Anykštėnė diplomatė rengia sankcijų paketus

Prieš dešimtmetį Anykščių Jono Biliūno gimnaziją baigusi karjeros diplomatė Simona Stražinskaitė sako, jog šiais laikais, kai pasaulis vis labiau atsako į fizinę jėgą, sankcijos dažnai tampa būdu mažoms valstybėms išsakyti savo poziciją tarptautinės politikos klausimais.

– Dirbi Užsienio reikalų ministerijoje, esi Trečioji sekretorė Sankcijų grupėje. Kaip paprastai paaiškintum, kas yra sankcijos ir kodėl jos šiandien tapo tokia svarbia užsienio politikos priemone?

– Sankcijos yra užsienio politikos priemonė, priimama bendru sutikimu ir jos yra skirtos pakeisti tam tikrų veikėjų elgesį. Dabar dažnai kalbame apie sankcijas Rusijai – jos yra ir individualios, ir ekonominės. Individualios sankcijos fiziniams ir juridiniams asmenims taiko tris priemones – turto įšaldymą, draudimą teikti ekonominius išteklius sankcionuotam subjektui, o fiziniams asmenims taikomas ir draudimas atvykti į Europos Sąjungos teritoriją. Ekonominės sankcijos yra importo arba eksporto draudimai, tam tikrų paslaugų tiekimo draudimai.

– Dirbdama sankcijų grupėje, ar jauti, kad tavo darbas gali turėti realų poveikį geopolitiniams procesams?

– Taip, sankcijos yra vienas iš esminių įrankių, kuriais galima šiais laikais daryti poveikį. Man atrodo, kad dabar, kai atrodo yra vis labiau ignoruojamas mažų valstybių balsas, kai matome, kad vis labiau vertinama fizinė jėga, sankcijos padeda išsakyti savo poziciją tarptautiniame kontekste.

– Kas šiame darbe sunkiausia?

– Kai pradėjau dirbti su sankcijomis, didžiausias iššūkis buvo, jog šito negali išmokti niekur kitur, kol nesi susidūrus. Aš nieko bendro neturėjau su tarptautine ekonomika, ar konkrečia teisės sritimi, kuria yra nustatomos ir reguliuojamos ribojamosios priemonės, dėl to žinias įgijau per praktiką.

– O kaip pasirinkai darbą sankcijų grupėje? Taip ir planavai?

– Šiaip niekada neplanavau dirbti su sankcijomis, į grupę buvau paskirta po diplomatinio konkurso. Iš pradžių bijojau, nes nežinojau, ką darysiu, bet dabar džiaugiuosi, kad čia pakliuvau. Juokauju, kad tai buvo sudėtingiausias dalykas gyvenime, kurį kol kas turėjau išmokti.

– Baigei anglų ir prancūzų lingvistikos bakalaurą, o vėliau tarptautinių santykių ir politikos mokslų magistrą. Nuo pat pradžių tavo planas ir buvo diplomatija?

– Tikrai ne nuo vaikystės norėjau būti diplomate. Kalbas studijavau, nes jos man gerai sekėsi ir buvo įdomu, o apie diplomatiją pradėjau galvoti tik po to, kai po bakalauro atlikau Erasmus praktiką Lietuvos ambasadoje Paryžiuje. Labai ryškiai atsimenu jausmą, kai pristatinėjau savo šalį užsieniečiams per atvirų durų dienas ambasadoje. Jaučiau labai didelį pasididžiavimo jausmą. Grįžusi į Lietuvą tęsiau studijas TSPMI, ir tada perėjau diplomatinį konkursą. Tiesa, studijuodama jau buvau įsidarbinusi ministerijoje, tik ne kaip diplomatė, o pagal darbo sutartį.

– Kodėl pasirinkai valstybės tarnybą? Mūsų kartos žmones, rodos, dažniau traukia privatus sektorius.

– Manau, mano pasirinkimui įtaką padarė, kad Anykščių Antano Baranausko pagrindinėje mokykloje, kurioje mokiausi dešimtmetį, buvo skiepijamas pilietiškumas ir meilė valstybei. Minėjome valstybines šventes, daug kalbėjome apie valstybės istoriją per pamokas, ėjome partizanų takais, dalyvavome vėliavų pakėlimuose. Tada daug supranti, kokios gilios tavo valstybės šaknys ir nori ją saugoti ir kurti toliau. Man atrodo, taip rečiau yra privačiame sektoriuje. Aišku, ne kiekvienas darbas, kurį tu darai, yra labai naudingas, negalvoju, kad kai pildau Excel lentelę, kuriu Lietuvą. Bet man atrodo, kad tai, ką darau, apskritai yra prasminga. Manau, kad dirbdamas valstybės tarnyboje, apskritai labai daug išmoksti apie tai, kaip funkcionuoja valstybė ir tai padeda ir kasdieniame gyvenime.

– Darbo reikalais daug keliauji, neseniai grįžai iš komandiruotės Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ko Lietuva dar gali mokytis iš likusio pasaulio? O kuo ji ypatinga?

– Taip, ką tik, kovo pradžioje, su vadove buvome Vašingtone vykusiose dvišalėse konsultacijose su JAV institucijomis ir Niujorke organizuotame Europos Sąjungos bei Jungtinių Tautų sankcijų seminare. Grįžusi iš JAV, pagalvoju, kaip gera gyventi Lietuvoje. Čia jaučiuosi daug labiau apsaugota ne tik dėl to, kaip reguliuojamas maistas ir vanduo, kurį mes geriame, bet ir dėl žmonių, nes Lietuvoje visi atrodo pažįstami. Kuo daugiau keliauji, tuo labiau pradedi vertinti, ką turi. Pavyzdžiui, atrodo menkas dalykas, bet JAV labai neskanus vanduo.

– O kaip Anykščiai?

– Anykščiai keičiasi. Anykščiai, kuriuose gyvenome mes, buvo gal uždaresni, gal trūko įvairovės, didesnio įtraukimo. Manau, kad Anykščiai tampa labiau pasaulietiški. Mokykloje retas dalykas buvo net pasirinkti etiką, o ne tikybą.

Manau, kad Anykščiuose yra puiku augti iki formuojančių metų. Vaikui čia yra visko po truputį – upė, kurioje gali maudytis, šalia miškas, geras susisiekimas, nes miestelis nedidelis.

– Ar maži miesteliai apskritai užaugina kitokius žmones, nei dideli miestai?

– Manau, mes kur kas mažiau linkę leisti pinigus pramogoms (juokiasi – aut. past.).

Mums daug dažniau reikia išvažiuoti į gamtą, ar turėti kažkokią sodybą, kur galime pabūti ir pailsėti nuo žmonių. Tam labai gera vieta yra Anykščiai.

– Ką patartum jaunam žmogui, kuris nori tapti diplomatu?

– Patarčiau nebijoti išbandyti skirtingų dalykų. Ir pati taip čia atsidūriau – išvažiavau į Paryžių, nes kalbėjau prancūziškai, pagalvojau, kad ambasadoje atlikti praktiką bus įdomu, bet prieš važiuojant neįsivaizdavau, kur tai mane gali nuvesti. Palinkėčiau nepamesti noro tobulėti, domėtis, būti žingeidžiu. Kartais mūsų jau susiformavusią nuomonę gali pakeisti skirtingos patirtys. Aš, pavyzdžiui, kažkada norėjau būti veterinare.

Diplomatui nereikia kažkokių ypatingų savybių, svarbiausia žingeidumas, noras mokytis ir atvirumas. Sutiksi labai daug skirtingų žmonių, su kuriais turėsi atrasti kompromisą, ir jei nebūsi jiems atviras, bus labai sunku sutarti.

– Kokie reikalavimai keliami diplomatui?

– Diplomatas turi būti nepriekaištingos reputacijos, mokėti bent dvi užsienio kalbas ir praeiti diplomato konkursą, kurį skelbia ministerija.

– Koks šito darbo didžiausias pliusas?

– Diplomatinėje tarnyboje gali išbandyti labai daug skirtingų sričių. Šiuo metu esu Sankcijų grupėje, bet galiu pereiti į kitą padalinį ir dirbti su visiškai skirtingais dalykais. Be to, esi priverstas labai daug domėtis. Pavyzdžiui, įvykiai Irane kažin ar buvo lengvai nuspėjami, bet turi įsigilinti ir suprasti situaciją jai tik susiklosčius, nes mes, kaip Lietuva, turėsime reaguoti ir pateikti savo poziciją apie tai, kas vyksta pasaulyje. Juk neliksime nuošalėje.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas