Pensininkas investuoja ir ketina vairuoti taksi

Prieš kelis mėnesius pensininko „karjerą“ pradėjęs Virmantas Velikonis dar nesubrendo ramiai senatvei.
Kalbėdamas su „Anykšta“ buvęs pirmosios Anykščių rajono tarybos narys, verslininkas, paskutiniu metu savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas lyg ir juokavo, kad ketina vairuoti taksi. Bet paskui pridūrė, kad šią profesiją yra išbandęs, jam labai patiko, daug įdomių žmonių sutiko ir pinigų užsidirbo. Tai gal ir nejuokavo…

Pagundos eiti į politiką nebuvo

V. Velikonis pagal išsilavinimą agronomas. Po Lietuvos žemės ūkio akademijos jis kelis metus padirbėjo kolūkyje agronomu, o 1988-aisiais buvo paskirtas Elmininkų bandymų stoties-eksperimentinio ūkio direktoriumi.
Ūkio vadovu jis tapo 27-erių ir buvo vienas jauniausių ūkių vadovų Lietuvoje.
Sąjūdžio metais V. Velikonis buvo „ant bangos“.
Jis išrinktas į pirmąją Nepriklausomos Lietuvos Anykščių rajono tarybą, joje buvo vienu svarbiausių žmonių – Ekonomikos komiteto pirmininku. Taip pat buvo ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Anykščių tarybos nariu.
1991-aisiais anykštėnas išvyko į pusmetinę stažuotę Kanadoje. Iš jos grįžo pamatęs, kaip funkcionuoja Vakarų pasaulis, ir gerai mokėdamas anglų kalbą. O dešimtojo dešimtmečio pradžioje mokančių užsienio kalbą Lietuvoje buvo vienetai.
Po grįžimo iš Kanados V. Velikonis svarstė, ar neverta bandyti įsidarbinti besikuriančios Lietuvos Užsienio reikalų ministerijoje.
„Užsienio reikalų ministru tada buvo Povilas Gylys. Su tėvu pasitariau. Sakau, kaip tau atrodytų? Tėvas pesimistiškai į tą reikalą pažiūrėjo, atseit, jis ne prie ko“, – prisiminė V. Velikonis. Bendravardis V. Velikonio tėvas – buvęs trijų kadencijų Seimo narys, 1989-1990 metais – SSSR liaudies deputatų suvažiavimo deputatas. Vyresnysis Virmantas Velikonis sūnui protekcijų nesiūlė, o jaunesnysis jų nebandė ieškoti ir liko Anykščiuose.

Į Anykščių rajono savivaldybės tarybą V. Velikonis niekada nebekandidatavo, pasak jo, jau ir darbas pirmoje Taryboje kliudė verslui.
„Po pirmosios kadencijos nesidomėjau, kas vyksta savivaldoje. Absoliučiai. Nuėjau į verslą ir pagalvojau, kad verslas ir politika nesiderina. Esu jau kažkada kalbėjęs, kad pirmasis mano „Laro“ žlugimas buvo susijęs su dalyvavimu Taryboje. Vienas kitas konfliktas… Skundai, kurių vėlesnė pasekmė – bankrotas. Nudegiau vieną kartą ir daugiau nesinorėjo./…/ Paskutinių metų Lietuvos, ir ne tik Lietuvos, istorija rodo, kad verslas dėl politikos tik nukenčia. Ramūno Karbauskio ar MG „Baltic“ istorijos. Greičiau žala nei nauda. Užtenka ir Musko pavyzdžio. Padirbėjo visuomenės labui ir niekas „Teslų“ nebeperka. Kita vertus, ir reputaciniai dalykai.
Ypač pirmaisiais Nepriklausomybės metais verslai nebuvo krištoliniai. O tada, žiūrėk, vieniems kažką toleravo, kitiems netoleravo“, – apie verslo santykį su politika kalbėjo V. Velikonis.

Vadovas turi teisę rinktis komandą…

Ketvirtį amžiaus V. Velikonis dirbo versle, tik 2017-aisiais grįžo į žemės ūkį, tapo Anykščių rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėju. Šių metų žiemą, vos tik jam suėjo 65-eri, rajono vadovai V. Velikonį iškrapštė į pensiją. Kai valstybės tarnautojas sulaukia 65-erių, darbdavys gali su juo pratęsti darbo sutartį, bet gali ir nepratęsti. V. Velikoniui nepratęsė.
„Visą gyvenimą buvau vadovu ir suprantu, kad vadovo teisė turėti savo komandą. Jis turi tokią teisę ir ja pasinaudojo. Vienintelė dejonė, kad buvo galima anksčiau pasakyti, o ne savaitę prieš. Meras Kęstutis Tubis man iki tol vis kartojo – svarstysim, žiūrėsim, tarsimės“, – apie darbo karjeros pabaigą „Anykštai“ dėstė V. Velikonis.

Biurokratijos net biurokratai nebepakelia

Paklaustas, kaip, jo nuomone, pasikeitė savivaldybės valdymas per 35-erius metus, V. Velikonis kalbėjo, jog stereotipiškai 1990-1995 metų kadencijos Anykščių rajono Taryba skiriama į Sąjūdžio ir „pirmininkų“ frakcijas, tačiau jis sakė, kad esminių skirtumų priimant sprendimus nepastebėdavo.
„Tada problematika buvo kita. Turtą dalinome, privatizavimo klausimai, vertybės. Tada gal net svarbesni klausimai buvo svarstomi nei dabar. Šiais laikais, bent porą paskutinių kadencijų, trūksta stabilumo. Ir daugumos stabilios nėra. Anksčiau konservatoriai su socialdemokratais kartu gana gerai gyvendavo. Kai Taryboje yra vienybė, tai ir administracijoje gerai. O dabar merui kyla klausimų, kodėl ne visi balsuoja už jo ataskaitą“, – kalbėjo buvęs valdininkas.
Jis dėstė, kad 2025-ieji Anykščių savivaldybei buvo labai nesėkmingi. „Pasidarė galimybę pasiimti paskolą, bet iš jos nepanaudojo nė vieno euro. Tai reiškia, kad projektai nevyko. Dėl objektyvių priežasčių. Bet viskas buvo strigę. Dabar projektai vyksta. Bet 2025 metų mero veiklos ataskaitoje sudėta, ir kas šiais metais prasidėjo. Ir tada jau lyg ir visai neblogai gaunasi“, – aiškino V. Velikonis.
Kalbėdamas apie nusivylimus buvęs valdininkas sakė manąs, kad centrinė valdžia dėl jos politizavimo kenčia stipriau nei vietinė.
„Valstybės valdymo, ministerijų darbo kokybė tragiškai smunka. Nėra institucinės atminties. Man patinka šitas terminas. Jeigu prie Brazausko kažkas buvo gerai, galėtų ir likti, bet ateina nauji politikai, išmėto viduriniosios grandies veteranus, nors jie niekuo dėti. Ir pasilieka prie labai žemos kokybės kadrų. Nebent dirbtinis intelektas išgelbės. Nes dabar tiek biurokratijos, kad jau ir patys biurokratai nebepaveža“, – kalbėjo V. Velikonis.

Geruoju ar bloguoju – kas nors ateis…

Lietuvos žemės ūkyje, pasak V. Velikonio, per Nepriklausomybės metus stebuklų neįvyko.
„Jeigu Petras Vasinauskas atgimtų, tikrai nustebtų… Mane stebino sėjomainos. Trijų laukų, net keturių laukų. Kai dirbau ūkyje, aišku, nebuvau susidūręs su europinėmis išmokomis. Dabar jos tikrai labai skatinančios ir veiksmingos. Didelė dalis ūkininkų be tų išmokų neišgyventų. Augalininkystėje iš esmės viskas yra gerai. Žemės dirbimas puikus, technika puiki, viskas gražu. O gyvulinkystėje, išskyrus naujas Vyganto Šližio fermas, nemačiau nė vienos normalesnės. Na, šiek tiek geresnės nei tarybinių laikų, bet nieko čia ypatingo neįvyko“, – sakė žemės ūkio specialistas.
Pasak V. Velikonio, jam stebint Lietuvą kartais ateina mintis, kad čia per daug tuščia.
„Galvoju, tokia gera šalis. Visko yra. Čia nebus tuštuma. Čia vis tiek kas nors ateis. Geruoju ar bloguoju, bet negali toks kraštas, tinkamas žmonėms gyventi, būti tuščias. Mūsų rajonas dar nieko, bet kai važiuoji Kupiškio, Rokiškio link, ten tik miškavežį sutinki, lengvų mašinų nėra.
Anykščiuose, kur žmonės gyvena, pažiūrima. Žolytė nupjauta, bet kai pradeda mirti… Kaip domino kauliukai, dešimt metų ir viso kaimo nėra… Mes turėtume ieškoti, kaip padėti kurtis, kad tik važiuotų čia žmonės“, – dėstė anykštėnas.
Jo nuomone, kurorto statusas Anykščiams vargu ar yra išsigelbėjimas. „Aš buvau valstybės tarnautojas, dabar – senatvės pensininkas. Kuo aš pasikeičiau? Tas pats ir su kurortu. Geriau dar vienas SPA be kurorto statuso nei statusas be SPA“, – požiūrį išsakė V. Velikonis.

Poezija primena tėvą

Garsaus tėvo sūnus V. Velikonis atkreipė dėmesį, kad tėvas statusą atgavo tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje.
„Neaugau aš kaip kolūkio pirmininko sūnus. Tėvas 12 metų išbuvo tarytum tremtyje, jį pašalino iš visų darbų. Už nesąžiningumą prieš komunistų partiją. Įsidarbino Dotnuvoje, bet išprašė ir iš instituto (Hidrotechnikos ir melioracijos institutas – aut past.).
Tėvą mainė į karvides ar kažką panašaus… „Jei V. Velikonis liks – negausite kažko…“ Pamačiau tėvą ir kai jis buvo aukštai, ir kai buvo numestas žemyn, ir kaip tomis sąlygomis išliekama žmogumi“, – apie tėvą, kuris į aukštas pareigas – Ramygalos kolūkio pirmininko postą – grįžo tik prieš 1980-uosius, kalbėjo V. Velikonis. Virmantas Velikonis vyresnysis iki tol, kol užsitraukė komunistų partijos nemalonę, dirbo Kėdainių rajono „Pergalės“ kolūkio pirmininku, Kėdainių rajono vykdomojo komiteto Plano komisijos pirmininku, šio rajono Žemės ūkio valdybos viršininku.
O iš Žemės ūkio valdybos viršininko pareigų perkėlimas į Dotnuvos parodamąjį ūkį moksliniu bendradarbiu, vėliau į Hidrotechnikos ir melioracijos institutą buvo akivaizdus jo pareigų pažeminimas.
Anykštėnas pasakojo, kad tėvas daug rašė ir skaitė, labai mėgo poeziją. „Jis visas kalbas pradėdavo ir baigdavo eilėmis. Poezijos knygelės negaliu paimti. Pasiimu, pavyzdžiui, Justiną Marcinkevičių, ir man ašaros iš karto. Tėvą prisimenu…“ – sakė V. Velikonis.
„Pagrindinė jo mintis buvo, kad gyvenime svarbiausia mokslas ir kultūra. Gamyba kaip gamyba, bet mūsų visuomenę išgelbės mokslas, kultūra, švietimas. Jis visas pastangas ir dėjo, kad į Ramygalą važiuotų menininkai, poetai, rašytojai ir taip toliau. Keistai tais laikais atrodė. Ne vien duona žmogus gyvas… O politikoje jis buvo geras diplomatas, vos ne konformistas.
Su kraštutiniais kairiaisiais ir su kraštutiniais dešiniaisiais susišnekėdavo, apie tremtinius net nekalbu, su jais visiškai draugiški santykiai buvo. Pasišaipydavo, pasijuodavo, bet tokiais žodžiais, kaip dabar politikai vieni kitus vadina… Jam būtų šokas“, – prisiminė Virmantas Velikonis.

Baisiausia bausmė – pokalbis

Su žmona Julija V. Velikonis užaugino sūnų Bernardą ir dukrą Dovilę. Paklaustas, kaip auklėjo vaikus, V. Velikonis šyptelėjo – „auklėjom, kaip mokėjom“.
„Mano tėvas mane, atrodo, bandė vieną kartą mušti, bet pataikė sau diržu į kojas, mėlynių prisidarė. Didžiausia tėvo bausmė buvo – sėsk prie stalo, pasikalbėsim. Kalbėdavo, kalbėdavo, nors gyvas į žemę lįsk. Mokėdavo paaiškinti… Mūsų vaikai sako, kad jūs mus labai liberaliai auklėjote. Visur mes leisdavome, net skatindavome. Pasitikėdavome vaikais, ir dabar pasitikime. Savo pavyzdžiu auklėji. Šeimoje tu nepasislėpsi, koks esi, tokį tave ir mato… Man norėjosi, kad būtų laisvi užsienyje, kad mokėtų kalbas, kad pasaulyje turėtų kažkokią vertę“, – esminius auklėjimo principus dėstė anykštėnas.

Pomėgis – investavimas

Paklaustas apie jauno senjoro pomėgius ir laisvalaikį, V. Velikonis sakė, kad turi tik vieną aiškiai išreikštą hobį – investavimą. Jis kol kas žaidžia nedidelėmis sumomis, todėl investavimą ir vadina pomėgiu.
„Nuo 2024 metų pradėjau domėtis investicijomis. Vienintelis apgailestavimas, kad per vėlai pradėjau. Įdomus reikalas. Pradėjau investuoti į akcijas, į fondus… Pamažu darosi įdomu. Po kiekvienos Trumpo kalbos akcijos aukštyn-žemyn šokinėja.
Pradedi išsiugdyti abejingumą foniniam triukšmui, pradedi suprasti, kas ką lemia. Siejasi ir su politika. Jeigu domiesi politika, įsivaizduoji, ar besivystančiose šalyse bus įdomiau, ar Europa kris, ar Amerika. O gal Kinija aplenks Ameriką?“ – kas vyksta pasaulyje, domisi V. Velikonis.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas