Simas Šajevičius scenoje Vilniaus „Utopija“ bare.
21-erių anykštėnas Simas Šajevičius šiandien savo laiką dalija tarp muzikos, fotografijos ir renginių organizavimo. Muziką kurti Simas rimčiau pradėjo Anykščių bibliotekos Idėjų laboratorijoje, o persikėlęs į Vilnių įsirengė savo studiją ir įsiliejo į repo bei trepo sceną.
Dabar Simas ruošiasi naujam etapui – lapkritį planuoja išleisti albumą „Holivudas“, kurio pristatymo koncertas numatomas sausio mėnesį Vilniuje, „Bronx“ biliardo bare.
– Kaip muzika atsirado Jūsų gyvenime?
– Muzikos mano gyvenime iš tikrųjų buvo nuo vaikystės. Nuo pirmos iki aštuntos klasės lankiau muzikos mokyklą, grojau pianinu. Taip pat šokau – pramoginius, tautinius, istorinius šokius. Todėl ritmas, scena, buvimas prieš žmones man niekada nebuvo visiškai svetimi dalykai. Kai man buvo penkiolika, su draugais pradėjome „freestailinti“ – paleisdavome bitą ir tiesiog improvizuodavome. Iš pradžių tai buvo visiškas hobis. Po kelerių metų pajutau, kad jau moku tai daryti gerokai geriau.
– Ar prisimenate pirmą momentą, kai supratote, kad iš improvizacijų gali atsirasti tikras kūrinys?
– Dvyliktoje klasėje vienas draugas pasakė, kad Anykščių bibliotekoje yra įrašų studija. Jis pasiūlė padaryti instrumentalą, o man – pabandyti užrepuoti. Aš esu toks žmogus: jeigu kas nors pasiūlo ką nors naujo ir kūrybiško, beveik visada pabandysiu. Taip pirmą kartą ir atėjau į Idėjų laboratoriją įrašyti kūrinio. Pirmieji įrašai, aišku, dabar man skamba labai paprastai. Kai kurių jų net nebepalieku viešai.
Esu perfekcionistas – jeigu jaučiu, kad kūrinys nebeatitinka to, ką šiandien galiu padaryti, nebenoriu, kad jis mane reprezentuotų. Bet būtent nuo tos studijos viskas ir prasidėjo.
– Vėliau iš Anykščių išvykote į Vilnių. Ką šis persikėlimas pakeitė?
– Į Vilnių išvažiavau 2023 metų rugsėjį. Pradėjau Vilniaus universitete studijuoti programų sistemas, bet po maždaug pusmečio studijas mečiau. Tuo metu pradėjau labai daug vaikščioti į repo ir trepo renginius. Iš pradžių tiesiog kaip klausytojas. Man tai buvo vieta, kur pradėjau pažinti žmones, susiradau pirmuosius kontaktus muzikos srityje, pradėjau daugiau suprasti apie įrašus, miksavimą, renginių organizavimą.
Vienas didžiausių įkvėpimų man buvo „Organizacijos“ bendruomenė ir jų renginiai. Aš į juos važinėdavau dar būdamas anykštėnas. Vėliau pats pradėjau tuos koncertus fotografuoti. Per tokius renginius iš esmės ir įėjau į visą šitą pasaulį.
– Šiandien Jus galima vadinti ne tik atlikėju, bet ir fotografu. Kaip atsirado fotografija?
– Iš tikrųjų nemažai žmonių mane pirmiausia pažįsta kaip fotografą, o ne kaip atlikėją. Dar vienuoliktoje–dvyliktoje klasėje mokykloje buvau pasirinkęs filmų kūrimo pamokas. Ten ir prasidėjo darbas su kamera. Kai pradėjau rimčiau kurti muziką ir galvoti, kaip save parodyti žmonėms, kamera pasirodė labai natūralus įrankis.
Aš net sakau, kad kamera yra ginklas – gerąja prasme. Turėdamas fotoaparatą gali prieiti prie žmogaus, užkalbinti, padaryti jam nuotrauką, užmegzti kontaktą. Kai esi pradedantis atlikėjas, pažintys labai svarbios. Jeigu ateinu į renginį ir per vakarą nufotografuoju bei užkalbinu trisdešimt žmonių, jau kitą dieną su dalimi jų palaikau ryšį. Aš jiems padariau nuotrauką, jie gali pasidalyti mano muzika ar informacija apie renginį. Taip natūraliai kuriamas bendruomenės ratas.
– Pradėję kurti patys dar nemokėjote nei miksuoti, nei galutinai paruošti kūrinių. Kaip to išmokote?
