Kodėl italams buvo toks įdomus Šv. Kazimieras? Sicilijoje Palermo miesto globėju 1636 metais buvo paskirtas būtent šis šventasis. Tuo metu Pietų Italijoje didelę įtaką turėjo Habsburgų giminė, o Kazimiero motina buvo kilusi iš šios giminės, dėl to italai džiaugėsi, kad jų tolimas giminaitis paskelbtas šventuoju,“ – sakė B. Valečkaitė. Bažnytinio paveldo muziejus parodai „Šv. Kazimiero gerbimo istorijos šedevrai: Lietuva–Italija“ atsivežė ir kelis paveikslus. Vienas iš jų itin patraukia dėmesį: tamsaus gymio rudaakis vyras, tikrai greičiau panašus į italą, nei į lenkų ir lietuvių  kraujo turintį žmogų. Šalia – prierašas: „Šv. Kazimieras“. Muziejaus gidė juokėsi, kad vienas iš italų didikų buvo užsakęs dailininkui nutapyti Šv. Kazimiero paveikslą, tačiau dailininkas, nenutuokdamas, kaip minėtas šventasis atrodė, jį pavaizdavo, matyt, panašų į savo poną.

Muziejaus istorija

Bažnytinio paveldo muziejus įsikūrė 2009 m. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Ekspozicijoje pristatomi vertingiausi muziejaus eksponatai iš Vilniaus arkivyskupijos šventovių. Ekspozicijos šerdis – Vilniaus katedros lobyno monstrancijos bei relikvijoriai, draudimo kompanijų vertinami didžiulėmis sumomis. Stiklo vitrinose išdėlioti puošnūs bažnytinės tekstilės pavyzdžiai, kiti meniški liturginiai reikmenys, dailiųjų amatų dirbiniai lankytojams atveria turtingą Lietuvos Bažnyčios istoriją bei sakralinio meno slėpinius.
Muziejus svarbus ne tik unikalia Lietuvoje ekspozicija, bet ir architektūriniu požiūriu. Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia ir buvęs Seserų Bernardinių vienuolynas – įspūdingas Renesanso laikų ansamblis, dažnai vadinamas vienu gražiausių Lietuvoje.

Darbo valandos ir bilietų kainos
Muziejus dirba antradieniais–šeštadieniais 11–18 val.
Valstybinių švenčių išvakarėse – viena valanda trumpiau.
Bilieto kaina – 4,50 Eur, bilietas su nuolaida – 2,50 Eur.

The post Bažnytinio paveldo muziejuje – paroda, skirta Lietuvos globėjui Šv. Kazimierui appeared first on Anyksta.lt.

Kostiumus rekonstravo pagal skiautelių pavyzdžius

Kiekvieno Lietuvos regiono tautinis kostiumas šiek tiek skiriasi ir turi tam tikrų savitų bruožų: skiriasi medžiagos, raštai, spalvos, sukirpimas, puošyba ir net vilkėjimo būdas. Tautinis kostiumas – labai svarbus tautos ir valstybės simbolis, ne tik išreiškiantis etninę, bet ir atspindintis nacionalinę kultūrą. Todėl ne veltui 2017-ieji buvo paskelbti Tautinio kostiumo metais Lietuvoje, norint jį populiarinti ir dar labiau įprasminti. Lietuvoje išskiriami vyrų ir moterų, kasdieniniai ir išeiginiai, žieminiai ir vasariniai drabužiai. Išeiginiai drabužiai paprastai būdavo naujesni, siuvami iš gražesnės, kokybiškesnės medžiagos, labiau puošiami. „Tai, ką matote Naujajame Arsenale, yra daugybės metų Lietuvos nacionalinio muziejaus tekstilės atkūrimo darbas. Kai kurie kostiumai buvo atkurti iš surinktų skiautelių. Per kostiumą dažniausiai pateikiama kultūra, nes drabužis atspindi ir materialinę padėtį, ir estetinį suvokimą, ir socialinį statusą. XIX a. kūrėsi etniniai regionai, kuriuos ir dabar Lietuvoje galime išskirti: Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija ir Mažoji Lietuva.“, – pasakojo Naujojo Arsenalo darbuotoja Nemira Gutautienė.

Turtingiausio regiono – turtingiausias kostiumas

Antrajame muziejaus aukšte salė skirta būtent tautiniam kostiumui: „Aukštaitija yra išsaugojusi ištekėjusios moters galvos apdangalą – nuometą. Merginos nešiojo šviesesnių spalvų drabužius, juose atsispindi ir bajoriško kostiumo elementų. Dzūkijoje išskiriami vasariniai ir žieminiai kostiumai. Turtingiausias regionas – Suvalkija – išsiskiria ir turtingiausiu kostiumu. Jam būdingos suvalkietiškos kaišytinės prijuostės. Skiriasi kostiumų spalvos, siluetai. Žemaitijai būdingas pilnesnis siluetas. Mažojoje Lietuvoje siluetas lieknesnis, daug tamsių spalvų, valstiečių mada griežtesnė. Kitas išskirtinis dalykas – dalmonai – pridėtinės kišenės, kurios buvo šventinio kostiumo dalis. Jie dažnai siuvinėti karoliukais, įvairiais raštais. Vakarų Lietuvoje mada modernesnė, ją greičiau pasiekdavo stiliaus naujovės.“ – detaliau apie Lietuvos etninių regionų valstiečių madas pasakojo muziejaus gidė.

Atkurtose pirkiose tvyro dūmų kvapas

Kad XXI a. žmonės lengviau įsivaizduotų senolių gyvenimą, muziejuje įrengti ir keli nedideli kambariai, vaizduojantys tautinį kostiumą jo natūralioje aplinkoje. „Kambariuose vaizduojama Vakarų Lietuvos, Žemaitijos regiono gyventojų buitis. Jiems būdingi baldai, užtiesalai. Jei įeitumėme į žemaitišką namą, pirma pakliūtumėme į kaminą. Tiesiai ant žemės įrengtas židinys, o dūmai išeina per angą stoge. O pečius buvo statomas specialiai duonai kepti ir šildyti kitas patalpas. Žemaitijoje ir Suvalkijoje žemė dažniausiai nebuvo derlinga.“ – sakė gidė. Kitas atkurtas kambarys – kamara. Tai – ūkinės paskirties patalpos: „Atkreipkite dėmesį, kad langeliai namuose nedideli, nes stiklas ilgą laiką buvo prabanga.“ – pasakojo moteris. Nesusilaikiau nepaklaususi, ar man vaidenasi, ar priėjus prie dūminės pirkios tikrai kvepia dūmais ir tošimi – gidė šypsojosi, jog specialių kvapiųjų medžiagų nenaudoja, tačiau visai įmanoma, kad medis, iš kurio pagaminti rekonstruoti kambariai, yra prisigėręs dūmų kvapo.

Mediniai žaislai nereiškė liūdnos vaikystės

Dabar plačiai paplitęs posakis „žaisti mediniais žaislais“ XIX a. Lietuvoje toli gražu nereiškė nei skurdo, nei sunkios vaikystės. Naujajame Arsenale eksponuojama nemaža lietuviškų vaikiškų žaislų kolekcija: „Populiarūs berniukų žaislai – akėčios, plūgas, jautis. Taip buvo tarsi ugdomi darbo sugebėjimai.“ – pasakojo N. Gutautienė. Lietuvos nacionalinio muziejaus tradicinių žaislų rinkinys yra didžiausias Lietuvoje. Jį sudaro XIX a. pabaigoje – XX a. viduryje daryti žaislai, kurie yra skirstomi pagal siužetus: lėlės, baldai, gyvūnai ir paukščiai, namų apyvokos daiktai, darbo įrankiai, ginklai ir malūnai. Pačius primityviausius žaislus iš bulvės ar buroko pasidarydavo patys, išpjaustydami figūrėles. Žaislai ir žaidimai ugdė vaiko kūrybiškumą ir fantaziją, kai kurie lavino protinius sugebėjimus – tokie buvo kryžiokėliai iš tam tikra tvarka sunarstytų tašelių.

Lietuvių kryždirbystę įvertino UNESCO

Muziejuje pristatoma ir kryždirbystė: už Lietuvos etnografinių regionų kambarių Naujajame Arsenale salė skirta ir krikščionybei. Čia – baltos sienos, nukabinėtos gausybe religinės tematikos medinių skulptūrėlių: „Tai – dvasinės kultūros dalis. Lietuvių kryždirbystė labai aukštai įvertinta UNESCO, įtraukta į Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo sąrašą (aut. past. 2001 m.). Šis menas gyvas iki šiol – ne tik kryžiai, bet ir medinės skulptūros. Muziejuje galima pamatyti daug Marijos, angelų, Jėzaus, kitų šventųjų skulptūrų, kurios buvo koplytėlėse. Daug skulptūrų pakliuvo į muziejus, nes tarybiniais laikais jos masiškai naikintos.“ – sakė N. Gutautienė.
Kryždirbystė – gyva žodžiu ir praktiškai perduodama liaudies meno tradicija. Tradiciniai lietuvių kryžiai – tai unikalūs statiniai su architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais netgi primityviosios tapybos elementais. Kryžiai geležinėmis viršūnėmis, ornamentuoti kryžiai, „saulutės“, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu lietuvių liaudies meno palikimu. Kryždirbystės amato niekada nebuvo mokoma mokyklose – paminklus kuria savamoksliai meistrai.

„Knygose išlikusi praeitis“

Šiuo metu Naujajame Arsenale eksponuojama ir advokato Jauniaus Gumbio kolekcija „Knygose išlikusi praeitis“. 2012 metais Lietuvos nacionaliniame muziejuje pradėtas parodų ciklas „Muziejus ir kolekcininkas“. 2016 metų rugsėjį – 2017 metų sausį buvo pristatyta advokato, bibliografo, dr. Jauniaus Gumbio Lietuvos dailės paroda „Surinkta ir išspausdinta“. Šiuo metu Naujajame Arsenale galima pamatyti senųjų Lietuvos ir lituaninių knygų kolekcijos dalį. Didžioji parodos dalis – žymių Lietuvos autorių veikalai, parengti ir išspausdinti Lietuvos, ar kituose Europos miestuose. Taip pat eksponuojami ir užsienio autorių veikalai, kuriuose rašoma apie Lietuvą. Seniausi parodos eksponatai datuojami XV a., o naujausi 1904 m., kai buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas.
Svarbiausia iš eksponuojamų senųjų lietuviškų knygų – Jono Bretkūno „Postilė“. Parodoje lankytojai gali pamatyti ir daug kitų retų knygų, tokių kaip Alberto Kojelavičiaus – Vijūko „Lietuvos istorija“, Motiejaus Valančiaus istorinį veikalą „Žemaičių vyskupystė“ ir daug kitų. Dar vienas kolekcijos pasididžiavimas, kurį verta paminėti, yra inkunabulas, 1496 m. Augsburge vokiečių kalba išleista Hartmano Šedelio knyga „Kronikų ir istorijų knyga“, kuri yra vienas pirmųjų spausdintų Lietuvos istorijos šaltinių.

The post Tautinis kostiumas atspindėjo regiono ekonominę padėtį appeared first on Anyksta.lt.

Iš pilių komplekso statinio – į muziejų

Naujasis arsenalas – vienas seniausių Vilniaus pilių komplekso statinių. Archeologiniai tyrinėjimai liudija, kad XIV a. šioje vietoje stovėjo gotikinis mūrinis pastatas, kurio išorinė siena buvo ir pilies gynybinė siena. 1545 m. Franco Hogenbergo Vilniaus plane dabartinio pastato vietoje matome ilgą vieno aukšto mūrinį pastatą, rytiniame gale užbaigtą aukštu bokštu – „švyturiu“, turėjusiu šviesti Nerimi plaukiančioms baržoms. Paties pastato paskirtis nenurodyta. Vėlyvesniame, 1737 m. Fiurstenhofo plane šioje vietoje vaizduojamas pastatas, sujungtas skersiniu pastatu su kitais dviem lygiagrečiai stovinčiais pastatais. Visas šis sudėtingas ansamblis sudarė didžiojo kunigaikščio dvaro tarnautojų namus ir ūkinius pastatus. Spėjama, jog šiame pastate 1648–1794 m. buvo įsikūręs Pilies jurisdikcijos teismas ir administracija. XVIII a. antroje pusėje LDK didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Oginskio potvarkiu šis pastatas buvo rekonstruotas į kareivines ir pavadintas Naujuoju arsenalu. Po rekonstrukcijos pasikeitusi išorinė pastato išvaizda išliko iki mūsų dienų. XIX a. pradžioje fasado centre pristatytas masyvių kolonų portikas. 1960–1965 m. pastatas iš esmės suremontuotas, 1968 m. pritaikytas Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijoms.

Muziejų įkūrė grafas Tiškevičius

Pirmoje muziejaus salėje kaba grafo Eustachijaus Tiškevičiaus portretas: grafas Eustachijus Tiškevičius 1855m. Vilniuje įkūrė Senienų muziejų tuo metu uždaryto Vilniaus universiteto patalpose. „Ekspozicijos pradžioje pristatoma Lietuvos nacionalinio muziejaus proistorė, nes daug eksponatų yra paveldėti iš Vilniaus senienų muziejaus. Muziejaus gidė N. Gutautienė sakė, jog Naujojo arsenalo ekspozicijoje rodomi grafo surinkti eksponatai datuojami akmens, geležies amžiumi. Grafas savo muziejuje laikė ir eksponatų sąrašus, Paryžiuje buvo išleistas Senienų muziejaus katalogas – dėl to dabar galima nustatyti, kas buvo pirmajame Lietuvoje muziejuje, nes po besikartojančių valstybės okupacijų daug eksponatų buvo prarasti ir išvežti svetur, ne visus juos pavyko susigrąžinti. „Galime kalbėti apie tai, kokią prasmę, reikšmę muziejus turėjo to meto kultūriniame gyvenime – tai buvo laikas, kai Lietuva įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. Muziejaus įkūrimas ir veikla turėjo įtaką ne tik Lietuvai, bet ir Rusijai – ten taip pat kūrėsi panašaus tipo muziejai, nes visuomenė domėjosi istorija, archeologija, etnografija“, – pasakojo gidė.

Nuo budelio kardo iki milžiniško Vytauto Didžiojo

Muziejuje eksponuojamas Vilniaus miesto budelio kalavijas – tuo metu kiekvienas miestas turėjo savo budelį, kuris vykdė teisingumą. Šalia – sarkofagas su mumija. Jis į muziejų pakliuvo XIX a. pabaigoje: „Šis sarkofagas – iš Verkių dvaro, buvo privati nuosavybė. Pagal paveldėjimo teisę, mirus ankstesniems savininkams jis atiteko Vokietijos kancleriui Chlodvigui fon Hohenhoje. 1899 m. sarkofagą su mumija jis padovanojo Vilniaus Senienų muziejui. Muziejuje yra daugiau eksponatų iš Egipto, tačiau ne visi tikri, nes falsifikatai gaminti ir seniau – naudotasi didžiuliu susidomėjimu egiptologija“, apie – tikrą egiptietišką Amono Ra šventyklos žynio mumiją pasakojo N. Gutautienė. Gretimoje salėje, skirtoje LDK, prie Žalgirio mūšio maketo lankytojai gali pamatyti ir didžiulę Vytauto Didžiojo skulptūrą – mums kalbantis pora lankytojų pritūpę šalia fotografavosi prie garsiojo kunigaikščio monumento: „Šią skulptūrą skulptorius V. Kašuba sukūrė 1939 metų pasaulinei parodai Niujorke, kurioje Lietuva primą kartą prieš Antrąjį pasaulinį karą prisistatė kaip savarankiška valstybė. Skulptūra 2014 metais grįžo į Lietuvą – po karo, po okupacijos, ji laukė Amerikoje.“

LDK salėje įamžintas valstybės klestėjimas

„Varpas yra vienas iš seniausių eksponatų – čia kirilica užrašyta, jog 1420 metais jį pagamino meistras Ustiak. Varpas primena apie krikščionybės įsitvirtinimą, jog LDK kultūra buvo bizantinė, nes į valstybės teritoriją įėjo daug slavų, stačiatikių žemių. Iki XVIII amžiaus, nors įsitvirtino katalikų tikėjimas, bizantinė kultūra vis tiek turėjo didžiulę įtaką“ – pasakojo gidė. – Salėje eksponuojami ginklai liudija LDK karinę kultūrą – ne veltui teko beveik 200 metų kovoti su priešais – kryžiuočiais, įsitvirtinusiais Pabaltijyje, ir totoriais – mongolais.“ – N. Gutautienė rodė išskirtiniausius eksponatus. LDK istorijai skirtoje salėje gausu žemėlapių – juose vaizduojamas kunigaikštystės plėtimasis ir ribos bei tai, kaip tuomet, XVI amžiuje, buvo suvokiama Europa – daugiau kaip kultūrinė, o ne geografinė erdvė, kurios pagrindas – Antikinė kultūra. „Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad žemėlapiai nebuvo tikslūs“, – priminė N. Gutautienė.

Muziejuje saugoma Napoleono plaukų sruoga

Antrajame Naujojo arsenalo aukšte lankytojai gali pamatyti eksponatus, susijusius su Lietuvos istorija nuo XIX amžiaus. Čia, stende, skirtame Napoleono žygiui į Rusiją, galima pamatyti Prancūzijos kariuomenės uniformos fragmentus, kuriuos archeologai rado Vilniuje, vykdant Verkių gatvės platinimo darbus. „Vilnius buvo svarbus centras Napoleono žygio į Rusiją metu – mieste kauptas maisto rezervas, ginklų ir vaistų atsargos. Tačiau, kai prancūzų kareiviai pasiekė Vilnių, jie buvo visiškai išsekę, sergantys, mirė tiesiog gatvėse. Juos vėliau masinėje kapavietėje palaidojo rusų kareiviai. Ši kapavietė buvo atkasta visai netikėtai“, – pasakojo gidė. Prie uniformų padėti ir asmeniniai Napoleono karių daiktai – žiedai, ikonos. Šalia – nedidelė rausva dėžutė: „Viso XIX a. metu buvo stengiamasi atkurti Lietuvos valstybę. Daug vilčių dėta į Napoleoną, jis buvo reformatorius, jis griovė senąją Europos santvarką. Tačiau jo žygis į Rusiją per Lietuvą patyrė nesėkmę. Tas trumpas laikotarpis, maždaug pusė metų, Lietuvos istorijoje turėjo didelę įtaką. Napoleoną lietuviai sutiko kaip išvaduotoją. Napoleono kultą puikiai iliustruoja ši dėžutė, kurioje saugoma karvedžio plaukų sruoga. Dabar ji uždaryta, nes šviesa ir aplinka veikia eksponatus“, – apie prancūzmetį pasakojo gidė.

Plaukų šalinimas lazeriu https://oblakasalon.lt/lazerine-epiliacija/ 

The post Muziejus saugo Napoleono plaukų sruogą appeared first on Anyksta.lt.