Kraštotyrininkas, fotografas Tautvilis Uža šiais metais išleido aštuntą knygą apie Viešintų kraštą – paskutinę išleido savomis lėšomis. Ryčio KULBOKO nuotr.
Tautvilis Uža ir fotoaparatas: šis „duetas“ visiems jį bent kiek pažįstantiems neatsiejamas jau daugiau nei šešias dešimtis metų.
Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatas, kraštotyrininkas ir fotografas T. Uža „Anykštai“ pasakojo, kad fotografija susižavėjo maždaug penkiolikos metų, o kraštotyra ir savo krašto – Viešintų – tyrinėjimu kone prieš dvidešimtmetį.
Surengė daugybę parodų
„Trim metais vyresnis brolis Vidmantas gyveno Kaune, o aš dar buvau mokinys, gal septintokas.
Mano brolis pirmas pradėjo fotografuoti. Jis atvažiuodavo į kaimą, nufotografuodavo, atveždavo nuotraukų. Man jos labai patiko!“ – kaip susižavėjo fotografija, „Anykštai“ pasakojo šiemet aštuoniasdešimties metų jubiliejų paminėjęs T. Uža.
Pašnekovas prisiminė, kad, kai įstojo į Panevėžio hidromelioracijos technikumą, gal antrame kurse irgi įsigijo fotoaparatą.
„Pradėjau dairytis fotoaparato, apie juos buvo šiek tiek literatūros. Nusipirkau ne patį prasčiausią – „Zorki“. Nuotraukėlės išeidavo pusė bėdos – tik tais laikais juodai baltos.
Paskui mane kviesdavo į visokias ekskursijas, sporto varžybų fotografuoti. Ir dabar, kai pamatau kažką gražaus, būtinai sustoju nufotografuoti. Vėliau pradėjau rengti fotoparodas. Man labai patiko fotografija, nuo 15 ar 16 metų fotografuoju ir nuo to laiko, jei tik kokia proga, pagrindinis mano palydovas – fotoaparatas“, – pasakojo T. Uža, surengęs įvairiausių savo fotografijų parodų. Jo darytos nuotraukos buvo spausdinamos ir leidiniuose „Panevėžio tiesa“, „Valstiečių laikraštis“.
„Fotografuoju šventes, renginius. Per įvairias vietoves – Anykščių, Kupiškio, Panevėžio, Rokiškio – esu surengęs daug fotoparodų. Kitas nuotraukas panaudoju leidžiamoms knygoms“, – sakė T. Uža, pridurdamas, kad iš judviejų su broliu fotoaparato iš rankų nepaleidžia tik jis vienas – Kaune gyvenantis inžinierius Vidmantas susižavėjo sodininkyste.
T. Uža, drauge su žmona Stase, taip pat kilusia nuo Viešintų, užaugino dukrą Aušrą, o ji, pasak tėčio, į jo veiklas „nesikiša, augina savo dukrą“.
„Jei ko reikia – visada padeda. Ypač dabar, nes praeitą mėnesį mirė žmona, esu labai sukrėstas…“ – pritilo pašnekovas…
Kas dvejus metus – po knygą
Viešintų krašte užaugęs, Panevėžyje gyvenantis ir ten beveik visą gyvenimą mechaniku dirbęs T. Uža visai neseniai išleido jau aštuntąją knygą apie savo kraštą „Sugrįžimai į Viešintas“. Pirmoji jo knyga „Viešintiškių pražydinta žemė“ buvo išleista 2008 metais. Autorius sakė, kad anksčiau parašydavo po knygą maždaug kas dvejus metus. Ir visos jos – apie Viešintas.
„Istorikas, mokytojas, Viešintų mokyklą baigęs Vilius Grigaliūnas labai įdomiai papasakojo istoriją nuo senovės iki šių dienų, apie sentikius – Viešintų krašte jų daug, man šita tema įdomiausia. Pats esu parašęs apie Viešintų kraštą, kas pasikeitė per kelis metus; dvi moterys parašė po 10 eilėraščių, o gale, paįvairinimui, yra keletas anekdotų, pridėjau ir avilio nuotrauką, kurį išdraskė meška“, – apie naująją knygą „Anykštai“ pasakojo T. Uža.
„Knygą pradėjau pernai, aprašiau ten ir tris žmones, kurie buvo tremtyje, Sibire. Žiema buvo labai šalta, mano sveikata – ne geriausia, todėl tada nevažiavau kalbinti žmonių, buvo šiokia tokia pertrauka. O šią vasarą knygą pabaigiau ir išleidau. Kadangi knygoje – daug kitų žmonių pasakojimų, parašiau, kad esu jos sudarytojas, o ne autorius. Rėmėjų neturiu, išleidau savom lėšom 200 egzempliorių tiražu. Tiems, kurie prisidėjo prie rašymo, kurie pasakojo, knygą dovanosiu – ant viršelio dešimt žymesnių Viešintų krašto žmonių. Šiek tiek ir prekiausiu“, – sakė fotografas, rašytojas, kraštotyrininkas T. Uža.
Paklausus, kodėl vis tik visos aštuonios jo knygos – apie Viešintas, T. Uža nė nesusimąstęs atsakė, jog čia – jo šaknys, čia palaidoti tėvai, jis pažįsta šio krašto žmones.
„Jei kažko nežinai – vieno kito paklausi. Šioje paskutinėje knygoje – trys buvę tremtiniai – labai gaila, kad viena jų ką tik mirė, nepamatė knygos…
Ne taip greit aš rašydavau. Niekur nesiskubinau – apklausdavau žmones, išklausydavau prisiminimus. Pavyzdžiui, iš gretimo kaimo Damutė Petniūnaitė apie jaunystę aprašė, jai dabar 101 metai. Žmonės noriai įsileidžia, daugumoj apie juos sužinau pats – kas ausdavo, megzdavo. Ir mano mama įvairiausius raštus ausdavo, siuvinėdavo, megzdavo. Pasirenku temą ir ieškau, kas Viešintose tokius dalykus darydavo. Knygoje „Iš širdies – viešintiškiai“ į kolūkių gyvenimo pabaigą aprašyta, kaip tuo metu gyveno žmonės“, – kaip renka medžiagą savo knygoms, pasakojo autorius. Jis pridūrė, kad apklausti žmones yra labai įdomu, o knygos gimimas – kaip šventė.
„Ypač, kai dauguma skaito ir įvertina gerai – esu gavęs ir padėkų įvairiomis progomis. Ne tik už knygas, bet ir parodas. Kai kas pajuokauja, kad, sudėjus visas aštuonias mano knygas, išeitų beveik enciklopedija. Stengiuosi atsakyti į įvairiausius klausimus gyvenime“, – kalbėjo T. Uža.
Aktyvus kraštotyrininkų draugijos narys
T. Uža yra Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos narys, kuriam 2015 metais buvo suteikta ir T. Mikeliūnaitės kultūros premija. Jis taip pat yra ir Lietuvos Respublikos Seimo įsteigto Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatas, už ilgametį kraštotyrinį ir visuomeninį darbą Viešintų kraštui jam suteiktas Viešintų bendruomenės Garbės piliečio vardas. T. Užą, žinoma, su fotoaparatu rankose, galima pastebėti kone visuose kraštotyrininkų suvažiavimuose, susitikimuose.
„Tikriausiai antrą knygą beleisdamas sužinojau, kad bibliotekoje kažkas vyksta – kai būna kraštotyrininkų susitikimai, ten atvyksta panašūs į mane. Audronė Berezauskienė (Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja, Lietuvos kraštotyros draugijos Anykščių skyriaus valdybos narė – aut. past.) nusistebėjo mano knygomis, ji įtraukė mane į tą veiklą. Pradėjau kraštotyrininkų renginius fotografuoti, o dabar pasidariau ir pagrindinis fotografas. Iš mano nuotraukų, kuriose užfiksavau renginius, šventes, biblioteka turi medžiagą“, – apie dar vieną veiklą pasakojo pašnekovas.
Gimtosios sodybos nebelikę…
Paklausus, kokia gi buvo toji vaikystė Viešintose, T. Uža papasakojo anksčiausius savo prisiminimus, kurie – anaiptol nevaikiški ir nerūpestingi.
„Buvau mažas vaikas, gal 3–4 metukų, kai užėjo trėmimai. O tėvai buvo ūkininkai – apie 26 hektarus žemės turėjo. Tokius veždavo į Sibirą. Kažkas iš kaimynų tėvams pranešė, kad veža, todėl naktį jie pasikinkė arklį ir, užrakinę namus, pabėgom. Taip išvengėme Sibiro, bet per svetimus namus gyvenom… Paskui, kada grįžom, buvo netoli pradinė mokykla, iš karto pradėjau eiti į antrą klasę, nes jau mokėjau skaityti ir rašyti. Iki Viešintų buvo 3 kilometrai, penktą klasę pradėjau lankyti ten. Kai ėjo melioracija, mūsų namą nugriovė – gimtosios sodybos nebėra, dabar ten – tušti laukai“, – su „Anykštos“ skaitytojais savo gyvenimo detalėmis dalijosi T. Uža. Jis apgailestauja, kad dabar Viešintos, kaip ir didelė dalis kitų miestelių, kaimų Lietuvoje, nyksta…
„Buvo kolūkiai, sovietmetis, bet buvo mokyklos, kaimai – pilni žmonių. Buvo pastatyta nauja mokykla, virš 400 vietų – kol jos nebuvo, mokiniai per kelis pastatus mokėsi, tarp jų – ir aš. Naujoje mokykloje man jau nebeteko mokytis. Paskui labai sumažėjo mokinių, mokyklos direktorė susirado kitą darbą ir dabar didžiulėje mokykloje veikia tik biblioteka… Labai liūdna, kad beveik nebėra jaunimo – tik keletas vaikų, kuriuos autobusiukas vežioja į mokyklą. O kai aš mokiausi, būdavo po tris klases mokinių. Miestelyje liūdnoka.
Tik rudens pabaigoj, kai būna Mykolinės, iš visos Lietuvos viešintiškiai suvažiuoja – būna didelė šventė. Esu fotografavęs ir aprašęs šią šventę“, – kalbėjo fotografas, kraštotyrininkas ir rašytojas T. Uža.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
