Režisierius Jonas Buziliauskas:„Man užteko to humoro „Ambrozijoje“

Režisieriaus Jono Buziliausko vadovaujamas Anykščių kultūros centro teatras tęsia savo keliones po užsienį – rugpjūtį pagal Viljamo Šekspyro pjesę „Otelas“ pastatytas spektaklis buvo parodytas Ispanijos Žironos mieste vykusiame tarptautiniame teatrų festivalyje „FITAG 2026“.
Apie tai, kaip gyvuoja kultūros centro teatras, „Anykšta“ kalbėjosi su J. Buziliausku, kuris telefono ragelį pakėlė būdamas Italijos Oliveto Citro mieste, kur šį kartą mėgėjų teatrų festivalyje dirbo kaip spektaklių vertinimo ekspertas.

– Kaip Anykščių kultūros centras atranda kelius į užsienio šalyse vykstančius mėgėjų teatrų festivalius?

– Jau daug kur būta, todėl dažniausiai į festivalius kviečia atvykti antrąjį ar trečiąjį kartą. O šiaip yra mėgėjų teatrų toks pasaulinis tinklapis, pildai anketas, siunti vaizdo medžiagą ir kandidatuoji. Ten paprastai prisiunčia daug, iš viso pasaulio.

– Kelionės po užsienio šalis nėra pigus malonumas. Kas finansuoja kultūros centro teatro išvykas svetur?

– Dabar į Ispaniją teatro aktoriai skrido už savo pinigus. Pirmyn–atgal kelionė kainavo gal apie pusantro šimto eurų. O šiek tiek transportą finansuoja kultūros centras, nes paprastai aš į festivalius važiuoju autobusiuku ir vežuosi spektaklių dekoracijas. Aišku, jeigu vykstame į kokį nors Maroką, tai dekoracijas padaro ten vietoje, jie stengiasi. Kultūros centras apmoka dar transporto nuomą, bet šiaip ir kurą pilamės patys. Čia toks pomėgis. Neprašome kažkokių ypatingų pinigų iš kur nors. Festivalių organizatoriai mus apnakvindina ir maitina už savo lėšas. Yra tokių festivalių, kur reikia mokėti nario mokesčius, bet aš į tokius nevažiuoju. Beje, Ispanijoje vykusio festivalio organizatoriai mums mokėjo ir menką honorarą – 350 eurų.

– Ar išvykę į mėgėjų teatrų festivalius užsienyje randate laiko ir papramogauti, apžiūrėti vietos įžymybes?

– Dieną vyksta įvairios kūrybinės laboratorijos, mokymai, vakare žiūrime kitų kūrėjų spektaklius. Tą dieną, kai vaidiname patys, ruošiamės, tvarkomės, repetuojame. Žironoje mes gyvenome senamiestyje, ten yra ką pamatyti, tai buvo ekskursija.

– Kaip žiūrovai priima spektaklius, kurie yra rodomi skirtingomis užsienio kalbomis?

– Mes patys šį kartą rodydami „Otelą“ kalbėjome lietuviškai, tačiau ekrane dar demonstravome ir titrus anglų ir katalonų kalbomis. O šiaip dabar telefonuose yra vertimai. Aš, pavyzdžiui, naudoju dirbtinį intelektą, kuris klausosi ir viską verčia į lietuvių kalbą. Bet paprastai tie spektakliai būna vizualūs. Gauni jų aprašymus anglų kalba, pasiskaitai ir žinai, apie ką tas spektaklis.

– Ispanijoje vykusiame festivalyje dalyvavo mėgėjų teatrai iš Armėnijos, Monako, Olandijos, Latvijos, Šveicarijos, Ispanijos, Katalonijos. Koks yra kitų šalių mėgėjų teatrų lygis ir kaip bendrame kontekste atrodote jūs patys?

– Mūsų spektakliai yra daugiau vizualūs, su simboliais. Pavyzdžiui, kūrėjai iš Monako rodė spektaklį „Antigonė“, kuris yra grynai tekstinis, psichologinis teatras, bet jie nedaro vizualių sprendimų. Buvo judesio, šokio spektaklių. Mes atrodome gerai bendrame kontekste.

– Kaip suburiate kultūros centro aktorių komandą?

– Pas mane yra apie dvidešimt žmonių, iš kurių renkuosi, kokie personažai yra reikalingi. Jie yra jau anksčiau vaidinę mano spektakliuose, bet visai neseniai atėjo jauna moteris ir ji mums visai tiko. Aš priimu visus, nes manau, kad visi gali mėgėjų teatre vaidinti. Svarbiausia yra noras. O mano pareiga, kad jis gerai jaustųsi scenoje.

– Kas vaidina kultūros centro teatre?

– Tai daugiausia vidutinio amžiaus žmonės. Linas Pauliukas, kuris kažkada mieste Kalėdų Senį vaidino, Donaldas Vaičiūnas tebevaidina, kuris dabar kokio tai fabriko direktorius lyg ir, Tomas Pajuodis, jis yra matininkas. Dar Robertas Raišelis vaidina, kuris yra kultūros darbuotojas. Jovita Povilavičienė medicinos sesele dirba. Tai daugiau techniniai žmonės, kuriems galbūt ir reikia daugiau tos meninės išraiškos. Čia yra žmonių pasirinktas laisvalaikis, jie ateina gerai praleisti laiką. Aišku, aš atsakingas už kokybę. Per metus mes suvaidiname apie keturiasdešimt spektaklių. Esame po penkis kartus buvę Juodkalnijoje ir Maroke vykusiuose mėgėjų teatrų festivaliuose.

– Didžioji dalis žmonių jus pažįsta kaip Beausį iš humoro kolektyvo „Ambrozija“. Ar jaučiate, kad publika vis dar tikisi iš jūsų režisuotų spektaklių daugiau humoro, nei rimtų temų?

– Tie, kurie lankosi spektakliuose, gal ir nebesitiki. Man jau užteko to humoro „Ambrozijoje“, norėjau daryti rimtus spektaklius. Aišku, pradėjau „daryti“ ir vieną kitą komediją dėl žiūrovų, gal tai populiariau. Žmonėms įdomiau. Bet teatras vis tiek turi kažką analizuoti, klausimus uždavinėti, o ne į juos atsakinėti. Man ta Beausio etiketė jau visam gyvenimui uždėta, niekur jau nedingsi.

– Anykščių kultūros centro teatro režisieriumi dirbate jau 13 metų. Turbūt jau nebeturite planų keisti darbą?

– Nebesidairau kitur, nes man jau pensija artėja. Nežinau, kiek dar dirbsiu sulaukęs pensijos, nes kai tos valdžios keičiasi, neaišku, ar būsiu dar reikalingas, ar ne. Turiu butą Anykščiuose ir, ko gero, gyvensiu iki gyvenimo pabaigos. Maži miesteliai su savo problemomis būna tokie „užsiciklinę“, o Anykščius tie turistai kažkaip „atžviežina“. Patinka man Anykščiai, ne veltui čia važiuoja menininkai.

– Kokie jūsų nauji kūrybiniai užmojai su Anykščių kultūros centro teatru?

– Galvoju iki pavasario pastatyti du spektaklius. Komedija pagal Balio Sruogos „Uošvę“ būtų įdomi žmonėms ir dar turiu ambiciją V. Šekspyro „Makbeto“ variantą padaryti, kai nebesupranti, kas pasaulyje vyksta, vieni kitus žudosi. Tam, kad spektaklį būtų galima parodyti žiūrovams, reikia mažiausiai trijų mėnesių repeticijų, kad aktoriai scenoje jaustųsi laisvai.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas