Debeikių bibliotekoje visą gyvenimą dirbanti bibliotekininkė Indrida Markuns sako, kad jai svarbiausia, jog žmonės ateitų į bibliotekoje organizuojamus renginius, edukacijas, parodas.
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Debeikių filialo bibliotekininkė Ingrida Markuns šioje bibliotekoje dirba jau 36-erius metus. Per tiek laiko, kaip sakė I. Markuns, keitėsi ne tik pastatai, kuriuose teko dirbti, bet ir pati biblioteka. Nuo tik skaitymo – iki įvairiausių edukacijų ir renginių.
Biblioteka veikia tuščioje mokykloje
I. Markuns, galima sakyti, tikra debeikietė – ji gimusi šiose apylinkėse, Kalveliuose, gyvenusi Čekonyse ir prieš 35-erius metus atsikrausčiusi į seniūnijos centrą – Debeikius.
„Į Debeikius atsikraustėme, kai baigėsi paskutinės statybos, o 1988-aisiais čia baigiau vidurinę mokyklą. Tuomet čia buvo 12 klasių. Baigiau bibliotekininkystę Rokiškio kultūros mokykloje. Mano močiutė nuo Rokiškio, todėl tas kraštas nebuvo svetimas. O senelis – latvis, kadangi nuo Rokiškio siena netoli. Užsilikau savame krašte, bibliotekininke visą laiką ir dirbau“, – sakė I. Markuns, kurios tėtis buvo veterinaras, o mama dirbo kolūkyje.
„Debeikių bibliotekoje dirbu nuo 1990 metų, iš pradžių dirbome dviese – su Danute Steponavičiene, o pirmoji biblioteka buvo ten, kur dabar įsikūrusi „Aibės“ parduotuvė. Paskui persikėlėme į raudoną pastatą (dabar nebenaudojamą savivaldybės administracinį – aut. past.). Nors biblioteka ir buvo trečiame aukšte, dar buvo nieko, kol pastate neatjungė šildymo, jis ėmė trupėti. Paskui persikėlėme į salę tame pačiame pastate. Bet geriausia man – čia, mokyklos pastate. 2017 metais buvo toks mero įsakymas, kad visas įstaigas kelti į mokyklą“, – kaip laikui bėgant keitėsi darbo vieta, prisiminė pašnekovė. Ji sakė, kad dabar darbo sąlygos labai geros, praėjusiais metais buvo įrengtas šildymas oras-oras. Nors kitos nebenaudojamos mokyklos patalpos nebešildomos, dėl to kaupiasi drėgmė, ima trupėti sienos…
Mokyklos pastate įsikūrusi ir Debeikių seniūnija.
Mielesnis – popierinis laikraštis
Bibliotekoje, kaip sakė I. Markuns, vyksta daug renginių, įvairios edukacijos, parodos, sensoriniai skaitymai. „Bendradarbiauju su Debeikių savarankiško gyvenimo namais, su filialais. Kai Debeikiuose buvo mokykla, bendraudavom su mokiniais, o dabar – su Debeikių vaikų užimtumo centrą lankančiais vaikais. Nuolat vyksta Šiaurės šalių savaitė, bibliotekų savaitė“, – kokios veiklos vyksta bibliotekoje, vardijo bibliotekininkė bei apgailestavo, kad šiemet buvo pirmas rugsėjis, kada mokykla nebeatvėrė durų – I. Markuns teigė labai pasigendanti vaikų šurmulio, klegesio.
Debeikiečiai, pasak I. Markuns, skaito meilės romanus, detektyvus, trilerius, periodinę spaudą. „Skaitytojų pomėgiai nesikeičia. Jei skaito detektyvus – tai detektyvus. Turiu vieną skaitytoją, kuri vasarą būna Debeikiuose, paskui išvažiuoja į Kauną. Ji skaito tik trilerius ir detektyvus ir sako, kad jai meilės romanų neįbruksi. Turime vieną tikrai garbaus amžiaus skaitytoją Mildą, jai apie 80-imt – ji tiek perskaičiusi, kad jau nebežinau, ką atrinkti. Skaitytoja Laima labai daug skaito – kai vedžioju savo šuniuką, atnešu jai knygų. Kai kurie skaitytojai, nors skaitydavo daug, ima skaityti mažiau, nes saugo akis, – apie debeikiečių skaitymo įpročius pasakojo bibliotekininkė. – Skaito laikraščius, neretai ieško skelbimų „Anykštoje“. Ir savo mamai nešu „Anykštą“, nes neužsisako. Vyresnio amžiaus žmonėms, kurie nesinaudoja kompiuteriu ir nesimoko, tikrai reikalingas laikraštis. Ir man mieliau skaityti laikraštinį variantą, nei internetinį.“
Skaitytojai į biblioteką ateina ir pasinaudoti kompiuteriais, atsispausdinti dokumentų – tai žmonėms, pasak bibliotekininkės, labai patogu, nereikia važiuoti į Anykščius.
Vaikai, I. Markuns pastebėjimu, skaito nenoriai, – dažniausiai vasarą, kai reikia atsiskaityti mokyklai.
Nuo rašymo tušinuku iki skaitytojų registravimo internete
O kaip, bėgant metams, keitėsi pati biblioteka?
„Šiais metais Debeikių biblioteka švęs 85-erių metų jubiliejų. Biblioteka keitėsi labai smarkiai. Kai pradėjau dirbti, nebuvo kompiuterių, viską rašydavome ranka. Jei pabraukysi – vėl iš naujo rašysi. Pirmieji kompiuteriai atsirado, kai dar buvome senosiose patalpose. Atrodo, gavome keturis. Reikėjo mokytis – nieko nemokėjau, viskas buvo anglų kalba. 2011–2012 metais vyko kursai, važinėdavo mokytojas iš Panevėžio. Reikėdavo surinkti žmonių grupę ir vyko patys pirmieji mokymai bibliotekoje.
Žmonės buvo labai patenkinti, o aš net esu gavusi padėką už tai, kad surinkau daug žmonių“, – pasakojo bibliotekininkė I. Markuns.
Bibliotekininkė sakė, kad anksčiau bibliotekose nebūdavo edukacijų, vykdavo nebent knygos pristatymas – tik tai, kas susiję su skaitymu.
„Dabar turiu 111 skaitytojų. Neseniai taip pat atsirado naujovė, nes skaitytojus reikia užregistruoti per LIBIS (Lietuvos integrali bibliotekų informacijos sistema, kitaip tariant – bendra Lietuvos bibliotekų informacijos sistema – aut. past.). Iš pradžių žmonės nebuvo patenkinti, kad reikia registruotis, nes tam reikalingas asmens dokumentas. Bet skaitytojai prisitaiko prie naujovių. Viskas eina į pažangą“, – sakė I. Markuns.
Pasiteiravus, ar visada pažanga yra gerai – juk skaitytojai dabar turi galimybę skaityti neišėję iš namų – ar nedingsta bendrystė, I. Markuns kalbėjo: „Kai būna renginys, žmonės ateina. Kad ir Knygų klubo susitikimai – pirmiausia kalbame apie knygas, o vėliau pokalbiai vyksta visai kitomis temomis. Žmonės labai patenkinti – kalba, kad labai miela susitikti, pabendrauti. Kai kurie į renginius ateina vien tam, kad susitiktų.
Neretai į renginius kviečiu asmeniškai, nors informacija dalinuosi ir feisbuke, ir skelbimuose. Ne visi pamato… O kartais reikia paskatinimo, kad žmogus prisiruoštų, kad rastų laiko ateiti. Norisi, kad ateitų ir tie, kurie niekada nebuvo atėję.“
Bibliotekininkė sakė, kad visada paklausianti žmonių, gal jie turi kokių pasiūlymų, ką norėtų bibliotekoje pamatyti, ką išmokti.
„Neretai parodos taip ir atsiranda – viena moteris pasakė, kad jos sesers berniukas gražiai piešia. Štai ir idėja – lapkritį padarysiu jo parodą. Vasarą buvo mano anūko sukauptų mašinėlių paroda. Parodų galima sugalvoti įvairiausių“, – kaip gimsta idėjos, pasakojo I. Markuns.
Debeikių bibliotekoje yra ir nuolatinė paroda – tai debeikiečio tautodailininko, fotografo Broniaus Tvarkūno sukauptos nuotraukos. Jas a. a. B. Tvarkūnas patikėjo saugoti būtent I. Markuns. Bibliotekininkė ne tik saugo kraštiečio sukauptas fotografijas, bet ir daro naujas parodas iš B. Tvarkūno jai patikėtų negatyvų.
Svarbiausia – skaitytojo „ačiū“
I. Markuns pasiteiravus, ar, nykstant kaimams, mažėjant juose žmonių, vis tik reikalingos bibliotekos (juk kartais per dieną užeina vos vienas skaitytojas), ji atsakė, jog – neabejotinai: „Pas mus Debeikiuose net kultūros namų nebėra. Nebėra mokyklų, jei dar nebus ir bibliotekos… Nors čia žmonės ateina, skaito, susitinka. Turim kultūros židinuką.“
O kokią prasmę bibliotekininkė mato savo darbe, kuriam atidavė daugiau nei 35-erius metus?
„Aš dirbu ne dėl savęs, o dėl skaitytojo. Būna, supykstu – sakau, darau renginį – ateikit. Nes darau dėl žmonių, norisi, kad jie ateitų. Yra kas supranta šį darbą – tas ir įvertina, „ačiū“ pasako. Visada planuoju į priekį, susidėlioju mėnesio renginius. Gal ir per daug darau, bet čia, tikriausiai, ir yra prasmė“, – kalbėjo Debeikių bibliotekos bibliotekininkė I. Markuns.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Ingutė (taip mylimą bibliotekininkę vadina daugelis debeikiečių) kukliai nutylėjo, kad jos suburtos miestelio moteris mezga kojines Ukrainos kovotojams, kad savo darbus bibliotekoje gali eksponuoti ir kūrybą pristatyti Aknystų globos namų gyventojai, kad bibliotekoje saugomos a.a. kraštiečio poeto Balio Sriubo dovanotos vertybės.Kai žmogus myli savo darbą, daug nuveikia, džiaugiasi ir kitiems džiaugsmą dovanoja.
Debeikiams labai pasisekė turėti tokią atsidavusią bibliotekininkę. Ačiū Jums, Ingrida, už šilumą ir rūpestį!
Didžiulė pagarba Ingridai – Debeikių bibliotekininkei! ❤️ Tokie žmonės yra tikras mūsų krašto turtas. Jūsų nuoširdumas, atsidavimas, šiluma ir meilė savo darbui bei žmonėms yra verti didžiausio pagyrimo. Ačiū, kad puoselėjate bendruomeniškumą, skleidžiate šviesą ir darote daugiau, nei reikalauja pareigos. Linkiu, kad Jūsų gerumas visada sugrįžtų su kaupu!