Į Anykščius – toliau nuo skubėjimo, ankštos kaimynystės ir beprasmės laiko gaišaties („Aukštaitiškas formatas“ Nr. 100)

Menininkė Eglė Rakauskaitė, 2024-ųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, Anykščių rajone turi didelių planų – Antruosiuose Svirnuose tikisi atidaryti savo tėčio, fotomenininko Romualdo Rakausko „aRRchyvą“, rengti praktines kūrybingumo pamokas naujoje savo studijoje Troškūnuose.
Sodyboje Niūronyse gyvenanti, pasauliniu mastu pripažinta menininkė sako, kad, užuot apsiribojusi menininkų bendruomenėmis, ji mieliau renkasi laisvę, įmanomą tik būnant gamtoje, užmiestyje, toliau nuo žmonių.

– Kokia žmogaus amžiaus įtaka meno suvokimui? Ar geras menas veikia visus, ar galbūt kai kurie kūriniai skirti tik tam tikrai, specifinei auditorijai?
– Kulinarijos meno degustacijai reikalinga branda, kūdikių mityba skiriasi nuo suaugusių. Žmogaus amžius suvokiant meno kūrinį koreliuojasi su išsilavinimu ir patirtimi.
Geras menas veikia visus, ir jo nėra daug. Kas yra „geras menas“? Sąvoka reliatyvi, svarbu kontekstas. Praeitame amžiuje sovietinės Žaliojo tilto skulptūros niekam nekliuvo ir buvo (ir vis dar yra) geros. Ideologiškai jos tapo nepriimtinos, tapus nepriklausomiems. Socialistinio realizmo klasika – muziejinis eksponatas – atsidūrė politinės, bet ne meno istorijos šiukšlyne.

– Kaip manote, ar menininkas gali būti užaugintas (puoselėjamas intelektualų aplinkoje), ar talentas yra nepriklausomas nuo aplinkos?
– Šeimoje esame dvi dukros. Sesuo Lina gyvena Amerikoje, turi tris vaikus, du anūkus, ir yra niekaip nesusijusi su menu.
Talentas – prigimtinė dovana, ne kiekvienas, augęs išskirtinai meniškoje aplinkoje, taps kūrybinga asmenybe.
Kūrybiškumas gali būti lavinamas ir taikomas visose gyvenimo srityse. Jau šį rudenį pakviesiu į praktines kūrybingumo pamokas (kam patogu – nuotoliu) naujoje savo studijoje Troškūnuose, buvusiose parduotuvės patalpose.

– Kokią įtaką jums, kaip kūrėjai, turi/turėjo jūsų tėtis, fotožurnalistas Romualdas Rakauskas, 2009-aisiais apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija?
– Naikinamą. Nefotografuoju, neturiu šeimos, palikuonių, nes „moteris negali būti menininkė“, „šeimoje gali būti tik vienas menininkas“, „galvok, iš ko pragyvensi, menas gali būti hobis“ ir „jeigu pasirinkai Dailės akademiją, pagalbos studijų metu nebus“…

– Kas jus paskatino kurtis Anykščiuose?
– Anykščiuose gimė ir užaugo mama, čia slapstėsi iš Žemaitijos nuo išvežimo į Sibirą pabėgusi močiutė, Anykščiuose tėvas baigė aštuonias klases. Kažkada žmonos prašymu (pririnkti gilių), pro sodybą prasuko buvęs tėvo bendraklasis Vladas Šiukščius. Papasakojo apie Niūronių apylinkėje buvusį kolūkį, kur jo žmona dirbo felčere.
Sovietmečiu, tėvams įsigijus sodybą prie Variaus upelio, čia gyvenau. Iki privatizacijos teko fiktyviai įsidarbinti Elmininkų ūkyje, kad tėvai galėtų mano vardu nupirkti šitą vienkiemį.
Tuometiniame Dailės institute perėjusi iš neakivaizdinio į stacionarą, išsikrausčiau gyventi į Vilnių.
Silpstant tėvo sveikatai ir jam nustojus vasaroti sodyboje, sugrįžau nuolatinai gyventi.

– Ruošiatės Anykščių rajone, Antruosiuose Svirnuose, kurti tėčio „aRRchyvą“.
Kodėl muziejui pasirinkote ne didmiestį, o Aukštaitijos kaimą?
– Koks miestelis pasitinka pirmiausia, įvažiavus į Anykščių rajoną iš Vilniaus ar Kauno? Kavarskas? Su Šv. Jono Krikštytojo šaltiniu? Svirnai, skirtingai nei Kavarskas ar Anykščiai, ne tranzitinė gyvenvietė, ir ne bažnytkaimis. Kultūrine prasme – tuščias popieriaus lapas.
Labai vertinu privatumą ir laisvę. Ir tai įmanoma tik būnant gamtoje, užmiestyje. Kuo toliau nuo skubėjimo, įtampos, ankštos kaimynystės, beprasmės laiko gaišaties…

– Rugpjūčio 18-ąją būsimose „aRRchyvo“ patalpose Antrajame Svirnų kaime surengėte vienos dienos parodą, kurioje lankytojai galėjo pamatyti jūsų tėčio ir jo amžininkų fotografijas, susipažinti su būsimąja ekspozicine erdve. Kokie jūsų įspūdžiai iš parodos? Ar ji sulaukė didelio lankytojų susidomėjimo?
– Į Svirnų parodą atvyko autobusas iš Biržų „Šiaurės vasarų“ (literatūros forumo – aut. past.). Pastate nėra elektros, nuotekų ir vandens, o apšvietimas, įkraunamas baterijomis, po poros valandų nusilpo, žmonėms teko pasišviesti mobiliaisiais telefonais. Pojūčiai labai geri. Žmonės užsibuvo, ir ne tik dėl kambario temperatūros ar pastato kvadratūros. Labai džiugu, kad naktį iki parodos nelijo – nuo drėgmės būtų susiraukšlėjusios fotografijos.
Parodai turėjau paruošusi sukarpytų įvairiaspalvių kaspinų, kviečiau lankytojus išvykstant juos užrišti ant Troškimų medžio – ąžuoliuko iš Rakausko sodybos. Jį pavasarį, tvarkydama aplinką, nupjoviau ir palikau, nes buvo gaila sudeginti. Kaspinų galėjo būti ir daugiau, juos lankytojai iššlavė.

– Ar menininkui svarbi kūrėjų bendruomenė? Jei taip, ar turite savų žmonių Anykščių krašte?
– Neturiu ir neieškau. Mano prioritetas – institucinis bendradarbiavimas, „aRRchyvo“ įsteigimas įpareigoja.
Šiuo metu jau gyvenu Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje pristatymo nuotaikomis. Rugsėjo 13-tą Pompidou centre vyks MO muziejaus kuruoto projekto parodos atidarymas, kur bus galima pamatyti muziejaus kolekcijai padovanotus naujus lietuvių menininkų kūrinius.

– Kur ieškote kūrybinio įkvėpimo? Ar kūrybą vertinate kaip darbą, ar tai kažkas, ką privalote materializuoti?
– Kad sugalvotum kažką nauja ir netikėta, turi išplėšti mintį iš visatos. O sumanymų realizavimas yra alinantis darbas – 24 valandos, septynios dienos per savaitę.

– 2024 metų vasarį buvote apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija už kultūros paradigmas keičiančią kūrybą ir ilgalaikį poveikį šiuolaikiniam menui. Kaip (ar) pasikeitė jūsų gyvenimas, tapus Nacionalinės premijos laureate? Galbūt sulaukiate daugiau kvietimų dalyvauti parodose, užsakymų, spaudos ir visuomenės dėmesio? Ar jums šis pripažinimo ženklas svarbus?

– Labai labai svarbus. Šiai nominacijai buvau pristatoma ne kartą ir ne du. Pirmas nesėkmingas bandymas – legendiniais devyniasdešimtaisiais, Lietuvai pirmą kartą dalyvavus Venecijos bienalėje. Džiaugiuosi, kad bent persiritus į šeštą dešimtį pavyko išplėšti šį apdovanojimą.

– Ką patartumėte jaunam menininkui, norinčiam įsitvirtinti meno pasaulyje?

– Nieko nauja nepasakysiu. Pirmiausia užduokite sau klausimą, ar tikrai turite kažką naujo, originalaus ir autentiško pasiūlyti vizualia informacija perpildytam pasauliui.
Tada išsikelkite tikslą ir kantriai, nuosekliai jo siekite. Įsivertinkite pastangų kainą ir, jei yra kažkas, kas teikia daugiau malonumo, – tai ir darykite. Būkite savimi.