– Iš pradžių mano darbą miksuodavo Adomas Meškauskas. Aš ateidavau prie mikrofono, atlikdavau savo dalį, parašydavau tekstą, o kas vyksta prie kompiuterio, beveik nesuprasdavau. Po kurio laiko tai pradėjo erzinti. Tada nusipirkau gana paprastą mikrofoną, garso plokštę ir ausines. Per maždaug metus su ta įranga įrašiau gal penkiasdešimt kūrinių. Didžiosios dalies niekur neišleidau, jie buvo skirti mokymuisi.
Pirmi mano paties miksuoti kūriniai skambėjo tikrai prastai. Bet eksperimentavau. Praėjo metai – buvo geriau. Dar metai – dar geriau. Po truputį pradėjau atrasti garsą, kuris man pačiam patinka.
– O kada muzika iš hobio tapo veikla, į kurią pradėjote žiūrėti rimtai?
– Prieš maždaug metus, kai su draugais išsinuomojome patalpas studijai. Kai atėjome, ten buvo tiesiog tuščias baltas kambarys. Po truputį susipirkome aparatūrą, patys pasidarėme akustines plokštes – nusipirkome lentų, akmens vatos, audinio ir viską susikonstravome patys.
– Kiek maždaug kainavo iš tuščio kambario pasidaryti tokią studiją?
– Jeigu skaičiuotume pagrindinę įrangą, apie du tūkstančius eurų. Kolonėlės kainavo apie 500 eurų, mikrofonas – 400, garso plokštė – 300, ausinės – dar kelis šimtus. Dar apie 500 eurų išleidome akustinėms plokštėms. Kadangi jas pasidarėme patys, sutaupėme nemažai. Pačių patalpų nuoma kainuoja 160 eurų per mėnesį.
– Savo muziką dažniausiai priskiriate trepui. Kaip šį žanrą paaiškintumėte žmogui, kuris jo neklauso?
– Čia visada vienas sunkiausių klausimų. Trepas turi labai daug skirtingų atšakų. Gali pasakyti, kad du atlikėjai kuria trepą, bet jų muzika skambės visiškai skirtingai. Geriausias paaiškinimas būtų: paklausyk ir nuspręsk, ar tau patinka.
– Lapkritį planuojate išleisti albumą „Holivudas“. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?
– Nes mano gyvenimas kaip filmas. Bet tai ne tik frazė. Visame albume labai daug kino elementų ir pasikartojančių motyvų – filmai, kameros, šviesos, aktoriai, fokusas. Man tai labai natūraliai susijungia su tuo, kad pats anksčiau kūriau filmus ir dabar daug dirbu su kamera. Todėl „Holivudas“ man pasirodė tinkamas pavadinimas visai albumo idėjai.
– Kada klausytojai jį galės išgirsti?
– Albumą planuoju išleisti lapkritį. O sausio mėnesį Vilniuje, „Bronx“ biliardo bare, planuojame albumo pristatymo koncertą. Data ir vieta jau suderintos, nors oficialus renginio paskelbimas dar laukia – ruošiami plakatas ir kita reklaminė medžiaga.
– Dabar muzika, fotografija ir renginiai yra Jūsų pagrindinė veikla. Ar nebuvo baisu tam atsiduoti visiškai?
– Buvo momentų, kai visko buvo labai daug. Ypač kai vienu metu organizuoji renginius, fotografuoji, kuri muziką ir dar bandai palaikyti normalų gyvenimo režimą. Bet dabar į tai žiūriu labai rimtai. Stengiuosi turėti režimą, produktyviai dirbti, atsisakiau dalykų, kurie trukdo susikaupti.
Aišku, kai savaitgaliais tavo darbas yra renginiai ir koncertai, išlaikyti idealų miego grafiką nėra labai paprasta. Bet aš pats pasirinkau tokį gyvenimą. Ir dabar jaučiuosi labai susikoncentravęs į tai, ką noriu padaryti.
– O ką šiandien laikytumėte savo didžiausiu tikslu?
– Aš jau maždaug suprantu, ką reikia daryti, norint eiti pirmyn – kaip kurti muziką, kaip organizuoti renginius, kaip save parodyti, kaip susipažinti su žmonėmis. Dabar lieka sunkiausia dalis – visa tai padaryti. Suprantu, kad tam reikės laiko. Ne vieno mėnesio. Gal metų ar dar daugiau. Bet aš turiu dideles ambicijas ir nenoriu sustoti ties tuo, ką jau pasiekiau.
Tėja Vinikaitė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
