Iš Svėdasų kilęs poetas sako, kad kraštas tebejaučia Vaižganto globą

Iš Svėdasų krašto kilęs dvidešimtojo respublikinio konkurso „Baltojo balandžio sugrįžimas“ laureatas poetas Darius Guobis save vadina poetu, kilusiu iš liaudies.
Lietuvos labdaros ir paramos fondo „Baltasis balandis“ anykštėno literato, tautodailininko, klieriko Karolio Širvinsko atminimui skirtame konkurse D. Guobiui pavyko aplenkti beveik šimtą poetų iš visos Lietuvos. Respublikinės premijos laureatu kūrėjas tapo pirmą kartą.

Šiuo metu Kaune gyvenantis D. Guobis prisistato žmogumi, kuris savo rankomis jungia du amatus – duonos kepimą ir poeziją.
„Esu įgijęs virėjo, konditerio bei sandėlininko specialybes, o šiandien mano kasdienybė sukasi jaukioje Kauno kepyklėlėje-kavinukėje. Čia minkau tešlą, kvepinu erdvę šviežia duona, traškiomis bandelėmis ir saldžiais sausainiais. Įprasta manyti, kad poetai gimsta akademinėje aplinkoje – tarp mokytojų, vertėjų ar kultūros tyrinėtojų. O aš esu poetas iš liaudies. Esu amatininkas, tikras darbininkas. Kasdienėje mano darbo aplinkoje žodis ir raštas įgauna labai praktišką pavidalą: pildau receptūras, gamybos žurnalus, tvarkau sąskaitas, užsakymus ir ataskaitas. Ir daugybė mano poezijos posmų buvo sukurti būtent ten – šilumoje, tiesiog prie kepimo pečiaus“, – pasakojo D. Guobis.

Poetas sakė, kad savo kūrybos knygų leidykloms nesiūlo – ją spausdina ir platina pats.
„Oficialiomis leidyklų paslaugomis nesinaudoju, nors mano kūryba yra spausdinta keliuose poezijos almanachuose. Namuose turiu tam tinkamą įrangą, todėl pačiam spausdinti ir platinti savo knygeles bei brošiūras – labai smagus užsiėmimas. Kartais asmeniškai draugui paruošiu vos vieną egzempliorių. Pažindamas žmogų ir žinodamas, kas jam patinka, parinkta tema surenku eilėraščius ir „išleidžiu“ leidinį. Žodžiu – visiškas pogrindis (undergroundas)“, – sakė D. Guobis.
Iš Svėdasų seniūnijos kilęs kūrėjas pateikė ir keletą savo jėgomis išleistų knygelių pavyzdžius.
„Lietaus melodija“ – tai rinkinys, kurio kiekviename eilėraštyje figūruoja lietus. Ši knygelė nuolat pildoma, tad kitas jos leidimas jau bus gerokai gausesnis. „Sacerdos in amore captus“ – meilės lyrika, atverianti dvasininkijos sielos, gyvenimų lobynus“, – pasakojo D. Guobis.

Poetas D. Guobis sakė, kad poezijos renginiuose ir konkursuose dalyvauja nuolat, o poezijos vakarus organizuoja ir pats.
„Mano dalyvavimas apima nuo kasmetinio, per visą šalį vilnijančio „Poezijos pavasario“ iki jaukių, privačių poezijos vakarų. Pastaruosius dažnai organizuoju pats: kur nors prie Nemuno, romantiškame žilvičių pavėsyje, kur vandens tėkmė susilieja su žodžių ritmu“, – sakė D. Guobis.
Kūrėjas prisipažino, kad jo širdyje ypatingą vietą užima Žaliakalnyje esantis „Poetų sodas“.
„Tai poeto ir rašytojo Edmonto Janušaičio sodyba. Jis pats ten gyvena, o jo sodybos erdvė yra virtusi magišku sodu, pilnu medinių, paties šeimininko ir draugų menininkų sumeistrautų paukštelių. Ši vieta – tikra laisvės sala. Būtent ten, apsuptas kūrybinės dvasios, galiu skaityti eilėraščius iš visos dūšios, atverdamas giliausius širdies kampelius“, – sakė D. Guobis.
Dar, kaip pats D. Guobis sakė, „šventa vieta“ jam yra Gurskų kaimas Anykščių rajone, kuriame gyveno jo seneliai ir yra mamos gimtinė. Šiai vietai jis taip pat skyrė savo kūrybos eiles:

Šviesa dar miega tarp meldų tankmės,
Pajuosčio veidrodis – ramus, gilus.
Čia laikas neturi jokios reikšmės,
Kai rytas tiesia rūko kilimus.

Pasaulis supasi žvaigždžių glėby,
Kur krantas susilieja su dangum.
Vėl dėdė Jonas valtyje, arti,
Suriša amžinybę su jausmu.

Jis ne žuvis – jis pačią būtį gaudo,
Užmetęs tinklą į gelmių paslaptis.
Iš ryto virpesio mąsliai nuaudęs,
Tai, ką gražaus paliko praeitis.

Širdis pabunda, vandens knygą skaito,
Kaip savo sielos gilumos dūžius.
Šioje ramybėje nebėra laiko –
Regiu aš protėvius visus brangius.

Ir grimzta plūdė – tarsi klausimas giliai:
Ar tai, ko ieškom, yr vandens dugne?
O rytas šnabžda: – Viskas bus gerai,
Gurskai ir ežeras – tai amžina šviesa.

Poetas atviravo, kad jam yra tekę dalyvauti ir, kaip jis pats sako, nykiuose poezijos renginiuose.
„Juose savo kūrybą tiesiog atskaitai, tarsi kokiame nuobodžiame partijos susirinkime, o dūšia nė kiek neplasnoja, lieka suvaržyta. Aš rašau ne dėl apdovanojimų, laurų ar tuščios garbės. Kūryba man – Dievo dovana, suteikianti neaprėpiamą džiaugsmą. To džiaugsmo man visiškai užtenka“, –sakė D. Guobis.
Pasiteiravus, kaip jautėsi, kai buvo paskelbtas konkurso „Baltojo balandžio sugrįžimas“ laureatu, D. Guobis sakė: „Tą akimirką, kai paskelbė konkurso „Baltojo balandžio sugrįžimas“ rezultatus, apsidžiaugiau tarsi mažas vaikas. Tai buvo pirmasis mano respublikinis laimėjimas. Kažin ar dar kada nors patirsiu tokį patį džiugesį? Manau, kad ne – net jei laimėčiau Nobelio premiją.“

Pasiteiravus, kokios temos apimė jo kūrybą, kuri buvo įvertinta respublikinu mastu, poetas D. Guobis pasakojo:
„Sąmoningumo pabudimas – tai akimirka, kai žmogus nustoja bėgti nuo savęs ir atsigręžia į savo vidų. Jis nusimeta iliuzijas bei vaidmenis, kuriuos vaidina visuomenėje. Tai – visiškas savo likimo, praeities, klaidų ir prigimties priėmimas bei pamilimas. Egzistencinė drąsa – pripažinti save reiškia prisiimti visišką atsakomybę už savo egzistenciją, neieškant kaltų išorėje.Tapimas savimi – tai perėjimas nuo to, ką iš tavęs padarė aplinka, prie to, kas esi iš tikrųjų. Laisvė nuo sistemos – žmogus išsilaisvina iš socialinių dogmų, iliuzijų ir primestų vertybių grandinių. Sistema (valstybė, vartotojiška kultūra, socialiniai lūkesčiai) bando žmogų standartizuoti. Vidinė laisvė – tai nėra išorinių institucijų sugriovimas, bet vidinis neprisirišimas prie jų įtakos.“
Dar būdamas moksleiviu D. Guobis vienoje Lietuvos leidybinėje kompanijoje išleido šokių muzikos albumą. Į šį etapą jis dabar pažvelgė per poezijos prizmę.
„Mano poezija yra ir dainos – jos ateina su savo melodija, kuri suskamba manyje. Kiekvienas žodis turi savo garsą, atsineštą iš tikrų gyvenimo atgarsių: čia telpa sėkmės džiaugsmas, nesėkmės kartėlis, trapi laimės akimirka ir rami pilnatvė priimant savo likimą. Esu iš liaudies. Jaučiu, tarsi prieš šimtmečius būčiau buvęs paprastas artojas, kuris spaudė prie krūtinės žemę ir iš jos sunkumo, iš vagos gilumo bei vėjo gūsio lipdė dainas. Šiandien aš gal tik tęsiu tą pačią amžinąją žemės ir sielos giesmę“, – kalbėjo D. Guobis.
Paprašytas pasidalinti įspūdžiais, kokį mato gimtąjį Anykščių kraštą, D. Guobis apie jį prabilo savo kūrybos eilėmis:

Kaip norėčiau vėl sutikti
Jus bičiuliai iš jaunystės
Nes šiame pasauly niekas
Nepakeis senos draugystės

Tarki žodį mielas drauge
Padainuokim mūsų dainą
Virš miestelio paukštis baltas
Kaip prisiminimai skraido

Nieks nežino kur tos dienos
Kai mes buvome laimingi
Jai prie lango sėdi vienas
Tavo balsą visi girdim

Kaip norėčiau sugrąžinti
Tą akimirką aš gražią
Vėjas draiko ilgus plaukus
Aš jaučiu stebuklą mažą

Kaip norėčiau dar išgirsti
Come on baby light my fire
Mėnesienoj prie Alaušo
Tyliai skambančią gitarą.

Poetas D. Guobis prisipažino, kad jaučiasi esantis hipis.
„Turėjau ilgus plaukus, klausiausi „The Doors“, mylėjau…“ – į prisiminimus paniro D. Guobis.
Beje, poetą D. Guobį dar 1999 metais pastebėjo Lietuvos literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė.
Literatūros žurnale „Metai“ paskelbtoje publikacijoje „Vasaros skaitymai Vaižganto paunksnėje“ ji rašė:
„Dar vieną vasaros skaitymų knygą gavau Svėdasuose. „Lietuvai pagražinti draugija“ paskutinį birželio sekmadienį sukvietė daug svėdasiškių ir svečių, šventė Vaižgantą, pradėjo ženklinti jo 130-uosius metus. Kaip visur, kur kas nors vyksta, daug pastangų įdėta miestelio bibliotekos. Iš bibliotekininkės Violetos Gliaudelienės ir gavau į pusstorį mokyklinį mėlyną sąsiuvinį panašią knygelę „Mėnulio taku“ – Anykščių rajono Svėdasų literatų klubo „Sietuva“ narių kūrybos rinktinę…(…) Ir pėdsakas, paliktas Vaižganto. Svėdasų kraštas tebėra jo globo¬jamas. Svėdasuose lengviau ką nors daryti kultūrai. Lengviau motyvuoti, kodėl, gimus Svėdasuose, juose reikia ir gyventi. Vaiž¬ganto paaiškinta ir sutvirtinta. Beveik visi „Mėnulio taku“ autoriai svėdasiškiai – čia gimę augę, čia ir gyvenantys, dirbantys. Pragyvenantys – kas iš nedidelės tarnybos, kas iš pensijos, kas iš ūkio. Nedidelių mokslų, tik du buvę mokytojai, viena veterinarijos gydytoja. (…) Jauniausias autorius – Darius Guobis, gimęs 1977 m. Mokėsi Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto vidurinėje mokykloje. Gyvena Svėdasuose.“