Vainius Indriūnas per grupės „SHWR“ koncertą klube „Tamsta“ 2025 metais.
Tėja Vinikaitė
Anykštėnas, grojantis bosine gitara, Vainius Indriūnas vieną dieną moko jaunimą, kitą – lipa į didžiąsias scenas. Muzikantas groja Jessica Shy ir Ievos Narkutės koncertuose, tačiau daugiausia kūrybinės laisvės sako atrandantis grupėje „SHWR“.
V. Indriūnas pasakoja, kad kartais istoriniais vadinami koncertai jaudina mažiau, nei groti šimtui žmonių.
– Kokie darbai šiuo metu užima daugiausia jūsų laiko?
– Dirbu mokytoju Anykščiuose ir Vilniuje, Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje. Prasidėjo rugsėjis, reikia parinkti mokiniams programas. Koncertinės veiklos dabar šiek tiek mažiau – daugiausia jos buvo vasarą. Su „SHWR“ ruošiamės koncertui Vilniuje ,,Tamstos“ klube, taip pat groju su Ieva Narkute, laukia pasirodymas su ja.
– Ar sunku derinti mokytojo ir muzikanto darbą, važinėti tarp Vilniaus ir Anykščių?
– Nesunku. Esu anykštėnas, mano tėvai čia gyvena, todėl atvažiavęs pas juos pabūnu. Darbą esu susiderinęs taip, kad Anykščiuose atidirbčiau per dvi dienas: pernakvoju ir važiuoju atgal į Vilnių. Nėra tokio jausmo, kad į Anykščius važiuoju tik dirbti, nes kartu aplankau ir tėvus.
Vis dėlto pedagoginis darbas nėra pagrindinė mano veikla. Pagrindas – koncertai ir kūryba.
– Kuo skiriasi darbas su mokiniais Anykščiuose ir Vilniuje?
– Sunku lyginti, nes tai skirtingi dalykai. Konservatorijoje mokosi vyresni vaikai, kurie jau yra motyvuoti būti muzikantais. Vyksta stojamieji egzaminai, pats dalyvauju vertinant, ar stojantiesiems pakanka žinių ir gabumų.
Anykščiuose dauguma mano mokinių yra mažesni. Jie ateina pabandyti, dar ne visada žino, ar nori muzikuoti. Būna, kad lankyti labiau nori tėvai negu patys vaikai. Todėl ir darbas su jais visiškai kitoks.
– Kaip prisijungėte prie Jessicos Shy koncertinės komandos?
– Pirmiausia mane pakvietė groti 2025 metais liepą vykusiuose trijuose koncertuose Kalnų parke. Jiems reikėjo bosisto. Sugrojau tuos koncertus, o vėliau pradėjo kviesti ir į kitus pasirodymus. Dabar su Jessica groju nuolat – tiek koncertuose, tiek kituose renginiuose.
– Ką jaučiate prieš lipdamas į didžiąją sceną?
– Yra daug atsakomybės ir streso, ypač kai apie koncertus tiek kalbama, jie vadinami istoriniais. Iki pasirodymo būna sunku, bet prasidėjus koncertui kartais supranti, kad nėra taip baisu, kaip tikėjaisi.
Esu patyręs, kad grojant prieš du tūkstančius ar penkiasdešimt tūkstančių žmonių jaudulys gali būti panašus. Kartais net daugiau streso kelia koncertas šimtui žmonių. Tu matai jų veidus, reakcijas, išraiškas ir gali vertinti, ar jiems patinka, ar ne. O kai žmonių labai daug, atskirų reakcijų nematai, net nelabai supranti, kas vyksta. Būna šokas.
– Kaip su tuo jauduliu tvarkotės? Turite kokį nors ritualą?
– Specialaus ritualo neturiu. Tiesiog būnu su žmonėmis, su kuriais lipsime į sceną. Pasikalbame, visi kartu pasinerviname. Kadangi jaudinamės visi, kažkaip ramiau pasidaro.
Kartais pavaikštau ten, kur yra vietos. Kartais norisi pabūti vienam, o kartais – kaip tik nesinori. Vieno būdo neturiu.
– Spalio 23-ąją laukia grupės „SHWR“ koncertas. Kuo jis bus kitoks?
– Smagu, kad liko nedaug bilietų ir koncertas galbūt bus išparduotas. Dabar kaip tik galvojame, kuo jis skirsis nuo ankstesnių. Galbūt nuskambės naujos kūrybos, bet dar nesame galutinai apsisprendę.
Kiekviename koncerte stengiamės ką nors pakeisti iš muzikinės pusės: perėjimus į dainas, dainų formas ar kitus dalykus. Todėl jis bet kokiu atveju bus unikalus – vienintelis toks.
– Užsiminėte apie naują kūrybą. Ar planuojate išleisti albumą?
– Taip, ruošiamės albumui arba bent jau trumpesniam leidiniui – LP. Dar neaišku, kuris variantas bus. Kūrybiniai procesai vyksta, tačiau tikslios išleidimo datos neturime. Kūrybą sunku įstatyti į rėmus ir pasakyti, kiek viskas užtruks.
Būna, kad kūrinį parašai per dvidešimt minučių ir išeina kažkas unikalaus, nuostabaus. O būna, kad prie vieno kūrinio sėdi mėnesį ar du ir galiausiai nieko gero neišeina. Yra idėjų, kurias dar reikia užbaigti, o kiek tai truks – nežinia.
Labai norėtume išleisti iki Naujųjų metų, bet nieko nenoriu žadėti.
– Grojate su Jessica Shy, Ieva Narkute ir grupe „SHWR“. Kur turite daugiausia kūrybinės laisvės?
– Šimtu procentų – su „SHWR“. Gal socialinėje erdvėje ne visada tai matyti, bet šią grupę visi kartu sukūrėme. Visi į ją dedame savo indėlį, viską darome kartu ir esame lygiaverčiai.
Kituose projektuose dažniau atlieki muzikanto vaidmenį: ateini ir padarai tai, ko iš tavęs prašoma. Tai nereiškia, kad ten nesmagu. Būna, kad pasiūlai savo idėją, tačiau galutinį sprendimą priima už tai atsakingi žmonės. O „SHWR“ aš pats esu vienas iš tų, kurie sprendžia, kaip bus. Tuo šios veiklos ir skiriasi.
– Ko pats norėtumėte pasiekti kaip muzikantas?
– Jeigu atsakyčiau filosofiškai – apsispręsti, ko noriu. Tie dalykai labai keičiasi, todėl sunku įvardyti ką nors konkretaus. O paprastai kalbant, norėtųsi išleisti albumą ir rašyti gerą muziką. Tokią, kuri man pačiam keltų jausmus, jaudintų, turėtų meninės vertės.
Žinoma, būtų labai smagu, kad ji patiktų ir žmonėms. Didžiausias noras – kad žmonės pajustų tai, ką aš jaučiu grodamas ir kurdamas savo muziką, ką jaučiame mes kaip grupė. Tai būtų svajonė.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
