– Dirbi Užsienio reikalų ministerijoje, esi Trečioji sekretorė Sankcijų grupėje. Kaip paprastai paaiškintum, kas yra sankcijos ir kodėl jos šiandien tapo tokia svarbia užsienio politikos priemone?

– Sankcijos yra užsienio politikos priemonė, priimama bendru sutikimu ir jos yra skirtos pakeisti tam tikrų veikėjų elgesį. Dabar dažnai kalbame apie sankcijas Rusijai – jos yra ir individualios, ir ekonominės. Individualios sankcijos fiziniams ir juridiniams asmenims taiko tris priemones – turto įšaldymą, draudimą teikti ekonominius išteklius sankcionuotam subjektui, o fiziniams asmenims taikomas ir draudimas atvykti į Europos Sąjungos teritoriją. Ekonominės sankcijos yra importo arba eksporto draudimai, tam tikrų paslaugų tiekimo draudimai.

– Dirbdama sankcijų grupėje, ar jauti, kad tavo darbas gali turėti realų poveikį geopolitiniams procesams?

– Taip, sankcijos yra vienas iš esminių įrankių, kuriais galima šiais laikais daryti poveikį. Man atrodo, kad dabar, kai atrodo yra vis labiau ignoruojamas mažų valstybių balsas, kai matome, kad vis labiau vertinama fizinė jėga, sankcijos padeda išsakyti savo poziciją tarptautiniame kontekste.

– Kas šiame darbe sunkiausia?

– Kai pradėjau dirbti su sankcijomis, didžiausias iššūkis buvo, jog šito negali išmokti niekur kitur, kol nesi susidūrus. Aš nieko bendro neturėjau su tarptautine ekonomika, ar konkrečia teisės sritimi, kuria yra nustatomos ir reguliuojamos ribojamosios priemonės, dėl to žinias įgijau per praktiką.

– O kaip pasirinkai darbą sankcijų grupėje? Taip ir planavai?

– Šiaip niekada neplanavau dirbti su sankcijomis, į grupę buvau paskirta po diplomatinio konkurso. Iš pradžių bijojau, nes nežinojau, ką darysiu, bet dabar džiaugiuosi, kad čia pakliuvau. Juokauju, kad tai buvo sudėtingiausias dalykas gyvenime, kurį kol kas turėjau išmokti.

– Baigei anglų ir prancūzų lingvistikos bakalaurą, o vėliau tarptautinių santykių ir politikos mokslų magistrą. Nuo pat pradžių tavo planas ir buvo diplomatija?

– Tikrai ne nuo vaikystės norėjau būti diplomate. Kalbas studijavau, nes jos man gerai sekėsi ir buvo įdomu, o apie diplomatiją pradėjau galvoti tik po to, kai po bakalauro atlikau Erasmus praktiką Lietuvos ambasadoje Paryžiuje. Labai ryškiai atsimenu jausmą, kai pristatinėjau savo šalį užsieniečiams per atvirų durų dienas ambasadoje. Jaučiau labai didelį pasididžiavimo jausmą. Grįžusi į Lietuvą tęsiau studijas TSPMI, ir tada perėjau diplomatinį konkursą. Tiesa, studijuodama jau buvau įsidarbinusi ministerijoje, tik ne kaip diplomatė, o pagal darbo sutartį.

– Kodėl pasirinkai valstybės tarnybą? Mūsų kartos žmones, rodos, dažniau traukia privatus sektorius.

– Manau, mano pasirinkimui įtaką padarė, kad Anykščių Antano Baranausko pagrindinėje mokykloje, kurioje mokiausi dešimtmetį, buvo skiepijamas pilietiškumas ir meilė valstybei. Minėjome valstybines šventes, daug kalbėjome apie valstybės istoriją per pamokas, ėjome partizanų takais, dalyvavome vėliavų pakėlimuose. Tada daug supranti, kokios gilios tavo valstybės šaknys ir nori ją saugoti ir kurti toliau. Man atrodo, taip rečiau yra privačiame sektoriuje. Aišku, ne kiekvienas darbas, kurį tu darai, yra labai naudingas, negalvoju, kad kai pildau Excel lentelę, kuriu Lietuvą. Bet man atrodo, kad tai, ką darau, apskritai yra prasminga. Manau, kad dirbdamas valstybės tarnyboje, apskritai labai daug išmoksti apie tai, kaip funkcionuoja valstybė ir tai padeda ir kasdieniame gyvenime.

– Darbo reikalais daug keliauji, neseniai grįžai iš komandiruotės Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ko Lietuva dar gali mokytis iš likusio pasaulio? O kuo ji ypatinga?

– Taip, ką tik, kovo pradžioje, su vadove buvome Vašingtone vykusiose dvišalėse konsultacijose su JAV institucijomis ir Niujorke organizuotame Europos Sąjungos bei Jungtinių Tautų sankcijų seminare. Grįžusi iš JAV, pagalvoju, kaip gera gyventi Lietuvoje. Čia jaučiuosi daug labiau apsaugota ne tik dėl to, kaip reguliuojamas maistas ir vanduo, kurį mes geriame, bet ir dėl žmonių, nes Lietuvoje visi atrodo pažįstami. Kuo daugiau keliauji, tuo labiau pradedi vertinti, ką turi. Pavyzdžiui, atrodo menkas dalykas, bet JAV labai neskanus vanduo.

– O kaip Anykščiai?

– Anykščiai keičiasi. Anykščiai, kuriuose gyvenome mes, buvo gal uždaresni, gal trūko įvairovės, didesnio įtraukimo. Manau, kad Anykščiai tampa labiau pasaulietiški. Mokykloje retas dalykas buvo net pasirinkti etiką, o ne tikybą.

Manau, kad Anykščiuose yra puiku augti iki formuojančių metų. Vaikui čia yra visko po truputį – upė, kurioje gali maudytis, šalia miškas, geras susisiekimas, nes miestelis nedidelis.

– Ar maži miesteliai apskritai užaugina kitokius žmones, nei dideli miestai?

– Manau, mes kur kas mažiau linkę leisti pinigus pramogoms (juokiasi – aut. past.).

Mums daug dažniau reikia išvažiuoti į gamtą, ar turėti kažkokią sodybą, kur galime pabūti ir pailsėti nuo žmonių. Tam labai gera vieta yra Anykščiai.

– Ką patartum jaunam žmogui, kuris nori tapti diplomatu?

– Patarčiau nebijoti išbandyti skirtingų dalykų. Ir pati taip čia atsidūriau – išvažiavau į Paryžių, nes kalbėjau prancūziškai, pagalvojau, kad ambasadoje atlikti praktiką bus įdomu, bet prieš važiuojant neįsivaizdavau, kur tai mane gali nuvesti. Palinkėčiau nepamesti noro tobulėti, domėtis, būti žingeidžiu. Kartais mūsų jau susiformavusią nuomonę gali pakeisti skirtingos patirtys. Aš, pavyzdžiui, kažkada norėjau būti veterinare.

Diplomatui nereikia kažkokių ypatingų savybių, svarbiausia žingeidumas, noras mokytis ir atvirumas. Sutiksi labai daug skirtingų žmonių, su kuriais turėsi atrasti kompromisą, ir jei nebūsi jiems atviras, bus labai sunku sutarti.

– Kokie reikalavimai keliami diplomatui?

– Diplomatas turi būti nepriekaištingos reputacijos, mokėti bent dvi užsienio kalbas ir praeiti diplomato konkursą, kurį skelbia ministerija.

– Koks šito darbo didžiausias pliusas?

– Diplomatinėje tarnyboje gali išbandyti labai daug skirtingų sričių. Šiuo metu esu Sankcijų grupėje, bet galiu pereiti į kitą padalinį ir dirbti su visiškai skirtingais dalykais. Be to, esi priverstas labai daug domėtis. Pavyzdžiui, įvykiai Irane kažin ar buvo lengvai nuspėjami, bet turi įsigilinti ir suprasti situaciją jai tik susiklosčius, nes mes, kaip Lietuva, turėsime reaguoti ir pateikti savo poziciją apie tai, kas vyksta pasaulyje. Juk neliksime nuošalėje.

The post Anykštėnė diplomatė rengia sankcijų paketus appeared first on Anyksta.lt.

– Esate vadinamas klasikinio realizmo atstovu. Kuo Jus patraukė šis stilius, ar jis pasirinko Jus, ar Jūs jį?

– Visi -izmai įspraudžia į tam tikras ribas. Bet jei dažniausiai sakau, kad esu klasikinio realizmo atstovas, dar nereiškia, kad daugiau nieko kito nedarau. Nes darau nemažai. Ta kūrybos forma man pagrindinė dėl to, kad ji remiasi piešimo įgūdžiais ir žiniomis. Piešimas man labai svarbus, o esant akademijos studentu, vėliau ir akademijos dėstytoju, buvo gėda nemokėti piešti. Daug į piešimą investavau – kursais, vėliau Vilniaus dailės akademijoje, studijomis Kinijoje, stažuotėse. Piešinys natūraliai apsijungė su dažais ir tapo tuo, ką pavadintume klasikiniu realizmu. Sakyčiau einu ir į simbolizmą, bei kelias kitas kryptis. Mano tapyba yra pasaulio stebėjimas, ta fizinė tikrovė, kuri mus supa – paukšteliai, vėjas, kvapas. Visų pirma tai turi pamatyti, patirti, negali praeiti. O piešimas priverčia tave sustoti, ir labai tiksliai, ilgai, stebėti ką nors. Pradedi matyti pasaulį kitaip, pastebėti jo dėsningumus, daugiasluoksniškumą, struktūrą. Ne tik siluetą ar kontūrą. Tas atidus stebėjimas per piešinį jungiasi su tapyba, filosofija.

– Esate Vilniaus dailės akademijos piešimo dėstytojas. Man, kaip nepiešiančiai, visada buvo įdomu, ar galima žmogų išmokyti piešti, ar dėstytojas tėra tas, kuris padeda tobulinti turimą talentą?

– Bazinių dalykų tikrai galima išmokyti, bet maksimalaus lygmens be talento, be aistros, atsidavimo greičiausiai nepasieksi. Juk mes visi mokam bent jau neblogai gramatiškai rašyti, bet ar visi galėtumėm su tais žodžiais ir raidėm sukurti aukšto lygio poeziją? O gal poetu gimstama? Panašiai tikriausiai su visomis meno formomis. Pagrindus galime išmokti beveik visi, bet yra kažkas dar, ko negalime įžodinti – gal Dievo ranka, gal talentas. Einšteinas sakė, kad jis ne talentingas, bet labai aistringas klausimams, kurie jį domina. Gal užtenka aistros, atsidavimo.

Šie laikai yra įdomūs, labai greiti, o piešimas – labai lėtas dalykas, reikalaujantis sustojimo, askezės, atsitraukimo nuo kitų. Jaunajai kartai sustoti sunku, sunku susikaupti. Kalbame apie kokias šešias valandas darbo per dieną. Ne metus, o šešis, septynis, aštuonis. Labai mažai žmonių atsideda šiam keliui. Lengvų pasipaišytojų mes turime, juos galima paruošti, bet pasaulinio lygio piešėjų yra vienetai.

– O ką Jums maloniau daryti – piešti ar dėstyti?

– Piešti, bet tai nereiškia, kad nemėgstu dėstyti. Mėgstu ir tą ir tą, bet asmeninė kūryba yra tai, kuo tu kvėpuoji, kuo gyveni. Tos idėjos, kurios kyla, atrodo, jei jų neįgyvendinsi, tavo dienos nueis šuniui ant uodegos. Privalai jas įgyvendinti. O dėstymas yra svarbus dalykas ir užtikrina stabilesnes pajamas, bet nėra tolygus kūrybai. Visgi būna dienų, kada dėstymas atneša daug džiaugsmo bei prasmės jausmą.

– Esate minėjęs, kad Jūsų tapyba reikalauja daug laiko. Kaip atpažįstate momentą, kai paveikslas jau baigtas?

– Su patirtimi ateina juslė, kad jau gana. Yra žymus pasakymas apie kūrybą – kūrinys niekada nėra pabaigtas, jis yra apleidžiamas. Visada galėtum sakyti, jog dar yra ką keisti, tobulinti, bet jauti, kada gana. Turi ir išsikelti klausimą, kas pagerės tavo kūrinyje, jei dar ką nors keisi, pertapysi. Jei nesugalvoji atsakymo – paveikslas baigtas.

– Būna, kad grįžtate prie „apleistųjų“?

– Būna. Ir dabar dirbu prie paveikslo su anykštėnu, paskutiniuoju Lietuvos partizanu Jonu Kadžioniu-Bėda. Jo paveikslą nutapiau 2018–2019 metais, jis dalyvavo British Portrait Award (Britanijos portreto apdovanojimo – aut. past.) konkurse. Paskutiniu metu žiūriu į paveikslą ir matau, kad jis man ne visas patinka. Reikėtų foną pakeisti. Kažkas nėra iki galo suvesta.

Baigiu statytis studiją Kaune, tad jau greitai vėl daug tapysiu, ir šį paveikslą truputį pertapysiu.

– Kokia Jūsų studija? Mėgstate dirbti chaose ar tvarkoje?

– Tik tvarkoje. Žinau daugybę tapytojų, kurie mėgsta dirbti jų, tikriausiai, suvaldytame chaose, bet jei aplinka, kurioje dirbu aš, yra netvarkinga, tuomet ir mano galvoje chaosas. Susikaupimo šiame žanre reikia labai daug. Man patinka tvarka visur.

– Vadinasi, žanras atspindi ir Jūsų paties charakterį?

– Taip, nuo savęs nelabai pabėgsi. Dažnai girdime kalbas apie stiliaus paieškas. Visada sakau, kad stiliaus ieškoti pernelyg nereikia, nes jau pats iš savęs kiekvienas tą stilių turi, viskas natūraliai susidėlioja. Tik reikia laiko. Aš, su lėtesniu temperamentu, negalėčiau būti koks nors ekspresionistas, būtų greičiausiai ir juokinga. Bet kadangi esu susikaupėlis, toks žanras man puikiausiai tinka.

– Kaip renkatės subjektus savo paveikslams? Ar pasirinkimo procesas sąmoningas, norite įamžinti tai, kas svarbu?

– Didžiąją dalį savo darbų dabar skiriu Lietuvos pokariui ir Laisvės kovoms. Mane apvaldžiusi ta dvasia. Net ir tai, kad dabar galime kalbėtis Šimonių girioje, kurioje pilna partizanų pėdsakų, dalinai yra jų nuopelnas. Mano kūryba beveik vien apie juos. Subjektai atsiranda įvairiai – nuo dokumentų, atsiminimų skaitymo, bendravimo su liudininkais. Kartais vaizdiniai atsiranda sapne, ir virsta įdomiais, Jungo idėjų aidais. Būna, kad skaitant kokį atsiminimą, pamatai vaizdinį. Esu vizualistas. Neseniai skaičiau vieną partizano dienoraštį, tarp daugybės sakinių man užkliuvo viena, tarytum nesvarbi, eilutė – „per dešimt metų, nuogai nusirengęs nusiprausti buvau vienąkart“. Kiek į tai telpa psichologinio krūvio. Bandysiu šią eilutę įmeninti, įvaizdinti.

– Kodėl Jums svarbi pokario, partizanų istorija?

– Visų pirma, kiekvienas kurti turi pradėti nuo to, kas jam svarbu, kaip jis išgyvena dalykus. Man rūpi, skauda. Rodos, tai amžini dalykai. Lietuvis gyvena pasipriešinime, įtakose šimtus metų. Gal tai genų lygmenyje? Šia tema turime knygų, dainų, filmų, o aš bandau prisidėti prie šios atminties per dailę. Paklausus dabartinio pirmakursio, dažnas nežinotų nei istorijos, nei priežasčių, nei pasekmių. Man įdomu, kodėl ne visi žmonės tuom gyvena ar domisi, nes tai taip įdomu, unikalu, o ir svarbu. Tai tema, kuri atskleidžia be galo daug apie žmogų bendrąja prasme.

Į pokarį sutalpintumėme visas Antikos temas, mitus, tragedijas, žygius, epus. Tik vardus pakeisti tereikia. Atrastumėme tuos pačius elgesio archetipus. Ši tema man atsiveria vis iš naujo, nors ja gyvenu kokių 15 metų.

– Ar tam, kad tapote tapytoju, įtakos turėjo Jūsų šeima? Jūsų mama – stiklo menininkė, dirbanti Arklio muziejuje Niūronyse. Jūsų sesuo Dovilė kuria papuošalus su liaudies motyvais.

– Kai augau, mama daugiau liedavo akvarele, piešdavo pastele. Namuose buvo nemažai kūrybos, ir tai tikrai paliko įspaudą, bet tuo metu tikrai nemaniau, kad būsiu dailininkas. Kadangi kūrė mama, senelis, dėdė, tad, matyt, ir mano pasirinktas kelias bus kažkiek nulemtas aplinkos.

– Šiandien vis dažniau menininkų darbai spausdinami ant džemperių, maišelių ar plakatų. Ar, Jūsų nuomone, kūrinio vertės nepigina jo masinis tiražavimas?

– Man to nereikia, bet nesijaučiu galįs peikti tuos, kurie tai daro. Bet masinis tiražavimas galimai pigina vertę. Dabar turime Čiurlionio 150-metį, kuris yra nuostabus autorius, vienas Lietuvos simbolių, bet kai pradedi matyti, kaip Čiurlionį melžia kiti menininkai, užsiima grafomanija jo klausimu, išnaudoja jį visame kame, manau, pačiam Čiurlioniui skaudėtų. Tai toks „tiražavimas“ gal ne visada gerai.

Tačiau menininkų, kuriems tiražavimas leidžia susimokėti mokesčius, nesmerkiu. Kiekvienas pasirenka savo kelią, jei įmanoma netiražuoti – netiražuokim, bet tokie laikai. Kita vertus, menas, iš nišinio, elitinio ir mažai kam prieinamo sluoksnio, tokiu būdu gali būti pristatomas plačiosioms masėms. Daugiau žmonių sužinos, pasidomės.

Juokingiausias matytas tiražavimas – vieno impresionisto darbas ant kampinio šlifuoklio, vadinamos bulgarkės. Impresionizmas tapo ikonišku dalyku tada, kai tapo popkultūros dalimi.

Tiesa, pagarba savo kūriniui svarbi. Ar norėčiau, kad mano darbai atsidurtų ant šiukšlių maišelių? Tikriausiai ne. Taip pat nenorėčiau, ir kad mano darbai būtų eksponuojami kavinėje, šalia žmonių, valgančių šaltibarščius. Tiesa, ir kūryba yra visokia – ir rimta, filosofinė, ir žaisminga, nerimta, nesudėtinga.

– Jūsų kaimynai Šimonių girioje – smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekker, rašytojas Antanas Drilinga. Ar turite savo menininkų bendruomenes tiek Anykščiuose, tiek Kaune? Kiek menininkui svarbūs tokie kūrybingų žmonių telkiniai? Ar kūryba gali egzistuoti visiškai vienumoje?

– Buvimas akademijos docentu lemia tai, kad daugybę laiko leidžiu su menininkais. Ieškodamas sodybos, žinojau, kad Šimonių girioje kiekvienoje sodyboje rasiu filosofus, rašytojus, muzikantus. Tačiau manau, kad galiu ne tik ateiti į jau egzistuojančią bendruomenę, bet ir pats ją sukurti – tai bandom kasmet daryti pleneruose Niūronyse. Vienas nepatempsi. Pavargsti, gali pradėti abejoti savimi.

Su Martynu (Švėgžda von Bekker – aut. past.), esame Šimonių girioje sugalvoję ne vieną idėją, pavyzdžiui, išvežti jo tėčio, grafiko, piešėjo Algimanto Švėgždos, darbus į Japoniją. Visai neseniai ši iniciatyva buvo patvirtinta ir kitą rugsėjį jo darbai bus eksponuojami Hiracukoje. Pasauliui pristatysime dar vieną intelektualiosios dailės atstovą iš Lietuvos. Algimantas Švėgžda daugybę metų gyveno Anykščių krašte, Grikiapelių kaime.

– Kokie žmonės, kūriniai Jus įkvepia? Gal tarp jų buvo anykštėnų?

– Pokario laisvės kovotojai. Jaučiuosi atsakingas prieš juos, tai toks transcendentinis įsipareigojimas. Tačiau jei konkretinčiau, man didžiausią įtaką yra padaręs a. a. Vytelis Germanavičius iš Viešintų klojimo teatro. Daugybė jo idėjų šiandien manyje gyvena ir aš dažnai apie jį galvoju. Daug mano veiklų, būrimo, organizavimo, daroma tarsi jo idėjoms mane stumiant. Jis man labai svarbus.

– Ar turite ritualų prieš pradėdamas piešti? Klausiu, nes kūrybinis procesas dažnai įsivaizduojamas kaip mistinis.

– Man visada menininko mistifikavimas atrodydavo blogas dalykas, bet dabar galvoju, gal ir yra šiek tiek to. Aš ritualų neturiu, vienintelis mano ritualas išgerti kavos, paklausyti geros muzikos, ir tada, jei nereikia į paskaitas, sėdėti ir dirbti. Save įkvepi proceso metu. Grįžtant prie Šimonių girios, geriausias idėjas sugalvoju grybaudamas arba pjaudamas žolę. Sako, geriausios idėjos gimsta vaikštant. Jeigu sėdėsi ir lauksi, ir numirsi belaukdamas.

– Į piešimą žiūrite kaip į darbą? Keliate sau tikslus padaryti tam tikrą piešinio dalį per tam tikrą laiką? Ar kūryba nenukenčia, jei dirbate, nes reikia, o ne todėl, kad norisi?

– Taip, tai vadinama profesionalumu. Turi daug dirbti. Kai tapyba trunka nuo mėnesio iki pusės metų, kaip mano atveju, jei netapau, man tai labai brangiai kainuoja. Aštuonios valandos per dieną yra privalomos, o jei įskaičiuoji eskizavimą, skaitymą, darbo valandos labai išsiplečia. Jei būčiau žinojęs, kiek reikės dirbti, būčiau ko gero labai pasvarstęs.

Energija, kurią įdedi į darbą, neišvengiamai jame kažkokia forma pasilieka. Jei tau pačiam įdomu, jei pats jauti, kad kažko ieškai, tai žiūrovas mato. Dėl to menininkai turi labai daug skaityti, bendrauti, domėtis, kad atrastų temas, kurios jiems įdomios.

– Kaip matote savo kūrybos kryptį ateityje – ar planuojate eksperimentuoti, ar likti ištikimas realizmui?

– Žanras ir kryptis greitu metu ko gero nepasikeis, bet mano gyvenime už molberto pilna visko.  Eskizinėje yra visko – nuo abstrakčių pakvailiojimų, iki meditatyvių darbų, kruopščių stebėjimų, o gyvenime pilna fluxus idėjų. Kad ir žemės menas, kur iš, pavyzdžiui, pagaliukų ar akmenukų, su vaiku gali pasidaryti kažką labai įdomaus ir laikino.

– Esate sūnaus Jono tėtis ir laukiate naujos atžalos. Ar Jums svarbu, kad Jūsų vaikai turėtų kūrybinę gyslelę?

– Labai svarbu. Sūnui neliepiu piešti, bet manau, turiu asmeniniu pavyzdžiu parodyti jo neversdamas. Kartais piešiu kartu, kad jis jaustų ryšį. Niekada nekomentuoju, kad jis kažką pakeistų, pagerintų, kad nenukentėtų jo vaizduotė. Svarbu į ją investuoti – dabar jam patinka Viduramžiai, mėgsta persirengti kostiumais, vaizduoti riterį. Tai žaidžiame, persirengiame, kaunamės. Reikia sužadinti vaizduotę.

Mums labai pasisekė – Jonas yra fantastiškas vaikas, dabar jis, būdamas šešerių, asmeninėje knygų lentynoje turi daugiau nei pusantro šimto knygų, kurios jau yra perskaitytos bent po vieną kartą. Kai kurios jų storos. Kiekvieną dieną su knyga pradeda ir užbaigia. Gyvename gamtoje, visada pasakoju jam apie gamtos procesus, jis pažįsta paukščius iš balsų, žino augalų pavadinimus ir panašiai. Tada žinai, kad jį mokai teisingai.

O piešimas – norės pieš, norės – nepieš. Neversime jo būti menininku. Tam kelyje atsiduri ne dėl to, kad kažkas tave verčia, o dėl to, kad kitaip negali. Jei jis kitaip negalės, aš padėsiu.

Projektą „Mes – aukštaičiai“ 9000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

The post Piešimas Donatą Inį išmokė matyti pasaulio subtilumą („Aukštaitiškas formatas” Nr. 105) appeared first on Anyksta.lt.

– Pradėkim nuo pradžių. Skulptūra sukurta dar 2015 metais – vadinasi, tyčia šokiruoti zarasiškių tikriausiai neketinai?

– Po akademijos (aut. past. – Vilniaus dailės akademijos) baigimo kūriau tokio pobūdžio skulptūras – didesnio už žmogų mastelio, monumentalias, betonines. Vilniuje padariau penkių skulptūrų parodą – keturios iš jų Vilniuje ir liko. Dvi Lukiškių kalėjime, viena prie Menų fabriko „Loftas“ ir viena J. Basanavičiaus gatvėje 4, vidiniame kieme, netoli MO muziejaus.

Šita skulptūra („Liudytoja“ – aut. past.) liko nepastatyta. Su Zarasų rajono savivaldybe, krašto muziejumi, kalbėjome, kad galbūt reikia Zarasuose pastatyti kažkokią skulptūrą, ieškojau vietos ir radau vietą čia, jaukiame kiemelyje (buvusio KGB padalinio – aut. past.). Šalia – ir mano tėvų muziejus (Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės galerija – aut. past.). Skulptūrai reikėjo duoti kažkokį vardą, nes skulptūras vadinu darbiniais pavadinimais, pagal pozuotojus. Daviau pavadinimą „Liudytoja“, galvodamas, kad gali ne tik kreipti mintis į praeitį, bet ir liudyti tai, kas dabar vyksta. Tai ir apie seną žmogų – jis liudija, pasakoja savo istoriją. Tarsi toks nelabai kenksmingas pavadinimas, kuris duoda kryptį, bet ir nieko labai neteigia. Šiaip esu už tai, kad skulptūros gautų savo pavadinimus iš žmonių, ir jos visada juos gauna. Dažnai tai pravardės, įžeidžiančios, kartais meilios – kaip žmonėms prilimpa. Prie skulptūrų susikuria istorijos. Pavadinimu nenorėjau daug teigti – gal buvo klaida pranešime spaudai minėti, kad čia buvęs kalėjimas, nes kai kurie žmonės labai įsižeidė ir priėmė į širdį, kad tai skulptūra kaliniams, represijų aukoms. Reikėjo kalbėti paprasčiau, kad tai – skulptūra apie seną žmogų, apie seno žmogaus kūną, apie irimą, nykimą, apie grubumą.

Skulptūrą pastačius kilo pasipiktinimas: vieniems nepatiko, kad paminėtas KGB kalėjimas, kitiems šiaip negražu, tiesiog baisu. Mane nustebino, nes nuoširdžiai nemaniau, kad bus baisu. Gal aš labai įpratęs prie tos skulptūros. Ji kelis metus stovėjo ten, kur aš dirbu, gana viešoje vietoje, kelis kartus per metus pro ją praeina daug žmonių, ir niekada negirdėjau jokio pasipiktinimo.

– Vilniečių skulptūra negąsdino?

– Vilniečių, kiek man žinoma, ne. Prieš atidengiant skulptūrą, ją buvau pridengęs celofanu, ir jis labai gerai užsidegė, o degėsis prilipo. Nieko tragiško neįvyko, nes betonas nedega, ir aš jį nušveičiau, bet emocija buvo destruktyvi.

– Skausminga?

– Galvojau, kad čia jau tikrai manęs nenori. Tiek daug komentarų, o tada net užsidegė. Atrodo, kad ženklas. Kitą dieną parašė labai daug palaikančių žmonių, priėjo gyvai, paskambino, supratau, kad ir merė, ir muziejus toliau skulptūrą nori statyti, tada pagalvojau, kad reikia padaryti iki galo. Padegimas tapo krikštu, „Liudytoja“, tas pavadinimas, dabar jau tikrai liudija. Liko ir nedideli degimo ženklai. „Liudytoja“ bus objektas, kuris liudija žmonių nuotaikas. Galbūt ją apipaišys, galbūt apdaužys, žiūrėsim. Toks daiktas, toks liudijimas, ir stovės.

– Pranešama, kad vandalas, padegęs „Liudytoją“, jau pagautas. Jeigu galėtum su juo pasikalbėti, ar bandytum kažkaip įtikinti, ar manai, kad tai tiesiog vandalizmo aktas?

– Tai tiesiog vandalizmas, man papasakojo, kaip jie elgėsi. Negaliu idealizuoti, kad žmogus padegė iš idėjos. Nepateisinu tokio elgesio. Manau, kad mes su juo dar susitiksim, bet abejoju, ar tarp mūsų užsimegs gilus pokalbis. Tiesiog žmogus, kuris siautėjo, turėjo pykčio, energijos. Nežinau, kiek jis tai viso miestelio vardu darė.

– Galvojant apie skulptūrą kaip mediumą, ji apskritai labai prieinama žalai. Ar kai pastatai skulptūrą, nejauti pareigos ją ginti, kad niekas nesiramstytų, nekrutintų, nesėstų?

– Aš save tam nuteikinėju, kad bus nudaužyta tai, kas nereikalinga, ir tikiuosi, kad bus apipaišyta gražiai, o ne kažkaip brutaliai. Galima grafičius dėti nedidelius, kamerinius, kurie net visai simpatiškai atrodo, kaip tatuiruotės. Dažniausiai būna nesubtilūs, tas man nepatinka, bet ruošiuosi. Sakau sau, kad tai visuomenės tyrinėjimas, veidrodis.

– Internete „Liudytojos“ pastatymas sulaukė daug pasipiktinimo, ypač dėl to, kad nebuvo tartasi su gyventojais, klausta, kokios skulptūros jie nori. Ar reikia su gyventojais tokiais klausimais tartis? Gal reiktų vežti menotyrininkus, rengti edukacijas, pasakoti, kodėl menas yra menas, o ne menas – nėra?

 – Nesinori aiškinti, kaip turi būti. Aš darau nesiekdamas provokacijos, tiesiog darau iš širdies, apie tai, kas man įdomu, ir tą darau seniai. Galbūt turiu teisę padėti savo skulptūras į viešą miesto erdvę, nes mano intencija nėra bloga. Gal ir ne. Miestuose yra labai daug viešų erdvių, viešų skulptūrų, kiekviename miestelyje – dešimtys, Naisiuose turbūt šimtai, ir, jeigu klausi, tai dauguma tų skulptūrų man nepatinka. Man šiaip nepatinka daug dalykų. Pavyzdžiui „Senukuose“ negaliu pakęst muzikos, reikia užsikimšti ausis.

– Bet kolonėlių deginti nepuoli?

– Kyla ta mintis, bet ne. Gal drąsos neužtenka. Man atrodo, mums reikia susitaikyti, kad visi deda savo indėlį į viešąsias erdves, ir reikia toleruoti kitokius, nei mes. Ir man reikia to mokytis. Nepatinka man ir trinkelės, ir architektūra absoliučios daugumos pastatų, kurie dabar statomi, bet ką daryt… Pro tas vietas praeinu greitesniu žingsniu, nekreipiu dėmesio. Manau, kad jei duosime viską spręsti daugumai, drąsesnių skulptūrų, statinių ir įdomesnių viešųjų erdvių niekada nebus.

– Žiūrėdama į skulptūrą nesu įsitikinusi, ar tai nuogo kūno problema, ar brandaus kūno problema. Nemanai, kad reakcija būtų buvusi kitokia, jei moteris būtų jauna, arba jaunas nuogas vyras, kurių Italijoje pristatyta ant kiekvieno kampo?

– Manau, kad vyras iš esmės yra vulgaresnis mūsų akyse. Nuogas vyras yra kažkoks ekshibicionistas, nesvarbu, kaip būtų pavaizduotas. Manau, kad erzintų dar labiau. Nuoga moteris, jau savaime, nėra tokia vulgari. Aš šiaip net nematau skulptūroje moters, aš matau cementą, metalą. Gal aš jos nebematau, man tai taip savaime suprantama. Ir žmogus nėra labai senas, ir kūnas man neatrodo šokiruojantis. Galvojau, kad tai bus jaukus darbas, ji užsimerkusi, tiesianti rankas į aikštę. Taikus, neiššaukiantis darbas. Panašu, kad daug kam pasirodė kitaip.

– Minėjai, kad Vilniuje skulptūros nesulaukė priešiškumo. Tu pats kilęs iš Zarasų krašto, Dusetų. Kaip jautiesi dėl to, kad būtent gimtinėje kilo tokia reakcija į Tavo kūrinį?

–  Dabar internete yra pasklidusi apie mane tokia antraštė „Pripažintas Paryžiuje, nesuprastas gimtinėje“. Na, tai juokinga. Skamba be galo pretenzingai. Atseit, koks vargšelis, nuskriaustas. Aš nenoriu taip visko pateikti. Žinai, mano supratimu, ta skulptūra ten tinka. Toks mano indėlis į Zarasų viešąją erdvę, pagal mano skonį, supratimą, estetiką ir vertybes. Galbūt daug kam atrodys kitaip. Ką padarysi. Gal tą skulptūrą nukels ar aprengs, ar aptvers tvora, apsodins usnimis. Kaip bus, taip, o aš toliau dirbsiu savo darbą, pagal savo supratimą.

– Ar čia jautiesi, kad esi tėviškėje? Ar ryšys su Zarasų kraštu kitoks, nei su Vilniumi, kur gyveni?

– Nežinau. Ryšį jaučiu su tėvais. Jeigu čia nebūtų mano tėvų, nebūtų ir tokio stipraus ryšio. Ryšį jaučiu per žmones, Zarasuose neturiu daug pažįstamų. Tačiau bestatant skulptūrą atsirado palaikančių, susipažinau su vietiniais žmonėmis, per kuriuos tas ryšys kuriasi. Ryšys kuriasi ne per pastatus, aikštes, ežerus, – visa tai tik karkasas.

– O ar žmonės yra ir Tavo įkvėpimas? Kas Tave įkvepia skulptūroje?

– Stengiuosi, kad įkvėpimas būtų iš kuo daugiau šaltinių. Lankau parodas, skaitau knygas, iš kiekvienos pasiimu po truputį. Dažniausiai įkvepia ekspresyvios dirbtuvės – kuo didesnės, labiau apverstos. Įkvepia kūrybinė netvarka, net koks garažas – pamatau, ir kyla noras kažką pjaustyti, virinti. Tik tokį, tiesioginį, įkvėpimą pripažįstu. Visa kita yra kasdienis darbas. Tai malonus darbas. Reikia sugalvoti, ką vaizduoti, kaip, susirasti nuotraukų ar pozuotojų. Dirbtuvėje būnu beveik kasdien.

– O kaip rašant?

– Rašymas irgi toks pat darbas, kuriam įkvėpimo nereikia, reikia pasišventimo. O apie tą pasišventimą kalba rašytojai, yra laidos apie rašytojus, knygų pristatymai, skaitymai. Visa tai primena, kad egzistuoja be galo įdomus literatūros pasaulis, kuriame kai kurie žmonės gyvena kiekvieną minutę, visą laiką. Aš ten būnu ne visada. Rašydamas „Kambarį“ buvau vėl grįžęs į literatūrinį mąstymą, į tą pasaulio suvokimą, kur viską stebi, žymiesi ir verti į žodžius. Kartais pamirštu, kad literatūra vertinga, svarstau, ar jos neišstums dirbtinio intelekto tekstai, kiek mūsų patirtis vertinga. Tada nueinu į knygos pristatymą ir suprantu, kad dar yra žmonių, tuo tikinčių, ir man tas tikėjimas grįžta.

– Kas lengviau – rašyti, ar gaminti skulptūras (skaitytojams priminsiu, kad skulptorius Mykolas Sauka yra ir rašytojas, 2015 metais išleido apsakymų knygą „Grubiai“, už kurią buvo įvertintas Kazimiero Barėno literatūrine premija, o 2024-aisiais – autofikciją apie šių laikų pasimatymus „Kambarys“)?

– Man lengviau gaminti skulptūras.

– Kodėl?

– Rašymas labiau išsunkia psichologiškai. Rašymas viską atima, visą laiką turi būti įtemptos mintys, negali atsipalaiduoti. Tiksliau – nežinai, kada jau gali atsipalaiduoti, nebegalvoti apie žodžius, apie pasakojimus. Visada turi stebėti. Tai nuostabu, bet įpareigoja. Kadangi įdomiausi pasakojimai yra apie nesėkmes, tai gali privesti prie to, kad imi nesąmoningai ieškoti blogų patirčių vien tam, kad jas aprašytum. Man neužtenka jėgų ir laiko vienu metu kurti ir literatūrą, ir meną. Rašyme kartais verta padaryti ir pauzę, sutelkti naujos patirties, patobulinti stilių keičiant bendravimo būdą, mąstymo būdą, gyvenimo aplinkybes. Kaip mąstai, taip ir rašai. Stilius tobulėja arba prastėja priklausomai nuo to, ką skaitai, bet kai rašai iš savo gyvenimo, svarbu, kaip gyveni.

– Nesijauti labiau pažeidžiamas rašydamas, nei kurdamas skulptūras?

 – Manau, kad rašydamas turi būti pažeidžiamas. Kaip aktoriai, kurie turi būti pasiryžę išeiti nuogi į sceną ir papasakoti savo baisiausią nuodėmę viešai, taip ir rašytojai. Rašytojas yra aktorius, kuris bijo, todėl jis ant scenos pasiunčia savo tekstą. Tai atviros profesijos, kurios reikalauja imti iš savęs tai, kas intymiausia, ir pateikti viešai. Skulptūra yra abstrakcija, ji gali daug reikšti, o žodžiai – konkretūs. Nebent skulptūroms priskiri pavadinimus, pasakojimus, tada jos irgi tampa šiokiais tokiais literatūriniais personažais.

– Kalbant apie tavo antrąją knygą, autofikciją „Kambarys“, kuri pasirodė 2024-aisiais, dėl jos irgi susilaukei įvairių reakcijų. Aprašinėji skulptorių Mykolą, kuris eina į daugybę pasimatymų. Kai kurie pasimatymai – tarp jau brandaus, beveik keturiasdešimtmečio knygos veikėjo Mykolo, ir vos vos pilnamečių merginų. Ar tokį amžiaus skirtumą pasirinkai specialiai provokuodamas skaitytojų reakciją?

– Net nežinau, nuo ko pradėti. Dalis skaitytojų užsikabino už tų skaičių, už amžiaus skirtumo. O aš tuose skyriuose, apie kuriuos kalbi, kaip tik bandžiau parodyti, kad tas vadinamas „brandus vyras“ turi ne ką mažiau naivumo nei merginos, su kuriomis susitinka. Suvaidintas mačizmas iš karto demaskuojamas ir tampa savo paties parodija. Knyginė išmintis nieko nereiškia, nesigaudymas šiuolaikiniame pasaulyje, nesugebėjimas kalbėti jo kalba, turi žavesio nebent pačiam veikėjui, besikalbančiam su savimi mašinos bagažinėje; aš ištisai tyčiojuosi iš pagrindinio veikėjo, statau jį į nepatogias situacijas, kurių jis, tiesą sakant, nusipelnė. Mano galva, čia yra pasakojimo esmė, o amžius – tik skaičiai. Apskritai siekiau priartėti prie tam tikrų archetipų, prie universalių dalykų, vaizduodamas šiuolaikinį pasaulį. Knygoje yra paties įvairiausio amžiaus žmonių, taip pat ir moterų, vyresnių nei pagrindinis veikėjas. Daug kur amžius apskritai neparašytas. Nes jis nesvarbus. Esmė ne tame. Esmė yra blaškymasis, būdingas dalyvaujantiems tame pasimatymų žaidime, toje karuselėje. Blaškymasis, geismas, nuoširdaus santykio ilgesys ir baimė.

– Kaip Tavo šeima reaguoja į tavo knygą? Nebuvo nejauku publikuoti tekstą apie pasimatymų istorijas?

– Nebuvo. Jie supranta, kad tai ne autobiografija. Sukurta iš dalies iš asmeninių patirčių, bet vis tiek sukurta. Jie supranta, kad knyga yra ne apie mano pasimatymų istorijas, o apie bendražmogiškus dalykus, apie tai, ką minėjau anksčiau. Man pasisekė, turiu supratingus tėvus.

Projektą „Mes – aukštaičiai“ 9000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

The post Skulptorius prieš minią: apie padegtą „Liudytoją“, pyktį ir viešąsias erdves („Aukštaitiškas formatas“ Nr. 104) appeared first on Anyksta.lt.

– Kokia žmogaus amžiaus įtaka meno suvokimui? Ar geras menas veikia visus, ar galbūt kai kurie kūriniai skirti tik tam tikrai, specifinei auditorijai?
– Kulinarijos meno degustacijai reikalinga branda, kūdikių mityba skiriasi nuo suaugusių. Žmogaus amžius suvokiant meno kūrinį koreliuojasi su išsilavinimu ir patirtimi.
Geras menas veikia visus, ir jo nėra daug. Kas yra „geras menas“? Sąvoka reliatyvi, svarbu kontekstas. Praeitame amžiuje sovietinės Žaliojo tilto skulptūros niekam nekliuvo ir buvo (ir vis dar yra) geros. Ideologiškai jos tapo nepriimtinos, tapus nepriklausomiems. Socialistinio realizmo klasika – muziejinis eksponatas – atsidūrė politinės, bet ne meno istorijos šiukšlyne.

– Kaip manote, ar menininkas gali būti užaugintas (puoselėjamas intelektualų aplinkoje), ar talentas yra nepriklausomas nuo aplinkos?
– Šeimoje esame dvi dukros. Sesuo Lina gyvena Amerikoje, turi tris vaikus, du anūkus, ir yra niekaip nesusijusi su menu.
Talentas – prigimtinė dovana, ne kiekvienas, augęs išskirtinai meniškoje aplinkoje, taps kūrybinga asmenybe.
Kūrybiškumas gali būti lavinamas ir taikomas visose gyvenimo srityse. Jau šį rudenį pakviesiu į praktines kūrybingumo pamokas (kam patogu – nuotoliu) naujoje savo studijoje Troškūnuose, buvusiose parduotuvės patalpose.

– Kokią įtaką jums, kaip kūrėjai, turi/turėjo jūsų tėtis, fotožurnalistas Romualdas Rakauskas, 2009-aisiais apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija?
– Naikinamą. Nefotografuoju, neturiu šeimos, palikuonių, nes „moteris negali būti menininkė“, „šeimoje gali būti tik vienas menininkas“, „galvok, iš ko pragyvensi, menas gali būti hobis“ ir „jeigu pasirinkai Dailės akademiją, pagalbos studijų metu nebus“…

– Kas jus paskatino kurtis Anykščiuose?
– Anykščiuose gimė ir užaugo mama, čia slapstėsi iš Žemaitijos nuo išvežimo į Sibirą pabėgusi močiutė, Anykščiuose tėvas baigė aštuonias klases. Kažkada žmonos prašymu (pririnkti gilių), pro sodybą prasuko buvęs tėvo bendraklasis Vladas Šiukščius. Papasakojo apie Niūronių apylinkėje buvusį kolūkį, kur jo žmona dirbo felčere.
Sovietmečiu, tėvams įsigijus sodybą prie Variaus upelio, čia gyvenau. Iki privatizacijos teko fiktyviai įsidarbinti Elmininkų ūkyje, kad tėvai galėtų mano vardu nupirkti šitą vienkiemį.
Tuometiniame Dailės institute perėjusi iš neakivaizdinio į stacionarą, išsikrausčiau gyventi į Vilnių.
Silpstant tėvo sveikatai ir jam nustojus vasaroti sodyboje, sugrįžau nuolatinai gyventi.

– Ruošiatės Anykščių rajone, Antruosiuose Svirnuose, kurti tėčio „aRRchyvą“.
Kodėl muziejui pasirinkote ne didmiestį, o Aukštaitijos kaimą?
– Koks miestelis pasitinka pirmiausia, įvažiavus į Anykščių rajoną iš Vilniaus ar Kauno? Kavarskas? Su Šv. Jono Krikštytojo šaltiniu? Svirnai, skirtingai nei Kavarskas ar Anykščiai, ne tranzitinė gyvenvietė, ir ne bažnytkaimis. Kultūrine prasme – tuščias popieriaus lapas.
Labai vertinu privatumą ir laisvę. Ir tai įmanoma tik būnant gamtoje, užmiestyje. Kuo toliau nuo skubėjimo, įtampos, ankštos kaimynystės, beprasmės laiko gaišaties…

– Rugpjūčio 18-ąją būsimose „aRRchyvo“ patalpose Antrajame Svirnų kaime surengėte vienos dienos parodą, kurioje lankytojai galėjo pamatyti jūsų tėčio ir jo amžininkų fotografijas, susipažinti su būsimąja ekspozicine erdve. Kokie jūsų įspūdžiai iš parodos? Ar ji sulaukė didelio lankytojų susidomėjimo?
– Į Svirnų parodą atvyko autobusas iš Biržų „Šiaurės vasarų“ (literatūros forumo – aut. past.). Pastate nėra elektros, nuotekų ir vandens, o apšvietimas, įkraunamas baterijomis, po poros valandų nusilpo, žmonėms teko pasišviesti mobiliaisiais telefonais. Pojūčiai labai geri. Žmonės užsibuvo, ir ne tik dėl kambario temperatūros ar pastato kvadratūros. Labai džiugu, kad naktį iki parodos nelijo – nuo drėgmės būtų susiraukšlėjusios fotografijos.
Parodai turėjau paruošusi sukarpytų įvairiaspalvių kaspinų, kviečiau lankytojus išvykstant juos užrišti ant Troškimų medžio – ąžuoliuko iš Rakausko sodybos. Jį pavasarį, tvarkydama aplinką, nupjoviau ir palikau, nes buvo gaila sudeginti. Kaspinų galėjo būti ir daugiau, juos lankytojai iššlavė.

– Ar menininkui svarbi kūrėjų bendruomenė? Jei taip, ar turite savų žmonių Anykščių krašte?
– Neturiu ir neieškau. Mano prioritetas – institucinis bendradarbiavimas, „aRRchyvo“ įsteigimas įpareigoja.
Šiuo metu jau gyvenu Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje pristatymo nuotaikomis. Rugsėjo 13-tą Pompidou centre vyks MO muziejaus kuruoto projekto parodos atidarymas, kur bus galima pamatyti muziejaus kolekcijai padovanotus naujus lietuvių menininkų kūrinius.

– Kur ieškote kūrybinio įkvėpimo? Ar kūrybą vertinate kaip darbą, ar tai kažkas, ką privalote materializuoti?
– Kad sugalvotum kažką nauja ir netikėta, turi išplėšti mintį iš visatos. O sumanymų realizavimas yra alinantis darbas – 24 valandos, septynios dienos per savaitę.

– 2024 metų vasarį buvote apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija už kultūros paradigmas keičiančią kūrybą ir ilgalaikį poveikį šiuolaikiniam menui. Kaip (ar) pasikeitė jūsų gyvenimas, tapus Nacionalinės premijos laureate? Galbūt sulaukiate daugiau kvietimų dalyvauti parodose, užsakymų, spaudos ir visuomenės dėmesio? Ar jums šis pripažinimo ženklas svarbus?

– Labai labai svarbus. Šiai nominacijai buvau pristatoma ne kartą ir ne du. Pirmas nesėkmingas bandymas – legendiniais devyniasdešimtaisiais, Lietuvai pirmą kartą dalyvavus Venecijos bienalėje. Džiaugiuosi, kad bent persiritus į šeštą dešimtį pavyko išplėšti šį apdovanojimą.

– Ką patartumėte jaunam menininkui, norinčiam įsitvirtinti meno pasaulyje?

– Nieko nauja nepasakysiu. Pirmiausia užduokite sau klausimą, ar tikrai turite kažką naujo, originalaus ir autentiško pasiūlyti vizualia informacija perpildytam pasauliui.
Tada išsikelkite tikslą ir kantriai, nuosekliai jo siekite. Įsivertinkite pastangų kainą ir, jei yra kažkas, kas teikia daugiau malonumo, – tai ir darykite. Būkite savimi.

The post Į Anykščius – toliau nuo skubėjimo, ankštos kaimynystės ir beprasmės laiko gaišaties („Aukštaitiškas formatas“ Nr. 100) appeared first on Anyksta.lt.

– Esate istorikas, mokslinių knygų, mokomosios literatūros ir aibės mokslinių publikacijų autorius. Jūsų knyga „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ nominuota 2021 Metų knygos rinkimuose ir pripažinta geriausia 15min.lt negrožine knyga. „Fado. Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“ taip pat susilaukė didelio skaitytojų susidomėjimo – kas yra jūsų skaitytojas? Mokslininkas, istorijos entuziastas, eilinis lietuvis?
– „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ yra recenzuota, tačiau ją kurdamas norėjau, jog knyga pasiektų ir didesnę auditoriją, nes mes, istorikai, dažnai rašome vieni kitiems. Rašydamas galvojau, kaip nesumenkinti turinio, problemų, tačiau padaryti knygą prieinamą visiems – nuo gimnazisto, iki senjoro. O „Fado“ ir nerecenzuota, ir visai kito žanro – ši knyga, mano išsisakymas, paieškos atsakymo klausimui „kas būtų jei..“, kuris kankina daug istorikų, ir ne tik.

– Pristatydamas alternatyviosios istorijos žanro „Fado“ esate sakęs, kad: „istorinę tėkmę dažniausiai lemia ne iš anksto nulemtos schemos, o konkretūs žmogaus pasirinkimai. Taigi, jei mes pasirinkome vienaip, galėjo būti ir kitaip.“ Kas, jūsų nuomone, yra moralu ir amoralu istorinių lūžių metu?
– Dažnai sakome, jog tam tikrus žmones ištiko likimas, arba jie gyveno tokiu laikotarpiu. Manau, kad nėra likimo ir laikotarpio, yra atskirų žmonių sprendimai, valia. Manau, kad karas nekeičia supratimo apie bendražmogiškus santykius, moralumą. Jis paaštrina, išryškina, tačiau nepraplečia moralumo ribų.

– Per Prezidentinius debatus kalbėta apie išvykimo krepšius, ką manote apie tai, jog net ir prezidentui siūloma būti pasiruošusiam bėgti? Ar bėgti reikia? Galbūt mes, kaip tauta, pasiruošę bėgti?
– Šį klausimą girdėjau, jis man pasirodė keistas. Aš klausčiau kandidatų, ar jie pasirinktų išvykti, jei Sąjungininkai rekomenduotų, tačiau klausimas apie išvykimo krepšį neprezidentinis. Prezidentas gali išvykti, gali pasilikti, gali sudaryti Vyriausybę užsienyje, tačiau neturėtų rūpintis išvykimo krepšiu. Prezidentas turi vadovauti gynybai, bendrai šalies politikai, o ne galvoti apie krepšį. Kalbant apie visuomenę, turime suvokti, kokioje pasaulio vietoje gyvename, tačiau būtų klaida galvoti tik apie grėsmę. Turime tęsti savo darbus. Jei mus užvaldo tik išvykimo krepšio ir karo mintys, matyt, priešas jau yra pasiekęs savo tikslų.

– „1940 m. birželį Lietuvos žmonės planavo derlių, atostogas, išleistuves ir savo ateitį. Vasaros savaitgaliai buvo numatyti gegužinėms, ekskursijoms, įvairiausių organizacijų suvažiavimams, sportui, poilsiui ir, žinoma, žemės ūkiui“, – rašoma Jūsų knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ anotacijoje. Dabar irgi esame karo akivaizdoje, tačiau didelė dalis gyventojų gyvena savo įprastus gyvenimus. Ar 1940-ųjų nuotaikos panašios į tvyrančias dabar? Nujaučiant grėsmę, tačiau viliantis būti jos neužkluptiems?
– Dabar daugiau žinome, turime daugiau informacijos, geriau suprantame, kas vyksta. Tęsiame darbus, nors panika vienu metu buvo jaučiama – kalbu apie butų pirkimą Ispanijoje, – tačiau tai yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Man atrodo, yra glūdintis psichologinis sunkumas, kurį užmaskuojame gyvendami įprastai. Manau, tai bendražmogiška, negalime ignoruoti, jog karas vyksta.

– Kaip manote, kaip karo akivaizdoje elgtumėtės Jūs pats? Esate istorikas, universiteto dėstytojas, okupantams, be abejo, būtumėte nepatogus.
– Niekada negali pasakyti, kaip žmogus pasielgs. Ir teisdami istorines asmenybes, turime įvertinti, jog tas konkretus žmogus sprendė, ką jam daryti, ir pasirinkimas, matyt, nebuvo lengvas. Karo pradžioje aš buvau išsigryninęs sau tris scenarijus, ką konkrečiu atveju daryčiau. Esu atsakingas už studentus, esu universiteto bendruomenės narys, svarsčiau, kaip karo atveju su studentais komunikuočiau. Galvojau, ir kur aš pats gyvenčiau – Vilniuje ar gimtinėje, taip pat, kaip galėčiau prisidėti prie rezistencijos.

– Kaip manote, ar mes, lietuviai, mokomės iš istorijos?
– Manau taip, 1940-aisiais nieko negalėjome padaryti, buvome vienui vieni – be sąjungininkų, tik su kaimyninėmis Latvija ir Estija. Šiuo metu esame įsikabinę visur, kur galima, įvairiose pasaulinėse struktūrose, jog atsitikus valandai X, nebūtumėme vieni. Galbūt kažkas bent pagrūmos pirštu, o galbūt atsiųs brigadą, tačiau nebeatsidursime toje pačioje situacijoje, kokioje buvome 1940-aisiais. Man atrodo, tai didžiausia pamoka, kurią išmokome iš valstybinės pozicijos. Visgi integracija, kuri vyko paskutinius dvidešimt metų, yra išmokta pamoka.

– „Fado“ aprašote neįvykusią istoriją, kurioje Lietuva nebuvo okupuota. Ar okupacija mus pakeitė kaip žmones? Galbūt be praėjusių sunkumų, dabar nesuvoktumėme, kokia didelė grėsmė tyko Rytuose?
– Karas mus būtų vienaip ar kitaip palietęs, tačiau tikrai būtumėm kitokie. Akivaizdu, kad būtumėme kitokie, tačiau didžiausias praradimas – ne kitoniškumas, o žmonės, miestelių, miestų bendruomenės. Net nesuvokiame, kaip gyventumėme, jei mūsų miestuose ir miesteliuose būtų išlikusios miestiečių bendruomenės. Man atrodo, jog daug problemų, kurios kyla tokiuose miestuose kaip Anykščiai ar Utena, būtų nekilę, kaip, pavyzdžiui bendruomenių stoka, išsikėlimas. Kartais nesuvokiame, kokius kultūrinius impulsus praradome per tuos kelis šimtus tūkstančių žmonių, kurių nėra.

– Tam tikra prasme ir dabar dalis Lietuvos yra „išsikrausčiusi“ – apie 0,5 mln. lietuvių gyvena užsienyje, o dvi-trys kartos lietuvių priskaičiuojama apie 5–6 mln. Kiek lietuvių lieka lietuviais, kai jie atsitraukia nuo savo žemės? Ar lietuviai, lyginant su kitomis tautomis, pavyzdžiui armėnais, kurių diaspora užsienyje didesnė nei teritorinėje valstybėje, linkę asimiliuotis?
– Mūsų migracijos istorijai – pusantro šimto metų, ji turi konkrečias ekonomines ir geopolitines priežastis: vėlyvą baudžiavos panaikinimą, Sovietų Sąjungos žlugimą ir iškreiptos ekonomikos susidūrimą su pasauliu. Išvažiavo nemažai žmonių, tačiau nelaikau to tragedija – norintys išlaiko ryškius ryšius su Lietuva, kai kuria prasme emigrantams turime būti dėkingi, nes jų pinigais, uždirbtais Londone ar Amerikoje, Lietuva pasistatė daug verslų, sodybų, namų. Mūsų nepertraukiama nepriklausomybė trunka 35 metus, ir jau nuo 2018 metų migracijos kryptys keičiasi – daugiau žmonių grįžta, nei išvažiuoja. Žinoma, akivaizdu, jog visi negrįš. Susiduriame ir su kita tikrove – imigracijos – žmonės nori čia likti.
XIX amžiaus pabaigos tyrimai rodo, jog pirmosios emigrantų kartos labai greitai asimiliuodavosi, jei nedėdavo pastangų, lietuviškai nebekalbėdavo, bei savęs nesiedavo su Lietuva ir po 20 metų. Tačiau tuo metu, kaip ir tarpukariu, tautinė tapatybė buvo silpnesnė, mažesnis raštingumas.

– Kalbėdamas apie „Fado“, interviu esate sakęs, jog „apie 1968-uosius Europoje vyksta studentų maištai, manifestacijos, ir ši karta turi ką pasakyti, o netotalitarinėje visuomenėje ji būtų pasakiusi daug įdomių dalykų“. Ar būdami laisvi dabar, vejamės neokupuotų tautų mentaliteto formavimąsi? Ar ta karta, kuri buvo nutildyta, atgimė/atgims ateityje, prisivydama laiku? Ar ji prarasta?
– 1968-ųjų kartą praradome, visoje Europoje ši karta norėjo keisti pokarinę tvarką, vedė į permainas, kurios susiję ir su sekuliarizacija, ir su seksualine revoliucija, viduriniosios klasės iškilimu. Laisvame pasaulyje revoliucijos atnešė ir daug nesąmonių, daug pokyčių – vidurinioji klasė pradėjo sudaryti didžiąją dalį, formavo kultūros lauką, atsirado pop kultūros fenomenas. Pas mus to nebuvo, tai prasiveržė tik po 1990-ųjų, tačiau to, kas vyko prieš 20 – 30 metų, atkartoti neįmanoma. Daug dalykų, dėl kurių turėjome išsiginčyti, vėluoja, nes praeityje to nepadarėme. Kai kurias istorines stadijas turi praeiti, kitaip jos persiduoda į kolektyvines psichologines problemas. Įdomus tapatybės pavyzdys – prieš kelerius metus viešėjau JAV, Sietle, ir sutikau dvi lietuves, kurios būtų buvusi mūsų 1968-ųjų karta. Jos gimė karo pabėgėlių stovyklose, augo visai kitame pasaulyje, tačiau glaudžioje bendruomenėje, kurioje diegtos modernios lietuviškos idėjos. Jų namų interjere – drožtas Rūpintojėlis, Žemininkų poezijos knyga, modernistinis tautinis ornamentas ir Mickas Jaggeris. Tas natūralus kartos maištavimas, rokenrolo koncertai, pas mus neįvyko.

– Savo knygoje „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ naudojatės realių asmenų dienoraščiais, aprašote jų patirtis. Kokie buvo tarpukario žmonės? Kuo jie gyveno, kokios buvo jų vertybės?
– Tarpukario žmogus dar vis jautė baudžiavos pasekmes – nepasitikėjimą savimi, gyvenimą šia diena. Taip pat būdingas ir optimizmas – kolektyvinis pasitikėjimas ateitimi – noras prisivyti kitas tautas, noras daug nuveikti. Iš to kyla ir Kauno modernizmas – užkampyje atsiranda tokia architektūra, kokia ir Briuselyje. Paminėčiau ir katalikiškumą, žmonės buvo labiau tikintys nei dabar – katalikiška mūsų visuomenės poza, bet ne vidus. Aišku, pozos būta ir tuomet. Visuomenė tarpukariu buvo ir labiau agrarinė, neturtinga, sparčiai besikeičianti – Vasario 16-ąją bent trečdalis lietuvių nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, o 1940-ųjų pabaigoje tokių žmonių – vienetai. Jei ne tie pokyčiai, valstybingumo sala XX amžiaus pradžioje, tikriausiai gyventumėme kaip Baltarusija, Moldova, kurios neturėjo tokio šanso. Daug mūsų Kovo 11-osios signatarų gimę tarpukariu, jie patys ar iš savo tėvų žinojo, kas yra nepriklausomybė. Nenoriu tarpukario visuomenės apibūdinti kaip tradicinės – šis žodis labai plačiai naudojamas, tačiau neaišku, ką jis reiškia. Pavyzdžiui, tarpukariu galbūt baudžiavinė visuomenė galėjo būti pavadinta tradicine.

– Ar Portugalijos ir Vilniaus sąsaja „Fado“ kaip nors susijusi su tuo, jog vilniečiai laikinosios Lietuvos sostinės Kauno gyventojų vadinami „portugalais“?
– Galvojau, kad tai galėtų būti juokelis, kurį po to užmiršau. Kalbėjau su tikrais vilniečiais, klausiau, iš kur tai atsirado, jie sako, jog „portugalais“ vilniečiai vadinti 90-aisiais, vėliau pravardė pamiršta ir dabar vėl naudojama. Pravardė ateina iš kalėjimo kultūros, kai Klaipėdos, Vilniaus ir Kauno kaliniai buvo davę vieni kitiems „klyčkas“. Portugalais vilniečiai, matyt, vadinti dėl kalbinio mišrumo.

– Nuo 2010-ųjų iki 2021 metų kasmet rugsėjo pradžioje rengdavote partizaninio karo inscenizaciją „Trakinių partizanai“. Ar šis ilgametis projektas užbaigtas, ar tik pristabdytas?
– Nemanau, kad projektas atgims, projektas nutrūko savo aukštumose. Tikslą sudominti šia tema, kurį išsikėlėme būdami studentai, pasiekėme. Tai nėra mano tema, neketinu į ją gilintis ateityje, taigi geriau gerus dalykus baigti pakilime.

– Kaip pasirinkote tyrinėti tarpukario Lietuvą?
– Laikotarpį pasirinkau gana atsitiktinai, iš pradžių nežinojau, nei ką tyrinėsiu, nei ką veiksiu, man buvo tiesiog įdomu studijuoti. Pirma svarsčiau gilintis į XVIII amžių, nes man patiko personažai su perukais. Ilgainiui, vos ne dirbtinai, per gautą temą, pradėjau tyrinėti tarpukarį. Dabar sistemingai laikausi šios krypties, dėl to išėjau ir iš Trakinių partizanų veiklos.

– Kokie Jūsų ateities tyrimų planai? Ar rašote dar vieną knygą?
– Aiškios knygos idėjos neturiu, tačiau man įdomus paprastas žmogus tarpukariu – dažnai įsivaizduojame, kad veikė tik elitas: rašytojai, politikai, generolai, – tačiau jų nebuvo daug, vos keli tūkstančiai. Nežinome, kaip gyveno didžioji dalis žmonių – amatininkai, kaip jie keitėsi toje visuomenėje. Sunku su šaltiniais, nes dienoraščių tylioji dauguma nerašė, jie dirbo. Noriu pavaizduoti, kaip šie žmonės gyveno, jautėsi. Galime perskaityti Antano Smetonos, signatarų atsiminimus, laiškus, tačiau nežinome, kaip gyveno paprasti žmonės, kurie ir rinko litus į biudžetą, dirbo kasdienius darbus.

The post Moralės ribos neišsiplečia užklupus karui (Aukštaitiškas formatas. Nr. 99) appeared first on Anyksta.lt.

Pasak menininkės E. Rakauskaitės, jos tėvo archyvas buvusiame Antrųjų Svirnų vaikų darželyje turėtų būti atidarytas po trejų metų.

Tačiau Pasaulinės fotografijos dienos ir R. Rakausko gimtadienio išvakarėse lankytojai kviečiami apžiūrėti vienos dienos parodą, kurioje buvo eksponuojamos fotografijos iš Šiaulių Aušros muziejaus, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir fotografų šeimos archyvų rinkinių. Parodai pasirinkti septyni autoriai: Romualdas Rakauskas ir jo amžininkai – Balys Buračas, Jonas Dvariškis, Albinas Stubra, Kazimieras Dilys, Marijonas Baranauskas, Zenonas Bulgakovas.

Archyvo – galerijos kūrėja E. Rakauskaitė sakė, jog vienos dienos paroda veiks fotomenininko Antano Sutkaus lauko galerijos Zapyškyje pavyzdžiu – be langų ir durų, elektros, nuotekų ir šildymo. Didžiulį 460 kv. m. Svirnų darželio pastatą E. Rakauskaitė tikisi renovuoti per trejus metus, o kol kas menininkė ruošia dokumentaciją ES paramai gauti.

E. Rakauskaitė ,,Anykštai“ sakė, jog vienadienė paroda yra vizija, būsimos veiklos eskizas.
Fotomeninko R. Rakausko archyvą Svirnuose vėliau papildys ir R. Rakausko vardo fotokonkurso parodos ,,Įkvėpimo žemė“, pavadintos taip pat, kaip ir 1998-aisiais išleistas R. Rakausko albumas, dalyvių darbai.

The post Antruosiuose Svirnuose vienai dienai atsiverė fotografijos muziejus – archyvas appeared first on Anyksta.lt.

– Metus Vilniaus universiteto Matematikos fakultete studijavote matematiką, po to, sakyčiau, radikaliai pakeitėte kryptį ir pasukote į menotyrą. Kodėl taip įvyko?

– Mane, kaip asmenybę, visuomet labiau traukė humanitariniai mokslai, bet mokykloje sekėsi viskas. Baigdama mokyklą (Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą, dabar gimnaziją – aut. past.) svajojau studijuoti kažką, kas būtų susiję su daile, truputėlį ruošiausi, lankiau piešimo pamokas. Prieš stojamuosius į akademiją (Vilniaus Dailės Akademiją – aut. past.) vyksta darbų peržiūros. Pamačiusi, kokie puikūs kitų darbai, pasikišau savo piešinius po pažastimi ir padaviau pareiškimą studijuoti matematiką… Man gerai sekėsi matematika, tačiau studijuodama pradėjau jausti, jog tai – ne mano sritis, vis kažko trūko. Išspręsdavau uždavinį, vieną, kitą, bet kas iš to – man trūko gyvenimo prasmės. Galbūt nebuvau ir tokia didelė matematikė – kai kuriems matematika buvo vos ne didžiausia poezija, kuri atverdavo visatą, tačiau man trūko prasmės. Studijuodama matematiką vėl pradėjau ruoštis stoti į akademiją, šįkart – tikrai į menotyrą. Pirmo kurso egzaminus išlaikiau ir matematikos fakultete – jei būčiau neįstojusi į menotyrą, būčiau galėjusi toliau studijuoti matematiką. Bet buvo, matyt, taip lemta – įstojau į akademiją. Iš karto supratau, kad esu savo vietoje, ir buvau labai laiminga. Tik, atėjusi iš tiksliųjų mokslų, sutrikau – kiek daug čia literatūros. Bet nepabūgau, buvo labai įdomu studijuoti.

-Kaip Jūs, kaip humanitarė, iškeitusi matematikos studijas į menotyros, vertinate dabartinį humanitaro vaidmenį visuomenėje? Rodos, visuomenė tiksliuosius mokslus baigusius žmones vertina labiau nei humanitarus.
-Tikslieji mokslai labiau apčiuopiami, o humanitariniai – mažiau. Iš tiksliųjų mokslų galima gauti daugiau apibrėžtos naudos, o humanitariniai mokslai kelia mūsų dvasią, jie formuoja žmones, bet sukuria mažiau materialios naudos. Pavyzdžiui, tėvams, kurių vaikas renkasi dailininko kelią, tikrai nedrąsu – kyla klausimų, kaip jų vaikas pragyvens.

-Kokia Jūsų, kaip humanitarės, menotyrininkės, sėkmės istorija?
-Baigusi mokslus šiek tiek paklaidžiojau – susidomėjau Rytais, man labai reikėjo dvasinių dalykų. Gavau pakvietimą dirbti su Rytų kolekcija Kaune (M. K. Čiurlionio dailės muziejuje D. Tarandaitė buvo Rytų šalių dailės kolekcijos tvarkytoja – aut. past.). Šešerius metus dirbau ten, o tada persikėliau į Vilnių, kai Lietuvos dailės muziejuje atsirado darbo vieta Tapybos skyriuje – čia ir susiklostė mano sėkmės istorija. Aišku, pati pradžia buvo labai sunki, ilgai žiūrėjau vien tik į Rytus, o čia – nėriau į Vakarų dailę. Bet Vakarų dailės rinkinys – labai įdomus.

-2008–2009 m. ištyrėte buvusio Anykščių klebono monsinjoro Alberto Talačkos sukauptą XVII–XX a. dailės kūrinių rinkinį, sudarėte kuriamo Anykščių sakralinio meno centro ekspoziciją. Kas jus traukė prisiliesti prie Talačkos kolekcijos? Kuo ji svarbi ir ypatinga?
-Esu anykštėnė, taigi, į mane buvo kreiptasi dėl monsinjoro kolekcijos dovanojimo Anykščiams. Esu laiminga, jog kolekciją pamačiau dar monsinjoro namuose, būdama studentė. Monsinjoro nelaikyčiau kolekcininku – man tas žodis nelabai patinka, jis labiau buvo meno mylėtojas, pagarbos menui ir sakralinei dailei rodytojas. Greičiau jis kūrinius priglausdavo nei juos specialiai rinkdavo. Jo kolekcija daug kam tapo pirmuoju susidūrimu su tikrai aukštos klasės vaizduojamąja daile. Kolekcija tikrai vertinga, daug kūrinių yra iš Rokiškio dvaro. Rustemo (Anykščių sakralinio meno muziejuje eksponuojamas ilgamečio Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros profesoriaus Jono Rustemo (Jan Rustem, 1762–1835) sukurtas nežinomo vyro portretas – aut. past.), Maratti (XVII a. pabaigos Romos dailininko Carlo Maratti (1625-1713) darbas „Marijos įvesdinimas į šventyklą” – aut. past.) darbai – vertingi dailės kūriniai visos Lietuvos ir galbūt net ir platesniu mastu.

-Ar turite kokį nors ypatingą ryšį su Anykščiais? Daugelis jūsų knygų (,,Anykščių Šv. Mato bažnyčia: vadovas” (2009 m.), ,,Monsinjoro Alberto Talačkos meno kolekcija” (2010m.), ,,Sakralinio meno puoselėtojas monsinjoras Albertas Talačka” (2011 m.), ,,Anykščių menas. Dailė ir architektūra” (2016 m.), ,,Anykščiuose – lietuviškasis mūsų kalnas „Laimės žiburys” (2020 m.), ,,Monsinjoro Alberto Talačkos gimimo šimtmetis: ,,Išmintis pasiteisina savo darbais” Mt 11, 19″ (2021 m.)) susijusios gimtuoju kraštu. Ar tai liudija norą atiduoti duoklę gimtajam miestui?
-Manau, kad Anykščiai tikrai yra išskirtinis miestas. Egzistuoja Anykščių aura – kultūrinė, intelektualinė. Žaviuosi Anykščiais, čia dirba daugybė puikų žmonių, muziejininkų, kuriems rūpi miesto kultūra. Anykščių projektų pati neorganizuoju, dažniau būnu pakviečiama prie jų prisidėti, nors tai nėra pareiga, bet norisi kažkuo prisidėti.

-Dažnai sakoma, kad senasis Lietuvos menas – menkavertis, palyginti su Italijos, Nyderlandų ir kitų šalių kūriniais. Ką Jūs manote apie tokius teiginius?
-Be abejo, mūsų dailės istorija nėra tokia brandi kaip, pavyzdžiui, italų. Tokių stiprių dailininkų neturėjome, svarbiems užsakymais neretai kviesdavomės menininkus iš užsienio. Apie XVIII a. Lietuvoje pradėjo rastis aukštesnio lygio dailė, pavyzdžiui, Pranciškaus Smuglevičiaus darbai. O kolekcijose buvo įvairių darbų, net ir labai gerų. Kolekcijos buvo kaupiamos dvaruose, tačiau tarpukario metais daug kūrinių iškeliavo iš Lietuvos, dėl to labai sunku spręsti, kas tose kolekcijose buvo – neaišku, ar sąrašuose minimi darbai apkritai dar vis būtų priskiriami tiems patiems dailininkams. Monsinjoro Alberto Talačkos kolekcija tikrai yra perliukas, papildantis mūsų meno rinkinius.

-Kur lankotės, kai grįžtate į gimtuosius Anykščius? Ar užsukate į menui skirtas erdves?
-Myliu gamtą. Anykščiuose gyvenau prie upės. Paėjėjus paupiu, prasidėdavo šilas. Grįžus traukia į nuo paauglystės pažįstamas vietas. Mėgstu pasivaikščioti Šventosios kairiojo ir dešiniojo krantų pėsčiųjų takais. O turėdama laiko ir plačiau – viskas čia sava, miela, artima. Jei tuo metu Anykščiuose veikia įdomi paroda – apsilankau ir joje. Džiaugiuosi, kad mieste atsirado net kelios dailei skirtos erdvės – Sakralinio meno centras, Koplyčia, Menų inkubatorius.

The post Matematiką iškeitė į menotyrą appeared first on Anyksta.lt.

– Kaip pasirinkote mokytojo kelią? Jei neklystu, prieš tai studijavote kunigų seminarijoje?

– Magistrantūros laikais (mokytojas Vytauto Didžiojo universitete baigė kalbotyros studijas – aut. past.) dirbau mokykloje – priešpiet vesdavau pamokas, o paskui eidavau į paskaitas. Mokytojo darbas visada buvo šalia manęs – mano mama buvo mokytoja. Tais laikais, be to, mokytojo profesija buvo gerbiama, į mokytoją aš ar mano bendraklasiai žiūrėdavom su pagarba. Taigi, prieš kunigų seminariją mokytojavau porą metų. O seminarijos idėja man kirbėjo daug metų: paskutinėse klasėse, kai priėjau sakramentų (nes sovietmečiu to padaryti negalėjau), iš arti pamačiau bažnytinį gyvenimą. Vienuoliktoje – dvyliktoje klasėse pradėjau ir patarnauti bažnyčioje. Tuo metu kaip tik susipažinau su monsinjoru Albertu Talačka, labai šviesiu žmogumi,  jo pavyzdys mane visada traukė. Jau įstojęs į universitetą, pirmame kurse, dar vis  grįždavau, užbėgdavau, mes pasikalbėdavom. Jis manęs nespaudė, netraukė, bet vis pagalvodavau, jog galbūt ne dabar, iš karto po dvyliktos klasės, bet galbūt vėliau. O kai baigiau universitetą, magistrantūrą, reikėjo atsakyti į šį klausimą – ar stoju, ar ne. Ir pašaukimas mane tuo keliu vedė: nusprendžiau pabandyti ir įstojau. Tam tikra prasme mokytojo profesija ir kunigo pašaukimas man visai nesikirto: tai buvo tarsi tąsa, visiškas realizavimasis, nes abi šios profesijos yra tarnystė. Seminarijoje mokiausi iki ketvirto kurso – tai buvo jau dešimti studijų metai, skaičiuojant šešerius metus magistrantūros  ir ketverius seminarijoje. Pagalvojau, kad man reikia poilsio, atsitraukti, viską pergalvoti. Tas atsitraukimas užtruko iš pradžių metus, tada antrus: pradėjau dirbti mokykloje, o laikas nebuvo didelis mano sąjungininkas. Tų klausimų kildavo ir likdavo vis daugiau ir daugiau, tad likau akademinėse atostogose tretiems metams ir galiausiai supratau, jog nebegrįšiu (į seminariją – aut. past.). Supratau, kad pradėjau mąstyti kaip pasaulietis, nutolau, jau buvau pritapęs mokykloje, ir taip jau išėjo, jog ir pasilikau mokykloje. Nuo tada, kai pradėjau dirbti Antano Baranausko vidurinėje, praėjo devyniolika metų. O seminarijoje, sakyčiau, subrendau kaip žmogus – daug sutikta bendraminčių, daug dvasingų pokalbių. Labai labai šviesus laikotarpis. Aišku, gaila, kad neteko pabaigti (seminarijos – aut. past), bet, matyt, Dievas žino geriau.

– O kaip manote, ar toks sprendimas, tarnystės pasirinkimas, apskritai yra įveikiamas labai jaunam žmogui, galbūt vos aštuoniolikos? Kaip tas jaunas žmogus turėtų susigaudyti, susiprasti, ar tai tikrai jam?

– Kunigystė, sakyčiau, greičiau ne tik profesija, bet  gyvenimo būdas. Nors panašus ir mokytojo darbas, kuris didžiąja dalimi tampa gyvenimo būdu: tai nėra ta veikla, kuria užsiimi tik tam tikrą valandų skaičių per dieną, o paskui uždarai duris. Tai įsismelkia į tavo mąstyseną, į tavo būdą. Vis tiek, kai, sakykim, eini pro šalį ir matai jauną žmogų, na, elgiantis ne visai tinkamai, negali ramiai praeiti pro šalį, vis tiek turi kažką pasakyti, sudrausminti. Na, o kunigo kelio pasirinkimas yra labai radikalus pokytis, kai turi suprasti, ką tu turėsi paaukoti. Atsimenu, kai (dabar jau šviesaus atminimo) profesorius Jonas Jūraitis, dėstęs mums filosofiją, sakydavo: „Aš visada einu į kunigų šventimus pažiūrėti į tuos jaunus žmones, kurie dega tuo entuziazmu būti kunigais. Ir kai jie guli prieš altorių, prisiekia ištikimybę vyskupui, aš matau, jog jie nesupranta, kur jie eina, o aš suprantu, bet labai gražu, kad, gal ir nesąmoningai, jie tuo keliu eina“. Kaip ir mano atveju, kai pradedi kelti klausimus – „ar aš tam sutvertas?“, „ar tai galiu?“, tai pradeda trikdyti. Kaip sakoma Šventajame Rašte, jei uždėjęs ranką ant arklo žvalgaisi atgal, tada jau nieko nebus, nes reikia žiūrėti pirmyn. O šiaip, po mokyklos įstojusių irgi buvo, tiesa, gaila, nė vienas jų kunigu netapo. Galbūt šitą kelią besirenkantiems turėtų būti ir kažkoks amžiaus cenzas. Vis dėlto reikėtų būti subrendusiems. Tada ir tas pasirinkimas yra kitoks.

– Kalbant apie mokytojo kelią, kaip bendraujate su vaikais? Kaip pavyksta susikalbėti su mokiniais, kurie nenori klausyti? Mano prisiminimuose įstrigote kaip mokytojas, kuriam niekada nereikėjo kelti balso, trenkti durimis.

– Reikia tinkamo charakterio. Turėjau kolegę, kuri visada pasitelkdavo humoro jausmą. Aš humoristas niekada nebuvau, bet mano būdas, matyt, iš prigimties yra ramus. Viduj ir verda, ir vyksta visokių dalykų, tačiau išorėje to nesimato. Kai kurias situacijas tiesiog reikia išlaukti, nepulti. Karšta reakcija dažnai pagimdo konfliktą. Kuo ilgiau dirbu pedagogu, tuo labiau įsitikinu, jog kartais reikia išlaukti, kartais pats mokinys supranta, nors kartais reikia jam ir pasakyti, bet rėkimu, atviru konfliktu nieko nepasieksi. Nors kartais būna visko. Esu turėjęs klasę su daugeliu specialiųjų poreikių mokinių, ir kartais tikrai pajusdavau, kad netenku  kantrybės, bet tada tiesiog pažvelgdavau pro langą, tiesiog kažkur dvasiškai pabėgdavau iš klasės. Grįžti po kelių sekundžių –  ir viskas nuščiūva.

– Kalbant apie dėmesio, raidos sutrikimus, apie kuriuos dabar šnekama daugiau nei anksčiau, kaip manote, ar keičiasi Jūsų mokymo principas, ar lengviau mokyti žinant, jog kai kuriems mokiniams reikia kitokio dėmesio?

– Be abejo. Mažai žinojome apie specialiųjų poreikių turinčius mokinius, kaip prie jų reikėtų prieiti. Tų žinių tikrai buvo nedaug, ypač man, atėjusiam be pedagoginio išsilavinimo. Kai tų žinių turim daugiau, tai yra daug lengviau ir labai svarbu, ačiū Dievui, kad į tai nebežiūrima pro pirštus. Ir labai gerai, kad mokiniams, kuriems paskirta speciali programa, tai nėra joks nuosprendis, tai nepadaro jų antrarūšių. Visi mes turim kažkokių poreikių, kur mums reikia didesnio dėmesio.  Taip pat ir labai gabūs vaikai yra vaikai, turintys specialiųjų poreikių. Manau, kad čia nėra ko gėdytis, ir gerai, kad tėvai tai supranta, tų programų neatsisako, nes pradeda į jas žiūrėti kaip į pagalbą. Manau, kad tai yra kelias. Be to, vaikai, esantys ne tokie sėkmingi akademiškai, vis tiek duoda kažką savo klasei. Gerai, kad nebėra kalbų, kad specialiųjų poreikių turinčius vaikus vertėtų mokyti atskirai, specializuotose mokyklose.

– O kaip, būdamas mokytoju, tvarkotės su rutina? Įsivaizduoju, jog mokant kalbos, mažai kintančio dalyko, ji neišvengiamai ateina? Kaip nepametate savęs? Ar nesinori kartais mokyti kažko kito?

– Manau, kaip ir kiekvienoje profesijoje, rutina yra – ar būsi bankininkas, ar mokytojas, ar kunigas. Žinoma, kad surasti kažką nauja tuose dalykuose sudėtinga, bet daug priklauso nuo žmogaus charakterio. Tau gali būti nuobodu kiekvieną dieną, bet gali atsikelti ir sugalvoti, jog šiandien man bus įdomu todėl, kad nors vieną dalyką darysiu kitaip. Kalba, gramatika, žodynas taip greitai nepasikeičia, bet vis dėlto tai priemonė kaip sriubai vanduo, kurioje plaukioja visi ingredientai. Galbūt kažkas nauja gali būti kažkoks klausimas, perskaitytas pasakojimas, filmukas,  įnešantys naujų spalvų į pamoką. Nors su kalbos mokymu nėra lengva: dažnai vaikai ateina jau mokėdami anglų kalbą (arba manydami, kad jau moka, nors iš dalies tai tiesa – prieš dešimt metų taisant egzaminų darbus dar būdavo galima rasti ir ,,baltų eilių“, dabar tokių atvejų pasitaiko jau rečiau, vienaip ar kitaip – jie jau yra kalbos vartotojai) ir dažnai nepritaria, kai kalbama apie taisyklingą kalbos vartojimą, stilių, tinkamą registrą, neretai replikuoja: „Ką čia tas Vitkūnas šneka? Niekas taip nekalba, kaip jis moko.“ Bet iš tiesų filologinės specialybės šiandien menkai patrauklios, kai kartais pradedu kalbėti apie kalbos filosofijos dalykus, matau, kad daugelis užsimerkia ir tikriausiai jau galvoja, jog tiek to, pakentės tas dvi minutes.

– O kaip jaučiatės, kai  ne tik mokiniai, bet net mokytojai pradeda vartoti tiesioginius vertinius iš anglų kalbos?

– Mane tai erzina, nesivarginimas ieškoti savo kalbos žodžio – tai ne tik tinginystė, bet  noras save pademonstruoti. Ačiū Dievui, mūsų mokykloje (Jono Biliūno gimnazijoje – aut. past.) tai nėra masinis reiškinys.

– Man visada buvo smalsu, kaip mokytojai, dėstytojai jaučiasi, kai juos vadina pavarde ar pravarde? Ar susitaikėte, kad kalbėdami mokiniai savo mokytojus vadina pavarde?

– Mes taip elgdavomės su savais mokytojais, manau, kad čia nieko keista ir kad visada taip bus. Kai kalbi apie kolegas jiems nesant, labai dažnai juos irgi vadini pavarde. Nežinau kodėl, bet taip jau yra. Apie pravardes – nežinau, jei jos neužgaulios, manau,  nėra nieko įžeidžiama, juk  ir bendraklasiai vieni kitus vadina pravardėmis. Tiesiog taip linksmiau gyventi. Užsienyje įprasta mokytojus vadinti vardu, tada atsiveria artimesnis santykis, tai suteikia laisvės, o laisvė suteikia kūrybingumo.

– Ką manote apie mokytojo įvaizdį visuomenėje? Mokytojo profesija tarsi nebeturi anksčiau buvusios pagarbos, prestižo, o universitetai bando pritraukti daugiau pedagogikos studentų. Vilniaus Universitetas netgi siūlė nemokamas metų trukmės pedagogikos studijas baigusiems bakalaurą.

– Vartotojas, ko gero, nelabai susimąsto, kiek kainuoja būti mokytoju. Atrodo, jog už tai moka, ir viskas. Kartais mokytojas sudaiktinamas, aišku, ne visų mokinių, bet daugelio sąmonėje tu esi savotiškas televizorius. Gerai, kad kažkas išeidamas dar pagalvoja, kad jį reikia išjungti, nes jis irgi gali pavargti. O tu kalbi tarsi  oro uoste: visi eina ir nežiūri, tave palieka per savaitgalį kabinete, tu ten dirbi toliau, o pirmadienį jie vėl tave susiranda.  Kažkas pasakojo, jog su mokiniu susitiko netradicinėje erdvėje, ne mokykloje, o kažkokiam renginy, ir tam mokiniui buvo taip keista, kad mokytojai dar būna kažkur kitur, ne tik mokykloje. Tu kaip baldas,  televizorius, pasmerktas gyventi mokykloje, joje ir gyveni. Tai suprasdami, manau, žmonės nenori rinktis tokio darbo.

– Mano manymu, dirbate su sudėtingiausia žmonių grupe – paaugliais: ar darbas su jais Jūsų neužgauna? Juk toks darbas turėtų būti sekinantis.

– Žinoma, pirmadienį per pertrauką paleista replika, visai ne iš tavo mokinio atskriejusi kaip šūvis, gali tave sužeisti ir lydėti visą savaitę. Aišku, priklauso, kiek leidi save įžeisti. Tačiau, žinoma, žeidžia ir tylus smurtas: nedarbas pamokoje, provokavimas – tai kasdieninė duona, to negali išvengti, bet su metais į tuos dalykus pradedi žvelgti kitaip – jie kyla iš pačio žmogaus, nes laimingas žmogus taip nedaro, jis gali pakvailioti, bet tas, kuris elgiasi taip sistemingai, yra nelaimingas. Tada pradedi žiūrėti kitaip. Mane, sakyčiau, labiausiai veikia rytinis neprabudimas, kai ateini į pamokas aštuntą ryto, o daugelis snaudžia. Aš suprantu, jaunas žmogus nori pamiegoti, bet pasijauti kaltas, kad turi mokyti, o miegoti leisti negali. Vos ne atsiprašinėji, jog paskaudės, bet neilgai. Bet vaikai dabar yra vartotojai. Nors, ko gero, ir aš taip elgdavausi. Su žmonėmis apskritai dirbti sudėtinga, o vaikai dažnai yra tėvų atspindžiai. Jei tėvai turėjo neigiamą patirtį su mokytojais, gana atvirai reiškia nepagarbą jiems, tai  tuo persiima ir vaikai.

– O kaip manote, kaip pagarbą mokytojams galima atkurti?

– Man atrodo, reiktų keisti požiūrį į švietimą ir mokslą, nes jie nebėra vertybės, taigi tas, kuris teikia tas paslaugas, nebėra gerbiamas. Reiktų nenusipiginti. Kartais pagalvoju, kodėl mano seneliai labai pagarbiai žiūrėjo į mokytojus? Todėl, kad mokslas buvo vertybė, ne visi galėjo tai sau leisti. Kai suprasime, kad mokslas nėra tai, ką tau bruka per nevalią, o tai, ko turi nusipelnyti, tada požiūris keisis. Nemokamas mokslas yra didelė vertybė, valstybė tai dovanoja savo piliečiams, todėl dažnai vaikams nėra motyvacijos mokytis. Kam tada mokytis dar dvejus metus (gimnazijos paskutinėse klasėse – aut. past.) – negi vien tam, kad būtų daugiau pamokų, o mokytojai turėtų daugiau darbo?

– Turite teologo išsilavinimą. Kaip manote, ar reikėtų pasaulietinėse mokyklose dėstyti tikybą?

– Nors teologo diplomo neturiu, nes pradėtų studijų seminarijoje taip ir nebaigiau, tačiau apie tikybos dėstymą mokyklose manau, kad tai turėtų būti laisva valia grįstas pasirinkimas. Šiais laikais tikybos, kokią ją suprantame siaurąja prasme, niekas jau nebedėsto. Ją mokyklose pakeitė religinis ugdymas, apimantis ir kitų religinių bendruomenių išpažįstamas tiesas, vertybes ir dorovės principus. Religinis ugdymas drauge su etika yra dvi dorinio ugdymo alternatyvos, kurias mokiniai gali rinktis. Jei kalbėtume, ar jos abi iš viso reikalingos, pasakyčiau, kad be abejonės. Jos ne tik reikalingos, bet netgi būtinos, ypač paaugliams, vos ne kas dieną stovintiems pasirinkimo kryžkelėje. Su mokiniu, neturinčiu jokio dorinio išprusimo, būtų labai sudėtinga kalbėti apie meną, literatūrą ar gyvenimo filosofiją, kurios gyvybiškai svarbios generuojant idėjas kitose pamokose, tarp jų – ir anglų kalbos. 

– Bažnyčia išgyvena savotišką krizę: vis mažiau jaunų žmonių stoja į seminariją (jau tam tikrą laiką uždaryta Telšių kunigų seminarija),  stinga kunigų, jie aptarnauja po kelias parapijas. Jūs, ketvirtame kurse pasitraukęs iš seminarijos, išsaugojote tikėjimą. Ar lengva šiuolaikiniame pasaulyje išlaikyti nenutrūkstamą santykį su nekintančio  per šimtmečius mokymo archajiška bažnyčia?

– Klausimą perfrazuočiau – ar lengva gyventi tiesoje su savo žmogiškąja prigimtimi šiuolaikiniame pasaulyje, kuris ją stengiasi palenkti savo lūkesčiams ir norams? Aišku, kad ne. Juk ne Bažnyčia yra sustabarėjusi, o žmogaus prigimtis nuo žmogaus sukūrimo, jei norite, egzistencijos pradžios yra ta pati. Juk ir mylime, ir pavydime, ir nekenčiame taip pat, tik tam pasitelkiame įmantresnius būdus. Todėl Bažnyčiai, ko gero, vienintelei tenka didžiulis šių dienų iššūkis šią tiesą ginti ir skelbti, kaip tai ji darė nuo savo pradžios.  Teneužpyksta broliai protestantai, tačiau, ko gero, visi sutiksime, jog protestantiškoji Bažnyčia yra daug liberalesnė, „labiau atsiliepianti“ į šiuolaikinio pasaulio poreikius. Tačiau ne iš vieno svečio, atvykusio iš Vakarų, teko girdėti, kad jie „baltai“ pavydi mums, kurių Bažnyčioje dar tvyro tikėjimo dvasia. Bažnyčios tuštėjo ir pildėsi. Taip buvo ir taip bus. Nors gyventi šiuolaikiniame pasaulyje yra būtinybė, tačiau klaidinga būtų stengtis tapti jo dalimi.

(„Aukštaitiškas formatas” Nr. 89, 2021-12)

The post Gyventi šiuolaikiniame pasaulyje yra būtinybė, tačiau klaidinga tapti jo dalimi appeared first on Anyksta.lt.