„Esu alkanas įspūdžių ir grožio“, – sakė į Rubikius pakviestas legendinis menininkas

Liepos 4-ąją Anykščių rajone viešėjo dailininkas, fotografas, knygų leidėjas, Lietuvos Vyriausybės meno premijos laureatas, „Santarvės“ ir „Vyčio žvaigždės“ ordinų kavalierius, Kelmės rajono garbės pilietis, trijų kūrybinių sąjungų narys, kuriam suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) garbės vardas, daugiau kaip dvi dešimtis tarptautinėse dailės ir fotografijos parodose aukso, sidabro ir bronzos medalių pelnęs, legendinio fotografijų albumų „Žiedai tarp žiedų“, „Vizijos“, „Laisvės paženklinti“, įspūdingų fotografijos ciklų autorius Rimantas Dichavičius.
Rubikiuose, kavinėje „Žuvienės pašiūrė“, menininkas pristatė savo fotografijų parodą „Vizijos“, albumus, kuriuos smalsūs kavinės lankytojai galėjo pavartyti, o pernai išleistą per 400 psl. monografiją „Rimantas Dichavičius“ ir nusipirkti. Menininkas surengė apie 60 personalinių parodų, dalyvavo daugiau nei 50-yje grupinių… Pernai Lietuvos nacionaliniam muziejui jis padovanojo 275 tūkst. negatyvų, jo aukštu estetiniu lygiu ir harmonija pasižyminčius darbus įsigijo Lietuvos ir užsienio šalių muziejai, kultūros centrai, kolekcininkai…

Žinia „Anykštoje“, kad prie Rubikių ežero bus galima sutikti menininką Rimantą Dichavičių, man buvo maloni, bet netikėta, tad penktadienio popietę paskambinau kavinės „Žuvienės pašiūrė“ savininkui Vasilijui Jakovlevui. Jis tik skėsčiojo rankomis, sakė nežinąs, kas ir kaip čia bus. O šeštadienio rytą man pranešė džiugią žinią, kad paroda jau kabinama, o vienuoliktą valandą kavinėje bus ir pats menininkas, kurį į Anykščius vėlų vakarą jis ir atvežė. Vienas iš šio neeilinio renginio iniciatorių, Aušros kaime (Debeikių sen.) gyvenantis Juozas Miežis – Juozukas, ne vieno pavadinamas kaimo keistuoliu, pasitiko jam pažįstamus ir ne, kvietė pažiūrėti nuotraukas, susipažinti su jų autoriumi. Jis R. Dichavičiaus kūrybą dievina, autorių pažįsta bene du dešimtmečius, tad 90-uosius einantis kūrėjas nepasididžiavo… Kartu sulaukėme iš Anykščių atvykstančio traukinuko, tačiau lietingą dieną poilsiautojų jis atvežė nedaug. Tad, galima sakyti, turėjome laiko pasikalbėti į valias.

„Čia eksponuoju 15 ciklo „Vizijos“ paveikslų, o ant stalo – 2006 m. išleista to paties pavadinimo knyga. Šalia jos – legendinė, kurių turiu vos keletą, „Žiedai tarp žiedų“ ir pernai išleista monografija „Rimantas Dichavičius“, kurios paantraštė „Atsigręžus į nueitą kūrybos kelią. Laiko šukės ir aidai“, – leidinio autorius siūlo šią knygą pavartyti. Pirmieji piešiniai, grafikos darbai, įspūdingiausios nuotraukos, paveikslai… puikios poligrafinės kokybės „Petro ofsete“ atspausdintoje knygoje atspindėtas menininko kūrybos kelias, gyvenimo fragmentai nuo Uralo tremties, Kauno taikomosios dailės technikumo, Vilniaus dailės instituto Grafikos fakulteto, darbo redakcijose, „Minties“ leidykloje, profesionalaus laisvo menininko, susižavėjusio fotografijos ir dailės sinteze, kuri lydi iki šiol…
Kūrėjo gyvenimas nelepino. Gimęs Kelmės rajone, Grimzelių kaime, 1945-ųjų rugpjūtį su šeima ištremtas į Sibirą. Pagrobti 5-eri vaikystės metai. „Kelionėje mirė mama, kažkur pakeliui ją išmetė, nežinom kur, greitai anapilin iškeliavo ir aklas senelis. Vaiko dienos norma buvo 200 gramų duonos ir nieko daugiau. Tėvą iškėlė į kitą lagerį, atsidūriau vaikų namuose, iš kurių išgelbėjo teta Elena Karalaitienė.“

Sekinančio bado, šalčio ir netekčių kūrėjo sąmonėje neišdildė dešimtmečiai, o subrendus skatino priešintis brutaliai sovietinės sistemos savivalei, siekti tiesos ir teisingumo. Ir tai lydės per gyvenimą, tik ne keršto siekiant, bet per gėrį, grožį ir meną. 1961-aisiais trečio kurso studentas R. Dichavičius dalyvavo profesorės Pranės Dundulienės ekspedicijoje Dieveniškėse. Joje buvo vienintelis fotografas. Po ekspedicijos pajuto nenumaldomą norą fotografuoti etnografinį palikimą. Vaikinas nusipirko motociklą „Jawa“ ir leidosi į tokias vietas, kur jokios ekspedicijos neužklysdavo. Fotografavo dar išlikusius kryžius, kapines, atokias sodybas, apgriuvusias koplytėles. Jau tuomet suvokė, kad papročiai, liaudies menas saugo tautos dvasią. Šiam suvokimui, be abejonės, turėjo įtakos vaikystės tragedija… Jam, kaimo vaikui, fotografavimas tapo tarsi malda, kuri tęsiasi iki šiol. „Rimanto etnografinės nuotraukos spinduliuoja vidinę menininko energiją: jos esmė – požiūrio nuoširdumas, įdėmus dėmesingumas, kaimo tradicijų gaivalingumas. Regis, pačioje fotografo lyrinėje prigimtyje slypi pastabumo grūdas, kuris pastebi tai, kas esminga, ilgalaikiška, nepaisant to, kad buvusi kaimo sankloda irsta, traukiasi į nežinią… Tai nesuvaržytas sakymas ir atviras išsipasakojimas“, – pastebi publicistas Aleksandras Šidlauskas. Mano nuomone, tai būdinga visiems iki šiol per gyvenimą keliaujančio menininko kūriniams. Nuoširdumu, dėmesingumu, menine įtaiga ir neabejotinu talentu apdovanotą menininką lydi kūrybinė sėkmė, pasiekiama tikslingu, nuosekliu ilgamečiu triūsu…

Atgimimo priešaušryje 1987 m. gimė fotografijų albumas „Žiedai tarp žiedų“, daugiatūkstantiniu tiražu išleistas keturis kartus, sovietinę cenzūrą įveikęs tik su paties tuomečio TSRS prezidento Michailo Gorbačiovo palaiminimu, kuris kabinete peržvelgęs nuotraukas pasakė: „Kas žmogiška, mums nesvetima“ ir padėjo antspaudą. Beje, Vilniuje M. Gorbačiovas norėjo menininką aplankyti, tačiau iš kiemo buvo iškviestas, tad R. Dichavičiaus namuose pusantros valandos praleido jo žmona. Knyga paplito po pasaulį, kažkam uždirbo milijonus, tačiau, pasak autoriaus, jam teko nulis. Kinai norėjo milijoninio tiražo.

Dailininku tapusiam R. Dichavičiui nuogumas nebuvo tabu. „Dailės institute tapydavome aktus, mums pozavo nuogi modeliai. Maniau, jeigu galima piešti, kodėl negalima fotografuoti. Ir fotografavau, beje, ir savo žmoną, kursiokes. Kūrybinis procesas tęsėsi 23 metus, albume „Žiedai tarp žiedų“ yra mamos ir jos dukros nuotraukos tuomet, kai jos buvo aštuoniolikametės,– prisimena legendinės knygos autorius. – Tai himnas moteriai, savyje sukaupęs žydinčios gamtos ir jaunystės žavesį. Unikalus reiškinys, pralaužęs sovietinės geležinės cenzūros ledus.“ Autorius knygos nusipirkti nerado, rašė prašymą Spaudos komitetui, kad honorarą gautų knygomis. Pirmojo Maskvoje spausdinto 10 000 egz. tiražo pusę pavogė patys spaustuvininkai, išnešę atspaustus, neįrištus lapus apsivynioję ant kūno, po drabužiais…
To paties pavadinimo parodą Maskvoje, Žurnalistų sąjungos galerijoje, per dieną aplankydavo 20 000 žmonių, eilė nusitęsdavo per du kvartalus, tvarką palaikė raitoji milicija. Šis ryškus „Perestrojkos“ reiškinys neliko nepastebėtas kriminalinių grupuočių. Jie sugebėjo parodą pasisavinti ir valdyti jos maršrutus po TSRS, o parodoje Tbilisyje tarp grupuočių įvyko susišaudymas. 2011-aisiais Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės vizito Islandijoje metu Lietuvą vienoje salėje reprezentavo M. K. Čiurlionio paroda, kitoje – R. Dichavičiaus „Žiedai tarp žiedų“ ir „Vizijos“. Su Atgimimu R. Dichavičiui, kuris, kaip tremtinys, net svajoti negalėjo apie kelionę į užsienį, atsivėrė pasaulis. Su parodomis aplankė Jungtines Amerikos Valstijas, Italiją, Prancūziją, Vokietiją…

R. Dichavičius niekada nesiekė garbės per kitų galvas, nors pavydą juto, man tai įvardijo kaip vieną lietuvių blogybę. Anaiptol, jis visą gyvenimą stengėsi propaguoti kitus menininkus – už žemę, dėl kurios su tėvais buvo ištremtas į Sibirą, gautomis lėšomis išleido tritomį (2012, 2013, 2016 m.) „Laisvės paženklinti. Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei“. Jame pristatoma per 214 kūrėjų, spausdinama per 5000 jų kūrinių – pristatomi šalies dailininkai, grafikai, monumentalistai, keramikai, vitražistai, dizaineriai ir jų darbai, trečiasis tomas skirtas Lietuvos tremtiniams. Būtų ir ketvirtas, tačiau nesulaukta valdžios dėmesio… Kalendoriai, dailininkų monografijos, moksliniai leidiniai, plakatai, atvirukai, per 300 apipavidalintų ar iliustruotų knygų. Menininkas yra nufotografavęs apie 50 000 akmenų, kurių dalį panaudojo „Vizijose“… Visko neaprėpsi, šioje publikacijoje tik keli štrichai iš talentingo ir be galo darbštaus kūrėjo gyvenimo. Pernai apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Menininkas“ (Rež. Audrius Juzėnas), o Nidoje pastatytas paminklas „Neringos kopų ritmuose“ (skulptorius Jonas Virbauskas, globėjai – skulptoriai akmenoriai Mindaugas Jankauskas ir Justas Mickevičius).

Prisiminęs amžiną atilsį R. Dichavičiaus mokinį Kazimierą Strolią, kuris didžiavosi savo mokytoju, anykštėną „Nemuno“ redaktorių, rašytoją Antaną Drilingą, kuris džiaugiasi jaunystėje kažką kartu darę norėdami gero Lietuvai, parodą Anykščiuose, parodas Debeikiuose kartu su a.a. bibliotekininke, fotografe, tvarkiusia jo arhyvą, žmona Valerija, su kuria menininkas nugyveno 52 metus (į Rubikius menininką atlydėjo žmona Aušra, su kuria susituokė 2022-aisiais), pasiteiravau, kokie menininko ryšiai su Anykščiais. „Jaunystėje su „Jawa“ lankiausi Anykščių krašte, gal ir ne kartą. Turiu čia pažistamų. Šia proga spėjau aplankyti Anykščių koplyčią, Angelų muziejų, Anykščių ir Debeikių bažnyčias. Sugrįžti ketinu dar ne kartą, galbūt su paroda Anykščių koplyčioje“, – sakė R. Dichavičius. – Esu alkanas įspūdžių ir grožio. Gaila, negaliu vairuoti, tačiau jei kas veža – važiuoju.“ Šios kelionės Anykščių krašto vaizdų pastebėjau menininko feisbuko paskyroje.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas