Kiekviena diena primena, kokia svarbi viltis ir galimybė keistis

Kartais atsakymas į klausimą, kodėl pasirinkome vieną ar kitą gyvenimo kelią, slypi ne atsitiktiniuose karjeros posūkiuose, o giminės istorijoje.
Biomedicinos mokslų daktarė, pedagogė ir Respublikinio priklausomybės ligų centro Kauno filialo direktorė dr. Loreta STONIENĖ pasakojo tik vėliau sužinojusi, kad ne ji pirmoji giminėje pasirinko darbą su priklausomybes kenčiančiais žmonėmis – jos senelio dėdė profesorius Juozas Meškauskas JAV buvo įkūręs kliniką priklausomybėmis sergantiems žmonėms. Šis atradimas jai tapo savotišku patvirtinimu, kad pagalba žmogui gali būti ir giminės misija. Apie ryšį su Anykščiais, mokslą, priklausomybių gydymą ir šeimos šaknis su dr. L. Stoniene kalbėjosi Austėja RAŠČIŪTĖ.

– Gimėte ir užaugote Anykščiuose. Kokią šio krašto įtaką jaučiate?

– Anykščiai man visada buvo daugiau nei gimtasis miestas. Čia formavosi mano vertybės, požiūris į žmogų, mokslą ir kultūrą. Vaikystėje ir jaunystėje turėjau galimybę išbandyti save įvairiose veiklose – muzikos mokykloje, meno kolektyvuose, giedojau bažnyčios chore, aktyviai dalyvavau visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Vėliau supratau, kad nė viena iš tų patirčių nebuvo atsitiktinė.

– O gebėjimai pasitarnavo?

– Gebėjimų ugdymas didina savivertę, o savivertė padeda žmogui siekti savirealizacijos – daryti tai, kas teikia prasmę ir leidžia augti. Manau, kad Anykščiai visada buvo ir tebėra vieta, kurioje kultūra, bendruomeniškumas ir pagarba žmogui kuria tvirtą pagrindą jaunam žmogui atrasti save. Mano šviesaus atminimo tėvai Irena ir Algirdas Šližiai visą gyvenimą formavo mano meilę ir pagarbą žmogui, tradicijai, kraštui. Esu jiems labai dėkinga už tą vertybinį bagažą, kurį tarsi lagaminą, paimtą iš vaikystės namų, nešuosi per savo gyvenimą.

– Paminėjote tėvus. Kiek Jūsų aktyviai veiklai turėjo įtakos šeima ir vaikystės aplinka?

Šeimoje mama visada labai akcentavo mokslą – tai, ką iš jos atėmė pokario tremtis į Sibirą. Ji labai skatino mokytis ir mokytis gerai. Gebėjimas perduoti žinias kitiems ar keisti požiūrį, matyt, irgi yra prigimties dovana, todėl visada stengiuosi padėti, paskatinti ir paremti gabius jaunus žmones, ieškančius savojo kelio. Jei matau žmoguje potencialą, man svarbu padrąsinti jį tuo keliu eiti. Pamenu, kiek buvo džiaugsmo baigus Anykščių Antano Vienuolio gimnaziją. O šypsojausi iki dangaus, kai mokyklos bendruomenė mane įrašė į Garbės galeriją kaip vieną sėkmingiausių jos abiturientų. Tokia patirtis užaugina sparnus, nesvarbu, kiek tau metų.

– Jūsų veikloje dera mokslas, pedagogika, kultūra ir politika. Kas šias sritis jungia ir kuri Jums artimiausia?

– Man artimiausias mokslas. Tai fundamentalus dalykas. Jeigu kasdienybėje nemėgstu skęsti smulkmenose, tai moksle su malonumu ieškau molekulinio lygio atsakymų. Manau, kad visas šias sritis jungia žmogus ir noras prisidėti prie visuomenės pokyčių. O politika šiandien jau labiau jaunesnės kartos rūpestis – jiems kurti ir gyventi šiandienos pasaulyje.

