Sunkų pertvarkos laikotarpį prisimena šviesiai

Juozas Ratautas – vienas pirmųjų Nepriklausomos Lietuvos, Anykščių rajono vadovų, ilgametis „Sodros“ Anykščių padalinio vadovas, „Anykštos“ skaitytojams pažįstamas iš nuolatinių publikacijų laikraštyje.
„Kai neužimi jokių pareigų, nesi partijoje, esi laisvas – gali sakyti ką nori, būti sąžiningas sau“, – sako J. Ratautas, dažnai nevengiantis išsakyti savo nuomonės ir pakritikuoti valdžios sprendimus.

Ligoninei – šimtas lovų

J. Ratautas stipriai įleidęs šaknis Anykščiuose, čia su žmona Skaidrina – pedagoge, dirbusia Anykščių J. Biliūno gimnazijoje – užaugino sūnų Almantą. Vadina save anykštėnu ir teigia, kad Anykščių krašto žmonės – geri ir nuoširdūs.
„Aš gimęs Jonavoje, baigiau Panoterių vidurinę mokyklą, vėliau – Žemės ūkio universitetą, Žemės ūkio akademiją. Pagal paskyrimą atvykau į Zarasus, ten viename kolūkyje dirbau vyriausiuoju agronomu, paskui porą metų – kolūkio pirmininku. Aš nebuvau partinis. Tik kai pradėjau dirbti, privertė įstoti, niekur negalėjau dėtis, nes visi kolūkių pirmininkai buvo partiniai. Po to atvykau į Anykščius ir gyvenu čia daugiau nei 40 metų. Vadinu Anykščius savo tėviške“, – sakė J. Ratautas.

J. Ratautas, vienas pirmųjų rajono valdovų, drauge su Algimantu Dačiuliu dirbęs 1985–1995 metais (1987–1990 metais jis buvo Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, o 1990–1995-aisiais – Anykščių rajono valdytojo A. Dačiulio pavaduotojas), teigė pastebėjęs, kad anykštėnai yra visuomeniškai aktyvūs žmonės, tačiau savo nuomonę drąsiai reiškia tie, kurie nėra susiję su valdžia.
„Tai man nepatinka, – sakė J. Ratautas, prisimenantis, kaip atsikūrė Anykščių savivalda. – Dirbdamas savivaldoje, du kartus buvau stažuotėje Vokietijoje, vieną kartą – savivaldybių. Stažuotė buvo labai naudinga. Ten susitariau su ligoninės vadovais, atvežiau daug humanitarinės pagalbos į Anykščių ligoninę: šimtą lovų, čiužinių, visokios įrangos, mamografą, telefono stotį.“
J. Ratautas prisiminė, kaip su tuometiniu rajono valdytoju A. Dačiuliu rūpinosi naujosios Anykščių ligoninės statybomis: „Ligoninė buvo numatyta kaip regioninė – karo, atominės elektrinės avarijos atveju. Dėl to tokie dideli plotai“, – pasakojo puikiai vokiečių kalbą mokantis buvęs vienas rajono valdytojų.
Vėliau J. Ratautas laimėjo konkursą „Sodroje“ – ten dirbo dvidešimt metų – nuo 1996 iki 2016-ųjų. Taip pat jis buvo Pasaulio anykštėnų bendrijos Anykščių kolegijos narys, Bendrijos akcijos „Profesionalaus meno kūriniai gimtinei“ visuomeninis koordinatorius.

Buvo reaguojama į gyventojų nuomonę

J. Ratautas yra bendruomeniškas ir pilietiškas, drąsiai išsakantis savo nuomonę, kritiką tiek politikams į akis, tiek per spaudą. Tad neretam valdžios atstovui, kaip pats sako, užkliūva.
„Blogai, kad esu patyręs, viską praėjęs, sakau iš patirties, moku palyginti. Esu konkretus žmogus ir valdžiai neretai tai nepatinka. Labai nesunku palyginti savivaldybės darbą su tuo, kaip buvo anksčiau“, – sakė J. Ratautas.

Jis įsitikinęs, kad daugelis pokyčių nuo devintojo dešimtmečio iki dabar yra natūralūs, o kiti – priklausomi nuo rajono valdžios veiklos.
„Dirbome perėjimo nuo vienos ekonominės bei politinės sistemos į kitą. Mums vadovaujant, vyko turto privatizavimas, neteisėtai sovietiniais laikais nusavinto turto grąžinimas, okupacinės valdžios sprendimų pasekmių likvidavimas. Kultūros srityje – perėjimas nuo ideologizuotos sistemos prie kitokios, paremtos laisva kūryba, tautiniu paveldu. To virsmo sąlygomis savivaldybės veikla nestrigo, visos veiklos sritys: švietimas, kultūra, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos klausimai – nestokojo rajono vadovų dėmesio ir būtinų sprendimų. Mes, rajono vadovai, nebuvome politizuoti, orientavomės tik į būtinų gyventojams klausimų sprendimą. Santykis su visuomeniniu–politiniu judėjimu „Sąjūdis“ buvo konstruktyvus, daugumą jų iniciatyvų palaikėme, idėjoms pritarėme“, – prisiminimais dalijosi vienas buvusių rajono vadovų.

„Tiek rajono vadovai, tiek savivaldybės valdininkai jautriai reagavome į gyventojų prašymus, pastabas, skundus. Nepamenu atvejo, kad būtų ignoruojamas vienas ar kitas gyventojo kreipimasis, nereaguojama į kolektyvinę nuomonę. Itin dalykiškas, pagarbus ir atidus žmonių problemoms buvo valdytojas Algimantas Dačiulis. O dabartinės valdžios valdymo stilius yra kiek kitoks. Mano manymu, – labiau atribotas, mažiau jautrus žmonių bėdoms, neretai ignoruojantis pažeidimus. Empatijos žmonėms mažiau. Dabar jie organizuoja išvykas, keliones po užsienius, vakarėlius. Gyventojai turi 20–40 proc., ką galėtų turėti“, – apie tai, kas labiausiai nepatinka dabartinės valdžios valdyme, kalbėjo J. Ratautas.

„Be šio pavyzdžio, dar yra medelių sodinimas (kuomet praėjusių metų pabaigoje Anykščių rajono savivaldybės užsakymu buvo nupirkta 30 medelių už daugiau nei 14 tūkst. Eur – aut. past.). Mano darbo laikais savivaldybėje urėdija atveždavo medelius, kuolus komunalinis paruošdavo, o mes eidavom ir sodindavome. Mūsų susodinta gal 1000 medelių.

Manau, daug kas nuo vadovo priklauso. Mūsų vadovas yra autokratas, per jo rankas viskas turi praeiti ir be jo žinios, turbūt, niekas nevyksta. Valdžia savo neveiklumą kompensuoja finansais. Sumoki – ir laisvas. Pas mus tokio neatsakingo finansų valdymo nebuvo. Praktiškai viskam organizuodavau rėmėjus, o dabar pinigus skiria savivaldybė.
Man nepatinka nemokamas žmonių vežiojimas autobusais. Net ir ne mūsų rajono gyventojai tuo naudojasi. Kasmet iš biudžeto tam skiriama 700 tūkst. eurų – tai didžiuliai pinigai, juos galima panaudoti kitiems projektams. Pas mus problema ne bilieto kaina, o maršrutų skaičius“, – Anykščių rajono savivaldybės priimamus sprendimus kritikavo J. Ratautas.

Jautė įkvėpimą iš visuomenės

Nepaisant to, kad vienu iš rajono vadovų buvo Nepriklausomybės atkūrimo metu, J. Ratautas mano, kad dabar tokį darbą dirbti yra sunkiau nei anuomet, nes yra didelė partinė, visuomeninė įtaka.
„Kai mes dirbome, partijos dar buvo neįsibėgėjusios, bet sutardavome su visais. Atstatinėjome paminklus, organizuodavau seminarus. A. Baranausko paminklo statybas vien prisiminus – tai darėme tokiu sunkmečiu (paminklas pastatytas 1993 metais – aut. past.). Maloniai stebino bendras valdžios, kultūrininkų bei visuomenės sutarimas. Nors buvo nelengvas laikas, valdžia rado tiek organizacinių, tiek finansinių resursų poeto ir vyskupo paminklui pastatyti. Jis atvėrė kelią naujai kultūros Anykščiuose erdvei, renginiams.

Nepasakyčiau, kad dirbti buvo sunku, atvirkščiai – buvo didelis įkvėpimas iš visuomenės, Sąjūdžio, partijų. Turėjau aktyvius visuomenės atstovus – Vygandą ir Mildą Račkaičius, kultūros atstovą – Vytautą Balčiūną, kuris visada ateidavo su idėjomis, kurių niekados neatmesdavau. Nuo ideologizuotos kultūros turėjome pereiti prie laisvos. Kūrėme programas, vizijas, kaip Anykščių kultūrą vystyti toliau. Laikotarpis nelengvas, bet jį prisimenu labai šviesiai“, – kalbėjo pašnekovas, kuris anuomet buvo kultūrinės veiklos koordinatorius ir, galima teigti, vienas pirmųjų kultūros vystytojų rajone.
Bėgant metams, J. Ratauto pastebėjimu, visuomenės požiūris į kultūrą keitėsi.

„Vieni pokyčiai natūralūs, sąlygoti evoliucinių pokyčių visuomeniniame gyvenime, kiti – dėl priimtų valdžios sprendimų. Mūsų tikslas buvo sukurti pradžios bazinius dalykus, viziją kultūros plėtrai rajone. Tad kartu su kultūros darbuotojais, visuomenės atstovais sėdome prie programinių nuostatų, ateities gairių kūrimo. Pavyko neblogai, tokią išsamią programą pateikėme visuomenei ir savivaldybei vieni pirmųjų šalyje. Lyginant dabartinį ir ankstesnius laikmečius, pastebiu, jog dabar per mažai dėmesio skiriama meno kolektyvams. Jie pernelyg mažai remiami, skatinami, jais mažai domimasi. Praėjusią vasarą, pasirodo, į Dainų šventę išvažiavo vos vienas kitas kolektyvas. Gėda, kad valdžiai kilo abejonių dėl finansavimo.

Apskritai, kultūra, kaip ir bet kokia kūrybinė veikla, „nemėgsta“ valdžios valingo kišimosi. Ją būtina atlaisvinti nuo perdėtų reikalavimų. Dabartinės savivaldybės daugiapakopis valdymas yra gremėzdiškas, jis nesuteikia laisvės kūrybai, užgniaužia iniciatyvas. Ar protinga laikytina struktūra, kai kultūros valdymo funkcijoms rajone atlikti be kultūros skyriaus dar priskiriamas mero patarėjas, mero pavaduotojas? Nors visuomenines, patarimo rajono vadovams funkcijas atlieka Kultūros taryba…“ – svarstė J. Ratautas.

Iki kurorto toli…

Anykščiai ne vienerius metus siekia kurorto statuso. Apie tai J. Ratautas taip pat turi savo nuomonę: kurortas yra gerai, tačiau kad tai įvyktų, reikia įdėti labai daug pastangų, taip pat įsileisti verslą į Anykščius, paaiškinti žmonėms, kokios naudos ir suvaržymai laukia Anykščių.

„Esu racionalus žmogus. Man netinka emociniai, neišdiskutuoti, be analizės ir rizikos vertinimų sprendimai. Būtent tokia yra Anykščių kurorto vizija. Koks bus kainos ir kokybės santykis? Kiek investicijų teks įdėti, kad miestas būtų patrauklus? Kokių reikia paslaugų ir pramogų, kad lankytojų palikti pinigai padengtų patirtas išlaidas ir neštų pelną? Ar šiuos klausimus nagrinėja valdžios žmonės? Iki šiol iš valdžios girdėjau vieną argumentą, kad gavę kurorto statusą, gausime ir milijoną. Juokinga ir graudu. Mums reikia turėti reikalavimus ir pasižiūrėti, kiek reikia investicijų tiems reikalavimams įvykdyti ir kaip ta investicija apsimokės. Man nepatinka, kad valdžia apie tai nieko nekalba – ir Tubiui (Anykščių rajono savivaldybės merui Kęstučiui Tubiui – aut. past.) sakiau miesto šventės metu – kodėl nieko nepapasakojot apie perspektyvą? Kaip mes gyvensime, ką darysime, kad žmonės patikėtų. Kurortas duoda ir teigiamas, ir neigiamas puses, nes kurorte – daug suvaržymų. Viską reikia pasakoti, o apie tai – nė žodžio“, – emocijų neslėpė pašnekovas. Jis įsitikinęs, kad Anykščiuose reikia aplinkkelio, sanatorijų ir gydyklų statybos, reikia sutvarkyti gatves, šaligatvius, aikštes, nes šiuo metu jie – apverktini.

„Kita vertus, valdžia turi galvoti, kaip užimti gyventojus, kad jie nebėgtų iš rajono, kaip sustabdyti gyventojų skaičiaus mažėjimą ir nuolat jį didinti. Nereikia sakyti, kad tai ne valdžios funkcija. Nuo jos sprendimų daug kas priklauso. Jeigu rajone triskart daugiau žmonių miršta, nei gimsta… Reikia rimtų programų. Klaidą daro tie valdžios žmonės, kurie mano, jog pramonei, verslo plėtrai Anykščiuose ne vieta. Žmonėms reikia darbo vietų, didesnių algų, šeimoms – perspektyvos matymo. Tad turi būti protingas balansas“, – apie Anykščius, kaip kurortą, kalbėjo J. Ratautas.

Asmeninio archyvo nuotraukos

Redakcijos pastaba: Jei skaitote tekstą kompiuteryje, jį galite padidinti spausdami klavišus „CTRL +“, o sumažinti „CTRL – “.