Dailininkas Arvydas Stanislavas Každailis „Poezijos pavasaryje“ Senadvaryje 2011 metais.
Vienintelėje išlikusioje Senadvario sodyboje (Zarasų rajone) šeimininkaujantys dailininkai Arvydas Stanislavas ir Regina Irena Každailiai įrengė memorialinį kambarį, skirtą čia gimusiam poetui simbolistui Faustui Kiršai.
Každailius, kaip ir F. Kiršą, vienija simboliai.
A. S. Každailis – Lietuvos Respublikos Prezidento vėliavos ir oficialaus Lietuvos Respublikos herbo, daugelio Lietuvos miestų ir miestelių herbų autorius, o R. I. Každailienė – tekstilininkė, vėliavų kūrėja.
Dailininkas persikėlė į poeto namą
Senadvaris 1600–1666: dar iki Lietuvos–Lenkijos padalijimo jis jau buvo senas dvaras, vadinamas „Stary dvor“ (lenkų k.).
A. S. Každailis ir R. I. Každailienė šiandien – tikrieji šios sodybos šeimininkai. Jie, prieš penkias dešimtis metų įsigiję visiškai apleistą trobą, ją atstatė ir puoselėja.
„Šio namo, prikelto naujam gyvenimui, seklyčioje įrengiau poeto memorialinį kambarį, kuriame iki šiol vasaromis dirbu, čia priimu svečius ir turistus. Nors darbo buvo įdėta daug, tačiau nė karto nepasigailėjau. Esu šio kultūros paminklo saugotojas. Čia jaučiu žmonių, gyvenusių nuo seno, dvasią. Čia jaučiu ir ilgesį negrįžtamai bėgančiam laikui“, – kviesdamas į vidų sako Šeimininkas, parengęs ir išleidęs F. Kiršos eilėraščių knygelę „Senadvaris“.
Senadvaris – netoli Antalieptės pasislėpęs vienkiemis, į kurį veda miškingas kelias. Atvažiavęs čia, pasijunti nutolęs nuo visų žemiškų, buitinių rūpesčių: margaspalviai gėlynai, kryžius kuria jaukią, šviesią aplinką, o išpuoselėtoje sodyboje, rodos, dar tebesklando simbolisto, vertėjo, publicisto Fausto Kiršos (1891–1964) dvasia. Būtent čia, Senadvaryje, jis gimė 1891 m. vasario 25 d… Senadvaryje bei Antalieptėje lankė pradžios ir vidurinę mokyklą…
Šioje sodyboje nuo pavasario iki rudens gyvena A. S. Každailis – Lietuvos dailininkas, grafikas, knygų iliustratorius, Zarasų krašto Garbės pilietis su žmona R. I. Každailiene, vėliavų kūrėja, tekstilininke, 1987 metais išsiuvinėjusia pirmąją vėliavą Punsko lietuviams.
„Širdis jaučia giminystės kraują, pareigą, pasiaukojimą ir tautos žavesį. Iš širdies ir nuoširdumo gimsta dideli dalykai individualiai ir bendrai gerovei. Sukalkėjusi širdis – sukalkėjęs likimas. Turėkime atvirą širdį brolių ašaroms ir džiaugsmams, o vaisiai patys, kaip vynuogės, milijonais nukris ant mūsų žemės“, – savo mintis liejo poetas F. Kirša, itin svarbus visuomenės veikėjas.
Ar tai stiprina, gyvenant Jo, simbolisto, F. Kiršos namuose?
„Tai priklauso, kuo save laikai – lietuviu ar piliečiu (gražus žodis: pilietis – tai pilies žmogus)? Jei piliečiu, būtinas įsipareigojimas valstybei: jei puola – gintis, jei nepuola – stiprinti. Be to, mūsų gyvenimas mus taip pat įpareigoja: arba gyveni sau be įsipareigojimų, arba – visuomenei“, – santūriai šypsosi dailininkas…
Poeto namas stovėjo apleistas
Senadvaris… „Tai tik vienintelė troba, likusi iš anksčiau buvusio kaimo ir išsaugojusi šį vardą. Sovietmečiu Faustas Kirša, kaip emigravęs į Ameriką, buvo priskiriamas „blogiečiams“, todėl rūpintis šia sodyba valstybė, aišku, negalėjo. Troba stovėjo negyvenama ir griūvanti jau ketverius metus. Savininkas, nugyvenęs sodybą, ja rūpintis neketino ir prašė tik 400 rublių. Už tiek 1970 metais ją ir nupirkau. <…> Tradicinė lietuviška troba, išdaužytais langeliais, ir visa aplinka dvelkė giliu išnykimo liūdesiu, lyg kažkuo artimu ir tikru, lyg pagalbos prašymas. Kiek geriau buvo išlikęs trobos vakarinis galas. Įėjau į vidų. Tarp gausybės dulkių, griuvenų, įvairių nebetinkamų rakandų stovėjo senoviškas suolas su atkalte ir ranktūriais ir dar apysveikė kaimiška lova. Joje ant šiaudų ir nešvarių skudurų lyg ir neseniai kažkieno gulėta. Staigaus vėjo šuoro pagautos su trenksmu durys už manęs užsitrenkė. Tapo gūdu. Grįždamas ėjau tvirtai apsisprendęs, kad tai ta vieta, kurioje visiems bus gera, kad tai vienintelė likimo pamėtėta vieta. Vėliau, kad ir kokios buvo aplinkybės ar sunkumai, nei karto nesigailėjau taip apsisprendęs. Senadvaris kaip turintis savo dvasią ir praeitį asmuo. Aš tik nuvalau kas nereikšminga. Pirmus keturis metus valėmės viduje ir aplinkoje“, – nedidukėje knygoje „Senadvaris“1, skirtoje Fausto Kiršos atminimui, dėsto heraldikos kūrėjas, intelektualus vyresniosios kartos menininkas, knygų iliustratorius, grafikas A. S. Každailis.
Čia dažniausiai atvyksta žmonės, kurių likimai dažniausiai vienaip ar kitaip susiję su Senadvariu arba jo aplinka.
„Patyriau, kad kai atvažiuoja žmonės, čia buvę, gyvenę, augę, nejaučia man priešiškumo – lankosi, kalbamės, šnekučiuojamės. Čia tokia ramybė… Greit supratau, kad čia dvasiškų priešų neturėsiu, nebijosiu, kad čia vaidinasi. Čia seniau buvo rubežius – oficialiai kažkada priklausėme Degučių pusei. Ten toliau einant – kelios sodybėlės, nė vieno žmogaus… O šičia, šioje pusėje, buvo kolūkio laukai, ganėsi karvės. Čia viskas sava, čia neliesta gamta…
Mokyklų bendruomenės čia retokai užsuka. Studentų, mokinių atvažiuoja irgi nedaug. Tiesa, prieš keletą metų buvo toks kuriozinis atvejis: girdžiu, per lietų į duris kažkas beldžiasi… Pasakojo, kad plaukiant valtimis, lietus užpuolė… Nustebau, sužinojęs, jog čia atklydo M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai – muzikantai. Prie šito židinio jie akapela sudainavo daugybę ir lietuvių, ir Europos klasikinių kūrinių “, – dailininkas Každailis atvirauja, kad ši mokykla jam ir pačiam, kaip žmogui ir dailininkui, davusi labai daug – ir profesionalumo, ir bendrystės su kolegomis.
„Kadangi Zarasų rajone formuojasi vasaros inteligentų bendrija, jie lankosi, domisi, prisideda ir prie rajono kultūros puoselėjimo, tačiau durys visada atviros visiems. Tikiuosi, kad lankytojų padaugės“, – viltingai kalba A. S. Každailis, pabrėžiantis, kad kol kas tik juodu su Regina atliekantys gido paslaugas. Tai, ką pasakoja emocijų vedamas, tai yra istoriniai faktai ir kartu čia tvyranti dvasia – aukštaitiškas emocionalumas ir gebėjimas širdingai bendrauti, nekalbant jau apie archajiškus trobos bruožus.
Tiesa, čia, šioje sodyboje, vykę keletas „Poezijos pavasarių“, organizuojami kultūros renginiai, skirti F. Kiršos atminimui. Šių metų rugpjūtį vyko šventinė popietė „Kaimai aplink Antalieptę prieš 350 metų“. Iš tiesų čia maloniai sutinkamas ir priimamas kiekvienas.
Kuria Lietuvos heraldiką
Lietuvių tautos dainius Justinas Marcinkevičius akcentavo: „Kuklumas, kuklumas ir dar kartą kuklumas. Tai bruožas, rodantis didelę vidinę žmogaus kultūrą, inteligentiškumą, talentą ir, žinoma, pagarbą kitiems. Dažniausiai šito stinga vidutinybei.“
Arvydas Stanislavas Každailis yra ir Valdovų Rūmų dailininkas (ir išorės, ir vidaus), tačiau nelinkęs tuo nei girtis, nei didžiuotis… Nors iš tiesų net 6 Valdovų rūmų išorės objektai šiandien yra realizuoti pagal Arvydo Každailio projektus: Istorinė valstybės vėliava (2004); Valdovų rūmų vėtrungės projektas (2009); Saulės laikrodžio projektas (2012); Šriftinės kompozicijos projektas kartu su prof. Albertu Gursku (2015); Vėtrungės arkangelas Mykolas projektas (2018); Herbinio kartušo projektas (2019).
„Mano jaunystės draugas, buvęs Lietuvos Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys kartą pasiūlė, ar nenorėčiau kurti kai kuriuos objektus atstatomiems Valdovų Rūmams. Tuo metu jau buvo bendrauta ir dalyvauta atstatant Valstybingumo rūmų paminklą. Pirmasis darbas – vėtrungė ant didžiojo bokšto“, – be jokio pasididžiavimo kalba Žmogus, kurio darbai įvertinti ne tik Lietuvos nacionaline premija (2002), Jis – Gedimino ordino Riterio kryžiaus (1999) ir Gedimino ordino Komandoro kryžiaus (2023) kavalierius.
Reginos darbas – Valdovų Rūmų Sosto salėje – heraldinis baldakimas, siuvinėtas pagal autentišką piešinį.
„Kurti buvo sudėtinga, nes Lietuvos heraldika neturėjo jokios patirties. Dirbant tiek Valdovų Rūmams, tiek heraldikoje – teko ir dirbti, ir mokytis kartu, nes XX a. Lietuvoje (atsikūrusioje) tose srityse profesionalios veiklos dar nebūta (tik dailininkas Antanas Žmuidzinavičius buvo sukūręs Trispalvę, Jonas Basanavičius buvo siūlęs vėliavą su Vyčiu)“, – be savigyros kalba dailininkas, pagal kurio projektą sukurti ir LR Pasienio stulpai.
Herbai atspindi istoriją
Herbas – tai skiriamieji ženklai, kuriami pagal griežtas heraldikos taisykles įvairia technika, vaizduojami vėliavose, antspauduose, monetose.
Ne veltui A. S. Každailis laikomas vienas žinomiausių ir produktyviausių Lietuvos heraldikos kūrėjų: „Teko sukurti nemažai herbų: 6 apskritims (Alytaus, Klaipėdos, Marijampolės, Tauragės, Telšių, Vilniaus), keliems etnografiniams rajonams (Dzūkija ir Sūduva), apie 120 įvairiems Lietuvos miesteliams, sukurta ir visa Lietuvos heraldika (išskyrus Trispalvę). Daugiausia laiko, svarstymų ir ieškojimų užėmė Mažosios Lietuvos herbas.
Įdomiausias – Merkinės herbas, kuriame vienaragis – pasaulinis simbolis, esantis kairėje Prezidento herbo skydo laikytojas. Mažosios Lietuvos herbas (iš etnografinių regionų) pareikalavęs daugiausia laiko, ieškojimų ir susitarimų.
Pats pirmasis – dar Chruščiovo laikais buvo Panevėžio herbo, dabar tapusio Panevėžio rajono herbo, rekonstrukcija.
Kuriant Zarasų rajono miestelių herbus, taikliausias – Antalieptės; bene su Salako herbu – lygiaverčiai.“ Nors Antalieptė istorinio herbo neturėjo, tačiau Lietuvos heraldikos komisijoje prie Lietuvos Respublikos Prezidento svarstant idėjas, pritarta A. Každailio siūlymui herbe pavaizduoti lieptą (iš čia kilęs Antalieptės pavadinimas) su kryžiumi.
2011 m. patvirtintas Andrioniškio (Anykščių rajono miestelio) herbas, kuriame Šv. Andriejaus kryžius, o mėlyname lauke sidabrinė pelėda – išminties ir mokslo simbolis.
Kiekvienas herbas turi ne tik savo istoriją, bet ir sukūrimo sąlygas. Yra herbų, kurių kompozicijas lėmė istorinės sąlygos. Nors labiausiai heraldikoje vertinami herbai, kurio skyde viena figūra, tačiau tai nėra privaloma taisyklė. Svarbią reikšmę turi ir spalvos: raudona simbolizuoja meilę tėvynei, už ją pralietą kraują, drąsą; sidabras – dorą, sėkmę, nekaltumą, tikėjimą. Geltona – kilmingumo, garbės, šviesos ir Saulės spalva; žalia reiškia viltį, džiaugsmą, gamtą; mėlyna – dangaus, erdvės, pamaldumo ir Švč. Mergelės Marijos spalva.
„Svarbiausias kūrybos ir darbo tikslas – žadinti lietuvių kaip piliečių susipratimą ir pažinimą gilios, senos bei audringos praeities – kaip paveldo, kuriuo verta didžiuotis. Labai žavėjausi Simonu Daukantu, kuris turėjo galimybę dirbti Peterburgo archyvuose ir yra aprašęs daugelį lietuvių ir valstybės, ir tautos, ir būdo bruožų, kuriuos Romos imperijos rašytojas, istorikas Tacitas apibrėžė kaip „homines humanisimi“ (žmogiškiausi žmonės) – tai bene vienintelis ryškiausias mūsų tautos praeities apibūdinimas“, – dėsto savo mintis herbų, kuriuose susilieja istorija ir dailė, kūrėjas.
Apie save
„Nebuvau iš prigimties labai gabus, todėl mano darbo rezultatai įgyti nuosekliu darbu ir domėjimusi, turint tik vienintelį tikslą – prisidėti prie Tėvynės Atgimimo ir Ateities. Tą ir dirbau, kiek leido laikas ir jėgos. Kūryba turi savyje saviraiškos ir profesionalumo klodus. Tiesa, tikrai saviraiškai teko mažesnioji mano kūrybos sritis, o didesnioji buvo skirta mano užsibrėžtam tikslui siekti – Tėvynės ir Atgimimo ateičiai“, – taip apibūdina save A. S. Každailis, 2023 metais gavęs vardinį apdovanojimą – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžių, įteiktą LR Prezidento Gitano Nausėdos už indėlį į Lietuvos heraldiką, už aukšto meniškumo ir profesionalumo heraldikos objektus, už modernios Lietuvos heraldikos mokyklos sukūrimą ir puoselėjimą.
21 metus teko dirbti dėstytoju M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, daug lėmusioje Jo kaip dailininko formavimąsi. Jam teko dirbti įvairiose kūrybos plotmėse, rašyti straipsnius Lietuvos dailės temomis.
„Saviraiškai galėjau laiko skirti tik priebėgomis. Domėjimąsi baltistika ir Lietuvos istorija sąlygojo Sąjūdžio ir Lietuvos Atgimimo laikas. Prie to daug prisidėjo ir Norberto Vėliaus šios srities tyrimai, kurie išsiliejo 10 metų trukusį 2 stambių grafikų ciklą (ofortą)“, – akcentuoja dailininkas, kurio pirmasis – 54 miniatiūrų ofortų ciklas Simono Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“.
Po to sekęs ciklas „Senoji Prūsa“ (65 ofortų), nukreipęs dar labiau domėtis istorija bei įvairių pasaulio etnosų vizualikos arba vaizdinių panašumais ar skirtumais.
Anot dailininko, tos žinios ypatingai pravertė dirbant heraldikos, kuri Lietuvai, atsikuriant kaip valstybei, buvo labai reikalinga, srityje, kurioje jis dirba ir lig šiol.
„Per savo brandų kūrybos laikotarpį teko dirbti besinaudojant įvairiomis dailės raiškos priemonėmis, kaip antai – lakštine grafika, dekoratyvine daile, heraldika. Grafikoje – daugiausia oforto technika, dekoratyvinėje dailėje – sienų tapyba ir medžio reljefų drožyba, heraldikoje – pradedant svarbiausia valstybės heraldika ir baigiant personaline“, – akcentuoja dailininkas, praktiškai pradėjęs personalinę heraldiką, atgimusią jau Nepriklausomoje Lietuvoje, kai žmonės ėmė labiau domėtis savo kilme – savo giminės šaknimis. Nors dailininkas savo indėlį įvardija kukliai: amatu, profesija, tačiau jau yra sukūręs virš 100 giminių, šeimų herbų.
2009 m. Arvydas Stanislavas Každailis sukūrė LGHD logotipą: jame su šaknimis išrautas sidabrinis medis, ant kurio uždėta auksinės raidės LGHD (Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija).
Lietuva – žodžio Kultūros šalis
Dailininkas pasakoja: jaunystėje, kadangi reikėjo pinigų, stengtasi užsidirbti piešiant knygų viršelius. Vėliau suprato, kad tai buvo gera treniruotė, kaip savo pašaukimą ir profesiją panaudoti pagal esamas sąlygas – prisitaikyti. Gebėjimą prisitaikyti prie visokiausių sąlygų S. A. Každailis laiko vertinga žmogaus savybe.
Kodėl todėl teko dirbti įvairiose srityse, juk dauguma dailininkų jaunystėje atranda save, savo veidą?
„Man teko šiek tiek kitaip – kiekvienas kūrybinis sumanymas suteikdavo raiškos pasirinkimą – tekstas ar grafika, medžio drožyba ar sienų tapyba. Kai kuriuos darbus sąlygojo užsakymai.
O jų buvo įvairiausių: teko dirbti formuojant Lietuvos pinigus, herbinė monetos pusė irgi kalta pagal man projektą – artima istorinei valstybės vėliavai…“, – ramiai liejasi kalba, kurioje akcentuojama, kad Lietuva kaip valstybė jau keletą šimtmečių buvo primiršta, todėl labai rūpėjo jos ateitis, valstybingumas ir išlikimas.
Každailis, mąstydamas apie Lietuvą: „Didžiausia klaida, kad bajorija savo asmeninį turtą – Lietuvą – neįvertino kaip tautos turtą. Todėl raštija turėjo savarankiškai ir sunkiai skintis kelią. Išsilaikėm. Bet nežinia, ar šviesuomenės, ar Dievulio. Aišku, iš liaudies ir iš jos kilusios šviesos, nes liaudis pati padaryti negalėjo, tik iš jos kilę šviesiausi žmonės… Ar ryškūs skirtumai tarp kartų? Bendrumai – partijos: jų būta ir tada, ir dabar. Skirtumas: anksčiau būta valstybės idėjos, o dabar daugiau pragmatizmo, kuris rodo, jog tapome gerovės valstybe, bet užmiršome, kad dar XIX a. Lietuva kaip valstybė buvo matoma kaip praeities faktas. Svarstant, ar ne stebuklas: iš liaudies kilę šviesuoliai prikėlė Lietuvą. Todėl tęsti jų idėjas ir darbus prasminga ir šiandien (ryškiausi Šviesuliai: A. Smetona, J. Girnius, J. Basanavičius).“
Asmenybei darė įtaką tėvų likimai
Dailininkas visą laiką manė, kad jo būdo formavimuisi turėjo Tėvo ir Mamos likimų įtaka. Tėvas – politinis kalinys, tautininkas, tarpukaryje pastatęs medinę mokyklą Baisogaloje. Motina (jau sovietmetyje) sename Palonų2 dvare įsteigė septynmetę mokyklą.
Abu Tėvai buvo mokytojai, tačiau bendras gyvenimas buvo trumpas ir skausmingas (1940 m. Tėvas patenka į sunkiųjų darbų kalėjimą. 1945 m. išvežamas į Rusijos šiaurę Savpečlagą. Mama, likusi su mažais vaikais, rašo prašymą Justui Paleckiui kad būtų paleistas vyras. 1947 metais Tėvelis grįžta, bet sveikata palaužta – vos penkerius metus pagyvenęs, 1952 m. miršta…). Gal todėl jie abu su broliu (svarbiausias jau a. a. Aloyzo Každailio gyvenimo darbas – Kopgalio tvirtovėje įkurtas Jūrų muziejus ir akvariumas) visada ėjo vedami vilties, nes ja gyveno Tėvai, tikėdami apie stiprią Lietuvą, todėl „Mano vertybės – tai tėvų likimų, darbų ir minčių sąlydis. Kitaip ir negalėjo būti, nes ne kartą „susikrovus į vežimą negausią mantą ir keliantis į naują mokyklą jausdavau, kad be tėvo Lietuvos žemė yra tarsi bedalis purvynas, praradęs tikrus žmones ir šaknis“3 .
„Iki šiandien besirūpinant pagarsėjusia valstybės aikštės istorija, apie dabartinę Lukiškių aikštę daug rašiau ir diskutavau, deja, aikštės likimas iki šiol įšaldytas. Sukūrus mitą, esą įvairių nuomonių šiuo klausimu – todėl nereikia. O tas nuomones visos tautos vardu skleidžia tam tikrų partijų atstovai. Ar tikrai nereikia valstybės aikštės? Aikštės, į kurią kiekvienas Lietuvos pilietis, atvykęs į Vilnių – sostinę, semtųsi pagarbos savo Valstybei ir jos istorijai“, – retoriškai skamba LDK heraldo, dailininko, surengusio per 50 personalinių parodų, A. S. Každailio, žodžiai…
„Kai laikas nusineš spalvas ir mostus.
Bus prie širdies — tik vakarykštis tostas.
Tik man vienam paliks girdėtas žodis,
Aštriais garsais į širdį įsiskrodęs.
Tik man paliks daina dainuotas žvilgsnis.
Lyg gyvas dar dienų ir metų žingsniuos.“
(Faustas Kirša, „Žavus abstraktas“)
