Piešimas Donatą Inį išmokė matyti pasaulio subtilumą („Aukštaitiškas formatas” Nr. 105)

Iš Anykščių kilęs tapytojas ir Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Donatas Inis, gyvenantis tarp Kauno ir Plikiškių kaimo Šimonių girioje, sako, kad piešimas jam – ne tik profesija, bet ir būdas pažinti pasaulį.
Klasikinio realizmo kryptį pasirinkęs menininkas daug dėmesio skiria Lietuvos istorijai, ypač pokario ir partizanų temoms, kurios tapo pagrindine jo kūrybos ašimi.

– Esate vadinamas klasikinio realizmo atstovu. Kuo Jus patraukė šis stilius, ar jis pasirinko Jus, ar Jūs jį?

– Visi -izmai įspraudžia į tam tikras ribas. Bet jei dažniausiai sakau, kad esu klasikinio realizmo atstovas, dar nereiškia, kad daugiau nieko kito nedarau. Nes darau nemažai. Ta kūrybos forma man pagrindinė dėl to, kad ji remiasi piešimo įgūdžiais ir žiniomis. Piešimas man labai svarbus, o esant akademijos studentu, vėliau ir akademijos dėstytoju, buvo gėda nemokėti piešti. Daug į piešimą investavau – kursais, vėliau Vilniaus dailės akademijoje, studijomis Kinijoje, stažuotėse. Piešinys natūraliai apsijungė su dažais ir tapo tuo, ką pavadintume klasikiniu realizmu. Sakyčiau einu ir į simbolizmą, bei kelias kitas kryptis. Mano tapyba yra pasaulio stebėjimas, ta fizinė tikrovė, kuri mus supa – paukšteliai, vėjas, kvapas. Visų pirma tai turi pamatyti, patirti, negali praeiti. O piešimas priverčia tave sustoti, ir labai tiksliai, ilgai, stebėti ką nors. Pradedi matyti pasaulį kitaip, pastebėti jo dėsningumus, daugiasluoksniškumą, struktūrą. Ne tik siluetą ar kontūrą. Tas atidus stebėjimas per piešinį jungiasi su tapyba, filosofija.

– Esate Vilniaus dailės akademijos piešimo dėstytojas. Man, kaip nepiešiančiai, visada buvo įdomu, ar galima žmogų išmokyti piešti, ar dėstytojas tėra tas, kuris padeda tobulinti turimą talentą?

– Bazinių dalykų tikrai galima išmokyti, bet maksimalaus lygmens be talento, be aistros, atsidavimo greičiausiai nepasieksi. Juk mes visi mokam bent jau neblogai gramatiškai rašyti, bet ar visi galėtumėm su tais žodžiais ir raidėm sukurti aukšto lygio poeziją? O gal poetu gimstama? Panašiai tikriausiai su visomis meno formomis. Pagrindus galime išmokti beveik visi, bet yra kažkas dar, ko negalime įžodinti – gal Dievo ranka, gal talentas. Einšteinas sakė, kad jis ne talentingas, bet labai aistringas klausimams, kurie jį domina. Gal užtenka aistros, atsidavimo.

Šie laikai yra įdomūs, labai greiti, o piešimas – labai lėtas dalykas, reikalaujantis sustojimo, askezės, atsitraukimo nuo kitų. Jaunajai kartai sustoti sunku, sunku susikaupti. Kalbame apie kokias šešias valandas darbo per dieną. Ne metus, o šešis, septynis, aštuonis. Labai mažai žmonių atsideda šiam keliui. Lengvų pasipaišytojų mes turime, juos galima paruošti, bet pasaulinio lygio piešėjų yra vienetai.

– O ką Jums maloniau daryti – piešti ar dėstyti?

– Piešti, bet tai nereiškia, kad nemėgstu dėstyti. Mėgstu ir tą ir tą, bet asmeninė kūryba yra tai, kuo tu kvėpuoji, kuo gyveni. Tos idėjos, kurios kyla, atrodo, jei jų neįgyvendinsi, tavo dienos nueis šuniui ant uodegos. Privalai jas įgyvendinti. O dėstymas yra svarbus dalykas ir užtikrina stabilesnes pajamas, bet nėra tolygus kūrybai. Visgi būna dienų, kada dėstymas atneša daug džiaugsmo bei prasmės jausmą.

– Esate minėjęs, kad Jūsų tapyba reikalauja daug laiko. Kaip atpažįstate momentą, kai paveikslas jau baigtas?

– Su patirtimi ateina juslė, kad jau gana. Yra žymus pasakymas apie kūrybą – kūrinys niekada nėra pabaigtas, jis yra apleidžiamas. Visada galėtum sakyti, jog dar yra ką keisti, tobulinti, bet jauti, kada gana. Turi ir išsikelti klausimą, kas pagerės tavo kūrinyje, jei dar ką nors keisi, pertapysi. Jei nesugalvoji atsakymo – paveikslas baigtas.

– Būna, kad grįžtate prie „apleistųjų“?

– Būna. Ir dabar dirbu prie paveikslo su anykštėnu, paskutiniuoju Lietuvos partizanu Jonu Kadžioniu-Bėda. Jo paveikslą nutapiau 2018–2019 metais, jis dalyvavo British Portrait Award (Britanijos portreto apdovanojimo – aut. past.) konkurse. Paskutiniu metu žiūriu į paveikslą ir matau, kad jis man ne visas patinka. Reikėtų foną pakeisti. Kažkas nėra iki galo suvesta.

Baigiu statytis studiją Kaune, tad jau greitai vėl daug tapysiu, ir šį paveikslą truputį pertapysiu.

– Kokia Jūsų studija? Mėgstate dirbti chaose ar tvarkoje?

– Tik tvarkoje. Žinau daugybę tapytojų, kurie mėgsta dirbti jų, tikriausiai, suvaldytame chaose, bet jei aplinka, kurioje dirbu aš, yra netvarkinga, tuomet ir mano galvoje chaosas. Susikaupimo šiame žanre reikia labai daug. Man patinka tvarka visur.

– Vadinasi, žanras atspindi ir Jūsų paties charakterį?

– Taip, nuo savęs nelabai pabėgsi. Dažnai girdime kalbas apie stiliaus paieškas. Visada sakau, kad stiliaus ieškoti pernelyg nereikia, nes jau pats iš savęs kiekvienas tą stilių turi, viskas natūraliai susidėlioja. Tik reikia laiko. Aš, su lėtesniu temperamentu, negalėčiau būti koks nors ekspresionistas, būtų greičiausiai ir juokinga. Bet kadangi esu susikaupėlis, toks žanras man puikiausiai tinka.

– Kaip renkatės subjektus savo paveikslams? Ar pasirinkimo procesas sąmoningas, norite įamžinti tai, kas svarbu?

– Didžiąją dalį savo darbų dabar skiriu Lietuvos pokariui ir Laisvės kovoms. Mane apvaldžiusi ta dvasia. Net ir tai, kad dabar galime kalbėtis Šimonių girioje, kurioje pilna partizanų pėdsakų, dalinai yra jų nuopelnas. Mano kūryba beveik vien apie juos. Subjektai atsiranda įvairiai – nuo dokumentų, atsiminimų skaitymo, bendravimo su liudininkais. Kartais vaizdiniai atsiranda sapne, ir virsta įdomiais, Jungo idėjų aidais. Būna, kad skaitant kokį atsiminimą, pamatai vaizdinį. Esu vizualistas. Neseniai skaičiau vieną partizano dienoraštį, tarp daugybės sakinių man užkliuvo viena, tarytum nesvarbi, eilutė – „per dešimt metų, nuogai nusirengęs nusiprausti buvau vienąkart“. Kiek į tai telpa psichologinio krūvio. Bandysiu šią eilutę įmeninti, įvaizdinti.

– Kodėl Jums svarbi pokario, partizanų istorija?

– Visų pirma, kiekvienas kurti turi pradėti nuo to, kas jam svarbu, kaip jis išgyvena dalykus. Man rūpi, skauda. Rodos, tai amžini dalykai. Lietuvis gyvena pasipriešinime, įtakose šimtus metų. Gal tai genų lygmenyje? Šia tema turime knygų, dainų, filmų, o aš bandau prisidėti prie šios atminties per dailę. Paklausus dabartinio pirmakursio, dažnas nežinotų nei istorijos, nei priežasčių, nei pasekmių. Man įdomu, kodėl ne visi žmonės tuom gyvena ar domisi, nes tai taip įdomu, unikalu, o ir svarbu. Tai tema, kuri atskleidžia be galo daug apie žmogų bendrąja prasme.

Į pokarį sutalpintumėme visas Antikos temas, mitus, tragedijas, žygius, epus. Tik vardus pakeisti tereikia. Atrastumėme tuos pačius elgesio archetipus. Ši tema man atsiveria vis iš naujo, nors ja gyvenu kokių 15 metų.

– Ar tam, kad tapote tapytoju, įtakos turėjo Jūsų šeima? Jūsų mama – stiklo menininkė, dirbanti Arklio muziejuje Niūronyse. Jūsų sesuo Dovilė kuria papuošalus su liaudies motyvais.

– Kai augau, mama daugiau liedavo akvarele, piešdavo pastele. Namuose buvo nemažai kūrybos, ir tai tikrai paliko įspaudą, bet tuo metu tikrai nemaniau, kad būsiu dailininkas. Kadangi kūrė mama, senelis, dėdė, tad, matyt, ir mano pasirinktas kelias bus kažkiek nulemtas aplinkos.

– Šiandien vis dažniau menininkų darbai spausdinami ant džemperių, maišelių ar plakatų. Ar, Jūsų nuomone, kūrinio vertės nepigina jo masinis tiražavimas?

– Man to nereikia, bet nesijaučiu galįs peikti tuos, kurie tai daro. Bet masinis tiražavimas galimai pigina vertę. Dabar turime Čiurlionio 150-metį, kuris yra nuostabus autorius, vienas Lietuvos simbolių, bet kai pradedi matyti, kaip Čiurlionį melžia kiti menininkai, užsiima grafomanija jo klausimu, išnaudoja jį visame kame, manau, pačiam Čiurlioniui skaudėtų. Tai toks „tiražavimas“ gal ne visada gerai.

Tačiau menininkų, kuriems tiražavimas leidžia susimokėti mokesčius, nesmerkiu. Kiekvienas pasirenka savo kelią, jei įmanoma netiražuoti – netiražuokim, bet tokie laikai. Kita vertus, menas, iš nišinio, elitinio ir mažai kam prieinamo sluoksnio, tokiu būdu gali būti pristatomas plačiosioms masėms. Daugiau žmonių sužinos, pasidomės.

Juokingiausias matytas tiražavimas – vieno impresionisto darbas ant kampinio šlifuoklio, vadinamos bulgarkės. Impresionizmas tapo ikonišku dalyku tada, kai tapo popkultūros dalimi.

Tiesa, pagarba savo kūriniui svarbi. Ar norėčiau, kad mano darbai atsidurtų ant šiukšlių maišelių? Tikriausiai ne. Taip pat nenorėčiau, ir kad mano darbai būtų eksponuojami kavinėje, šalia žmonių, valgančių šaltibarščius. Tiesa, ir kūryba yra visokia – ir rimta, filosofinė, ir žaisminga, nerimta, nesudėtinga.

– Jūsų kaimynai Šimonių girioje – smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekker, rašytojas Antanas Drilinga. Ar turite savo menininkų bendruomenes tiek Anykščiuose, tiek Kaune? Kiek menininkui svarbūs tokie kūrybingų žmonių telkiniai? Ar kūryba gali egzistuoti visiškai vienumoje?

– Buvimas akademijos docentu lemia tai, kad daugybę laiko leidžiu su menininkais. Ieškodamas sodybos, žinojau, kad Šimonių girioje kiekvienoje sodyboje rasiu filosofus, rašytojus, muzikantus. Tačiau manau, kad galiu ne tik ateiti į jau egzistuojančią bendruomenę, bet ir pats ją sukurti – tai bandom kasmet daryti pleneruose Niūronyse. Vienas nepatempsi. Pavargsti, gali pradėti abejoti savimi.

Su Martynu (Švėgžda von Bekker – aut. past.), esame Šimonių girioje sugalvoję ne vieną idėją, pavyzdžiui, išvežti jo tėčio, grafiko, piešėjo Algimanto Švėgždos, darbus į Japoniją. Visai neseniai ši iniciatyva buvo patvirtinta ir kitą rugsėjį jo darbai bus eksponuojami Hiracukoje. Pasauliui pristatysime dar vieną intelektualiosios dailės atstovą iš Lietuvos. Algimantas Švėgžda daugybę metų gyveno Anykščių krašte, Grikiapelių kaime.

– Kokie žmonės, kūriniai Jus įkvepia? Gal tarp jų buvo anykštėnų?

– Pokario laisvės kovotojai. Jaučiuosi atsakingas prieš juos, tai toks transcendentinis įsipareigojimas. Tačiau jei konkretinčiau, man didžiausią įtaką yra padaręs a. a. Vytelis Germanavičius iš Viešintų klojimo teatro. Daugybė jo idėjų šiandien manyje gyvena ir aš dažnai apie jį galvoju. Daug mano veiklų, būrimo, organizavimo, daroma tarsi jo idėjoms mane stumiant. Jis man labai svarbus.

– Ar turite ritualų prieš pradėdamas piešti? Klausiu, nes kūrybinis procesas dažnai įsivaizduojamas kaip mistinis.

– Man visada menininko mistifikavimas atrodydavo blogas dalykas, bet dabar galvoju, gal ir yra šiek tiek to. Aš ritualų neturiu, vienintelis mano ritualas išgerti kavos, paklausyti geros muzikos, ir tada, jei nereikia į paskaitas, sėdėti ir dirbti. Save įkvepi proceso metu. Grįžtant prie Šimonių girios, geriausias idėjas sugalvoju grybaudamas arba pjaudamas žolę. Sako, geriausios idėjos gimsta vaikštant. Jeigu sėdėsi ir lauksi, ir numirsi belaukdamas.

– Į piešimą žiūrite kaip į darbą? Keliate sau tikslus padaryti tam tikrą piešinio dalį per tam tikrą laiką? Ar kūryba nenukenčia, jei dirbate, nes reikia, o ne todėl, kad norisi?

– Taip, tai vadinama profesionalumu. Turi daug dirbti. Kai tapyba trunka nuo mėnesio iki pusės metų, kaip mano atveju, jei netapau, man tai labai brangiai kainuoja. Aštuonios valandos per dieną yra privalomos, o jei įskaičiuoji eskizavimą, skaitymą, darbo valandos labai išsiplečia. Jei būčiau žinojęs, kiek reikės dirbti, būčiau ko gero labai pasvarstęs.

Energija, kurią įdedi į darbą, neišvengiamai jame kažkokia forma pasilieka. Jei tau pačiam įdomu, jei pats jauti, kad kažko ieškai, tai žiūrovas mato. Dėl to menininkai turi labai daug skaityti, bendrauti, domėtis, kad atrastų temas, kurios jiems įdomios.

– Kaip matote savo kūrybos kryptį ateityje – ar planuojate eksperimentuoti, ar likti ištikimas realizmui?

– Žanras ir kryptis greitu metu ko gero nepasikeis, bet mano gyvenime už molberto pilna visko.  Eskizinėje yra visko – nuo abstrakčių pakvailiojimų, iki meditatyvių darbų, kruopščių stebėjimų, o gyvenime pilna fluxus idėjų. Kad ir žemės menas, kur iš, pavyzdžiui, pagaliukų ar akmenukų, su vaiku gali pasidaryti kažką labai įdomaus ir laikino.

– Esate sūnaus Jono tėtis ir laukiate naujos atžalos. Ar Jums svarbu, kad Jūsų vaikai turėtų kūrybinę gyslelę?

– Labai svarbu. Sūnui neliepiu piešti, bet manau, turiu asmeniniu pavyzdžiu parodyti jo neversdamas. Kartais piešiu kartu, kad jis jaustų ryšį. Niekada nekomentuoju, kad jis kažką pakeistų, pagerintų, kad nenukentėtų jo vaizduotė. Svarbu į ją investuoti – dabar jam patinka Viduramžiai, mėgsta persirengti kostiumais, vaizduoti riterį. Tai žaidžiame, persirengiame, kaunamės. Reikia sužadinti vaizduotę.

Mums labai pasisekė – Jonas yra fantastiškas vaikas, dabar jis, būdamas šešerių, asmeninėje knygų lentynoje turi daugiau nei pusantro šimto knygų, kurios jau yra perskaitytos bent po vieną kartą. Kai kurios jų storos. Kiekvieną dieną su knyga pradeda ir užbaigia. Gyvename gamtoje, visada pasakoju jam apie gamtos procesus, jis pažįsta paukščius iš balsų, žino augalų pavadinimus ir panašiai. Tada žinai, kad jį mokai teisingai.

O piešimas – norės pieš, norės – nepieš. Neversime jo būti menininku. Tam kelyje atsiduri ne dėl to, kad kažkas tave verčia, o dėl to, kad kitaip negali. Jei jis kitaip negalės, aš padėsiu.

Projektą „Mes – aukštaičiai“ 9000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.