Socialiniuose tinkluose dalinamasi vaizdo įrašu, kuriame užfiksuotas Anykščiuose degantis automobilis. Gaisras įvyko šeštadienio rytą, Ramybės mikrorajone, netoli parduotuvės „Norfa“.

Anykščių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Saulius Slavinskas „Anykštai“ sakė, kad automobilis užsidegė važiuodamas, ugniagesiai atvyko per 4 minutes, tačiau transporto priemonės išgelbėti nepavyko – sudegė visos degios detalės. Nei žmonės, nei kitos transporto priemonės per įvykį nenukentėjo.

https://www.facebook.com/reel/945929631508387

The post Anykščiuose sudegė automobilis (papildyta) appeared first on Anyksta.lt.

Visą pavasarį anykštėnus, miesto svečius, o ir pravažiuojančius džiugino dar balandžio mėnesį miesto centro erdves, Šventosios ir Anykštos tiltus puošiančios našlaitės. Deja, pastaruoju metu jos beveik nužydėjo ir pradėjo vysti. Tik dideli kamuoliniai dekoratyvinių česnakų žiedai išdidžiai suposi prie paminklo Laisvei, Anykščių koplyčios, „Iki“ parduotuvės, Anykščių savivaldybės…

Kaip tik Joninių išvakarėse prie Anykščių savivaldybės administracijos pastato pamačiau gėles sodinančias bendrovės „Josvainių gėlės“ moteris, kurios jau tą pačią dieną gėlynus pavertė, galima sakyti, žydinčia pieva, kurioje puikavosi saulėgrąžos ir tie patys česnakai. Po Joninių per savaitę vasarinėmis gėlėmis pražydo miesto centras, abu tiltai, Vyskupo Antano Baranausko skveras, rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko paminklo aplinka ir kiti gėlynai. Kėdainių rajone įsikūrusios, trijų dešimtmečių gėlininkystėje patirtį turinčios bendrovės „Josvainių gėlės“ darbininkai gėles atsiveža tam pritaikytais nedideliais automobiliais, sukrautas stelažuose ant ratukų. Jas pasodinti įgudusios moterys neužtrunka – viskas vyksta kaip gerai surežisuotam filme. Pakalbinta apželdintoja Agnė Morkūnienė džiaugėsi, kad darbas vyksta sparčiai ir per savaitę Anykščių gėlynai pasikeis neatpažįstamai.

„Našlaičių nepamatysite, jas pakeis begonijos, sprigės, lobuliarijos, sulfinijos, saulėgrąžos ir kitos žydinčios gėlės, – sakė anykštėnų smalsumu ir nuoširdumu besidžiaugianti A. Morkūnienė, nes žmonės stabteli, pasiteirauja, kokios gėlės sodinamos. – Nepakeisti liks tik daugiamečiai česnakai ir smilgos“.
„Josvainių gėlių“ bendrovės landšafto dizainerė Lina Marmaitė net negalėjo tikslai pasakyti, kiek metų Anykščių gėlynais rūpinasi ši bendrovė.
„Gal šešis ar septynis metus, – svarstė pašnekovė. – Gėlynus kuriame ir prižiūrime ne tik Kėdainiuose, Anykščiuose, bet ir Vilniuje. Beje, mūsų gėlės žydi ir prie Prezidentūros, Kaune, Panevėžyje, Druskininkuose ir kituose miestuose. Tačiau Anykščius norėčiau išskirti, nes į šį miestą sodinti gėlių moterys veržiasi, sako, kad norim į Anykščius, nes čia ramu, jos palankiai sutinkamos, pasak jų, miestas turi savo aurą“.

Paklausta, su kuo derina gėlynų vietas, jų formą, kokias gėles sodinti, L. Marmaitė sakė, kad puikiai sutarianti su Anykščių savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Daiva Gasiūniene. Ji nori žydinčių gėlių pievos“, – šypsojosi L. Marmaitė, pastebėdama, kad visas gėles „Josvainių gėlės“ užsiaugina savo beveik dviejų hektarų dydžio šiltnamiuose.

Pasodintas gėles reikia prižiūrėti, laistyti. Šiam darbui „Josvainių gėlės“ įdarbina 2–3 anykštėnus ir patys dažnai atvažiuoja.
Ramybės ir Pušyno mikrorajonuose plyti pievos ir tik kai kurių daugiabučių palangėse žydi vienas kitas bijūnas ar gėlių plotelis. Gyventojai labiau linkę prie daugiaaukščių pasisodinti dekoratyvinį spygliuotį ar kokį krūmelį…

Nesu specialistas, ne tiek daug gėlių ir pažįstu, tad kas man gražu, kažkam gali atrodyti visai ne, tačiau gėlių įvairovės ir gyventojų išradingumą tikėjausi pamatyti individualių namų kvartaluose. Deja, teko nusivilti. Ne dėl to, kad tų gėlynų nebūtų, anykštėnai neaugintų retų, iššskirtinių gėlių ar stigtų fantazijos. Antai Pušyno individualių namų kvartaliuke, išskirtinio grožio Pušyno gatvėje, tikrų gėlynų pamačiau vos kelis – didžioji jų dalis buvo už tvorų arba nepermatomų gyvatvorių. Anksčiau gėlynais ir žydinčiomis jukomis garsėjusioje Žvejų gatvėje atvirų, akiai mielų gėlynų, mačiau vos vieną kitą.

Bene didžiausiame individualių namų kvartale šiauriniame miesto pakraštyje atvirų, išradingai gėlių kompozicijų suderintų su želdiniais, buvo šiek tiek daugiau. Didžiuma tenkinosi žaliom vejom, tačiau, vėlgi, vyravo tvoros ir gyvatvorės. Viename atvirame Kvarco gatvės gyventojos gėlyne suskaičiavau bene dešimties spalvų atvirą rožyną, tačiau žolę pjovusi moteris prieštaravo, kad ją ar jos rožes fotografuočiau…
Važinėjant po miesto gatves teko matyti prieš namą nuo gatvės pasodintas bulves, nešienautas pievas, sukrautas malkas ir… šiltnamius.

The post Viešose erdvėse bujoja česnakai, o gyventojai gėlynus slepia už tvorų appeared first on Anyksta.lt.

Anykštėnas Romaldas Gižinskas – chorų dirigentas, muzikos pedagogas, politikas. Visas nueitas chorvedžio kelias susijęs su Anykščių rajono kultūriniu gyvenimu.
Buvęs Anykščių muzikos mokyklos (dabartinė Anykščių meno mokykla – aut. past.) mokytojas teigia, kad svarbiausia – matyti, kaip keičiasi pasaulis, bet nepamiršti pagrindinio tikslo: kalbos, dainos, papročių ir visko, kas yra kultūroje tikrai lietuviška.

Mokslas muzikos mokykloje kainavo 5 rublius per mėnesį, o tėvai uždirbdavo maždaug 25 rublius. Nupirko man 32-iejų bosų akordeoną. Kas gi man pianiną nupirks?.. Mokiausi groti akordeonu pas šv. Mato bažnyčios buvusį vargonininką Juozą Alekną“, – pasakojo R. Gižinskas „Anykščiuose muzikos mokyklos įsikūrimas – didelis dalykas. Ir daug anykštėnų, kurie baigė studijas, grįžo: Liucija Našlėnienė, Dalia Vaičienė. Tai vyresnės kartos muzikos mokyklos mokytojos. Beje, Vaičienė buvo mano choro ilgametė koncertmeisterė. Yra labai gabių žmonių, o šiuo metu jaunimas, kai reikia rinktis specialybę, renkasi labai pamatuotai“, – teigė R. Gižinskas.

Mokėsi pas žymius muzikos pedagogus – autoritetus

1964 metais R. Gižinskas išvažiavo į Vilnių, tuometėje Vilniaus kultūros mokykloje mokėsi chorinio dirigavimo, po to įstojo į Vilniaus valstybinę konservatoriją.
„Sekiau kompozitoriaus Osvaldo Balakausko muzikinį kelią. Mokiausi pas profesorių Eduardą Balsį instrumentaciją kaip fakultatyvų dalyką, Vytautas Klova dėstė polifoniją, profesorius Klemensas Griauzdė dėstė dirigavimą. Klemensas Griauzdė – tai Anykščių vargonininko ir chorvedžio Rimvydo Griauzdės senelio brolis. Tada nuotykių buvo, susijusių su politika, tad chorinio dirigavimo nebaigiau dėl politinių peripetijų, – teigė R. Gižinskas ir šypsodamasis pridūrė: – Na, muzikantai liežuvio už dantų nelaikė… Tada mane paėmė į armiją, o vėliau studijas baigiau neakivaizdiniu būdu“.

Karinėje tarnyboje – su muzika

Karinę tarnybą R. Gižinskas atliko Murmanske (Rusija) ir kituose Arkties teritorijoje dislokuotuose kariniuose daliniuose. Tarnybos metu jis buvo karinio dalinio dainų ir šokių ansamblio dirigentas, taip pat grojo kariniame orkestre.
„Kariuomenėje per tą laiką, kol sudegdavo degtukas, reikėdavo spėti apsirengti. 15 kilometrų bėgdavom su dujokaukėm. O tas karinis orkestras buvo pučiamųjų, grojau tūba. Grodavom per laidotuves“, – prisiminimais dalijosi R. Gižinskas.

Sugrįžo į tėviškę

Anykščių kraštą R. Gižinskas pasirinko dėl gauto pasiūlymo dirbti akompaniatoriumi.
„Atsitiktinai grįžau į Anykščius 1973 metais ir sutikau pažįstamą choreografę Zinaidą Makaid. Sako man: „Neturiu akompaniatoriaus, pasilik“. Tada ir likau“, – pasakojo R. Gižinskas.
Nuo 1974 metų R. Gižinskas dirbo tuometinėje Anykščių vaikų muzikos mokykloje iki 2015 metų. Vadovavo Jaunių chorui, kuriame buvo 60 dalyvių, taip pat – Anykščių gamybinio susivienijimo „Anykščių vynas“ mišriam chorui. Be to, R. Gižinskas vadovavo ansambliams: „Pašto ansambliui“ ir „Kvarco ansambliui“.
„Anykšta“ pasiteiravo, su kuo labiau patikdavo dirbti: su suaugusiais ar vaikais. „Profesionalumo atveju geriau – su vaikais. Mokydavomės solfedžio, muzikos istorijos, o kartu ir chorines partijas“, – prisiminimais dalijosi R. Gižinskas.

Žmona – ilgametė anykštėnų gydytoja

Su žmona, gydytoja terapeute Lione (1948–2015), kilusia iš Kauno, Romaldas gyveno nuomojamame bute, vėliau pasistatė savo namą. Užaugino dukrą Oksaną – teisininkę.
Tuometinei inteligentų šeimai – muzikos pedagogui ir gydytojai – buvo sunku išgyventi iš algos.
„Laikas buvo sunkus. Reikėjo daug dirbti gyvenime. Iš Uzbekijos naujas mašinas parvarydavau atostogų metu. Susidarydavo 7000 kilometrų“.
„Žmona, gavusi paskyrimą į Anykščius, daug metų dirbo pirminės sveikatos priežiūros centre, buvo gydytoja terapeutė. Tai vienintelė jos darbovietė nuo 1972 iki 2015 metų, tad 43 metų gydytojos stažas. Jau dešimt metų gyvenu vienas. Jai mirus, mūsų pasistatytas namas man tapo per didelis, ketinu jį parduoti“, – pasakojo teigė R. Gižinskas.
„Anykšta“ pasiteiravo, ar muzikos mokytojas Romaldas įtraukė žmoną į muzikinį kelią. „Ne. Ji buvo medicinos fanatikė. Jos dėdė – Kauno medicinos instituto medicinos profesorius Kaune, „Moters klinikoje“, – teigė R. Gižinskas.

Rajone buvo gausu stiprių chorų

Nuo 1973 metų R. Gižinskas dirbo Anykščių rajoninių kultūros namų meno vadovu.
„Anykščiai anksčiau garsėjo savo chorine veikla. Geras, stiprus choras buvo Anykščių kultūros namuose, jam vadovavo Robertas Čapkevičius.
Aš pats 11 metų – 1974–1985-aisiais – vadovavau „Anykščių vyno“ mišriajam chorui. Dar MSV (Melioracijos statybos-montavimo valdybos – aut. past.) choras buvo. Elmininkai turėjo savo atskirą chorą. Vadovavo amžinąjį atilsį Balys Meldaikis“, – apie chorų gausą kalbėjo buvęs chorvedys.
„Vyno gamyklos chorui pradėjau vadovauti 1974 metais. Sąlygos buvo geros: repetuodavome aktų salėje, darbo metu, tris dienas prie atostogų gaudavo tie, kas dainuodavo. Po sezono skrisdavome pailsėti. Kiekvieną vasarą, po sezono, gamykla skirdavo lėšų chorui – net savaitei poilsio. Koncertavome Rusijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Dainų šventėse. Filosofė, kultūros istorikė Nerija Putinaitė vertina, kad Dainų šventės – sovietinis reliktas. Taip, būdavo, kad kokią kantatą atidainuodavom partijai, bet ir lietuviškų dainų kiek: ir „Lietuva brangi“, ir „Kur giria žaliuoja“, ir kitos“, – pasakojo R. Gižinskas.
„Monsinjoras Albertas Talačka, kanauninkas Stanislovas Krupliauskas palaikė, tad su muzikos mokyklos choru koncertuodavome Anykščių bažnyčioje. Atlikdavom sudėtingus, užsienio klasikų ir lietuvių kompozitorių kūrinius. Pavyzdžiui, Pergolesi „Stabat Mater“, Antonio Vivaldi „Gloria“, vokiečių kompozitoriaus Johaneso Bramso kantata „Verkiu prie jūros audringojo kranto“, – kalbėjo R. Gižinskas.

Į Dainų slėnį – per tūkstantį gyventojų

Pasak R. Gižinsko, tuo metu Dainų šventėje, Anykščių Dainų slėnyje susirinkdavo per tūkstantį dainininkų ir vietinių gyventojų iš viso rajono.
„Anykščiai buvo dainų kraštas. Atskirai būdavo Vaikų dainų šventė rajone. 1977 metais Moksleivių dainų šventė buvo įspūdinga – 1000 moksleivių ir svečių. Iš visų Anykščių mokyklų dalyvavo. Aš buvau meno vadovas“, – pasakojo buvęs chorų vadovas.
„Choro dirigentas, maestro Vytautas Miškinis yra geras mano bičiulis. Aišku, daug šneka Alfredas Bumblauskas (profesorius, istorikas – aut. past.), kad Lietuvoje Dainų šventės – „sovietinis reliktas“, bet juk visos lietuviškos dainos dainuotos.

O jei kalbėtume apie šiandieninę situaciją Anykščių krašte, kalbėdami apie chorinę kultūrą, galime cituoti profesorių Vytautą Landsbergį: „Mes stovime ant kultūros griuvėsių“.

Reprezentacinį chorą vertintų po koncerto

R. Gižinsko pasiteiravome, kaip jis vertina naujojo, savivaldybėje buriamo reprezentacinio Anykščių choro, kuriam vadovaus profesionalūs muzikantai, kūrimąsi.
„Paklausysim, išgirsim. Po pirmo koncerto tik galėsiu pakomentuoti. Reikia, kad būsimasis choras patektų į profesionalias rankas, ir jei yra norinčių, tai labai gerai. Aš sveikinu šitą idėją. O norint suburti stiprų chorą, reikia fanatiko. Pamenu, politikas Vytautas Pupeikis su Pranu Jurkoniu (P. Jurkonis buvo R. Gižinsko solfedžio mokytojas muzikos mokykloje, kurį laiką vadovavęs Vyno gamyklos chorui ir Anykščių kultūros namų chorui – aut. past.), – dar muzikos mokyklos mokytojas Rimantas Našlėnas – visi jie eidavo ir kviesdavo, kai būrė chorus. Tiesiog prašydavo ateiti. Reikia įtikinti. Su daina gyvuoja lietuviškumas. Jei užmiršime dainą… Tik paklausykite – Eurovizijoj vien angliškai. Ir ta kultūra nyksta, nyksta. Kur vakarais dabar dainuoja kaime? Visiškai kitas laikas. O iš ansambliukų ko tikėtis? Gerai, kad eina, užsiima, bet labai norėtųsi daugiau lietuviškos muzikos“, – savo nuomonę išsakė R. Gižinskas.

Yra sukūręs kūrinių

Muzikos pedagogas R. Gižinskas yra parašęs visą pluoštą kūrinių, bet savęs kompozitoriumi nelaiko:
„Neskaičiavau, kiek esu sukūręs. Savęs kompozitoriumi nelaikau – aš tik mėgėjas. Tai, kas mano parašyta, – čia muzika truputį sudėtingesnė, negu rašyta tais laikais. Kariuomenėj sukūriau „Karišką motyvą“ – parašiau solo triūbai, dviem fortepionams, keturioms fleitoms, mušamųjų instrumentų grupei. Su mokinukais dainavom harmonizuotą liaudies dainą. Tada vadovavau moterų ansambliui, tad buvau parašęs moterų ansambliui, smuikui ir fortepionui. Dar raliavimus parašiau, bet kad tai atliktų, reikia pajėgesnio choro“, – pasakojo R. Gižinskas.
Pasak chorvedžio Romaldo, tie, kurie sukuria „kokią dainelę ar kūrinėlį“, negali būti vadinami kompozitoriais.
„Kompozitoriumi galėjo būti tas, kas baigęs to meto konservatoriją, teorijos-kompozicijos katedrą. Turi būti mokęsis instrumentacijos, reikia žinoti derinimus. Tarkim, simfoniniam orkestrui yra net 32 penklinės. Jei ausyse skamba muzika, nereikia sėsti prie fortepiono, kad užrašytum natas. O vienas didžiausių Vienos klasikų – Liudvikas van Bethovenas – kūrė, būdamas kurčias…“ – kūrinių rašymo niuansus dėstė R. Gižinskas.
R. Gižinsko „Anykšta“ pasiteiravo, ar nebandė išleisti savo kūrinių?
„Aš savikritiškai vertinu. Nėra išleistų mano kūrinių, bet yra atliktų – vargonininko ir chorvedžio Rimvydo Griauzdės ansamblis atliko dainą „Rinkos vyrai augaloti“ Vytauto Bložės tekstu, ta daina buvo atlikta Anykščių Kultūros rūmuose. Visą gyvenimą buvau susijęs su teoretinėmis disciplinomis ir kartu – su dirigavimu“, – kalbėjo R. Gižinskas.

Dirbtinis intelektas ir populiarėjanti elektroninė muzika

O kaip atrodo muzikos pedagogui R. Gižinskui šiandieninė situacija muzikos pasaulyje?
„Klausausi, stebiu situaciją. Kompozitoriai jau dirba su dirbtiniu intelektu. Vis dažniau girdim ir elektroninę muziką, nes ji pigi – nereikia samdyti muzikantų. Pasikeitė supratimas, kriterijai. O Lietuvos kompozitoriai: Benjaminas Gorbulskis, Teisutis Makačinas – užmirštami…“ – kalbėjo R. Gižinskas.
Pasak buvusio mokytojo Romaldo, jaunųjų kompozitorių kūriniuose aiškiai juntama dirbtinio intelekto įtaka.
„Ir jei tas dirbtinis intelektas taip toli nukeliaus, klasikai bus nereikalingi. Technologijos žengia į priekį. Bet ką jos istoriškai atneša? Kiek vaikai dabar bendrauja šeimose?..“ – svarstė R. Gižinskas.

Taryboje – dvi kadencijos

R. Gižinskas – buvęs Anykščių rajono tarybos narys, socialdemokratas, tuometinės tarybos savivaldybės Antikorupcijos komisijos pirmininkas. Daugelį kadencijų jis buvo Anykščių rajono visuomeninės kultūros tarybos narys. „Kultūros tarybos narys buvau iki pašalinimo, tai įvyko 2015 metais“, – teigė R. Gižinskas.
Teiravomės, kokių pokyčių Romaldas įžvelgia? Ar šiomis dienomis žymiai mažiau pasitikėjimo vieni kitais?
„Dvi kadencijas dirbau Anykščių rajono taryboje su Lietuvos socialdemokratais. Buvo koalicija su konservatoriais. Su konservatore Aldona Daugilyte geriausiai sutardavome. Dėl Lajų tako įrengimo mes dviese balsavome „prieš“. Šilelį kirto, padarė metalą… Intervencija į mišką. Bet gi piniginiai srautai, daug turistų! O kas bus toliau?“ – pasakojo R. Gižinskas.
Pasak R. Gižinsko, rajono taryboje būta nesutarimų, kai norėjo reabilituoti rašytoją Juozą Baltušį, nes jam buvo atimtas Anykščių rajono garbės piliečio vardas.
„Taryboje nepatvirtino. Socdemai (Lietuvos socialdemokratų partijos nariai – aut. past.) balsavo prieš“, – pasakojo R. Gižinskas.
Kaip teigia R. Gižinskas, rajone mažėja inteligentijos: „Jei prisimintume, kokie žmonės tais laikas buvo Taryboj… Kokio tai šviesumo žmonės, lyginant su tuo, kas dabar sėdi savivaldybėj. Situacija rajone maždaug tokia: „Ne mano kiaulės, ne mano pupos“. Kalbu apie kitokį elgesį ir kitokią moralę. Labiau gerbiamas tas, kuris nesikiša. Kas gerbia? Tokie patys… O aš pats ką galvoju, išsakau viešai. Aš dėl to labai daug praradau.“
„Nepakenčiu melo. Bet už tai po to, dirbdamas Anykščių muzikos mokykloje, krūvį mažiausią turėdavau“, – prisiminęs, kaip jį dėl to „pamokė“ valdžia, atviravo R. Gižinskas.
Dabar, pasak R. Gižinsko, vyksta pasaulio pasidalijimas.
„Kiekviena politinė sistema turi savų pliusų ir minusų. Svarbiausia mums – išlaikyti lietuvybę. O ją galima išlaikyti daina ir kalba. Svarbu, kad nepasikartotų 1940-ieji, bet už tai atsakingi politikai ir reikia lanksčios užsienio politikos“, – teigė R. Gižinskas.
Ir vis dėlto – ar menas gali išgelbėti pasaulį? – paklausėme pašnekovo R. Gižinsko.
„Jis niekada ir neišgelbėjo. Tai tik kaip tezė. Kaip bebūtų, visą laiką diktavo stiprieji. Čia įaugę į kraują. Rusijos imperija buvo ir bus. Stovim ant trečiojo pasaulinio karo slenksčio“, – teigė R. Gižinskas.
Pasak mokytojo Romaldo, mes turim prisitaikyti prie esamos situacijos, kaip kad ir visas pasaulis keičiasi prisitaikydamas, bet turim nepamiršti savo kalbos, dainos, papročių.

The post Muzikos mokytojas Romaldas Gižinskas: „Menas niekada neišgelbėjo pasaulio. Tai tik tezė“ appeared first on Anyksta.lt.

Šis čempionatas „INTRUS“ komandai buvo ypatingas. Dvi pagrindinės komandos – „Vulkanai“ ir „Komanda“ – dalyvavo Hip hop big team kategorijose ir tapo savo amžiaus grupių nugalėtojais. Tai – ne tik aukso medaliai, bet ir įrodymas, kad nuoseklus darbas, vienybė ir pasitikėjimas vieni kitais veda tiesiai į pergalę.

Tačiau anykštėnai spindėjo ne tik komandinėse rungtyse. Asmeniniuose pasirodymuose jie taip pat ne kartą kėlė Lietuvos trispalvę ant nugalėtojų pakylos. Suaugusiųjų  Hip hop solo kategorijoje čempionu tapo Ervinas Lekauskas, o trečioji vieta atiteko Amelijai Puikytei. Mažųjų šokėjų grupėje pirmąją vietą iškovojo Domilė Makauskaitė. Tuo tarpu paauglių solo kategorijoje dvi pirmąsias pakylas užėmė anykštėnės: Liepa Laskauskaitė – 1 vieta, Urtė Šimanauskaitė – 2 vieta.

Puikiai pasirodė ir duetų šokėjai. Net trys anykštėnų duetai pasipuošė aukso medaliais: Liepa Laskauskaitė su Kamile Šatkauskaite, Domilė Makauskaitė su Gabija Katinaitė bei Adelė Tamoliūnaitė su Ugne Andrikonyte. Sidabrą pelnė Emilijos Leščinskaitės ir Smiltės Šablauskaitės bei Urtės Šimanauskaitės ir Sonadijos Grigaliūnaitės duetai. 

Didelį indėlį į šią kelionę įnešė rėmėjas Lukas Pakeltis (ESSPO), taip pat šokėjų tėveliai – jų palaikymas, tikėjimas ir pagalba buvo neatsiejama pergalės dalis.

„INTRUS“ pergalės Parnu – tai ne tik medaliai, bet ir dar vienas įrodymas, kad mažo miestelio jaunimas gali pasiekti didelių aukštumų, kai tiki savimi ir vienas kitu.

The post „INTRUS“ šokėjai – Estijos čempionato nugalėtojai appeared first on Anyksta.lt.

Ligoninei – šimtas lovų

J. Ratautas stipriai įleidęs šaknis Anykščiuose, čia su žmona Skaidrina – pedagoge, dirbusia Anykščių J. Biliūno gimnazijoje – užaugino sūnų Almantą. Vadina save anykštėnu ir teigia, kad Anykščių krašto žmonės – geri ir nuoširdūs.
„Aš gimęs Jonavoje, baigiau Panoterių vidurinę mokyklą, vėliau – Žemės ūkio universitetą, Žemės ūkio akademiją. Pagal paskyrimą atvykau į Zarasus, ten viename kolūkyje dirbau vyriausiuoju agronomu, paskui porą metų – kolūkio pirmininku. Aš nebuvau partinis. Tik kai pradėjau dirbti, privertė įstoti, niekur negalėjau dėtis, nes visi kolūkių pirmininkai buvo partiniai. Po to atvykau į Anykščius ir gyvenu čia daugiau nei 40 metų. Vadinu Anykščius savo tėviške“, – sakė J. Ratautas.

J. Ratautas, vienas pirmųjų rajono valdovų, drauge su Algimantu Dačiuliu dirbęs 1985–1995 metais (1987–1990 metais jis buvo Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, o 1990–1995-aisiais – Anykščių rajono valdytojo A. Dačiulio pavaduotojas), teigė pastebėjęs, kad anykštėnai yra visuomeniškai aktyvūs žmonės, tačiau savo nuomonę drąsiai reiškia tie, kurie nėra susiję su valdžia.
„Tai man nepatinka, – sakė J. Ratautas, prisimenantis, kaip atsikūrė Anykščių savivalda. – Dirbdamas savivaldoje, du kartus buvau stažuotėje Vokietijoje, vieną kartą – savivaldybių. Stažuotė buvo labai naudinga. Ten susitariau su ligoninės vadovais, atvežiau daug humanitarinės pagalbos į Anykščių ligoninę: šimtą lovų, čiužinių, visokios įrangos, mamografą, telefono stotį.“
J. Ratautas prisiminė, kaip su tuometiniu rajono valdytoju A. Dačiuliu rūpinosi naujosios Anykščių ligoninės statybomis: „Ligoninė buvo numatyta kaip regioninė – karo, atominės elektrinės avarijos atveju. Dėl to tokie dideli plotai“, – pasakojo puikiai vokiečių kalbą mokantis buvęs vienas rajono valdytojų.
Vėliau J. Ratautas laimėjo konkursą „Sodroje“ – ten dirbo dvidešimt metų – nuo 1996 iki 2016-ųjų. Taip pat jis buvo Pasaulio anykštėnų bendrijos Anykščių kolegijos narys, Bendrijos akcijos „Profesionalaus meno kūriniai gimtinei“ visuomeninis koordinatorius.

Buvo reaguojama į gyventojų nuomonę

J. Ratautas yra bendruomeniškas ir pilietiškas, drąsiai išsakantis savo nuomonę, kritiką tiek politikams į akis, tiek per spaudą. Tad neretam valdžios atstovui, kaip pats sako, užkliūva.
„Blogai, kad esu patyręs, viską praėjęs, sakau iš patirties, moku palyginti. Esu konkretus žmogus ir valdžiai neretai tai nepatinka. Labai nesunku palyginti savivaldybės darbą su tuo, kaip buvo anksčiau“, – sakė J. Ratautas.

Jis įsitikinęs, kad daugelis pokyčių nuo devintojo dešimtmečio iki dabar yra natūralūs, o kiti – priklausomi nuo rajono valdžios veiklos.
„Dirbome perėjimo nuo vienos ekonominės bei politinės sistemos į kitą. Mums vadovaujant, vyko turto privatizavimas, neteisėtai sovietiniais laikais nusavinto turto grąžinimas, okupacinės valdžios sprendimų pasekmių likvidavimas. Kultūros srityje – perėjimas nuo ideologizuotos sistemos prie kitokios, paremtos laisva kūryba, tautiniu paveldu. To virsmo sąlygomis savivaldybės veikla nestrigo, visos veiklos sritys: švietimas, kultūra, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos klausimai – nestokojo rajono vadovų dėmesio ir būtinų sprendimų. Mes, rajono vadovai, nebuvome politizuoti, orientavomės tik į būtinų gyventojams klausimų sprendimą. Santykis su visuomeniniu–politiniu judėjimu „Sąjūdis“ buvo konstruktyvus, daugumą jų iniciatyvų palaikėme, idėjoms pritarėme“, – prisiminimais dalijosi vienas buvusių rajono vadovų.

„Tiek rajono vadovai, tiek savivaldybės valdininkai jautriai reagavome į gyventojų prašymus, pastabas, skundus. Nepamenu atvejo, kad būtų ignoruojamas vienas ar kitas gyventojo kreipimasis, nereaguojama į kolektyvinę nuomonę. Itin dalykiškas, pagarbus ir atidus žmonių problemoms buvo valdytojas Algimantas Dačiulis. O dabartinės valdžios valdymo stilius yra kiek kitoks. Mano manymu, – labiau atribotas, mažiau jautrus žmonių bėdoms, neretai ignoruojantis pažeidimus. Empatijos žmonėms mažiau. Dabar jie organizuoja išvykas, keliones po užsienius, vakarėlius. Gyventojai turi 20–40 proc., ką galėtų turėti“, – apie tai, kas labiausiai nepatinka dabartinės valdžios valdyme, kalbėjo J. Ratautas.

„Be šio pavyzdžio, dar yra medelių sodinimas (kuomet praėjusių metų pabaigoje Anykščių rajono savivaldybės užsakymu buvo nupirkta 30 medelių už daugiau nei 14 tūkst. Eur – aut. past.). Mano darbo laikais savivaldybėje urėdija atveždavo medelius, kuolus komunalinis paruošdavo, o mes eidavom ir sodindavome. Mūsų susodinta gal 1000 medelių.

Manau, daug kas nuo vadovo priklauso. Mūsų vadovas yra autokratas, per jo rankas viskas turi praeiti ir be jo žinios, turbūt, niekas nevyksta. Valdžia savo neveiklumą kompensuoja finansais. Sumoki – ir laisvas. Pas mus tokio neatsakingo finansų valdymo nebuvo. Praktiškai viskam organizuodavau rėmėjus, o dabar pinigus skiria savivaldybė.
Man nepatinka nemokamas žmonių vežiojimas autobusais. Net ir ne mūsų rajono gyventojai tuo naudojasi. Kasmet iš biudžeto tam skiriama 700 tūkst. eurų – tai didžiuliai pinigai, juos galima panaudoti kitiems projektams. Pas mus problema ne bilieto kaina, o maršrutų skaičius“, – Anykščių rajono savivaldybės priimamus sprendimus kritikavo J. Ratautas.

Jautė įkvėpimą iš visuomenės

Nepaisant to, kad vienu iš rajono vadovų buvo Nepriklausomybės atkūrimo metu, J. Ratautas mano, kad dabar tokį darbą dirbti yra sunkiau nei anuomet, nes yra didelė partinė, visuomeninė įtaka.
„Kai mes dirbome, partijos dar buvo neįsibėgėjusios, bet sutardavome su visais. Atstatinėjome paminklus, organizuodavau seminarus. A. Baranausko paminklo statybas vien prisiminus – tai darėme tokiu sunkmečiu (paminklas pastatytas 1993 metais – aut. past.). Maloniai stebino bendras valdžios, kultūrininkų bei visuomenės sutarimas. Nors buvo nelengvas laikas, valdžia rado tiek organizacinių, tiek finansinių resursų poeto ir vyskupo paminklui pastatyti. Jis atvėrė kelią naujai kultūros Anykščiuose erdvei, renginiams.

Nepasakyčiau, kad dirbti buvo sunku, atvirkščiai – buvo didelis įkvėpimas iš visuomenės, Sąjūdžio, partijų. Turėjau aktyvius visuomenės atstovus – Vygandą ir Mildą Račkaičius, kultūros atstovą – Vytautą Balčiūną, kuris visada ateidavo su idėjomis, kurių niekados neatmesdavau. Nuo ideologizuotos kultūros turėjome pereiti prie laisvos. Kūrėme programas, vizijas, kaip Anykščių kultūrą vystyti toliau. Laikotarpis nelengvas, bet jį prisimenu labai šviesiai“, – kalbėjo pašnekovas, kuris anuomet buvo kultūrinės veiklos koordinatorius ir, galima teigti, vienas pirmųjų kultūros vystytojų rajone.
Bėgant metams, J. Ratauto pastebėjimu, visuomenės požiūris į kultūrą keitėsi.

„Vieni pokyčiai natūralūs, sąlygoti evoliucinių pokyčių visuomeniniame gyvenime, kiti – dėl priimtų valdžios sprendimų. Mūsų tikslas buvo sukurti pradžios bazinius dalykus, viziją kultūros plėtrai rajone. Tad kartu su kultūros darbuotojais, visuomenės atstovais sėdome prie programinių nuostatų, ateities gairių kūrimo. Pavyko neblogai, tokią išsamią programą pateikėme visuomenei ir savivaldybei vieni pirmųjų šalyje. Lyginant dabartinį ir ankstesnius laikmečius, pastebiu, jog dabar per mažai dėmesio skiriama meno kolektyvams. Jie pernelyg mažai remiami, skatinami, jais mažai domimasi. Praėjusią vasarą, pasirodo, į Dainų šventę išvažiavo vos vienas kitas kolektyvas. Gėda, kad valdžiai kilo abejonių dėl finansavimo.

Apskritai, kultūra, kaip ir bet kokia kūrybinė veikla, „nemėgsta“ valdžios valingo kišimosi. Ją būtina atlaisvinti nuo perdėtų reikalavimų. Dabartinės savivaldybės daugiapakopis valdymas yra gremėzdiškas, jis nesuteikia laisvės kūrybai, užgniaužia iniciatyvas. Ar protinga laikytina struktūra, kai kultūros valdymo funkcijoms rajone atlikti be kultūros skyriaus dar priskiriamas mero patarėjas, mero pavaduotojas? Nors visuomenines, patarimo rajono vadovams funkcijas atlieka Kultūros taryba…“ – svarstė J. Ratautas.

Iki kurorto toli…

Anykščiai ne vienerius metus siekia kurorto statuso. Apie tai J. Ratautas taip pat turi savo nuomonę: kurortas yra gerai, tačiau kad tai įvyktų, reikia įdėti labai daug pastangų, taip pat įsileisti verslą į Anykščius, paaiškinti žmonėms, kokios naudos ir suvaržymai laukia Anykščių.

„Esu racionalus žmogus. Man netinka emociniai, neišdiskutuoti, be analizės ir rizikos vertinimų sprendimai. Būtent tokia yra Anykščių kurorto vizija. Koks bus kainos ir kokybės santykis? Kiek investicijų teks įdėti, kad miestas būtų patrauklus? Kokių reikia paslaugų ir pramogų, kad lankytojų palikti pinigai padengtų patirtas išlaidas ir neštų pelną? Ar šiuos klausimus nagrinėja valdžios žmonės? Iki šiol iš valdžios girdėjau vieną argumentą, kad gavę kurorto statusą, gausime ir milijoną. Juokinga ir graudu. Mums reikia turėti reikalavimus ir pasižiūrėti, kiek reikia investicijų tiems reikalavimams įvykdyti ir kaip ta investicija apsimokės. Man nepatinka, kad valdžia apie tai nieko nekalba – ir Tubiui (Anykščių rajono savivaldybės merui Kęstučiui Tubiui – aut. past.) sakiau miesto šventės metu – kodėl nieko nepapasakojot apie perspektyvą? Kaip mes gyvensime, ką darysime, kad žmonės patikėtų. Kurortas duoda ir teigiamas, ir neigiamas puses, nes kurorte – daug suvaržymų. Viską reikia pasakoti, o apie tai – nė žodžio“, – emocijų neslėpė pašnekovas. Jis įsitikinęs, kad Anykščiuose reikia aplinkkelio, sanatorijų ir gydyklų statybos, reikia sutvarkyti gatves, šaligatvius, aikštes, nes šiuo metu jie – apverktini.

„Kita vertus, valdžia turi galvoti, kaip užimti gyventojus, kad jie nebėgtų iš rajono, kaip sustabdyti gyventojų skaičiaus mažėjimą ir nuolat jį didinti. Nereikia sakyti, kad tai ne valdžios funkcija. Nuo jos sprendimų daug kas priklauso. Jeigu rajone triskart daugiau žmonių miršta, nei gimsta… Reikia rimtų programų. Klaidą daro tie valdžios žmonės, kurie mano, jog pramonei, verslo plėtrai Anykščiuose ne vieta. Žmonėms reikia darbo vietų, didesnių algų, šeimoms – perspektyvos matymo. Tad turi būti protingas balansas“, – apie Anykščius, kaip kurortą, kalbėjo J. Ratautas.

Asmeninio archyvo nuotraukos

Redakcijos pastaba: Jei skaitote tekstą kompiuteryje, jį galite padidinti spausdami klavišus „CTRL +“, o sumažinti „CTRL – “.

The post Sunkų pertvarkos laikotarpį prisimena šviesiai appeared first on Anyksta.lt.

Atšilus orams prasideda pavasarinis žolės deginimas, kuris gali turėti labai skaudžių pasekmių. Kiekvieną pavasarį, išdega daug nenušienautos pernykštės žolės plotų. Nuo liepsnojančios žolės ugnis išplinta į miškus, durpynus, gyventojų sodybas, ūkinius pastatus, o skaudžiausia, kad tokiuose gaisruose žūsta žmonės. Pareigūnai įspėja gyventojus su ugnimi elgtis atsakingai, o pastebėjus gaisrą nedelsiant informuoti skubiosios pagalbos tarnybas telefonu 112.

Primename, kad laužus kūrenti leidžiama ne arčiau kaip 30 m nuo pastatų, degių konstrukcijų statinių ir degių medžiagų sandėliavimo vietų bei nearčiau kaip 50 metrų nuo miško. Draudžiama palikti be priežiūros besikūrenančias laužavietes. Smilkstančią ugniavietę būtina užgesinti. Įstatymų numatytos poveikio priemonės pažeidėjams taikomos ne tik už bendrųjų gaisrinės saugos, bet ir už Aplinkos apsaugos reikalavimų lauko sąlygomis deginant augalus ar jų dalis ir Anykščių rajono savivaldybės miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių reikalavimų nesilaikymą. Be šių taisyklių, būtina laikytis kitų gaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, vengti veiksmų ir nesudaryti sąlygų gaisrui kilti ar jam išplisti.

Teisės aktų numatančių augalų ir jų dalių tvarkymo bei deginimo reikalavimus nuorodos:

• https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.85877/asr
• https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.250714/asr
• https://www.anyksciai.lt/gyventojui/aplinkos-apsauga/aplinkos-tvarkymas/2447

The post Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai Anykščių rajone vykdo reidus „Nedegink žolės“ appeared first on Anyksta.lt.

Katedros aikštę užpildė Jausmės, Baltojo kiro, Gamkos, Igno iš Ignalinos, Dorotės Girėjos & Matai, Migloko ir kitų žinomų atlikėjų muzikos garsai. Tačiau šventė neapsiribojo vien pramogomis – tarp kūrybinių dirbtuvių, meno instaliacijų ir simbolinių akcijų sklandė rimtos temos apie gamtos būklę Lietuvoje.

Dalyviai prisiminė apie intensyviai kertamus saugomų teritorijų miškus, nykstančią biologinę įvairovę, teršiamas upes ir ežerus – problemas, kurios reikalauja visų mūsų dėmesio ir veiksmų.

Žmogaus ryšys su mišku – kultūros paveldas

Susirinkusieji džiaugėsi ir geromis naujienomis. Įkvepianti buvo žinia, kad 2024 m. tradicinis žmogaus ryšys su mišku buvo pripažintas nematerialaus kultūros paveldo vertybe. Šis ryšys reiškia, kad žmonės mišką suvokia ne tik kaip gėrybių šaltinį, bet ir kaip pagarbos vertą esybę.

Miške esantys medžiai, gyvūnai, vabzdžiai, grybai ir kiti organizmai laikomi lygiaverčiais, o jo gėrybės – mediena, uogos, grybai, vaistiniai augalai – renkami atsakingai, su dėkingumu. Be to, miškas daugeliui yra vieta, kur galima rasti ramybę, sveikatą ir kūrybinį įkvėpimą. Šis pripažinimas primena ne tik mūsų istorinį ir kultūrinį ryšį su miškais, bet ir atsakomybę juos saugoti.

Gamtos teisės: ar gamta gali tapti teisės subjektu?

Šventės širdyje pulsavo gamtos teisių idėja – mintis, kad gamta turėtų būti pripažinta gyvu subjektu su juridinėmis teisėmis, kurias galima ginti teisme. Šimonių girios atstovai, pasipuošę žvėrių kaukėmis, simboliškai išreiškė miškų ir laukinių gyvūnų balsą, primindami, kad gamta pati negali savęs apginti – ši atsakomybė tenka žmonėms.

Pasaulyje vis daugiau šalių imasi veiksmų, siekdamos įteisinti gamtos teisę išlikti bei galimybę šias teises ginti teismuose. Pavyzdžiui, Ekvadoras savo Konstitucijoje įtvirtino gamtos teises, Kolumbijoje Amazonės miškams buvo suteiktas teisinio subjekto statusas, Naujoji Zelandija pripažino Whanganui upę juridiniu asmeniu, o Ispanijoje Mar Menoro lagūna tapo pirmuoju gamtiniu objektu su juridinėmis teisėmis Europoje. Kaimyninėje Lenkijoje taip jau įsibėgėjusi inicatyva suteikti teises Oderio upei.  

Kodėl gi Lietuva negalėtų pasekti šiuo pavyzdžiu? Ar mūsų upės, miškai ir kitos gamtos vietos – Neris, Šimonių giria ar Anykščių šilelis – neturėtų teisės būti apsaugoti kaip savarankiški subjektai?

„Žemė gyva“ – ne tik šventė, bet ir kvietimas veikti „Žemė gyva“ – daugiau nei šventė. Tai kvietimas veikti, susitelkti ir keisti visuomenės požiūrį į gamtos apsaugą. Organizatoriai tiki, kad ši iniciatyva įkvėps tiek teisines, tiek kultūrines permainas, o dalyviams paliko stiprų įspūdį apie būtinybę kurti darnesnį ryšį su gamta.

The post „Žemė gyva“: koncertas Katedros aikštėje, įkvėpęs dialogą apie gamtos teises Pavasario šventė Vilniaus širdyje appeared first on Anyksta.lt.

„KurortasA“, – lakonišką komentarą prie nuotraukų paliko K.Indriūnas.

Kaip manote, ar kurorto statuso siekiančiuose Anykščiuose, tai yra normalu?

The post Tarybos narys pasidalijo „kurortiniais vaizdais” appeared first on Anyksta.lt.

Apie tai „Anykštai“ prasitarė bent keli skirtingi šaltiniai.

Jei kalbos pasitvirtins, J. Biliūno gatvėje duris turėtų atverti valgykla.

Priminsime, kad 2022 metų pabaigoje mieste buvo uždaryta kelis dešimtmečius „Anykščių vyno“ gamyklos pastate veikusi valgykla.

The post Anykščiuose planuojama atidaryti valgyklą appeared first on Anyksta.lt.

The post Ir vėl Anykščiuose narkotikai appeared first on Anyksta.lt.