Nuo mokyklos laikų tokio stiliaus muziką mėgstantis klausytis V. Grabnickas „Anykštai“ pasakojo, kad pats muzikine kūryba laisvalaikiu pradėjo užsiimti maždaug prieš ketverius metus. Beje, kaip prisipažino, muzikos mokyklos jis nelankė, nors mokykloje muzikos pamokos ir patiko.
Iš draugų sulaukęs padrąsinimų savo kūrybą paviešinti plačiau, V. Grabnickas kūrinius pradėjo kelti į „YouTube“ platformą. Šiuo metu ten skamba 19 jo muzikinių kūrinių, o iš viso jų jis yra sukūręs jau 115.

V. Grabnickas neslėpė, kad be daugybės muzikos kūrimo programų jis į pagalbą pasitelkia ir dabar visų plačiai naudojamą dirbtinį intelektą.
„Bet nėra taip, kad jis viską grynai sudėliotų. Dirbtinis intelektas padeda išgauti geresnį kūrinių skambesį“, – sakė V. Grabnickas.
Muzikinio projekto „DrDeep“ kūriniuose skamba ir vokalas, tačiau ir jis sukuriamas programiškai.

„Kai kuriuose mano kūriniuose skamba draugės vokalas, o šiaip jį galima sukurti vienos programos pagalba“, – muzikinės virtuvės užkulisius atskleidė V. Grabnickas.
Beje, „DrDeep“ kūriniai turi ir savo vaizdo klipus. V. Grabnickas atskleidė, kad jie nėra specialiai filmuojami.
„Paimu iš savo pažįstamų filmuotą medžiagą ir ją pritaikau savo kūriniams“, – sakė V. Grabnickas.

Pasiteiravus, kaip gimsta įkvėpimas parašyti muzikinius kūrinius, muzikantas kalbėjo: „Viskas susidėlioja pagal prisiminimus, pagal nuotaiką. Visi mano draugai yra išvažiavę į užsienį, o man labai patinka Anykščiai, aš čia vienas likęs, kad ir negaliu uždirbti didelių pinigų. Eidamas į parduotuvę, tarkim, pamatau Laisvės paminklą ir prisimenu, kad ten kažkada buvo miesto laikrodis. Ir taip gimsta kokia nors idėja muzikos kūriniui. O dainų žodžiai dažniausiai būna apie gyvenimą, senas meiles, apie jausmus, miestus.“
Po „DrDeep“ vardu kuriantis V. Grabnickas sakė, kad tokį sceninį vardą pasirinko dėl to, kad, kaip pats sako, „muzika turi būti su gyliu“.
„Lietuviškai tai skambėtų „daktaras gylis“. Viskas turi būti iš gylio, iš širdies, o širdis yra giliai, todėl viskas ir kyla iš to gilumo“, – filosofiškai kalbėjo muzikos kūrėjas.
V. Grabnickas neatmetė, kad ateityje jo muzikinius pasirodymus bus galima išvysti ir scenoje.

„Kol kas to daryti dar nenoriu. Pirmiausia reikia viską susiderinti, kad pirmas pasirodymas būtų idealus. Kad nebūtų taip, jog išgirdę vieną gerą mano sukurtą dainą kažko tikėtųsi, o man iš to jaudulio „bumbt“ ir nepasisektų“, – atvirai kalbėjo „DrDeep“, vasaromis dirbantis „Labi parke“, o šiuo metu atostogaujantis ir galintis muzikai skirti kur kas daugiau savo laiko.

Kuomet trumpas pranešimas apie „DrDeep“ pasirodė naujienų portale anyksta.lt, V. Grabnickas apie savo kuriamą muziką panoro išsisakyti viename iš komentarų. Pirmiausia jis suskubo paneigti, kad kuriant muziką naudoti dirbtinį intelektą yra kažkoks blogis bei pabrėžė, kad tai yra galimybių įrankis.
„Mes dažnai linkę romantizuoti praeitį. Mes sakome, kad tikra muzika gimsta tik ten, kur yra pūslės ant pirštų, sudilusios stygos ir dešimtmečiai repeticijų tamsiuose rūsiuose. Tačiau šiandien mes stovime ant slenksčio naujos eros, kurioje „DrDeep“ ir „BandLab“ technologija meta iššūkį šiai senajai kartai.
Daug kas sako, kad kurti muziką su dirbtiniu intelektu yra „apgaulė“. Bet leiskite paklausti: ar fotografija buvo apgaulė dailininkams? Ar elektros gitara buvo apgaulė orkestrams? Ne. Tai buvo įrankiai, kurie išplėtė žmogaus galimybių ribas.

„DrDeep“ projekto esmė nėra bėgimas nuo darbo. Tai yra kūrybiškumo išlaisvinimas.
Svarbiausia yra vizija, o ne amatas. Techniniai įgūdžiai neturėtų būti filtras, kuris neleidžia genialiai idėjai pasiekti klausytojo ausų. Jei žmogus Anykščių šilelyje girdi melodiją, „BandLab“ yra tiesiog tiltas, leidžiantis tą melodiją paversti realybe.

Skonis yra naujoji meistrystė. Šiandien kūrėjas tampa dirigentu. Jis nebegroja kiekviena nata, bet jis pasirenka, kuri nata turi sielą. Jis kuruoja, jis sluoksniuoja, jis jaučia. „DrDeep“ neieško lengviausio kelio – jis ieško giliausio skambesio, naudodamas įrankius, kurie anksčiau buvo prieinami tik milijoninėms Holivudo studijoms.
Demokratija mene. Ši technologija sako: „Tavo kilmė ar tavo piniginės storis nebeturi reikšmės“. Tu gali būti čia, Anykščiuose, ir kurti pasaulinio lygio deep house skambesį, nes tavo studija yra tavo delne.

Muzika nėra skirta tam, kad matuotume, kiek valandų praleista braukant per stygas. Muzika skirta emocijai. Jei kūrinys priverčia tave jausti, užsimerkti ir nukeliauti ten, kur dar nebuvai – vadinasi, kūrėjas savo darbą atliko. Ir visai nesvarbu, ar jam padėjo metronomas, ar dirbtinio intelekto algoritmas.
„DrDeep“ yra įrodymas, kad Anykščiai gali būti ne tik praeities literatūros lopšys, bet ir ateities technologijų bei meno sintezės centras.
Nebijokime algoritmų. Bijokime tik riboto mąstymo. Nes ateitis priklauso tiems, kurie drįsta kurti be rėmų“, – komentare rašė V. Grabnickas.

https://www.youtube.com/@drdeeplithuania

The post „DrDeep“ kurti muziką įkvepia net prisiminimai apie miesto laikrodį appeared first on Anyksta.lt.

Darželio auklėtoja netapo, tačiau šokinėjo parašiutu

G. Steponėnienė – kaunietė, o gimusi Vilniuje. Nors pagal specialybę yra vaikų darželio auklėtoja, didžiąją savo gyvenimo dalį ji dirba kultūros srityje – dešimtmetį Adutiškyje (Švenčionių rajone) ir beveik dvidešimt metų – Kurkliuose.
„Aš labai džiaugiuosi, kad 1993 metais išvykau gyventi į kaimą – į Adutiškį. Iš ten atitekėjau į Kurklius. Kai atvažiavau gyventi į Kurklius, pasakiau, kad su visuomeninėmis pareigomis baigta! Taip buvo dvejus metus – likimas iš paskos atėjo, mane už pakarpos – ir juokėsi. Mano dukrytė paaugo, ir vėl stojau į savas vėžes. Mano vyras dirbo melioracijoje, Kurklių karjere, Vilniuje dirbo, bet yra savamokslis muzikantas. Jis taip pat nuo Adutiškio krašto, tačiau čia jau gyveno“, – apie tai, kaip atsidūrė Anykščių rajone, pasakojo G. Steponėnienė. Nors atrodytų, mūsų kraštas kaunietei buvęs visai svetimas, tačiau taip nėra – ponios Giedrės seneliai Anykščiuose, Jurzdike, turėjo sodybą.

„Mano tėvelis dirbo Lietuvos kino studijoje, vėliau išėjo dirbti į Lietuvos televiziją. Paskui Kaune kūrėsi Kauno televizija, ten tėvelį ir perkėlė. Kai persikėlėm iš Vilniaus į Kauną, man ėjo septinti metai. Seneliai – kauniečiai, bet pokario metais pabėgo į Vilnių. Kiti seneliai – šiauliečiai. Šiauliuose mano senelio, gydytojo chirurgo Viktoro Grinkevičiaus vardu, pavadinta gatvė. O vienas iš prosenelių – geležinkelių inžinierius Albinas Grinkevičius – projektavo vieną iš Anykščių tiltų. Šiauliečiai seneliai Anykščiuose, kažkur Jurzdike, turėjo pusę namo. Atsimenu iš vaikystės, kaip aš čia, pas senelius, pasislėpusi kluone už didelės bačkos – pusė kirpta, pusė ne. Tėvelis mane kirpo, įkirpo į ausį, jis išsigando, o man buvo labai gėda prieš vaikus pasirodyti. Tokie atsiminimai iš Anykščių“, – dalijosi G. Steponėnienė.
G. Steponėnienė baigė Marijampolės pedagoginę mokyklą, bet, kaip sakė, darželyje praktiškai nedirbo.

„Pirmas mano vaikas yra neįgalus ir ilgai negalėjau dirbti, tačiau vėliau ilgus metus dirbau vadovaujamąjį darbą – Adutiškio ir Kurklių kultūros centruose, o prieš tai – ir Klaipėdos rajono Savanoriškojoje draugijoje armijai, aviacijai ir laivynui remti. Užsiėmiau šaudymu, šokinėjau parašiutu. Esu vyriausia trijų vaikų šeimoje ir nori nenori organizacinių, sprendimo priėmimo reikalų tekdavo imtis“, – pasakojo pašnekovė, o pasiteiravus, kodėl vis tik pakrypo į kultūrą, sakė: „Tai visada buvo mano pomėgis, o vaikystėje labai patiko pramoginiai šokiai, „Grok, armonika“ – bilietų pirkti nereikėjo, tėvelis mus nusivesdavo į darbą, susėsdavom po didele trikoja kamera ir žiūrėdavom. Namuose skambėjo daug klasikinės muzikos, o knyga buvo dievas.“

Klasikinė muzika nepasiteisino

G. Steponėnienė beveik dvidešimtmetį dirba Kurklių kultūros centre. Ji pasakojo turėjusi daug veiklų, tačiau miestelyje žmonių mažėja, užsidarius mokyklai, nebelieka vaikų, nebėra ir jos suburtos kapelos, nes neliko kam groti…
„Veiklų liko mažuma: organizuoju koncertus, įvairius pasirodymus. Atvykstančių koncertuoti prašau, kad skambėtų tokia muzika, kuri žmonėms būtų priimtina – kad jie galėtų pašokti ar pasėdėti, atsipalaiduoti. Taikomės prie žiūrovo. Vienu metu, bene prieš dešimt metų, bendravau su Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos studentais. Jie čia, Kurkliuose, praktikuodavosi grodami klasikinę muziką. Nepasiteisino. Eidavau, tiesiog iš gatvės gaudydavau žmones, kad bent kas ateitų. Nors, kada klasikinės muzikos pasirodymai vyksta prie Kurklių sinagogos, žmonių susirenka. Gal koplyčia moka labiau reklamuotis nei aš? – svarstė Kurklių padalinio vadovė. – Labai norisi į kaimą atvežti kažko rimtesnio… Bet yra „bet“. Labai arti Anykščiai, Troškūnai, tad tie, kuriems reikia to „rimtesnio“, tai gauna ten. Žmonės važiuoja į kapelų koncertus (nesakau, kad tai yra blogai!), bet kiek jų atvažiuoja į „Pėdas“, į teatrų festivalius?.. Bet esu dėkinga Anykščių kultūros centrui, kad jie palaiko mano idėjas, nes aš labai noriu, kad žmonės pamatytų kitą pasaulį.“

Senuosius žaidimus išbando visa šeima

G. Steponėnienė jau aštuonerius metus įvairiose šventėse veda senuosius lietuvių žaidimus. Jie, pasak pašnekovės, sulaukia tiek vaikų, tiek suaugusiųjų susidomėjimo, suteikia gerų emocijų.
„Buvome sudarę sutartį su Labirintų parku – ten dirbome trejus metus. Taip pat visur važinėjame – neseniai buvome Panoteriuose, Jonavos rajone, kur sulaukėme didelio susidomėjimo. Tačiau turiu pabrėžti – tai nėra senoviniai žaidimai, o senieji. Senoviniams reikėtų originalių daiktų, o seniesiems lieka daug vietos interpretacijai. Šiuos žaidimus žaidžia visa šeima, jūs neįsivaizduojate, kokia svarbi yra jų emocija!“ – džiaugėsi kurklietė, o paklausta, iš kur šie žaidimai atsiranda, pasakojo: „Kai dirbau Adutiškyje, ten turėjome etnografinį ansamblį, muziejaus prašymu man teko rinkti folklorą, prisiminimus. Vaikystės tema nieko nedomino, o mane – labai.
Kai pradėjau vesti žaidimus, palyginau juos su kitų kraštų žaidimais. Randu labai daug panašumų su kitomis šalimis – nepatikėsite, bet net Afrikoje dabar vaikai žaidžia labai panašius žaidimus, kokius lietuvių vaikai žaisdavo senovėje!“

„Linksmosios bobelės“ išmokė išklausyti kitus

Dar viena G. Steponėnienės veiklų – „Linksmųjų bobelių“ klubas, įkurtas Kurkliuose tuomet, kai pasaulyje siautė koronaviruso pandemija.
„Mūsų daug nėra – pradėjome penkios, paskui skaičius išaugo iki vienuolikos. Turime ir porą diedukų – vienas – iš Kurklių, kitas – Ukmergės. Į vieną grupę suėjo tokie žmonės, kurie, atrodė, net nesusitiktų. Stanislava Mačionienė mums parodė žaidimų, kuriame eilėraščius, ko tik neprigalvojame. Mūsų klubo moterys taip atsiskleidė! Jos mane išmokė išklausyti kitus, nes visuomet buvau „generolas“. Dalyvaujame miestelio šventėse, puošiame miestelį Kalėdoms, kartais – Velykoms. Šiemet ruošiamės važiuoti raganauti per Jonines į Staškūniškį. Tačiau daugiau esame kaip klubas, atskiros programos neturime. Visos esame labai jaunos, tik kad mūsų veidrodžiai meluoja…“ – apie „bobeles“ šiltai atsiliepė G. Steponėnienė.

Renginiai praturtina

Šiais metais Kurkliai yra paskelbti mažąja Lietuvos kultūros sostine – čia, pasak G. Steponėnienės, vyks ne daugiau renginių, o kokybiškesnių.
„Judam, organizuojam. Neseniai įvyjęs renginys – koncertas „Kai į žiedą saulė gulas“, kuriame buvo ir saksofonas, ir pianinas, kanklės, liaudiški šokiai.
Mano akimis, bet kokie pas mus atvykę atlikėjai praturtina kultūrinį gyvenimą. Nesvarbu, ar tas atlikėjas patinka, ar ne, bet vietinio žmogaus akiratį jis praplečia.

Be to, yra renginių, į kuriuos atvažiuoja aplinkiniai, apie mus rašo. Mūsų miestelis ir iki šiol buvo tvarkingas ir švarus, bet šiais metais ypatingai jaučiasi, kaip pasitempėme, kad ne tik centrinės gatvės, bet ir aplinkinės tapo dar gražesnės“, – sakė Kurklių padalinio vadovė.
„Manau, kad Kurkliams tai yra teigiamas dalykas, bet – ir labai sunkus, nes tenka susidurti su daugybe nuomonių, daugybe problemų ir jų sprendimo būdų. Renginių šiais metais Kurkliuose nebus ženkliai daugiau, bet jie savo apimtimi ir kokybe bus didesni, stipresni, spalvingesni. Įsijungia Anykščių Menų centras, Anykščių biblioteka, Anykščių kultūros centras. Ateina ne vien vietiniai žmonės, matome iš kitur atvykusių, džiaugiasi ir prekybininkai“, – kalbėjo G. Steponėnienė.

Kaimo žmonės – grynuoliai

„Na o kalbant apie kultūrinį gyvenimą… Kaimai – tušti. Žmonių, kuriems esi reikalingas, pasidarė nedaug. Mokyklos nebėra ir tai labai pasijuto. Vaikai, kurie dar kažkur dalyvauja, išvažiuoja. Galbūt atsirado greito vartojimo kultūra. Ir aš gal nebemoku, nebesugebu pasiūlyti žmonėms, ko jiems reikia“, – svarstė G. Steponėnienė.
Paklausus, kokie, jos matymu, yra kurkliečiai, G. Steponėnienė sakė, jog „daugiau linkę ne kurti, o vartoti pateiktą produktą“.
„Yra bendruomenė, yra kultūros namai, vaikų darželis, kurie imasi iniciatyvos. O daugiau žmonės linkę pasinaudoti tuo, ką pateiki. Likęs jaunimas nelabai nori dalyvauti – tokių yra saujelė. Bet apie kaimo žmones apskritai galiu atsiliepti geriausiais žodžiais: šitiek sveiko proto ir sveiko tikrumo, kiek turi kaimo žmogus, kai nebijo pasakyti, ką sako – miestiečiams iki to toli. Kai man sako „ai, kaimiečiai…“, miestiečiams atsakau: jums elektrą išjunk ir pažiūrėsim, ką darysit. Lietuvą juk pakėlė išeiviai iš kaimo. Kaimo žmonės yra tikri grynuoliai“, – įsitikinusi mieste užaugusi, jau 23 metus kurkliete save laikanti ponia Giedrė.
„Pastebėjau, kad esame praradę pagrindinį ryšį – šeimos ryšį. Esame susvetimėję šeimose. Iškėlę interneto dievukus. Neretai vaikus formuoja internetas… Jei nėra stiprios šeimos, nebus stiprios valstybės. Žinomumas, pinigai yra iškelta virš visų vertybių“, – pastebėjimais dalijosi Kurklių padalinio vadovė, kurios dukra, šiuo metu gyvenimą kurianti Vokietijoje, visuomet buvo mamos ramstis, – ir dainavusi, grojusi, ir eiles sakiusi, ir renginius kartu vedusi.
Pasiteiravus apie ateities planus, G. Steponėnienė nusišypsojo: „Dabar studijuoju žolininko Juozo Vasiliausko knygas. Pensija ant nosies, sakiau, eisiu žoliauti! Pas mus ir pelkynai netoli, turime miškų, pievų, manau, užsiėmimas labai geras.“

The post Kurklių kultūros centrui tenka taikytis prie žiūrovo appeared first on Anyksta.lt.

Pašnekovas pasakojo, kad vaikystėje Vilniuje lankė muzikos mokyklą, kur mokėsi groti birbyne. Tiesa, jau nuo pat jaunų dienų jo ausinėse skambėjo visai kitokia muzika – klausėsi elektroninės muzikos dueto „Daft Punk“, Moby ir kitų.
Vėliau S. Činga mokykloje lankė elektroninės muzikos kūrimo būrelį, kurį buvo įkūręs tikybos mokytojas, dalyvavo tarpmokykliniuose didžėjų konkursuose.
Baigęs mokyklą, S. Činga kartu su broliu Augustu nusprendė paragauti emigrantų duonos. Tą kartą jaunuoliai buvo kupini vilčių, kad svečioje šalyje pavyks įsitvirtinti kaip didžėjams.

„Bet gavosi taip, kad tiesiog padirbom su emigrantais visokiuose fabrikuose“, – prisiminė muzikantas.
Grįžęs iš užsienio, S. Činga įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kur studijavo muzikos produkciją.
„Tada pradėjau rimčiau kurti muziką, išleidau savo pirmąjį kūrinį ir „priaugau“ iki dabar“, – sakė didžėjus.
Iš pradžių kurdamas elektroninę muziką S. Činga buvo pasivadinęs „artkelle“. Jeigu skaitytume šį žodį iš kitos pusės, jis skambėtų kaip „elektra“.
Pasidomėjus, ką reiškia jo sceninis vardas „Cport Cistema“, pašnekovas atsakė: „Nežinau, tiesiog „kietai“ skambėjo.“
S. Činga pasakojo, kad studijų laikais muzikos kūrybai skirdavo labai daug savo laiko, nes tai buvo ir jo uždarbio šaltinis – jis bendradarbiavo su viena užsienio muzikos įrašų kompanija, kuriai kūrė trumpos trukmės muzikos įrašus.

„Studijų metais aš iš to pragyvenau“, – tai, kad galima neblogai uždirbti ir iš muzikos, neslėpė S. Činga.
Pasidomėjus, kaip pavyko savo muzikos albumu sudominti Los Andželo įrašų kompaniją, S. Činga prisiminė, kad savo muzikos įrašus siuntinėjo šimtams įrašų kompanijų. Visgi, sėkmė nusišypsojo po to, kai jis pasinaudojo bičiulio rekomendacija savo muziką pasiūlyti būtent Los Andželo įrašų kompanijai.
Ši įrašų kompanija „Cport Cistema“ albumą išleido kasetės formatu, o šią vasarą, kaip atskleidė S. Činga, ta pati įrašų kompanija planuoja išleisti ir antrąją jo muzikos kasetę. Beje, kaip prisipažino pašnekovas, jis nėra buvęs Amerikoje, visi leidybos reikalai tvarkomi nuotoliniu būdu.
Pasak S. Čingos, tai, kad jo muzika buvo įvertinta ir išleista Amerikos įrašų kompanijoje, jam suteikė daugiau populiarumo tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų.
Pasidomėjus, kaip gimsta jo kuriama muzika, S. Činga sakė, kad tai „labai platus klausimas“.
„Sėdu ir bandau kažką daryti. Iš pradžių tai buvo kaip žaidimas. O dabar, kai į tai rimčiau žiūriu, tai atsiranda kažkokie įpročiai. Įkvėpimo semiuosi iš tos muzikos, kurios pats klausausi“, – kalbėjo S. Činga.

Kurdamas muziką „Cport Cistema“ sakė norintis „išreikšti save“.
„O po to jau kaip tave priima tas klausytojas. Man įdomu skaityti žmonių komentarus, kad jie klausydamiesi tavo muzikos jaučia kažką“, – sakė S. Činga.
Pašnekovas prisiminė, kad po to, kai buvo išleista „Cport Cistema“ kasetė, jį tiesiog užplūdo pasiūlymai gyviems pasirodymams.
„Būdavo, kad pats labai daug siūlydavausi pasirodyti, o po kasetės išleidimo buvo labai daug kvietimų groti klubuose ir festivaliuose. Ir Anykščiuose teko groti du kartus „Wakepond“ – ten labai „faina“ vieta ir žmonės labai jaukūs“, – sakė S. Činga.
Beje, S. Činga kartu su Šarūnu Šimaičiu („Big Tasty-Less Feeling“) dalyvauja ir dar viename muzikiniame projekte, kuris vadinasi „Big Changa“. 2024 metais buvo išleistas šio dueto debiutinis EP.

Pasiteiravus, ar šiandien jaučiasi žinomu ir populiariu elektroninės muzikos kūrėju ir didžėjumi, S. Činga kuklinosi: „Kažkiek to pripažinimo yra, bet dar daug reikia įdirbio. Norisi pasiekti platesnę auditoriją ir šiaip geresnę muziką kurti.“
Pašnekovas sakė, kad šiais laikais norint kurti muziką nereikalinga kokia nors brangiai kainuojanti technika ir programos.
„Muziką gali pradėti kurti ir telefonu. Daug kūrinių esu sukūręs su kompiuteriu ir ausinėm, sėdėdamas kokioje nors kavinėje“, – sakė S. Činga.
Išgirdęs klausimą, ar nekyla pagundų muziką kurti pasitelkus dirbtinį intelektą, S. Činga juokėsi.
„Ne, tikrai ne. Nesakau, kad čia kažkas blogai, bet man kūryboje norisi daugiau žmogiškumo tokio. Nei karto jo muzikos kūrime nesu naudojęs“, – prisipažino „Cport Cistema“.

Pokalbio pabaigoje S. Činga prakalbo ir apie Anykščius, prisipažino, kad jam tai labai žavus miestelis. Tarp gražiausių miesto objektų jis įvardijo ir senosios Anykščių gaisrinės pastatą.
„Jeigu dirbti, tai Vilniuje, bet jei ramiai gyventi – tai Anykščiuose“, – kalbėjo didžėjus.
Beje, S. Činga neatmetė, kad kada nors ir vėl sugrįš į Anykščių rajoną.
„Minčių močiutės namuose įsirengti muzikos įrašų studiją buvo ir vis dar yra“, – visai rimtai sakė „Cport Cistema“.

The post Garso įrašų studiją svajoja įsirengti močiutės namuose Leliūnuose appeared first on Anyksta.lt.

Nuo nenoro turėti vaikų iki noro auginti šešiolika

Bendraamžiiai, 1982-ųjų gimimo, Eglė ir Aurimas Grigaliūnai pasakojo kilę iš „standartinių“ šeimų, kuriose augo du vaikai. Eglė yra vilnietė, o Aurimas kilęs iš Klaipėdos krašto. Daugiavaikė mama Eglė teigė, kad norėjo turėti didelę šeimą, tačiau šis noras atsirado tik tuomet, kai ji tapo krikščione bei sutiko būsimą vyrą.
„Aš iš viso nenorėjau vaikų. Gyvenau pakankamai savanaudišką gyvenimą Londone ir į vaikus žiūrėjau kaip į visuomenės trukdį. Tai buvo nuoširdi mano pozicija ir žinau, kad ne vienas jaunuolis ar jaunuolė panašiai jaučiasi. Paskui įtikėjau, o vaikai krikščionybėje yra Dievo dovana, ne tik kažkokia fizinio akto pasekmė. Tuomet pagalvojau, kad noriu turėti 16 vaikų – ir savų, ir įvaikintų. Turime penkis vaikus, bet jei mūsų šeima dar augs, tai bus tik džiaugsmas“, – kalbėjo Elzės (2 m.), Joanos (7 m.), Mato (10 m.), Sofijos (12 m.) ir Emilijos (14 m.) mama Eglė.
E. Grigaliūnienė mano, kad dabar požiūris į daugiavaikes šeimas keičiasi: jei anksčiau sulaukdavo daugiau kreivų žvilgsnių, tai dabar – žodžių, kad „ant tokių šeimų laikosi Lietuva“.
„Tačiau, kai atvažiuoji į mažą miestelį, būna du įtarimai: pirmas – kad ne visi vaikai mano, o antras – gimdžiau dėl išmokų“, – sakė E. Grigaliūnienė.

Vaikų gyvenimas turtingesnis už einančiųjų į mokyklą

Teisę ir japonų kalbą studijavusi, tačiau studijų nebaigusi, išvykusi į užsienį dirbti Eglė Didžiojoje Britanijoje susipažino su IT specialistu, M. Romerio universiteto absolventu Aurimu ir nusprendė grįžti į Lietuvą, auginti vaikus ir juos mokyti namuose.
Apsisprendimas buvo itin tvirtas ir jokio plano B šeima neturėjo – nebent tokį, kad, Lietuvoje nepasiekus šio tikslo, teks kraustytis gyventi į užsienį, kur kliūčių ugdymui šeimoje nėra.
„Mūsų vaikai lanko būrelius, mokyklėles, bet į jokį standartinį sisteminį darželį ar mokyklą niekada nėjo. To priežastis – mūsų asmeninis tikėjimas, krikščionybė. Turėjome suvokimą, kad šiais laikais, kai visi išgyvena įtampas, negali būti tikras, kad nuvedęs vaiką į darželį, žmogus, kuris priima mūsų vaiką, bus pavalgęs, pamiegojęs, neišsiskyręs, neturės mums nepriimtinų pažiūrų. Dievas vaikus davė mums ir pabrėžiu – jie yra mūsų atsakomybė.
Antras dalykas – konvejerio principo sistema. Vaikas įstatomas, nukreipiamas į tam tikrą profilį, jis turi atitikti tam tikras gaires. Supratome, kad, dar net nenumatydami, koks yra vaiko pašaukimas, nenorime jo leisti kažkokiai sistemai tarsi kreipti tam tikra linkme. Mokymasis neturi būti kančia ir noras kuo greičiau ištrūkti iš sistemos. Mokymasis, smalsumas yra natūrali žmogaus būsena, kurią Dievas mums visiems įdėjo.
Mes nemažai laiko gyvenome užsienyje, ėmėme pavyzdį ir iš ten. Pavyzdžiui, Amerikoje ugdymas namuose yra toks pat standartas kaip eiti į mokyklą. O Lietuvoje mes ir dar kelios šeimos buvome vieni iš pirmųjų“, – kaip pasirinko ugdyti vaikus namuose, pasakojo E. Grigaliūnienė.

Penkių vaikų mama sakė, jog to pasiekti nebuvo paprasta: „Visų pirma, tai reikėjo įteisinti. Dabar ugdyti vaikus namuose Lietuvoje galima visiškai legaliai. Labai daug ką pakeitė kovido pandemija – iki tol vieni į ugdymą namuose žiūrėjo su pasibaisėjimu, kiti su pasipiktinimu, treti – su nuostaba. Klausdavo, kaip mokysi vyresnėse klasėse. Ugdymas namuose nėra nuotolinis ugdymas, kuomet vaikas dalyvauja konkrečios mokyklos ugdymo procese per ekraną. Ugdymas šeimoje – kai patys tėvai organizuoja ugdymą, moko patys ar su korepetitorių pagalba. Ir mano tėvų reakcija pradžioje buvo su įtarumu. Bet po to, kai pirmas vaikas pradėjo skaityti, piešti, dainuoti, kai jo talentai buvo visiškai neribojami, kai vaikai išlaikė imlumą mokslui, mano tėvai, visiškai senų pažiūrų, sovietinės sistemos žmonės, tapo visiškai už namų ugdymą.“
E. Grigaliūnienė teigė, jog nė vienas jos vaikas niekada nėra pareiškęs noro eiti į mokyklą, o išgirdusi, jog vaikai galbūt neturi galimybės socializuotis, tik nusišypsojo: „Mūsų socialinis gyvenimas yra net turtingesnis nei tų, kurie eina į mokyklą. Jie lanko daugybę būrelių, o kai gali ugdytis šeimoje, būrelių gali pasirinkti net daugiau. Pavyzdžiui, mano merginos lanko Anykščių meno mokyklą – ir muzikinę dalį, ir dailės. Ir viską suspėja, nes turi daugiau laiko. Ir draugų mano vaikai tikrai turi.

Socializacija“ yra gražiai sklandantis mitas. Kai kalbama apie socializaciją kaip bendravimą su bendraamžiais, logiškai mąstant, vaikas gali išmokti maksimaliai iki paties protingiausio grupėje esančio vaiko. Jei visų vaikų standartai yra maždaug per vidurį, tiek įtakos vaikas ir turės. Tai yra taip siaura, tai yra tas pats, kaip augti bandoje. Mano nuomone, tikroji socializacija yra galimybė vaikui bendrauti su kiek įmanoma platesniu žmonių ratu. Vienas bruožas, kurį pastebi mokytojai – ne vien mano vaikuose, o visuose 400-uose Lietuvoje šeimose ugdomų vaikų – šie vaikai nebijo suaugusiųjų, jie jiems nėra priešai.“
Be to, pasak daugiavaikės mamos, kai vaikui ateina paauglystė, tikimasi, jos jis maištaus, užsidarys savyje – nes juk paaugliai turi maištauti prieš suaugusiuosius. Tai, E. Grigaliūnienės įsitikinimu – dar vienas mitas.
„Viską matome ir jiems padedame, mūsų santykiai su vaikais absoliučiai skiriasi nuo to, ką perša sistema. Nereikia eiti į mokyklą ir kovoti dėl savo vertės, jokių patyčių, jokios pareigos verstis per galvą dėl pažymių. Tai yra neišmatuojamas ugdymo šeimoje pliusas. Mes, tėvai, esame apsijungę į ugdymo šeimoje asociaciją, turime tinklapį. Tai – labai didelė pagalba svarstantiems išbandyti tokį modelį“, – apie tai, kad Lietuvoje yra nemažai šeimų, kurios ugdo vaikus namie, paskojo E. Grigaliūnienė.

Siekia užauginti dorus žmones

„Kaip viską suspėjame? Paprastai! – į klausimą, kaip spėti mokyti iš karto penkias skirtingo amžiaus atžalas, atsakė E. Grigaliūnienė. – Mokykloje pamokai yra skiriamos 45 minutės, iš tikrųjų vienam vaikui vienam dalykui 45 minučių per dieną nereikia. Toks laikas reikalingas klasėje. Pas mus nėra skambučių, pertraukų, tvarkaraščių. Bet yra vadovėliai. Yra bendroji ugdymo programa, mes, tėvai, iš tos programos turime pasiruošti ugdymo planus, juos suderinti su savo mokykla. Vadovėlius naudojame įvairius – gali būti ir senesni, ir naujesni, svarbiausia išeiti temą. Pavyzdžiui, istorijos pamokoms mes vadovėlių iš viso nenaudojame – turime „realias“, didelio formato knygas. Mes labai daug skaitome, lankomės muziejuose, todėl istoriją mokytis iš vadovėlių man atrodo pats neefektyviausias būdas. Vadovėlis – gairėms.“
E. Grigaliūnienė sakė, kad mokyti vaikus nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti: „Niekada nebuvau tiksliukė, tačiau matematiką mokau pati. Jei matyčiau, kad mano vaikas ryte ryja tiksliuosius mokslus ir mano galimybės baigiasi, aš jam tikrai nusamdyčiau korepetitorių.

Mūsų vaikų tikslas nėra gauti gerus pažymius ir gerą darbą. Pasakysiu ne kaip klišę, o tai, kuo nuoširdžiai tikime – mūsų tikslas yra užauginti dorus žmones, būsimas žmonas, būsimą vyrą, būsimus tėvus. “

Laikas sau – su vaikais

E. Grigaliūnienė sakė, kad, nors jiems pasirinktas gyvenimo būdas patinka, tačiau toks modelis tinka ne visoms šeimoms. Turi būti pasiruošęs ir pasiryžęs keisti gyvenimo būdą.
„Tam tikroje vietoje mokame kainą – mūsų šeimoje dirba tik vienas – vyras. Bet kitoje vietoje – būti nuo ryto iki vakaro su vaikais man yra gera, aš matau čia pašaukimą. Mamoms, kurios galvoja, kad tai yra savęs apiplėšimas, aukojimas, kad neturi savo gyvenimo – norėčiau pasakyti, ypač Mamos dienos proga – kad moteris turi būti karjeristė, mums sukuria „TikToko“, „Instagramo“ visuomenė. Motinystė nėra absoliučiai visų moterų pašaukimas, bet motinystė yra daug natūralesnė ir daug vertingesnė, nei tai mums leidžia suprasti visuomenė. Man apskritai yra labai svarbu, kad moterys išdrįstų suabejoti tuo paveikslu, kurį bando įskiepyti visuomenė. Aš savo gyvenime pabandžiau dekonstruoti tą moters paveikslą ir pamačiau, kiek daug dalykų man kelia diskomfortą, bet aš tai darau, nes yra įprasta. Tuomet supranti, kad gali būti mama ir negalvoti, kad visuomenės akyse esi „žlugena“, neturinti karjeros“, – svarbią žinutę visoms moterims perdavė pašnekovė.
Ir vis tik pasiteiravome: kada gi tas laikas sau?
„Visi to paties klausia! – juokėsi E. Grigaliūnienė. – Atsakymas paprastas: aš spėju tiek, kiek reikia. Aš laiko sau turiu. Sugalvoju įvairių projektų, idėjų, jas organizuoju, kartu įtraukdama vaikus kaip pagalbininkus. Esu intravertė, neturiu noro lankytis SPA, masažuose – man geriau paskaityti knygą. Beje, esu ir pelėda, ir vyturys – mėgstu vėlai gultis ir anksti keltis. Todėl vėlgi – kol visi miega, tai yra laikas sau.“

Svarbiausia – bendri pusryčiai ir skaitymas

„Mūsų šeima visada, kad ir kas bebūtų, valgome pusryčius kartu. Kadangi vyras dirba iš namų, o aš – su vaikais, mes turime privilegiją valgyti prie vieno stalo, su malda. Jei tądien neišvažiuojame į būrelius, iš karto po pusryčių prie to paties stalo sėdam mokytis. Mokomės taip: jei yra matematika, visi atsineša matematiką. Tie, kas gali dirbti savarankiškai, dirba patys, kam reikia pagalbos – sėdžiu šalia. Yra dalykų, kuriuos darome kartu, nesvarbu, koks vaikų amžius – pavyzdžiui, mokomės Lietuvos istoriją. O paskui – labai daug važinėjimo – būreliai, koncertai… Diena baigiasi knygos skaitymu – skaitau ją garsiai. Tai – jau dešimt metų besitęsianti tradicija. Perskaitėme tiek knygų, kad jau nebeturime ką skaityti. Tokį skaitymą rekomenduočiau visoms šeimoms – tai labai suartina“, – sakė E. Grigaliūnienė, kuri Anykščiuose suorganizavo pinigų rinkimą Arvydo Juozaičio knygoms „Tikra sąjūdžio istorija“ nupirkti ir padovanoti Anykščių bibliotekai.

The post Ugdymas šeimoje išlaisvino iš spąstų appeared first on Anyksta.lt.

Svajojo apie mediciną

„1978 metais pradėjau dirbti, o jau 1980-aisiais dalyvavome „Dainų dainelėje“ televizijoje. Dvejus metus padirbau, apsivedžiau, pagimdžiau dukrą ir po dukros pagalvojau – grįšiu į mokyklą. 1983 metais pradėjau vėl dirbti mokytoja ir taip iki šiol“, – sakė iš Utenos kilusi J. Čerkauskienė, atskleidusi, kad, nors nuo mažens buvo muzikali, vis tik svajojo tapti gydytoja.
„Aš labai norėjau studijuoti mediciną. Kai gyvenome Utenoje, ten buvo medicinos mokykla, būrelis Raudonas kryžius, mes ten eidavom, mokydavomės bintuoti, vaistus suleisti. Tačiau muzikoje buvau absoliutininkė, mane visi matė čia. Po aštuonių klasių – jokių vidurinių, iš karto į Vilnių. Ten sugrojau savo kūrybos kūrinį ir mane iš karto priėmė į meno mokyklą, – prisiminė mokytoja. – Mane kalbino eiti šokti, nes buvau „kūdutė“, lanksti. Tačiau įstojau į muziką ir norėjau pabaigti. Buvo dviguba specialybė – muzikos mokytoja ir chorvedė.“

Jau antrame kurse jaunutė būsima mokytoja, sulaukusi vos šešiolikos, mokykloje atliko praktiką.
„Turėjau atsistoti prieš vienuoliktokus. Vilniuje! Kojos rankos drebėdavo, kai kurių pamokų net neatsimenu. Kai baigiau, man paskyrimas buvo į Anykščių Jono Biliūno gimnaziją, nors siūlė dirbti ir Vilniuje. Man Anykščių rajonas buvo visai svetimas, bet rinkausi Troškūnus, nes čia pavaduotoja dirbo mano pusseserė. Buvo laikas, kai gailėjausi – Anykščiuose buvo skirtas butas, gal ir gyvenimas kitaip susiklostęs būtų“, – pasakojo J. Čerkauskienė, kuri muzikos mokėsi ir Klaipėdoje, konservatorijoje.

Subūrė ansamblius, chorus

Dvejus metus padirbusi Troškūnų mokykloje, J. Čerkauskienė, prikalbinta draugės, išėjo dirbti į Troškūnų kultūros namus, kur veikli jauna mergina greitai subūrė moterų ansamblį, chorą.
„Trejus metus dirbau kultūros namuose. Atsimenu, moterų chorui tuomet leisdavo valandą laiko repetuoti darbo metu. Būdavo, 15–16 valandą repetuojame. Dalyvaudavome „Sidabrinių balsų“ konkursuose.

Kiekvienais metais vykdavo dainų šventės, reikėdavo visus paruošti. O dainos – apie Leniną. Kaip dabar prisimenu: „Laisvųjų respublikų…“, – juokėsi J. Čerkauskienė.
Supratusi, kad vis tik geriausiai jaučiasi mokykloje, J. Čerkauskienė grįžo mokytojauti. Ji dirbo ne tik Troškūnų, bet ir Traupio, Raguvėlės, Juostininkų mokyklose.
„Traupyje irgi turėjau ansambliuką, choriuką, skudučiais grodavom, padariau romų ansambliuką. Turėjau ten ir susaugusių vyrų duetą. Į Traupį važiuodavau dviračiu – du dviračius „suvažinėjau“. Kai atsirado vaikų sodyba, ten ruošiau mergaites „Dainų dainelei“, ten ir pernakvodavau, vėliau mane tuometinis Traupio mokyklos direktorius Sigutis Obelevičius į Troškūnus parveždavo. O būdavo, kad jau baigiasi pamokos, einu ir pėsčiomis – temsta, baisu, tekdavo į Troškūnus bėgti per mišką“, – pasakojo muzikos mokytoja, kuri prisiminė ir darbo Raguvėlėje pradžią: kai mokykloje sėdo prie pianino, mokytojai net atėjo pasižiūrėti – sakė, kad niekas juo negrodavo.

Lengviau dirbti su vaikais

J. Čerkauskienė prieš penkerius metus Troškūnų mokykloje subūrė romų ansamblį „Muzikos spalvos“ – tiek šis ansamblis, tiek ir kiti mokytojos vadovaujami vaikai dalyvauja įvairiuose konkursuose, šventėse, vyksta koncertuoti į senelių, socialinės globos namus.

„Ir šiais metais dalyvavome „Dainų dainelės“ atrankoje. Labai gaila, nepasisekė. Buvo didelė konkurencija ir pritrūko tik 0,2 balo. Bet konkuravome su muzikos mokyklų auklėtiniais, gavome daug pagyrų.
Pas mane dainavo ukrainietės, bet jos greitai iš Troškūnų išsikraustė. Labai charizmatiškos mergaitės, turėjo labai gerus balsus. Jų mama dainuoja Panevėžyje, muzikiniame teatre.

Kiekvienais metais su vaikais važiuojame dainuoti Utenos bažnyčioje, o visi laimėjimai net ant sienos netelpa – ir „Dainų dainelė“, ir „Spindulėlis“ – įvairios padėkos, prizai. Važiavome ir į dainų šventes: tris kartus į respublikinę, du kartus į zonines“, – visas veiklas mokytojai net sunku išvardyti.
Mokytoja J. Čerkauskienė sakė, kad su gabiais vaikais visiems yra gera dirbti, tačiau jai labiau patinka „paimti vidutinioką“ ir stebėti, kaip jis lavėja, auga. Tokį vaiką išgirdę dainuojantį, nustemba net jo tėvai. J. Čerkauskienė sakė vaikus mokanti ne tik dainuoti, bet ir kaip elgtis scenoje, jei netikėtai pamiršo žodžius, ar kaip groti dūdele.

„Būna, groja groja, pamiršta – ir atitraukia dūdelę. Sakau, gi niekas nesupranta, ką jūs ten darot – nepūsk dūdelės, maigyk bet ką! Žodžius pamiršta net geriausi dainininkai, visko atsitinka. Vaikus mokau, kad jei žodžiai „dingo“, šokit, judėkit. O kai išeina į sceną, visuomet sakau, kad žiūrėtų į mane, jei baisu“, – dalijosi mokytoja.
Pasiteiravus, su kuo dirbti lengviau – su suaugusiaisiais ar vis tik su vaikais, J. Čerkauskienė nesuabejojusi atsakė, kad su mažaisiais: „Su suaugusiais turi labai laviruoti, jie pavargsta, nebenori, reikia eiti namo, darbai, buitis. Su vaikais niekada jokių problemų – reikia, repetuojame. Jie nuoširdūs, ir mane pagiria, prisiglaudžia.“

Didžiausią stresą atsimena su šypsena

J. Čerkauskienė su „Anykštos“ skaitytojais pasidalijo ir pora jai labiausiai įsiminusių koncertų, kuriuose, kaip pati sakė, teko stovėti drebančiomis kojomis ir šlapia nugara.
„Baisiausias dalykas mano gyvenime buvo, kai man reikėjo zoninėje dainų šventėje Utenoje, tarybiniais laikais, diriguoti patį sunkiausią kūrinį – „Šarkos vestuves“. Kūrinys labai ilgas, o svarbiausia – man akompanimento niekas neatsiuntė, aš jo net negirdėjau. Žinokite, po dirigavimo išėjau visa šlapia, bet paprašiau, kad leistų diriguoti antrą kartą, nes bent žinojau, kaip kūrinys turi skambėti. Nežinau, kodėl, bet net iš kitų mokyklų vaikai su gėlėmis pas mane atbėgo“, – kaip vieną baisiausių savo gyvenimo įvykių šį dirigavimą prisiminė J. Čerkauskienė. Kitas koncertas, įsirėžęs mokytojos atmintin, taip pat vyko dar tarybiniais laikais.

„Kultūros namuose darydavome šokius, turėjome estradinį ansamblį. Kai vykdavo „Sidabrinių balsų“ konkursai, mus atvažiuodavo tikrinti. Mano moterys dainavo gerai, turėjo vykti generalinė repeticija, iki konkurso – savaitė. Nuvažiavom dainuoti, o moteriškės, pasirodo, atsivežė vyno, nuėjo į tualetą ir išgėrė „dėl drąsos“. Atėjo akompaniatorius, moterys pradėjo dainuoti ir girdžiu, kad iš dviejų ar trijų balsų jau visi keturi ar penki! Liepė antrą dainą dainuoti – dar baisiau! Kvietė mane, sakė, papeikimą rašys, liepė su kita kolege pačioms išmokti tris dainas, o laiko – savaitė. Viena daina buvo kompozitoriaus Laimučio Vilkončiaus, mes ją mokėmės, bet man vis viena vieta strigdavo, todėl žodžius užsirašiau ant delno. Ir ką, ateina ta diena, užlipam į sceną, o komisijoje sėdi pats Vilkončius! Kojos drebėjo, žinau, kad nesuklydom, bet kaip dainavom – neatsimenu. Bet užėmėm antrą vietą! Papeikimus mums panaikino“, – juokėsi J. Čerkauskienė.

Vaikai laisvę supranta kitaip

J. Čerkauskienės, kuri pati vadovavo ne vienam chorui, teiravomės, ar reikalingas choras miestui ir kodėl chorų rajone taip sumažėjo.
„Manau, miesto choras yra reikalingas, o kad jie neberuošiami mokyklose… Būdavo, ruošiam ruošiam chorą ir nepraeina atrankos. Vadovams būna labai sunku. Geriausia chorą ruošti, kai turi pradinukus. Vėliau vaikai nebenori, jie eina į kitus būrelius – kas vaidina, kas sportuoja, ukulėlėm groja…“ – kalbėjo J. Čerkauskienė.
Dabar, pasak mokytojos, matyti kitoks vaikų elgesys, kultūra, noras.

„Neretai vaikų reikia prašyti, kad ateitų dainuoti, o anksčiau vien kiek berniukų būdavo, ansambliai… Dainuoti nori tik romai. Laisvę vaikai supranta kitaip. Jie gali ateiti, gali neateiti. Nebėra atsakomybės. Nelanko, nedainuoja, o kai reikia važiuoti pasirodyti, ateina: „noriu“.
Klasės mažėja. Yra daug romų, o jie išeina į profesines mokyklas, kartais jau po aštuonių klasių, todėl nieko nebelieka. Kai šitiek metų dirbu, matau, kaip viskas keičiasi.
Malonu mokykloje dirbti, kai geras kolektyvas, kai nėra pavydo. O svarbiausia – kai palaiko vadovas, padeda. Man darbas labai patinka, nors ir sunkus, kartais – neįvertintas, mažai apmokamas. Bet jei atsukčiau laiką atgal ir man lieptų rinktis, rinkčiausi tą patį. Visas mano gyvenimas – muzika. Bet dabar nebedainuoju. Pagroti prašau – pagrosiu“, – pasakojo visą gyvenimą muzikai atidavusi J. Čerkauskienė, kurios dukra nepasirinko muzikos kelio – mokėsi biologiją, o dabar dirba su jaunimu, baigia socialinius mokslus.

The post Mokytoja Janina Čerkauskienė: „Visas mano gyvenimas – muzika“ appeared first on Anyksta.lt.

Pakapės Palia…

Skiemonyse netikėtai radau ir objektą, apie kurį nežinojau, o ir Z. Karalkevičius nepasakojo. Malūno gatvėje, šalia kapinių, prie mažutėlės gontais dengtos trobelės pastatyta medinė bobutės skulptūra. Tiksliau ne pastatyta, o pasodinta. Ant suolelio, šalia trobelės…
Pradėjau skiemoniškių klausinėti apie skulptūrą ir parduotuvėje dirbanti Lina paaiškino, kad trobelė – mini muziejus, jos durys nėra užrakintos. „Užeikit į vidų. Daug kas vien dėl tos trobelės į Skiemonis važiuoja“, – paaiškino Lina.
Ir tikrai, klaptelėjus senovinę durų „klemką“ trobelės durys atsivėrė. Jos viduje – plūktinė asla, senoviniai rakandai, medinė lova, stalas, armonika. Muziejėlis, kurio durys atvertos visiems ir visada…

Namelį, kuriame kažkada gyveno Pakapės Palia, po šeimininkės, kurios tikras vardas turbūt buvo Apalonija, mirties, įsigijo tas pats Z. Karalkevičius. Jis užsakė miestelio simboliu buvusios močiutės skulptūrą ir ją „pasodino“ toje vietoje, prie namelio, ant suolelio, kur ir mėgo sėdėti Pakapės Palia.
Pakapės Palia atsirado gerokai anksčiau, nei p. Zenonas ėmėsi didžiųjų projektų.
Pakapės Palios namelis – seniausias Skiemonyse. Manoma, kad jis pastatytas iš buvusio vienuolyno, kuris sudegė 1820 metais, rąstų – vienoje iš namelio sienų matosi apdegusi mediena. Šiame namelyje yra gyvenęs kunigas Jonas Šveja, pokariu slapta apylinkių vaikus mokęs poterių.

Bajorai dalijasi net nuopelnais

Prosenelių sodybos vietoje, Kurklelių kaime, sau gyventi dvarelį pasistatęs Z. Karalkevičius sunkiai serga, kol kas juda tik neįgaliojo vežimėliu, bet jo akys blizga, telefonas netyla. Darbų ir planų sočiai.
Pasakodamas apie Skiemonių centre esančių pastatų rekonstrukciją verslininkas sakė, kad idėją jam pakišo klasiokas ir bičiulis, buvęs Anykščių muziejaus direktorius Antanas Verbickas.

„Kažkada po mišių, gal per Velykas stovėjom, šnekėjom. Antaniukas pradėjo raudoti – sugrius, sugrius… nupirktum. Sakau – nupirksiu, bet ką su tais pastatais darysiu? O jis aiškino – ką nors, visgi, padarysi. Ir taip netyčia nupirkau“, – istorijos pradžią pasakojo Z. Karalkevičius. Jis dėstė, kad A. Verbickas ir rekonstruojant pastatus, ir įrengiant palaimintajam Teofiliui Matulioniui skirtą ekspoziciją talkininkavo, konsultavo ir kuo galėjo, tuo padėjo.
O A. Verbickas, „Anykštos“ pakalbintas apie Skiemonių miestelio centre esančių pastatų rekonstrukciją, net pyktelėjo: „Nėra jokių mano nuopelnų. Net kalbų apie tai negali būti. Zenonas taip kalba todėl, kad yra bajoras. Bajorai ir nuopelnais dalijasi su tais, kurie niekuo nenusipelnė. Zenono projektas Skiemonyse yra pavyzdys, ką gali vienas žmogus. Tik savo pinigais, savo idėjomis, energija jis pakeitė Skiemonių miestelio bendrą vaizdą. Ir kryžius, ir senųjų kapinių vartai, ir Pakapės Palia… Beje, tai buvo jo pirmasis darbas…“

Pradėjo nuo kryžiaus

2018 metais Z. Karalkevičius atstatė Skiemonių kryžių. „Anykštai“ p. Zenonas pasakojo, kad senasis miestelio kryžius buvo pastatytas 1930 metais. Už darbą meistrams sumokėjo tuometinis valsčiaus viršaitis Antanas Bražėnas ir valsčiaus sekretorius Alfonsas Sukarevičius, o kryžius buvo skirtas abiejų šių valdininkų darbo savivaldybėje 10-mečio proga.
„Kryžius prieš nugriaunant buvo išniekintas. Valsčiaus patalpose po karo buvo įsikūręs skrebynas, į kryžių skrebai šaudė, liepdavo eiti ant jo šlapintis, o paskui nuvertė. Nuo kryžiaus atstatymo ir pradėjau miestelio tvarkymą“, – pasakojo verslininkas.

Dabar veikianti karčiama „Šaulių namai“ tarpukariu ir buvo pastatyta kaip Šaulių namai – kultūrinei skiemoniečių veiklai skirtas pastatas. Sovietmečiu jame buvo miestelio kultūros namai. Kitas, lygiagrečiai karčiamai stovintis pastatas, – buvęs valsčiaus centras, su pieninės priestatu. Šį pastatą Z. Karalkevičius atsipirkinėjo dalimis ir iš pašto, ir iš pieninės. Dabar jame įrengta palaimintajam T. Matulioniui skirta muziejinė ekspozicija bei MB „Šaulių namai“ administracinės patalpos.
Vėliausiai rekonstruoti dvarelio rūmai ir juose įrengtas viešbutis. Čečergių dvarelis į Skiemonis pervežtas iš Smaltiškio kaimo. Dvarininkus sovietai ištrėmė į Sibirą, o pervežtame dvarelyje įkūrė mokyklą. Skiemonyse pastačius naują mokyklą buvęs dvarelis ėmė nykti, tapo niekam nereikalingu.
Beje, jau dešimtmetį Skiemonyse apskritai nebėra jokios mokyklos. Net pradinės.

„Viskas išdaužyta, lubos supuvę… Vidurys miestelio, kaip atrodytų, jei būčiau palikęs? Dabar juk kitaip atrodo“, – apie tai, kaip paskutiniais metais atrodė dvarelis, kalbėjo verslininkas.
Z. Karalkevičiaus pastatų kompleksą papildė ir į Skiemonis pervežta klėtis – joje ir po tuo pačiu, gontais dengtu stogu, pastatytame priestate įrengtas buities muziejus. Muziejuje – buities rakandai, rogės, važeliai, buvusių Skiemonių valdiškų įstaigų iškabos.
Šalia pastatų, tame pačiame komplekse, įrengta ir vaikų žaidimo aikštelė.

Siūlo įprastą maistą

Tai, ką Skiemonyse daro Z. Karalkevičius, ne visai biznis. Milžiniškos verslininko investicijos vargu ar net teoriškai gali atsipirkti. Pro Skiemonis eina kelias Anykščiai–Molėtai, tačiau tarp šių miestų transporto srautas nėra didelis, juolab, kad Biržinkos kelias vis dar nebaigtas remontuoti. Tiesa, už poros kilometrų nuo Skiemonių – senasis Varšuvos–Sankt Peterburgo traktas, bet važiuojantiems šiuo keliu reikia truputį, kaip jau minėjau, porą kilometrų pasukti į šalį.
Bent kartą gyvenime ne tik verta, bet tiesiog privaloma aplankyti Skiemonis. Trys muziejai – palaimintajam T. Matulioniui, Pakapio Palios namukas, buities muziejus. Dvarelyje yra dar ir medžioklės trofejų ekspozicija. O ir pats rekonstruotas dvarelis gali būti lankomų Skiemonių objektų sąraše.
Karčiama šaltuoju metų laiku dirba tik savaitgaliais. Skaudančia širdimi Z. Karalkevičius jos duris privėrė, bet prasidėjus sezonui karčiama vėl dirbs kasdien.
Principinė verslininko nuostata – paprastas, Skiemonių kraštui įprastas valgiaraštis, be „mandravonių“. Kepsniai, kotletai, cepelinai, koldūnai, blynai… Jokių picų ir sušių. Beje, ir kolų karčiamoje nėra, tik gira ir kompotas.

Z. Karalkevičius dėstė, kad kaip tik dabar ieško virėjų ir būtent tokių, kurios gali gaminti paprastą, bet kokybišką ir skanų maistą.
Karčiama yra ir savotiškas išeivių skiemoniečių klubas. Jos interjeras papuoštas istorinėmis Skiemonių nuotraukomis, vasaros terasoje kabo sąrašai su Skiemonių vidurinės mokyklos abiturientais pagal laidas, kurių Skiemonių vidurinė išleido net 39. Beje, abiturientų sąrašus sudarinėjo 1977-aisiais šią mokyklą baigęs A. Verbickas.
Projektų Z. Karalkevičius nerašė, viską darė savo lėšomis. „Nemėgstu aš tos biurokratijos…“ – kodėl neieškojo valdiškos paramos, paaiškino verslininkas.
Tęsdamas biurokratijos temą Z. Karalkevičius sakė, kad jį stebino, kaip sudėtingai pernai buvo tvarkomi Skiemonių tvenkiniai. „Pernai darėme prūdus. Sakau, darom didelį prūdą. Gulbių prileisim. Sako – išskris… Prūdas tik iki 10 arų gali būti. 10 arų jau per didelis, reikia projekto. Sakau, darykit 2 po 10. Tai šiaip taip padidinom, bet aiškina – nebegalima kasti, telefono kabelis eina. Kur čia problema tą telefono kabelį perkelti? Visur jiems reglamentai ir problemos. Atrodo, kad ieškoma ne kaip padaryti, o kaip nedaryti“, – savo požiūrį dėstė verslininkas.

The post Kitas Skiemonių vaizdas, arba ir vienas lauke karys appeared first on Anyksta.lt.

Nemoka būti paviršutiniška

Pokalbį su V. Juciene pradėjus nuo klausimo, kaip ji save pristatytų žmonėms, kurie jos nepažįsta, pašnekovė visų pirma kalbėjo apie savo asmenines savybes.
„Esu žmogus, kuriam rūpi žmonės, ryšiai tarp jų ir tai, kas lieka po mūsų. Labai jaučiu žmones, situacijas, neteisybę ir turbūt būtent tai mane labiausiai ir veda gyvenime – neleidžia praeiti pro šalį, kai matau, kad gali būti geriau. Esu iš tų, kurie, jei jau kažką daro, tai daro iki galo. Nemoku būti paviršutiniška – nei santykiuose, nei darbuose. Man svarbu tikrumas, gylis, prasmė. Kartais dėl to pati sau užsikraunu per daug, nes imu atsakomybę ir ten, kur gal nereikėtų, bet kitaip nemoku. Man labai svarbus jausmas būti reikalingai – ne dėl pareigų ar pavadinimų, o dėl to, kad tai, ką darau, kažkam iš tikrųjų svarbu. Esu žmogus, kuris ne tik mato, bet ir daro“, – sakė Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja V. Jucienė, prieš keletą metų vadovavusi Okuličiūtės dvarelyje įsikūrusiam Istorijų dvareliui.

Skaitymas nebuvo pareiga

Pasidomėjus, kokia buvo jos vaikystė ir jaunystė, ar jau tada jautė polinkį į kultūrą, knygas, bendruomeninę veiklą, V. Jucienė sakė, kad tuo laikotarpiu turėjo daug erdvės būti savimi.
„Knygos joje buvo natūrali dalis, kaip galimybė pabūti kitur, kitokiame pasaulyje. Skaitymas man nebuvo pareiga – tai buvo smalsumas. Ir tas santykis su knyga man atrodo labai svarbus iki šiol.
Bet tuo pačiu aš nebuvau tas vaikas, kuris gali ramiai sėdėti vienoje vietoje. Man reikėjo judėjimo, žmonių, veiksmo. Visada norėjosi dalyvauti, būti tarp kitų, kažką organizuoti ar bent jau įsitraukti. Nebuvau stebėtoja – man reikėjo būti viduje, procese“, – sakė pašnekovė, kurios mama Svetlana Antanavičienė taip pat yra bibliotekininkė.

Reikia būti sąžiningam su savimi

Kalbėdama apie šeimą, kurioje ji augo, V. Jucienė tikino, kad nebuvo daug kalbama apie vertybes – jos esą buvo tiesiog gyvenamos.
„Pirmiausia – atsakomybė. Jei darai, tai padarai iki galo, jei pažadėjai – laikaisi žodžio. Tai labai giliai manyje liko ir šiandien, turbūt net per stipriai kartais, nes iš savęs reikalauju labai daug. Taip pat – pagarba žmogui. Nesvarbu, kas jis, kokioje pozicijoje, kiek pasiekęs – su kiekvienu reikia elgtis žmogiškai. Man tai šiandien yra labai svarbu tiek santykiuose, tiek kasdienybėje – nemoku perlipti per žmogų dėl rezultato. Ir dar – darbštumas. Pas mus nebuvo pasirinkimo „daryti ar nedaryti“, tiesiog reikėjo daryti. Gal dėl to šiandien esu iš tų, kurie nelaukia, kol kažkas pasikeis – imu ir darau pati. Bet turbūt svarbiausia, ką atsinešiau, – tai jausmą, kad reikia būti sąžiningai su savimi. Nevaidinti, nesistengti atrodyti geriau nei esi“, – tęsė V. Jucienė, kuri yra buvusio Anykščių rajono tarybos nario, žinomo verslininko Arvydo Antanavičiaus dukra.

Kelias klostėsi etapais

V. Jucienė tikino, kad nebuvo vieno žmogaus ar vieno įvykio, kuris turėjo lemiamos įtakos jos gyvenimo kelio pasirinkimams.
„Didelę įtaką darė žmonės, kuriuos sutikau. Nebūtinai mokytojai ar vadovai – kartais tai būdavo kolegos ar net visai atsitiktiniai pašnekovai. Mane visada traukė žmonės, kurie daro nuoširdžiai, nebijo būti savimi ir turi vidinį stuburą“, – sakė pašnekovė.
Kalbėdama apie savo profesinį kelią, V. Jucienė sakė, kad pirmasis etapas buvo ieškojimo, antrasis – atradimo ir pasitikėjimo, o trečiasis – atsakomybės: „Dabar jaučiu, kad esu etape, kuriame svarbiausia tampa prasmė. Nebe tiek svarbu, kiek darau, o kodėl darau. Labai aiškiai atsiranda vidinis filtras – kas yra tikra, o kas tik „dėl varnelės“. Ir šitas etapas man yra labai svarbus, nes jis reikalauja sąžiningumo su savimi.“

Biblioteka – vieta, kur gali būti savimi

Pašnekovė apie savo dabartines pareigas Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje kalbėjo:
„Man svarbu, kad tai nėra vieta, kur tiesiog ateini „atidirbti valandų“. Tai vieta, kur galiu būti savimi. Man labai svarbus jausmas, kad tai, ką darome, yra reikalinga. Kai matai žmones, kurie sugrįžta, kurie įsitraukia, kurie reaguoja – atsiranda tikras ryšys. Ir tada supranti, kad tai nėra tik veiklos ar projektai, tai yra žmonių patirtys. Tas jausmas labai stipriai motyvuoja. Biblioteka man yra apie komandą. Apie žmones, su kuriais dirbi, kuriais pasitiki ir kurie pasitiki tavimi. Man tai yra viena svarbiausių dalių – nes kai yra tas ryšys, atsiranda visai kitas darbas. Biblioteka mano akimis yra gyvas „organizmas“, kuriame svarbiausia yra žmonės ir santykiai. Ir būti jo dalimi man yra ne tik atsakomybė, bet ir didelė prasmė.“

Tapo mero patarėja, nes buvo smalsu

Prisimindama darbą tuometinio Anykščių rajono mero S. Obelevičiaus komandoje, V. Jucienė prisipažino, kad sprendimas prie jos prisijungti neatėjo per vieną dieną.
„Galiausiai nugalėjo smalsumas ir noras augti. Man buvo svarbu išbandyti save kitame „vaidmenyje“, pamatyti, kaip veikia sprendimai platesniu mastu, ne tik vienos organizacijos viduje. Jaučiau, kad jei neišbandysiu, liks klausimas „o kas būtų, jei…“. Aišku, kartu buvo ir nerimo. Nes tai nėra saugi pozicija – ten daug dinamikos, daug skirtingų interesų, daug atsakomybės“, – prisiminė pašnekovė.

V. Jucienė sakė, kad savivaldybėje susidūrimas su lėtesniais procesais ar skirtingų interesų derinimu iš pradžių buvo sudėtingas.
„Kitas svarbus iššūkis – emocinis krūvis. Dirbi su daug žmonių, skirtingomis situacijomis ir lūkesčiais, ir jei esi jautrus žmogus, visa tai natūraliai veikia. Teko mokytis atsiriboti tiek, kad galėčiau išlikti rami ir efektyvi, bet kartu neprarasti savęs“, – sakė ji.
Kultūros sritį kuravusi V. Jucienė sakė, kad dirbdama savivaldybėje vadovavosi mintimi, kad kultūra nėra tik renginiai.
„Tai yra žmonių santykis su savo aplinka, su savo miestu, su vieni kitais. Ir jei sprendimai prisideda prie to stiprinimo, jie man turi didelę vertę“, – sakė ji.

Anykščiuose – ne tik ramybė

Kalbėdama apie gyvenimą Anykščiuose, V. Jucienė pastebėjo, kad Anykščiai yra vieta, kur gali būti savas: „Ne vaidinti, ne prisitaikyti prie didelio miesto tempo, o gyventi savo ritmu. Čia yra ir ramybės, ir galimybių kurti. Tas derinys man labai svarbus. Labai vertinu ir gamtą – ji čia yra ne fonas, o dalis gyvenimo.“
Pasiteiravus, kaip, jos akimis, keičiasi Anykščių miesto kultūrinis gyvenimas, V. Jucienė komentavo:
„Man atrodo, kad per pastaruosius metus Anykščių kultūrinis gyvenimas tapo drąsesnis. Atsirado daugiau bandymų išeiti iš įprastų rėmų, daugiau eksperimentavimo, daugiau noro daryti kitaip. Ir tai labai jaučiasi – ne tik renginių kiekyje, bet ir jų turinyje. Kultūra po truputį tampa ne tik „pažiūrėti“, bet ir „patirti“.“

Anykštėnai – tikri žmonės

Anykščių seniūnijos Naujųjų Elmininkų kaimo bendruomenės pirmininkės V. Jucienės pasiteiravome, kaip ji apibūdintų pačius anykštėnus.
„Man anykštėnai yra labai tikri žmonės. Jie nėra paviršutiniški – jei jau įsitraukia, tai daro nuoširdžiai. Gal iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti šiek tiek atsargesni, ne visada iš karto atsiveriantys, bet kai atsiranda pasitikėjimas – tas ryšys būna labai stiprus. Ir man tai labai vertinga. Tai bendruomenė, kuri turi savo stuburą. Žmonės turi nuomonę, ne visada lengvai ją keičia, bet kartu tai reiškia, kad jie nėra abejingi. Kartais tas atsargumas ar kritiškumas gali atrodyti kaip stabdis, bet iš tikrųjų tai yra ir stiprybė – nes viskas nėra priimama aklai“, – sakė ji.

Pasiteiravus, ar dažnai tenka susidurti su aplinkinių skepticizmu ir abejingumu ir kaip į tai reaguoja, V. Jucienė tęsė:
„Taip, susiduriu. Ir, tiesą sakant, tai yra natūrali dalis to, ką darau. Kiekvieną kartą, kai atsiranda nauja idėja ar bandymas daryti kitaip, nei įprasta, atsiranda ir skepticizmas. Žmonės natūraliai linkę laikytis to, kas pažįstama, todėl bet koks pokytis iš pradžių kelia klausimų ar net pasipriešinimą. Anksčiau į tai reaguodavau jautriau – norėdavosi įrodyti, paaiškinti, kartais net įtikinti. Dabar žiūriu ramiau. Suprantu, kad skepticizmas nereiškia, kad idėja bloga – dažnai tai tiesiog reiškia, kad žmogui reikia laiko ją „prisijaukinti“. Ir tas laikas yra normalus.“

Knyga, kuri paliko įspūdį

Bibliotekos direktoriaus pavaduotoja V. Jucienė įvardijo, kokia knyga jai paliko didžiausią įspūdį gyvenime:
„Viktor Frankl „Žmogus ieško prasmės“. Tai nėra lengva knyga, bet labai tikra – ji be pagražinimų kalba apie žmogų, kuris net ekstremaliomis sąlygomis ieško, dėl ko verta gyventi. Labiausiai „įstrigo“ mintis, kad žmogui svarbiausia yra ne komfortas, o prasmė. Jei jos nėra, labai greitai viskas praranda svorį. Taip pat ši knyga primena, kad ne visada galime pasirinkti situacijas, bet galime pasirinkti savo reakciją į jas. Ir kad kiekvienas esame atsakingi už tai, kaip gyvename ir ką darome su tuo, kas mums duota.“

Norėtų matyti daugiau drąsos

Kalbėdama apie Anykščių ateitį, V. Jucienė sakė norinti matyti Anykščius kaip vietą, kur kultūra yra gyva, o ne tik „vykstanti“: „Kur ji nėra tik renginių kalendorius, bet reali žmonių patirtis. Kad žmogus ateitų ne tik pažiūrėti, bet ir pajusti, įsitraukti, būti dalimi. Man labai svarbu, kad kultūra nebūtų atskirta nuo žmogaus kasdienybės. Taip pat norėčiau daugiau drąsos. Drąsos daryti kitaip, bandyti, eksperimentuoti. Ne viskas turi būti patogu ar visiems vienodai suprantama. Kartais būtent tai, kas šiek tiek išmuša iš įprastumo, sukuria stipriausią patirtį. Ir man atrodo, kad Anykščiai turi potencialą būti tokia vieta. Ir, žinoma, labai svarbu išlaikyti balansą tarp tradicijos ir naujumo. Anykščiai turi labai stiprų kultūrinį pagrindą, bet jis neturi būti tik saugomas – jis turi būti gyvas, interpretuojamas, perkeliamas į šiandieną.“

The post Vaida Jucienė pastebi, kad Anykščių kultūrinis gyvenimas tapo drąsesnis appeared first on Anyksta.lt.

Netyčia pataikė ten kur reikia

„Anykštai“ dr. M. Tutkus sakė, jog Vilniaus universitete rinkdamasis biofizikos studijas, net gerai ir nesuvokė, kokį mokslą renkasi. Bet pataikė tinkamai.
„Gal paprasčiausias atsitiktinumas… Būna, kad jau mokykloje vaikai renkasi visokias medicinas, iš anksto žino, kur stos, ruošiasi. O išeina taip, kad paskui niekada nedirba to darbo, apie kurį svajojo. Man gavosi atvirkščiai – įstojau ne visai žinodamas, kur stoju, tik šiaip, bendrai atrodė, jog biofizika įdomi. Bet po to vis augo ir augo tas mano mokslinis susidomėjimas. Mokslas pasidarė labai įdomus ir apie sportą nebegalvojau“, – kaip tapo biofiziku, pasakojo dr. M. Tutkus.

O sportą jis pradėjo nuo krepšinio treniruočių, antroje ar trečioje klasėje. Paskui ėmė lankyti slidinėjimą, bėgiojo. Bėgimas gal net geriau sekėsi nei slidinėjimas.
Marijonas „Anykštai“ pasakojo, kad tarp jo bendraamžių buvo nemažai gerų slidininkų.

„Mano amžiaus grupėje buvo nemaža konkurencija – anykštėnai Eividas Musteikis, Mantas Bakula, ignalinietis Mantas Strolia. Jie – rimti vardai, o aš vidutiniokas. Man neatrodė, kad turiu perspektyvų ilgiau likti slidinėjime. Įstojus į universitetą, teko išvažiuoti į Vilnių, reikėjo keisti komandą. Vilniuje visi labiau žiūrėjo į biatloną, nei į slidinėjimą, bet man mokslas buvo artimesnis nei biatlonas. Besimokydamas labai greitai pamačiau, kad sporto su mokslu nepavyks derinti. Prasidėjo aukštoji matematika, algebra, geometrija, diferencialinės lygtys, sudėtingi dalykai ir matėsi, kad be šansų aprėpti ir sportą, ir studijas. Turėjau rinktis: arba tas, arba tas. Ir matėsi – būkim biedni, bet teisingi – ką tu iš to slidininėjimo išspausi. Niekad nebūsi čempionu. Tiesiog vien dėl to, kad esi lietuvis. Norvegų neaplenksi. Gal biatlone… Bet slidinėjime tai atrodo tiesiog neįmanoma“, – apie motyvus, kodėl pasitraukė iš sporto, pasakojo dr. M. Tutkus.

Kartais kliudo per aukšti tikslai

Vilniaus universitete baigęs bakalauro studijas M. Tutkus magistrantūrai pasirinko Kopenhagos universitetą. Ketverius metus praleidęs Danijoje, anykštėnas grįžo į Lietuvą ir daktarinę disertaciją „Pavienių molekulių fluorescencinė mikroskopija baltymų dinamikos tyrimams“ apsigynė jau Lietuvoje.
Mokslininkui biofizikui, regis, visas pasaulis atviras, tačiau dr. M. Tutkus sako, kad jam ir Lietuvoje yra neblogai.
„Kodėl gyvenu Lietuvoje? Nes čia šeimą sukūriau. Ir mokslo kokybę neblogą pavyko pasiekti. Turiu savo tyrimų komandą pas profesorių Virginijų Šikšnių, turiu savo doktorantus. Kai dirbau Danijoje, nėjo pakankamai gerai tie tyrimai, todėl teko priiminėti tam tikrus sprendimus. O Lietuvoje atsirado žmonės, įkūrė laboratoriją, komanda, prie kurios ir prisijungiau. Taip išėjo, kad Lietuvoje atliekami gana panašūs tyrimai, kokius dariau ir Danijoje“, – sakė mokslininkas.
Pasak dr. M. Tutkaus, ir Vakaruose ne visi mokslininkai padaro karjeras ir uždirba pinigus.

„Gerai, jeigu tu esi laboratorijos ar skyriaus vadovas, bet jeigu esi doktorantas ar žemesnio lygio darbuotojas, tu tiesiog gauni kažkokias užduotis, esi vienas iš dvidešimties. Labai dažnai žmonės pabaigia doktorantūrą ir nueina į kažkokias įmones ir tos mokslinės karjeros nepadaro. Baigi doktorantūrą ir jeigu nori pasiekti karjerą, važiuoji į Ameriką ar dar kažkur. Bandai stažuotis, kuo didesnį publikacijų bagažą sukaupti. O dažnu atveju būna taip, kad tiesiog nepasiseka. Žmonės užsibrėžia per daug aukštus tikslus ir dirba su tokiais dalykais, kurie niekad nepavyksta. Aišku, gali kažkiek užsidirbti, gali susitaupyti butui, ko Lietuvoje tu iš doktoranto stipendijos niekaip nepadarysi“, – kalbėjo dr. M. Tutkus.

Taikė naują technologiją Lietuvoje

Daktarinę disertaciją dr. M. Tutkus sakė parašęs savo mokslinių straipsnių pagrindu.
„Mano disertacija viena pirmųjų taip pateikta. Atsirado tvarka, jog jeigu esi per doktorantūros studijas publikavęs penkis straipsnius, galima tuos straipsnius susegti ir parašyti įvadą, tai aš tuo ir pasinaudojau.

Kas skaitė, sakė, kad labai patiko. Disertacijos tema yra apie mikroskopiją. Kaip fluorescencinę mikroskopiją pritaikyti vienos molekulės tyrimams. Neimti kažkokio didelio molekulių ansamblio, bet vieną molekulę. Tyrinėji, kaip ji juda ar funkcionuoja. Čia buvo nauja technologija. Pasaulyje aš ne pirmas, kas tai daro, bet Lietuvoje mes su kolega, kuris tą mikroskopą sukonstravo, vieni iš pirmųjų.
Reikėjo ir specialios mikroskopijos, kad būtų labai jautrus mikroskopas, galėtum matyti labai silpnus signalus ir iš jų nuspręsti“, – apie savo atliekamus tyrimus aiškino mokslininkas.

Pasak dr. M. Tutkaus, jo mokslinio darbo rezultatai gali būti pritaikyti kitose mokslinių tyrimų srityse, o taip pat ir kaip bazinės biologijos žinios, ir kaip mikroskopijos technologijų plėtra.
Dr. M. Tutkus yra įsteigęs ir mažąją bendriją, kuri parduoda mikroskopus. Pasak mokslininko, universitetas nenori eiti į komercializaciją, todėl verslą registravo savo vardu.
„Esame pardavę porą mikroskopų. Kol kas neaišku, kokio gylio yra ta rinka, bet nedėčiau didelio akcento ant to komercinio aspekto“, – kalbėjo dr. M. Tutkus.
Dr. M. Tutkus dėsto studentams bakalaurams, vadovauja trims doktorantams, taip pat pats dirba laboratorijoje bei atlieka ir duomenų analizę. „Gal 40 procentų veiklos būtų dėstymas, 60 procentų – tyrimai“, – darbo struktūrą padalino mokslininkas.

Saulė visada šviečia, tik kartais jos nesimato

Marijonas su žmona Silvija augina sūnų Orestą ir dukrą Teodorą. Ekologijos ir geografijos studijas baigusi Silvija kilusi iš Žemaitijos, iš Viekšnių ir šeimai tenka rinktis, kurio iš sutuoktinių tėviškę lankyti savaitgaliais.
„Vasarą dažniau į Anykščius atvažiuojame. Miestas keičiasi į gera. Man labai patiko, kad atsirado dviračių takai, esu dviračių entuziastas. Visada galvojau, kad mieste turi būti ne vien turizmui skirti takai, kad iki parduotuvės kaip žmogus nuvažiuotum dviračiu, o ne tarp mašinų nardydamas gatvėje. Gražėja Anykščiai. Ir tas kurortinės teritorijos statusas labai stipriai prisidėjo prie geresnių dalykų. Infrastruktūra, kavinės, parduotuvės. Kaip rimtame mieste. Nieko netrūksta. Tik gyvenk.
Anykščiai turi žavesį ir dėl tų pušynų, ir dėl to, kad ne per daug žmonių. Ir dėl to labai faina“, – apie gimtąjį miestą kalbėjo dr. M. Tutkus.
Pasak mokslininko, įsikurti Anykščiuose ir laukti, kol kažkas ateis ir pasiūlys tau darbą, nebūtų protinga – aukštųjų technologijų įmonės į Anykščius vargu ar ateis, o kad ateitų pramonė, kažin ar kas nori.

„Dėl darbo vietų – reikia patiems rodyti iniciatyvą. Anykščiai duoda daug protingų žmonių. Yra toks mano kolega Vytautas Navikas, su mikroskopija irgi gerai prasisukęs. Jis dirbo Šveicarijoje, įmonėje, bet grįžo į Lietuvą su šeima, nes vaikus Lietuvoje geriau auginti. Ir į Anykščius gali grįžti protingi žmonės. Ar aš nesvarstau grįžti į Anykščius? Nėra blogai ir Vilniuje, gyvename prie pat mokyklos, miesto centre, prie pat dviračių takelio. Kas dieną su sūnumi dviračiais miname ir geru, ir blogu oru“, – dėstė anykštėnas.

Pasak dr. M. Tutkaus, esminė, jo nuomone, Anykščių, o ir dalies kitų mažų Lietuvos miestelių problema yra sveikatos apsauga.
„Vilniuje viskas po ranka, o čia žmonės sako, kad jeigu vaikas turi nors šiokių tokių sveikatos problemų, turi iš karto lėkti į kitą miestą“, – Anykščių opą prisiminė biofizikas.

„Bet kuriuo atveju man į Anykščius smagu sugrįžti. Reikia tiesiog džiaugtis Anykščiais, jie pakankamai gražūs, gal kai saulės nesimato kitaip atrodo. Bet saulė juk yra, tik kartais virš debesų. Nereikia to užmiršti.
Universitete daug anykštėnų sutinku, nežinodamas, iš kur studentas yra, galiu iš kalbos atskirti, kuris anykštėnas“, – kalbėjo iš Anykščių kilęs mokslininkas dr. M. Tutkus.

The post Paskui vieną molekulę… appeared first on Anyksta.lt.

Svarbiausia – bendrystė

Evelina – kavarskietė, o Tadas iš Svirnų. Abu Malinauskų tėvai gyveno ūkiškai: Evelinos augino braškes, o Tado – karves. Todėl, kaip sako E. Malinauskienė, visą gyvenimą matę dirbančius tėvus, jiems pagelbėję ūkyje, niekada sunkaus darbo nebijojo. O kai nusprendė pradėti ūkininkauti patys, sulaukė didelio artimiausių žmonių palaikymo.
Šiandien E. ir T. Malinauskai 120 hektarų žemės aplink Kavarską, Svirnus augina grūdines kultūras ir ketina dar plėstis.
„Jei ne abiejų tėvų pagalba, šiandien mes čia nebūtume. Mums labai pasisekė, kad iš vienų galėjome pasisemti grūdų, iš kitų sėjamąją pasiskolinti. Nes, kai esi studentas, nieko neturi. O žemę pradėjome dirbti dar studijuodami, – pasakojo Evelina. – Vilniuje dirbau kosmetikos parduotuvėje, buvo praėję dveji metai, kai buvau pabaigusi floristiką. O vyras dar mokėsi. Tačiau savaitgaliais vis grįždavom į kaimą, miestas dusino abu. Pasiūliau vyrui – gal pabandom dirbti žemę, nes mieste likti nenoriu. Iš pradžių jis dvejojo, net savo tėčiui buvo sakęs, kad ūkininku niekada nebus, eis mokytis.“

E. ir T. Malinauskai grįžo į kaimą, pas Tado tėvus ir nusprendė prašyti tėvų pagalbos kurti savo pačių ūkį. Jaunuoliai nuėjo pas Evelinos tėvus.
„Tėtis užsimerkė, įkvėpė, bet pasakė: „Darom“. Visko buvo, ir suremtų ragų. Bet mes su Tadu esame kumštis, darome viską kartu. Jis gali namus sutvarkyti, o aš galiu nuvažiuoti į laukus, traktoriumi pavažinėti. Tėčiui visuomet buvo labai svarbu, kad visi būtų bendrystėje ir jis tai pamatė mumyse, – pirmuosius žingsnius pradedant ūkininkauti prisiminė E. Malinauskienė. – Atsimenu, kaip Tadas nuėjo pas mano tėtį ir pasakė: „Žinok, tėveliuk, mums reikia kažkaip susitvarkyti sėjamąją, nes jau per sunku senoje kratytis, o ir dirba lėtai.“ Abu sėdėjome kvapą sulaikę, galvojom, neleis ardyti, draskyti savo sėjamosios. O jis ir sako – „Ko čia klausi? Darom!“ Taip pradėjom vieni kitais pasitikėti, nors tėtis mumis patikėjo gal po 2–3 metų.“

E. Malinauskienė „Anykštai“ pasakojo, kad bendrystė, pagalba artimajam tiek jos, tiek vyro šeimoje visuomet buvo pirmoje vietoje.
„Jei tėvai negali – mes jiems nukuliam, jei mes negalim – padeda jie. Mes jau 15 metų ūkyje, tačiau vyras dar dirba ir kitą darbą, jis yra dažymo linijos inžinierius. Taip, visus namus laikau aš. Bet mes atėjome dirbti, ne išsidirbinėti. Aš žinau, kad jei laikysiu visus kampus čia, mano vyras galės dirbti ten. Mes labai palaikome vienas kitą. Todėl tėtis net neklausdamas nuvažiuodavo į laukus, kai matydavo, kad nebespėjam. Aš tiek savo, tiek vyro šeimai esu be proto dėkinga. Tai turbūt ir buvo mūsų sėkmės istorija“, – pasakojo Evelina, kuri jau dvejus metus neturi tėčio, pagrindinio patarėjo ir palaikytojo. Jį pasiglemžė liga.
„Jis visada labai saugojo mus, vaikus, taip stipriai mumis rūpinosi. O ir šeimoje, augusios su sese, visada buvom mokytos būti kartu, kad reikia vieni kitiems padėti. Kai tėtis susirgo, aš jam padėjau iš paskutiniųjų, jaučiau beprotišką dėkingumą už tai, kiek jis man padėjo gyvenime, kad padėjo įsikibti“, – atviravo E. Malinauskienė.

Ūkininkas domisi viskuo

Evelina pasakojo, jog kiekvienais metais stengiasi tobulėti, ūkį plėsti, o uždirbtus pinigus – investuoti.
„Šiais metais didesnį traktorių pirkome. Stengiamės tobulėti ūkyje – jei uždirbome, iš karto investuojame, perkame, o ne į kišenę dedame. Mums labai patinka dirbti, abu su Tadu esame ideologiniai žmonės. Abu norime parodyti, koks tas žemės ūkis, kaip jis pasikeitė. Ūkininkas neturi būti siejamas su nesipraususiu, apšepusiu, besikeikiančiu žmogum, viskas yra kitaip. Ūkininkų bendruomenė yra didelė, mes veiklūs, vieni su kitais konsultuojamės, kaip padaryti geriau, kaip, pavyzdžiui, nearti laukų, nes tai atima labai daug laiko. Vykome pas vieną ūkininką pasisemti patirties, kaip nearti laukų, kaip vietoje to galima į dirvą įterpti gerąsias bakterijas. Dabar ūkininkas domisi viskuo, jis nėra uždaras. Ir mūsų Anykščių rajono ūkininkų sąjunga tampriai bendrauja, kas mums su Tadu labai patinka. Nei šeimoje, nei giminėje, nei darbuose, jei nesistengsi, nebūsi lankstus, nenorėsi priimti naujovių, didesniais šuoliais eiti į priekį, nieko nebus“, – įsitikinusi ūkininkė.

„Mūsų ūkis auga stabiliai, esam motyvuoti plėstis, kadangi privalome pasirūpinti vaikais, nežinome, kaip bus ateityje“, – kalbėjo prieš dešimtmetį su šeima į Ukmergę gyventi atsikrausčiusi E. Malinauskienė, kuri yra įsitikinusi: kai tik sūnūs Jogaila ir Jokūbas užaugs, jiedu su vyru lėks gyventi į kaimą. O dar geriau – vienkiemį.

Reikia daug dirbti

Pasiteiravus, ką patartų jaunam žmogui, nusprendusiam ūkininkauti, bet bijančiam pradėti eiti šiuo nelengvu keliu, E. Malinauskienė sakė, jog svarbiausia – nepasiduoti.
„Visi bijom. Bet jei yra noras, reikia eiti, bandyti, daryti. Įsiklausyti, o ne galvoti, kad čia kažkas man nurodinėja. Reikia būti lanksčiam, bet svarbiausia – pačiam labai norėti daryti. Jei galvosi, kad kažkas už tave padarys, taip nebus. Nes niekas kitas už tave geriau nepadarys. Reikia labai daug dirbti, neišsigąsti, užsispirti ir rasti gerą komandą. Mums geriausia komanda – šeima.

Mes, būdavo, visą vasarą dirbam, o kišenėje – 50 eurų. Visko buvo, rankos sviro, buvo abejonių, kam viso to reikia. Bet nepasidavėm. Mokėmės iš savo klaidų, užsispyrėme, pergalvojome, ką ne taip padarėme ir einame į priekį. Juk kai pasiseka, rezultatas labai „veža“. Mes turbūt iš viso daugiau dirbame iš entuziazmo, ideologijos“, – kad svarbiausia – norėti eiti į priekį, teigė ūkininkė.
O ar vaikai jau domisi tėvų ūkiu? Ar bus kam visą įdirbį palikti?

„Nežinau, ar vaikai kada perims mūsų ūkį. Pasikalbam apie tai, bet niekada neskatinsiu, jei jie to nenorės. Mūsų vaikai dirba kartu – jiems yra pasakyta, kad namuose nesi puokštė. Nereikia 25 kg maišo kelti, jei to negali, tačiau padėti sukti varžtus gali. Visada aiškiname, kad šeimoje gyveni, turi dirbti kartu. Ar norėčiau po savęs palikti? Taip. Juk ir man paliko“, – sakė E. Malinauskienė.

Prie namų – gėlynai ir daržai

Nors E. ir T. Malinauskams darbų netrūksta laukuose, tačiau Evelina suspėja ir aplink namus tiek gėlynus, tiek daržus puoselėti. Įsigiję apleistą namą, sutuoktiniai jį greitai pavertė tikra grožio oaze: Evelina pakeltose lysvėse jau daigina apie 200 narcizų, šalia – šiltnamiai, braškynai.
„Auginu braškes, šilauoges Kavarske, ten pat turėjau ir daržą. Tačiau supratau, kad nebeprilakstysiu – dabar tą patį užsiauginu čia, prie namų, pakeltose lysvėse. Šeimai valgyti visiškai užtenka, o ir pati galiu bet kada išeiti, „pasikapstyti“.

Kad ir kokia situacija bus – pas mane augs, žydės, aš vis tiek eisiu, gal – keliais, bet augs! Aš kitaip negaliu. Man kieme turi ir žydėti, ir kvepėti. Nors tai užima daug laiko, tačiau taip pailsiu – man susidėlioja mintys“, – kad darbas lauke ne kančia, o poilsis, tikino Evelina.
„Man apskritai geriausias poilsis – namie. Nevažiuojam į jokias Turkijas, Palangas, geriausiai pailsiu ir atsikvepiu išėjusi į kiemą. Bet ten turi būti gražu. Be to, man įaugę į kraują, kad daržovių turiu užsiauginti, nors parduotuvės juk pilnos.
Buvom sugalvoję ir arbūzus auginti, vienu metu apie 200 buvom pasisėję. Kavarske buvo mūsų laukas, arbūzai uždengti agroplėvele. Buvo įvykis, kada nemažą dalį mūsų arbūzų pavogė. Kiek liko, nusiskynėm, parsivežėm namo. Užteko, bet vis vien buvo pikta“, – juokėsi E. Malinauskienė.

Mezginiai keliauja sergantiems ir per anksti gimusiems vaikams

Dar vienas E. Malinauskienės pomėgių – mezgimas. Megzti ji pradėjo palyginti neseniai, apie 2022-uosius. Evelina pasakojo, jog šis užsiėmimas – labai gera terapija tiek mintims susidėlioti, tiek skausmą sumažinti. Daugiausia mezga labdarai, kai ką ir parduoda – vien tam, kad galėtų nusipirkti siūlų.
„Megzti pabandžiau gal prieš dešimt metų, kai grįžome po studijų į kaimą. Mano giminėje niekas nemezgė. Mama buvo numezgusi megztinį, bet, kaip pati sakė, per kančias (juokiasi). Bet mezgė mano anyta. Ji mane išmokė megzti kojines, paskui pabandžiau megztinį. Patiko. Paskui atsirado vaikai, nebuvo kada megzti“, – kaip pamėgino megzti, pasakojo E. Malinauskienė, virbalus ar vąšelį į rankas vėl paėmusi paaugus vaikams.

„Aš negaliu sustoti, man reikia tobulėti – tam pačiam darže, mezgime. Pradėjau „krapštytis“ su tais virbalais, pamačiau feisbuke „Virbaliuko“ grupę, kur moteris renka labdarą. Vieną kartą numezgiau, kitą – paskutiniai mano mezginiai buvo chemoterapijos kepuraitės vėžiu sergantiems vaikams.
Mezgimas man „apdaužo“ skausmą – ir mano vaikas serga, ir matau daug kitų sergančių vaikų. Kai grįžtu iš Retų ligų centro, man savaitę sunku gyventi. Tuomet mezgu“, – sakė E. Malinauskienė, kurios vienas sūnų turi tokią retą genetinę ligą, kurios gydytojams iki šiol nepavyksta išsiaiškinti. Evelina apie savo sūnaus kelią dalijasi ir feisbuke, tačiau ji pabrėžė nesiekianti gailesčio ar užuojautos, o norinti parodyti, kad kiti tėvai nėra vieni, susidūrę su tokiomis problemomis ir kad tokių vaikučių yra daugiau, kad jie yra tokia pati visuomenės dalis, kaip ir mes visi.

„Kai kuriuos mezginius ir parduodu, bet nieko neįsidedu į kišenę – vėl perku siūlus ir atiduodu labdarai. Dabar siųsiu siuntą ankstukams – mezgu liemenytes, kojinytes, pledukus. Kai nuvežu mezginius onkologiniams ligoniams, vaikams, man tai užpildo „dūšią“, kad gal gerą darbą padariau – gal žmogui bus šilta kojoms, gal kažką pralinksmins. Mane labiausiai džiugina tos užsidegusios akys – kad štai, dovanų gavau. Drauge su anyta, kuri daugiausia mezga su Svirnų bendruomene, mezgiau ir Ukrainos kariams kojines.

Per šias Kalėdas visų prašiau, kad dovanotų man siūlus. Kaip gerai, kad didelę giminę turiu! Jei ne jie, tiek neturėčiau. Darbas kitiems mane pačią išlaiko stabilią, tuomet galiu eiti į priekį“, – su „Anykštos“ skaitytojais patirtimis dalijosi Evelina.

The post Geriausia komanda – šeima appeared first on Anyksta.lt.

Pirmieji ūkininkai šeimoje

Beveik dešimtmetį netoli Levaniškių esančiame Alukėnų kaime iš Utenos atsikraustę Algimantas ir Kotryna Meidai puoselėja smidrų ūkį. Lietuvos ūkininkų sąjungos konkurso „Metų ūkis 2020“ nugalėtojai A. ir K. Meidai smidrų plantaciją įsteigė daugiau nei 2 hektarų plote, o ūkį pavadino „Meidukis“.
Algimantas yra baigęs pasieniečių mokyklą, įgijęs elektros energetiko bakalaurą, o K. Meidė studijavo žemės ūkio technologijas ir vadybą, tad iš miesto gyventi persikėlus į kaimą, K. Meidė ir ėmėsi iniciatyvos ūkininkauti.
„Mūsų šeimoje esu pirmoji ūkininkė, – sakė dvi atžalas auginanti, iš Zarasų rajono kilusi K. Meidė. – Kai su vyru nutarėme imtis ūkininkavimo, artimieji mūsų nei stabdė, nei skatino. Atvirai pasakius, niekas ir netikėjo, kad mudviejų ketinimai rimti. Visi manė – pabandysime ir viską mesime“ („Gyvenimas kaime turi privalumų“, anyksta,lt, 2020 m. lapkričio 14 d.).

K. Meidė pasakojo, kad, auginant smidrus, labai darbingi būna pora mėnesių, o per derliaus nuėmimą reikia bent aštuonių žmonių. Išaugintą produkciją K. Meidė parduoda, pasinaudodama socialiniais tinklais, tiekia į prekybos centrus, tarp jų klientų yra keli restoranai. Surinkę užsakymus, ūkininkai patys išvežioja produkciją.
K. ir A. Meidai nuolat išbando naujoves – jiedu vienu metu prekiavo ir savo išaugintais grybais šitakiais (valgomaisiais danteniais).
„Iš Anglijos nusipirkome kištukus su grybiena ir juos sukaišiojome į beržinius ir ąžuolinius rąstelius“, – apie grybų auginimą žurnalui „Aukštaitiškas formatas“ yra pasakojusi K. Meidė (ŠMIGELSKAS V., „Ūkininkauti padeda ir „Youtube“, „Aukštaitiškas formatas“, 2022 m., Nr. 1). Šiuo metu šeima grybų užsiaugina tik sau.
„Mums patinka ūkininkauti, nes esi laisvas ir nepriklausomas nuo darbdavio. Mes su vyru mėgstame savo galva galvoti ir patys susikurti. Ir gyvenimas kaime turi savo privalumų. Čia nėra to skubėjimo, nuo kurio kenčia miesto gyventojai. Čia viskas vyksta ramiau ir lėčiau“, – apie pasirinkimą gyventi kaime pasakojo K. Meidė („Gyvenimas kaime turi privalumų“, anyksta,lt, 2020 m. lapkričio 14 d.).

Klientai – iš visos Lietuvos

Lietuvos ūkininkų sąjungos konkurso „Metų ūkis 2020“ nugalėtoja K. Meidė, drauge su vyru visai netoli Levaniškių, 2 hektarų plote, įsteigė smidrų plantaciją ir ūkį „Meidukis“, kuriame ūkininkauja jau beveik dešimtmetį. Algimantas yra baigęs pasieniečių mokyklą, įgijęs elektros energetiko bakalaurą, o K. Meidė studijavo žemės ūkio technologijas ir vadybą, tad iš miesto gyventi persikėlus į kaimą, K. Meidė ėmėsi iniciatyvos ūkininkauti.
Šalia šios veiklos greitai atsirado ir dar viena – prekiauti akinių rėmeliais. Kaip „Anykštai“ sakė K. Meidė, iš pradžių tai buvo tarsi pomėgis, rėmelių prekyba vyko internetu, tačiau vėliau ji nusprendė atidaryti ir fizinę parduotuvę.
„Taip išėjo, kad klientai susirinko absoliučiai iš visos Lietuvos. Nuo mano namų Ukmergė – toks artimesnis Lietuvos centras, todėl ir pasirinkau parduotuvę atidaryti būtent Ukmergėje.

Tiesiog, kad klientams būtų patogiau atvažiuoti. Ukmergėje esame šešti metai – iš pradžių čia turėjau kabinetuką, kurio nuo gatvės nesimatydavo, būdavo sunku rasti. Užsiėmiau daugiausia internetine prekyba, bet kai vis daugiau žmonių pradėjo ateiti į kabinetą, pasidarė sunku sutilpti. Išsinuomojus dabartines patalpas, tapo panašu į tikrą optiką“, – pasakojo K. Meidė, Ukmergėje, Gedimino gatvėje, optiką įkūrusi verslininkė.
„Klientų iš tiesų atvažiuodavo daug, o bene daugiausia – iš Vilniaus. Augant verslui, prieš kelis mėnesius nusprendėme atidaryti parduotuvę ir Vilniuje. Ukmergėje, norint įsigyti akinius, reikia turėti receptą, o Vilniuje turime specialistą ir reikalingą įrangą.
Apie Anykščius taip pat galvojome, bet kol kas šiuos planus paliekame ateičiai“, – kalbėjo K. Meidė.

Rėmeliai – išskirtiniai

Kadangi K. ir A. Meidai verslą pradėjo nuo žemės ūkio, teiravomės: kodėl kita verslo pusė – prekyba akinių rėmeliais?
„Net nežinau. Mano išsilavinimas nesusijęs su tuo, bet man nuo vaikystės labai patiko akiniai, aš labai norėdavau juos nešioti, – prisiminė dviejų vaikų mama. – Kai paauglystėje akinių iš tiesų prireikė, buvo labai apmaudu, kad jų kainos yra milžiniškos, ir kad negaliu sau leisti tokių, kokių noriu. Suaugusi pradėjau ieškoti akinių prieinama kaina ir tas pagaliau išsirutuliojo į nuosavą verslą.“
Tad ar „Laukinių akinių“ išskirtinumas – maža kaina?

„Nedidelė kaina ir įvairovė. Pas mus akinių rėmeliai – išskirtinesni. Neperku aklai visos kolekcijos, o atsirenku iš tiekėjų – pasižiūriu, kas man patinka, kas galėtų patikti mano klientams.
Pagrindiniai mano tiekėjai yra Lietuvoje, yra iš Latvijos, Lenkijos, bet jie turi atstovus Lietuvoje, su jais ir dirbame“, – apie tai, kaip atrenka prekes savo optikai, papasakojo K. Meidė.

Akinius galima pasimatuoti parsisiuntus internetu

K. Meidės parduodamus akinių rėmelius žmonės gali užsisakyti internetu, pasimatuoti ir, jei netinka, juos grąžinti. Verslininkė sakė, kad tokia paslauga klientai mielai pasinaudoja.
„Iš pradžių taip prekiauti bandėme šiek tiek aktyviau, bet iš tiesų čia yra labai daug darbo ir rizikos. Šią paslaugą palikome, bet jos labai smarkiai nereklamuojame. Elektroninėje parduotuvėje į krepšelį įsidėjus kelis akinių rėmelius, juos galima parsisiųsti ir pasimatuoti. Kaip minėjau, mūsų klientai yra iš visos Lietuvos, tad kartais klaipėdiečiai ir atvažiuoja iki Ukmergės ar Vilniaus, bet dažniau atsisiunčia į namus ir pasimatuoja, išsirenka, kas tinka ir tada sugrąžina gamybai“, – pasakojo pašnekovė, o, pasiteiravus, ar visi klientai, pasimatavę rėmelius, netinkamus sąžiningai grąžina, džiaugėsi, jog tikrai taip.
„Kol kas nepasitaikė jokių nesklandumų, džiaugiuosi savo klientų sąmoningumu. Tikiuosi, ir nepasitaikys“, – šypsojosi K. Meidė.

Daugiau parduotuvių kol kas neplanuoja

Pasiteiravus, ar verslininkai turi planų plėstis ir ar neplanuoja dar daugiau verslo krypčių, mat dar visai neseniai pardavimui augino ir grybus šitakius, K. Meidė teigė, kad kol kas „kitų verslų neplanuojame“.
„Dėl plėtimosi – visai neseniai Vilniuje atsidarėme, todėl kol kas daugiau parduotuvių atidaryti negalvojame. Bet yra planų organizuoti mini renginukus, vadinamuosius „pop up“ (laikina parduotuvė – aut. past.) ir Anykščiuose sezono metu, kai daugiau turistų. Būtų visai smagu, susiradus kokią patalpą, studiją imti ir suorganizuoti tokį dalyką“, – planais dalijosi versli K. Meidė.

The post Smidrai, šitakiai ir… akiniai appeared first on Anyksta.lt.