Matematiką iškeitė į menotyrą

Iš Anykščių kilusi Vilniaus paveikslų galerijos Vaizduojamosios dailės skyriaus vyriausioji dailėtyrininkė Dalia Tarandaitė, ištyrusi buvusio Anykščių klebono, monsinjoro Alberto Talačkos sukauptą XVII–XX a. dailės kūrinių rinkinį ir sudariusi Anykščių sakralinio meno centro ekspoziciją, sako, jog monsinjorą vadintų ne kolekcininku, o meno kūrinių globėju.Metus Vilniaus universiteto Matematikos fakultete studijavote matematiką, po to, sakyčiau, radikaliai pakeitėte kryptį ir pasukote į menotyrą. Kodėl taip įvyko?

– Metus Vilniaus universiteto Matematikos fakultete studijavote matematiką, po to, sakyčiau, radikaliai pakeitėte kryptį ir pasukote į menotyrą. Kodėl taip įvyko?

– Mane, kaip asmenybę, visuomet labiau traukė humanitariniai mokslai, bet mokykloje sekėsi viskas. Baigdama mokyklą (Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą, dabar gimnaziją – aut. past.) svajojau studijuoti kažką, kas būtų susiję su daile, truputėlį ruošiausi, lankiau piešimo pamokas. Prieš stojamuosius į akademiją (Vilniaus Dailės Akademiją – aut. past.) vyksta darbų peržiūros. Pamačiusi, kokie puikūs kitų darbai, pasikišau savo piešinius po pažastimi ir padaviau pareiškimą studijuoti matematiką… Man gerai sekėsi matematika, tačiau studijuodama pradėjau jausti, jog tai – ne mano sritis, vis kažko trūko. Išspręsdavau uždavinį, vieną, kitą, bet kas iš to – man trūko gyvenimo prasmės. Galbūt nebuvau ir tokia didelė matematikė – kai kuriems matematika buvo vos ne didžiausia poezija, kuri atverdavo visatą, tačiau man trūko prasmės. Studijuodama matematiką vėl pradėjau ruoštis stoti į akademiją, šįkart – tikrai į menotyrą. Pirmo kurso egzaminus išlaikiau ir matematikos fakultete – jei būčiau neįstojusi į menotyrą, būčiau galėjusi toliau studijuoti matematiką. Bet buvo, matyt, taip lemta – įstojau į akademiją. Iš karto supratau, kad esu savo vietoje, ir buvau labai laiminga. Tik, atėjusi iš tiksliųjų mokslų, sutrikau – kiek daug čia literatūros. Bet nepabūgau, buvo labai įdomu studijuoti.

-Kaip Jūs, kaip humanitarė, iškeitusi matematikos studijas į menotyros, vertinate dabartinį humanitaro vaidmenį visuomenėje? Rodos, visuomenė tiksliuosius mokslus baigusius žmones vertina labiau nei humanitarus.
-Tikslieji mokslai labiau apčiuopiami, o humanitariniai – mažiau. Iš tiksliųjų mokslų galima gauti daugiau apibrėžtos naudos, o humanitariniai mokslai kelia mūsų dvasią, jie formuoja žmones, bet sukuria mažiau materialios naudos. Pavyzdžiui, tėvams, kurių vaikas renkasi dailininko kelią, tikrai nedrąsu – kyla klausimų, kaip jų vaikas pragyvens.

-Kokia Jūsų, kaip humanitarės, menotyrininkės, sėkmės istorija?
-Baigusi mokslus šiek tiek paklaidžiojau – susidomėjau Rytais, man labai reikėjo dvasinių dalykų. Gavau pakvietimą dirbti su Rytų kolekcija Kaune (M. K. Čiurlionio dailės muziejuje D. Tarandaitė buvo Rytų šalių dailės kolekcijos tvarkytoja – aut. past.). Šešerius metus dirbau ten, o tada persikėliau į Vilnių, kai Lietuvos dailės muziejuje atsirado darbo vieta Tapybos skyriuje – čia ir susiklostė mano sėkmės istorija. Aišku, pati pradžia buvo labai sunki, ilgai žiūrėjau vien tik į Rytus, o čia – nėriau į Vakarų dailę. Bet Vakarų dailės rinkinys – labai įdomus.

-2008–2009 m. ištyrėte buvusio Anykščių klebono monsinjoro Alberto Talačkos sukauptą XVII–XX a. dailės kūrinių rinkinį, sudarėte kuriamo Anykščių sakralinio meno centro ekspoziciją. Kas jus traukė prisiliesti prie Talačkos kolekcijos? Kuo ji svarbi ir ypatinga?
-Esu anykštėnė, taigi, į mane buvo kreiptasi dėl monsinjoro kolekcijos dovanojimo Anykščiams. Esu laiminga, jog kolekciją pamačiau dar monsinjoro namuose, būdama studentė. Monsinjoro nelaikyčiau kolekcininku – man tas žodis nelabai patinka, jis labiau buvo meno mylėtojas, pagarbos menui ir sakralinei dailei rodytojas. Greičiau jis kūrinius priglausdavo nei juos specialiai rinkdavo. Jo kolekcija daug kam tapo pirmuoju susidūrimu su tikrai aukštos klasės vaizduojamąja daile. Kolekcija tikrai vertinga, daug kūrinių yra iš Rokiškio dvaro. Rustemo (Anykščių sakralinio meno muziejuje eksponuojamas ilgamečio Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros profesoriaus Jono Rustemo (Jan Rustem, 1762–1835) sukurtas nežinomo vyro portretas – aut. past.), Maratti (XVII a. pabaigos Romos dailininko Carlo Maratti (1625-1713) darbas „Marijos įvesdinimas į šventyklą” – aut. past.) darbai – vertingi dailės kūriniai visos Lietuvos ir galbūt net ir platesniu mastu.

-Ar turite kokį nors ypatingą ryšį su Anykščiais? Daugelis jūsų knygų (,,Anykščių Šv. Mato bažnyčia: vadovas“ (2009 m.), ,,Monsinjoro Alberto Talačkos meno kolekcija“ (2010m.), ,,Sakralinio meno puoselėtojas monsinjoras Albertas Talačka“ (2011 m.), ,,Anykščių menas. Dailė ir architektūra“ (2016 m.), ,,Anykščiuose – lietuviškasis mūsų kalnas „Laimės žiburys“ (2020 m.), ,,Monsinjoro Alberto Talačkos gimimo šimtmetis: ,,Išmintis pasiteisina savo darbais“ Mt 11, 19″ (2021 m.)) susijusios gimtuoju kraštu. Ar tai liudija norą atiduoti duoklę gimtajam miestui?
-Manau, kad Anykščiai tikrai yra išskirtinis miestas. Egzistuoja Anykščių aura – kultūrinė, intelektualinė. Žaviuosi Anykščiais, čia dirba daugybė puikų žmonių, muziejininkų, kuriems rūpi miesto kultūra. Anykščių projektų pati neorganizuoju, dažniau būnu pakviečiama prie jų prisidėti, nors tai nėra pareiga, bet norisi kažkuo prisidėti.

-Dažnai sakoma, kad senasis Lietuvos menas – menkavertis, palyginti su Italijos, Nyderlandų ir kitų šalių kūriniais. Ką Jūs manote apie tokius teiginius?
-Be abejo, mūsų dailės istorija nėra tokia brandi kaip, pavyzdžiui, italų. Tokių stiprių dailininkų neturėjome, svarbiems užsakymais neretai kviesdavomės menininkus iš užsienio. Apie XVIII a. Lietuvoje pradėjo rastis aukštesnio lygio dailė, pavyzdžiui, Pranciškaus Smuglevičiaus darbai. O kolekcijose buvo įvairių darbų, net ir labai gerų. Kolekcijos buvo kaupiamos dvaruose, tačiau tarpukario metais daug kūrinių iškeliavo iš Lietuvos, dėl to labai sunku spręsti, kas tose kolekcijose buvo – neaišku, ar sąrašuose minimi darbai apkritai dar vis būtų priskiriami tiems patiems dailininkams. Monsinjoro Alberto Talačkos kolekcija tikrai yra perliukas, papildantis mūsų meno rinkinius.

-Kur lankotės, kai grįžtate į gimtuosius Anykščius? Ar užsukate į menui skirtas erdves?
-Myliu gamtą. Anykščiuose gyvenau prie upės. Paėjėjus paupiu, prasidėdavo šilas. Grįžus traukia į nuo paauglystės pažįstamas vietas. Mėgstu pasivaikščioti Šventosios kairiojo ir dešiniojo krantų pėsčiųjų takais. O turėdama laiko ir plačiau – viskas čia sava, miela, artima. Jei tuo metu Anykščiuose veikia įdomi paroda – apsilankau ir joje. Džiaugiuosi, kad mieste atsirado net kelios dailei skirtos erdvės – Sakralinio meno centras, Koplyčia, Menų inkubatorius.