– Dirbote ir pedagogikos srityje – auginote jaunąją kartą mokykloje ir dėstėte universitete. Diskusijoms netylant dėl egzaminų, mokytojų paruošimo ir dėl būdvardžio „prestižinė“ šalia „pedagogas“ apibūdinimo, įvardinkite, ką Jums reiškia pedagogo profesija – žinių perdavimą ar santykio su žmogumi kūrimą?

– Mokytojas vertinamas tada, kai sugeba išmokyti. Tačiau visada svarbus buvo ir santykis. Tai patvirtina ir šiandien iš buvusių mokinių gaunami sveikinimai bei nuoširdūs žodžiai. Dar aiškiau tai supratau dėstydama universitetuose, kai studentai po paskaitų prieidavo pasitarti ar paklausti nuomonės. Kartais laikas, praleistas kartu po paskaitų, būdavo vertingesnis už pačią paskaitą. Tuomet supratau, kad mokytojo darbe svarbiausia ne tik žinios, bet ir gebėjimas išklausyti žmogų.

– Kalbant apie profesijas, didelę savo profesinio gyvenimo dalį skyrėte ŽIV prevencijos ir priklausomybių temoms. Kas paskatino pasirinkti būtent šią sritį?

– Kai kurie dalykai gyvenime tiesiog nutinka – jų sąmoningai nesirenki. Taip buvo ir su šiomis temomis. Visada turėjau drąsos kalbėti apie visuomenėje stigmatizuojamas problemas, negailėjau darbui laiko, savęs, žinių. Nors esu gavusi šimtus padėkos raštų iš įvairių institucijų, bet labai branginu asociacijos „Demetra“* padėką už kūrybiškumą, idėjas ir drąsą ŽIV prevencijos srityje, būtent dėl išskirtos drąsos siekti pokyčio ten, kur ne visada patogu.

Vėliau nustebino ir šeimos istorija. Sužinojau, kad mano senelio dėdė, profesorius Juozas Meškauskas, paskutinis Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto dekanas, emigravęs į Ameriką įkūrė kliniką priklausomybėmis sergantiems žmonėms. Tuomet pagalvojau, kad galbūt tai savotiška giminės misija – padėti susiduriantiems su priklausomybėmis ir jų pasekmėmis.

– Nuostabu, jog giminės misija vis dar yra tęsiama. Dabar vadovaujate Respublikinio priklausomybės ligų centro Kauno filialui. Kaip atrodo Jūsų darbo kasdienybė? Ar prisiliečiate prie pačių pacientų būdama vadovė?

– Šiam centrui vadovauju jau 8 metus. Vadovo darbas pirmiausia reikalauja kantrybės išklausyti žmones, turinčius skirtingas nuomones, patirtis. Mano kolektyve dirba įvairių sričių specialistai – gydytojai, psichologai, psichiatrai, slaugytojai, socialiniai darbuotojai ir kiti profesionalai. Mano užduotis – išgirsti, suderinti skirtingas nuomones ir motyvuoti komandą bendram tikslui – padėti priklausomybės ligomis sergančiam žmogui. Taip pat dirbu tiesiogiai su pacientais – vedu užsiėmimus stacionarinės reabilitacijos programų dalyviams apie fizinę sveikatą ir jos išsaugojimą.

– Ar patinka tai, ką darote?

– Man šis darbas patinka, nes kasdien primena, kokia svarbi yra viltis ir žmogaus galimybė keistis. Didžiausias įvertinimas – pacientų padėka ir kolektyvo pasitikėjimas. Tai suteikia prasmės ir motyvuoja judėti pirmyn net sudėtingiausiomis dienomis.

– Pripažinti priklausomybę vis dar yra tabu kaip ir pati priklausomybė. Dažnai net pačios sergančiųjų šeimos nekalba apie tai, nes jaučia gėdą. Ar šiandien žmonėms lengviau kreiptis pagalbos nei prieš 10–20 metų?

– Manau, kad taip. Per pastaruosius metus atsirado daugiau pagalbos žmogui – savivaldybėse ir seniūnijose dirba priklausomybių konsultantai, kurie padeda šeimoms ir pačiam žmogui apsispręsti dėl gydymo, suteikia informaciją ir palydi iki specialistų.

Vis dėlto pirmasis žingsnis išlieka sunkiausias. Reikia pripažinti ligą, o priklausomybės gydymas nėra greitas procesas – jis reikalauja laiko, kantrybės ir aplinkos pokyčių.

– Dažnai nekalbama apie pagalbą sergančiųjų šeimoms, nors pastaruoju metu kreipiama vis daugiau dėmesio. Kaip svarbu į sveikimo procesą įtraukti šeimą?

– Tai labai svarbu. Dažnai po gydymo žmogus grįžta į nepasikeitusią aplinką, todėl rizika sugrįžti prie senų įpročių išlieka didelė. Būtent todėl šiandien vis daugiau dėmesio skiriama ne tik pacientui, bet ir jo šeimai.

Artimieji dažnai būna tie žmonės, kurie pirmieji pastebi problemą, tačiau kartu jie patys išgyvena daug nerimo, kaltės ir nežinomybės. Sveikimas tampa kur kas sėkmingesnis, kai keičiasi ne vienas žmogus, o visa jo aplinka.

– Kalbant apie šeimos svarbą, pastaraisiais metais susidomėjote genealogija. Ką Jums atvėrė šeimos istorijos ir savo šaknų paieškos?

– Genealogija tapo mano nauju ir labai prasmingu gyvenimo etapu. Iš pradžių tai buvo smalsumas, vėliau – rimtas tyrinėjimas, pareikalavęs daugybės valandų archyvuose, skaitant metrikų knygas ir atkuriant šeimos istorijos gijas. Per vienerius metus pavyko sudaryti didelį genealoginį medį, atskleidusį ne vieną netikėtą mūsų giminės istorijos puslapį. Tyrinėjant šeimos šaknis paaiškėjo ir bajoriška giminės kilmė, tačiau man svarbiausia ne titulai ar statusas. Kur kas svarbiau suprasti, kokie žmonės gyveno prieš mus, kokias vertybes puoselėjo, kokius išbandymus patyrė ir ką perdavė ateities kartoms. Kuo daugiau gilinuosi į savo giminės istoriją, tuo aiškiau suprantu, kad žmogų kuria ne tik jo paties pasirinkimai, bet ir kartų atmintis. Šiandien jaučiu atsakomybę perduoti šias istorijas savo vaikams ir anūkams. Labai svarbu žinoti ne tik kur einame, bet ir iš kur atėjome.

– Be žmonėms teikiamos pagalbos, esate prisidėjusi prie Anykščių miesto vizijos kūrimo. Ką Jums reiškė šis darbas?

– Tai buvo idealistinis siekis. Ir šiandien džiaugiuosi matydama miestą, kuriame gausu kultūros. Kultūra – tai žmonės. Nuostabu, kad jaunajai kartai reikia dainų, šokių, spektaklių, knygų ir savo krašto istorijos. Visada tikėjau, kad miestą kuria ne pastatai, o žmonės. Todėl stipriausia Anykščių vertybė man yra bendruomenė, kultūra ir žmonių gebėjimas išsaugoti savo tapatybę.

– O kas šiandien Jums suteikia didžiausią prasmę?

– Laisvoje šalyje gyvenantys ir laisvai mąstantys vaikai bei anūkai, mano šeima, legendiniai draugai, kolegų pagarba ir pacientų padėka. Einant metams vis labiau suprantu, kad didžiausi gyvenimo laimėjimai nėra pareigos ar titulai. Tai žmonės, kuriuos mylime, ir žmonės, kurie mumis pasitiki.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas