Anykščiuose jaunimui trūksta kūrybinės erdvės

Anykščių rajone, šalia Kuniškių (Piktagalio) užaugusi ir gyvenanti Severina Šeštokaitė įsitikinusi: dirbti reikia daug ir įvairiose srityse. Tam, kad tobulėtum, augtum, lavėtum.
Nė trisdešimties metų nesulaukusi Severina dirbo Anykščių rajono savivaldybėje Kultūros ir turizmo skyriaus vyriausiąja specialiste, o dabar yra Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos projektų vadovė. Negana to, ji organizuoja alternatyvios muzikos festivalį „ALT3RNO“ bei padeda tėvų ūkyje.

– Toks jaunas žmogus ir tiek daug nuveikęs. Kaip spėjate?

– Užaugau šeimoje, kuri yra labai darbšti ir manau, tai įskiepijo tam tikras vertybes – darbštumą, atsakomybę. Todėl, tikriausiai, ir užsiimu daugeliu sričių. Apskritai, nemanau, kad žmogus yra sutvertas tik vienai sričiai.

Man labai patinka mokytis, tobulėti, išbandyti naujus dalykus. Jei kažką darau, darau maksimaliai, kiek galiu.

Gal kai kam atrodo, kad nepasirenku vienos srities, bet man tai ir yra smagu. Vieną dieną renginių organizatorė, kitą – projektų vadovė, o trečią dirbi su skaičiukais. Tai lavina smegenis. Labai gerai ir ūkis. Dirbdamas protinį darbą pavargsti, grįžti namo ir leki šieno grėbti, pas gyvulius. Tai – geras balansas.

– Studijas baigėte Kaune. Kodėl grįžote į Anykščius?

– Taip susiklostė aplinkybės. Kaune dirbau Vytauto Didžiojo karo muziejuje, vėliau – Kauno rajono Ežerėlio kultūros centro Ringaudų laisvalaikio salėje.

Bet grįžau į Anykščius, palikau visus draugus Kaune. Buvo vasara, mano šeima turi ūkį, o ūkyje visada yra darbų. Dirbau ten, o paskui atsirado darbo pasiūlymas Anykščiuose. Pabandžiau ir pakliuvau į Anykščių rajono savivaldybę.

– Ar savivaldybėje, kur dauguma darbuotojų – vyresni, daug metų čia dirbantys, nebuvo neigiamo požiūrio į jauną žmogų?

– Manau, kad visi kolektyvai, pas kuriuos ateina jaunas žmogus, džiaugiasi. Jaunas žmogus atneša naujų gūsių. Pavyzdžiui, kuomet atėjau dirbti į savivaldybę, niekas mūsų, Kultūros ir turizmo skyriuje, nesinaudojo „google drive“, visi siuntinėjosi informaciją el. paštais. Niekaip negalėjau suprasti: juk yra dokumentas, kurį įkeli ir jį gali visi redaguoti! Šitą dalyką įskiepijau ir galiu pasakyti, kad tai tikrai yra mano indėlis. Tai labai „faina“.

– Kodėl pasitraukėte iš savivaldybės, ar pajautėte, kad šis darbas – ne jums?

– Darbas savivaldybėje – labai gera patirtis. Esu kultūros, renginių organizavimo žmogus, todėl buvo labai naudinga sužinoti, kaip yra finansuojama kultūra, kaip išduodami leidimai organizuoti renginius. Dokumentų rengimas, prašymų teikimas – išmokau, kaip tą reikia daryti. Šitą patirtį labai vertinu.

O pasitraukiau, nes supratau, kad viskas labai nuspėjama: žinau, kad dabar ateis šitas dokumentas, dabar reikės parengti ataskaitą… Pasijutau, kad sukuosi ratuku, o man nepatinka užsisėdėti. Man reikia naujovių, iššūkių ir augimo.

Renginiai yra visiškas mano varikliukas. Tas galvos skausmas, lėkimas, man žiauriai patinka! Nereikia valgyti, nereikia miegoti, duokit man organizuoti. O savivaldybė – ne tokia įstaiga.

– Ieškojote darbo Anykščiuose?

– Iš tikrųjų, norėjau išvažiuoti. Jauno žmogaus kultūra yra kiek kitokia nei vyresnio, o Anykščiuose to trūksta. Jei jauni žmonės nori savo kultūros, savo mėgstamų atlikėjų koncertų, turi važiuoti į kitus miestus.

Man labai patinka, kad didmiesčiuose yra įvairovė: sumąstei, nuėjai į renginį, kuris tau artimas. Čia yra sudėtingiau. Norėjosi į didmiestį, nors gyvenimas bute slegia. Man labai patinka gyventi kaime.

Bet Anykščiai manęs nepaleidžia. Ieškom galimybių, kaip padaryti, kad jaunimas galėtų džiaugtis ta jaunimo kultūra. Jei neturi draugų ir pažįstamų, jų ieškai. Taip viskas formuojasi ir atsiranda.

– Taip atsirado „ALT3RNO“?

– Taip atsirado „ALT3RNO“. Kai atvažiavau į Anykščius iš Kauno, pajutau liūdesį, kad jauni žmonės turi iš čia važiuoti į kitus miestus. O ir nuvažiuoti ne visi turi galimybių. Labai džiaugiuosi, kad atradau žmonių, mąstančių kaip aš ir pasirašančių visokioms „crazy“ idėjoms. Anykščiai turi labai „fainų“ jaunų žmonių, kurie nori daryti, tik reikia juos surasti arba paskatinti.

Iš pradžių galvojom, kad festivalis bus visiškai jaunimui, nuo 14 metų. Kai padarėme pirmą renginį, pamatėme, kad jis domina ne tik paauglius, auditorija buvo iki 45-erių metų. Supratome, kad ir šios kategorijos žmonėms, kuriems patinka alternatyvi muzika, to reikia. Manau, „Devilstone“ užaugino norą turėti kitokios kultūros.

Kai pernai „ALT3RNO“ darėme „Mandrų puodų“ kieme, apėjome kaimynus, iškabinome skrajutes daugiabučių laiptinėse, kad vyks toks festivalis, kad atsiprašome dėl triukšmo, kad kviečiame ateiti, pabūti kartu. Esu už tai, kad su žmonėmis reikia elgtis pagarbiai.

– Šiais metais, kaip ir didelė dalis bendruomenių projektų, „ALT3RNO“ taip pat negavo savivaldybės finansavimo. Kaip tai vertinate?

– Vis tiek padarysim. Kam tą dieną pasakiau, visi nustebo, kaip gali būti nefinansuota. Kai aš atėjau [dirbti į savivaldybę], padarėme vieną finansavimo priemonę gal iš trijų, pagal kurią gali teikti paraiškas visi. Tikėjausi, kad šitaip pritrauksime ne tik vietinių, bet ir kitų miestų projektų, nes tiesiog knygos pristatymas, tiesiog koncertukas nebėra įdomu. Projektai tokiu būdu galėjo gauti iki 16 tūkstančių eurų finansavimą, nebe tūkstančio. O išėjo kaip išėjo… Tam ir yra vertinimo komisija, kuri turėtų pažiūrėti į projekto vertę, į projekto gylį.

– Visai neseniai pradėjote dirbti bibliotekoje. Kaip pasirinkote šią sritį?

– Išduosiu, kad bibliotekos direktorė mane gal pusę metų kalbino, kad ateičiau pas juos dirbti. Nesigailiu. Biblioteka labai atsinaujinusi, labai geras kolektyvas, norintis daryti, neskaičiuojantis savo laiko.

Biblioteka nebėra ta vieta, kur turi būti tyla ir ramybė, dabar čia vyksta įvairūs renginiai, yra daug juoko, šurmulio, naujovių. Kai mokslo metai, bibliotekoje labai daug jaunimo.

– Jauni žmonės sako, kad Anykščiuose nėra darbo, nėra perspektyvų. Paneigėt mitus?

– Nemanau, kad paneigiau. Tikriausiai atsirado tinkamas pasiūlymas pagal mano specialybę.

Manau, kad Anykščiuose trūksta darbų, ypač jaunam žmogui, kuris nori aukštesnių pareigų – jau nesinori eiti dirbti tiesiog padavėju. Žinoma, jei nori, visada gali darbo vietą susikurti.

– Ko Anykščiuose jaunimui labiausiai trūksta?

– Erdvės veikti, teigiamo požiūrio į jaunimą, nes daug kas sako, kad neįmanoma jų niekur pritraukti, niekas jiems neįdomu. Bet taip nėra. Kai pernai rengėme „ALT3RNO“, turėjome per 30 savanorių! Nori jaunimas daryti. Šiemet patys rašė paraišką, ieškojo atlikėjų, rėmėjų. Reikia jaunimu patikėti ir suteikti erdvę kurti.

Gaila, kad Anykščiuose nėra daug vietos savanoriauti. Aš pati studijuodama labai daug savanoriavau. Čia nėra tokios erdvės išbandyti save. „ALT3RNO“ šitą galimybę suteikia, bet vieno festivalio tam neužtenka…

– Baigėte Vytauto Didžiojo universitetą ir visai neseniai – Aukštaitijos profesinio rengimo Anykščių filialą. Kodėl?

– Ne iš vieno esu girdėjusi, kad, pabaigę bakalaurą, magistrą, nueina mokytis į profesinę mokyklą. O išėjo taip, kad mano tėvai turi ūkį, UAB’ą ir ten yra buhalterija. Mes esame tokie, kad stengiamės daryti viską patys, buhalteriją tvarkyti – taip pat. Tą dariau aš, bet man trūko žinių, esu baigusi kūrybines industrijas, viešąją komunikaciją, o magistrą – strateginių organizacijų valdymą – bet tai nėra apie skaičius. Ieškojau kursų, bet man toks formatas netiko. Vėliau internete pamačiau, kad profesinėje mokykloje ieško norinčių mokytis apskaitininku. Pasiryžau ir esu labai patenkinta. Visiems patarčiau mokytis profesinėje mokykloje ir išmokti vien dėl savęs.

– Esate dalyvavusi „Anykštos“ organizuotoje jaunųjų žurnalistų mokyklėlėje. Ką jums davė ši patirtis? Gal pastūmėjo komunikacijos link?

– Žurnalistų mokyklėlei, „Anykštos“ redakcijai, esu labai dėkinga už tai, ką jie darė. Tai man labai padėjo studijuojant komunikaciją. Dėstomą teoriją jau buvau sužinojusi per praktiką – kai reikėdavo parašyti pranešimą spaudai, man nebūdavo jokių problemų, nes jau žinojau, kaip tą reikia padaryti. Ir iki dabar mokyklėlėje įgytos žinios man praverčia, ir draugų ten susiradau, su kuriais iki šiol palaikau ryšį. Buvo labai naudingas ir reikalingas projektas.

– Jūsų broliai, seserys tokie pat iniciatyvūs?

– Turiu dvi seseris ir brolį. Manau, kad jie yra iniciatyvūs. Mano viena sesuo yra teisininkė, dirba advokato padėjėja Kaune. Ji padeda žmonėms, net nemokamai konsultuoja, labai geranoriška. Jei kažkuris sugalvoja kažką daryti, visi vieni kitus labai palaikome ir vieni kitiems padedam, bendradarbiaujame. Esame panašūs, su tokiomis pačiomis vertybėmis. Net esu tikra, kad perimsime visi šeimos ūkį, nes esame labai vieningi.

– Kodėl tuomet komunikacija, kultūra, o ne ūkis?

– Manau, kad visi, kai gimstame, gimstame su kažkokiu polinkiu. Esame skirtingi, o aš nuo mažumės buvau prie kultūros. Lankiau muzikos mokyklą, mėgau dainuoti. Užaugau su muzika – mano tėtis kažkada buvo didžėjus ir vesdavo šokius. Man patiko piešti, mano piešiniai būdavo vežami į konkursus. Kai svarsčiau, ką studijuoti – dabar juokinga – rinkausi tarp muzikos ir genetikos, nes labai patiko biologija. Nors vaikystėje norėjau būti dainininke, bet supratau, kad atlikėja būti nenoriu, man labai patinka būti užkulisiuose. Man patarė kūrybines industrijas ir aš ten nuėjau.

– Kokia jūsų nuomonė apie kaimo bibliotekas? Ar jos reikalingos, kai ten ateina vienas kitas žmogus?

– Bibliotekos kaimuose, miesteliuose – ne visai bibliotekos. Jos yra tam tikra bendruomenės susibūrimo erdvė, kultūros vieta. Ten dirbančios bibliotekininkės sugalvoja renginių, parodų, dirbtuvėlių, jos kuria tą bendruomenę.

Faktas, kad filialai yra reikalingi. Ar tai kainuoja? Tikrai nemažai. Bet iš kaimų ir taip viskas traukiasi…

– Ar lieka laiko pomėgiams?

– Mažai. Dabar groju elektrine gitara, o šiaip esu baigusi fortepijoną. Groti mokausi savarankiškai. Per muziką susigyvenu su mintimis, emocijomis, dienos patirtimi.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas