Troškūnų K. Inčiūros gimnazijos muzikos mokytoja Janina Čerkauskienė sakė, kad visos padėkos, pagyrimo raštai, diplomai klasėje nebesutelpa.
Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos muzikos mokytoja, muzikos vadovė Janina Čerkauskienė, beveik penkiasdešimt metų dirbanti Troškūnuose, prisimena ir kuriozinių situacijų: kaip yra tekę diriguoti chorui visiškai tam nepasiruošus ar savo moterų ansamblį, dėl kurio reikėjo raudonuoti.
Per pusšimtį metų J. Čerkauskienė paruošė daugybę vaikų ir suaugusiųjų įvairiems muzikos konkursams, festivaliams, subūrė romų ansamblį „Muzikos spalvos“.
Svajojo apie mediciną
„1978 metais pradėjau dirbti, o jau 1980-aisiais dalyvavome „Dainų dainelėje“ televizijoje. Dvejus metus padirbau, apsivedžiau, pagimdžiau dukrą ir po dukros pagalvojau – grįšiu į mokyklą. 1983 metais pradėjau vėl dirbti mokytoja ir taip iki šiol“, – sakė iš Utenos kilusi J. Čerkauskienė, atskleidusi, kad, nors nuo mažens buvo muzikali, vis tik svajojo tapti gydytoja.
„Aš labai norėjau studijuoti mediciną. Kai gyvenome Utenoje, ten buvo medicinos mokykla, būrelis Raudonas kryžius, mes ten eidavom, mokydavomės bintuoti, vaistus suleisti. Tačiau muzikoje buvau absoliutininkė, mane visi matė čia. Po aštuonių klasių – jokių vidurinių, iš karto į Vilnių. Ten sugrojau savo kūrybos kūrinį ir mane iš karto priėmė į meno mokyklą, – prisiminė mokytoja. – Mane kalbino eiti šokti, nes buvau „kūdutė“, lanksti. Tačiau įstojau į muziką ir norėjau pabaigti. Buvo dviguba specialybė – muzikos mokytoja ir chorvedė.“
Jau antrame kurse jaunutė būsima mokytoja, sulaukusi vos šešiolikos, mokykloje atliko praktiką.
„Turėjau atsistoti prieš vienuoliktokus. Vilniuje! Kojos rankos drebėdavo, kai kurių pamokų net neatsimenu. Kai baigiau, man paskyrimas buvo į Anykščių Jono Biliūno gimnaziją, nors siūlė dirbti ir Vilniuje. Man Anykščių rajonas buvo visai svetimas, bet rinkausi Troškūnus, nes čia pavaduotoja dirbo mano pusseserė. Buvo laikas, kai gailėjausi – Anykščiuose buvo skirtas butas, gal ir gyvenimas kitaip susiklostęs būtų“, – pasakojo J. Čerkauskienė, kuri muzikos mokėsi ir Klaipėdoje, konservatorijoje.
Subūrė ansamblius, chorus
Dvejus metus padirbusi Troškūnų mokykloje, J. Čerkauskienė, prikalbinta draugės, išėjo dirbti į Troškūnų kultūros namus, kur veikli jauna mergina greitai subūrė moterų ansamblį, chorą.
„Trejus metus dirbau kultūros namuose. Atsimenu, moterų chorui tuomet leisdavo valandą laiko repetuoti darbo metu. Būdavo, 15–16 valandą repetuojame. Dalyvaudavome „Sidabrinių balsų“ konkursuose.
Kiekvienais metais vykdavo dainų šventės, reikėdavo visus paruošti. O dainos – apie Leniną. Kaip dabar prisimenu: „Laisvųjų respublikų…“, – juokėsi J. Čerkauskienė.
Supratusi, kad vis tik geriausiai jaučiasi mokykloje, J. Čerkauskienė grįžo mokytojauti. Ji dirbo ne tik Troškūnų, bet ir Traupio, Raguvėlės, Juostininkų mokyklose.
„Traupyje irgi turėjau ansambliuką, choriuką, skudučiais grodavom, padariau romų ansambliuką. Turėjau ten ir susaugusių vyrų duetą. Į Traupį važiuodavau dviračiu – du dviračius „suvažinėjau“. Kai atsirado vaikų sodyba, ten ruošiau mergaites „Dainų dainelei“, ten ir pernakvodavau, vėliau mane tuometinis Traupio mokyklos direktorius Sigutis Obelevičius į Troškūnus parveždavo. O būdavo, kad jau baigiasi pamokos, einu ir pėsčiomis – temsta, baisu, tekdavo į Troškūnus bėgti per mišką“, – pasakojo muzikos mokytoja, kuri prisiminė ir darbo Raguvėlėje pradžią: kai mokykloje sėdo prie pianino, mokytojai net atėjo pasižiūrėti – sakė, kad niekas juo negrodavo.
Lengviau dirbti su vaikais
J. Čerkauskienė prieš penkerius metus Troškūnų mokykloje subūrė romų ansamblį „Muzikos spalvos“ – tiek šis ansamblis, tiek ir kiti mokytojos vadovaujami vaikai dalyvauja įvairiuose konkursuose, šventėse, vyksta koncertuoti į senelių, socialinės globos namus.
„Ir šiais metais dalyvavome „Dainų dainelės“ atrankoje. Labai gaila, nepasisekė. Buvo didelė konkurencija ir pritrūko tik 0,2 balo. Bet konkuravome su muzikos mokyklų auklėtiniais, gavome daug pagyrų.
Pas mane dainavo ukrainietės, bet jos greitai iš Troškūnų išsikraustė. Labai charizmatiškos mergaitės, turėjo labai gerus balsus. Jų mama dainuoja Panevėžyje, muzikiniame teatre.
Kiekvienais metais su vaikais važiuojame dainuoti Utenos bažnyčioje, o visi laimėjimai net ant sienos netelpa – ir „Dainų dainelė“, ir „Spindulėlis“ – įvairios padėkos, prizai. Važiavome ir į dainų šventes: tris kartus į respublikinę, du kartus į zonines“, – visas veiklas mokytojai net sunku išvardyti.
Mokytoja J. Čerkauskienė sakė, kad su gabiais vaikais visiems yra gera dirbti, tačiau jai labiau patinka „paimti vidutinioką“ ir stebėti, kaip jis lavėja, auga. Tokį vaiką išgirdę dainuojantį, nustemba net jo tėvai. J. Čerkauskienė sakė vaikus mokanti ne tik dainuoti, bet ir kaip elgtis scenoje, jei netikėtai pamiršo žodžius, ar kaip groti dūdele.
„Būna, groja groja, pamiršta – ir atitraukia dūdelę. Sakau, gi niekas nesupranta, ką jūs ten darot – nepūsk dūdelės, maigyk bet ką! Žodžius pamiršta net geriausi dainininkai, visko atsitinka. Vaikus mokau, kad jei žodžiai „dingo“, šokit, judėkit. O kai išeina į sceną, visuomet sakau, kad žiūrėtų į mane, jei baisu“, – dalijosi mokytoja.
Pasiteiravus, su kuo dirbti lengviau – su suaugusiaisiais ar vis tik su vaikais, J. Čerkauskienė nesuabejojusi atsakė, kad su mažaisiais: „Su suaugusiais turi labai laviruoti, jie pavargsta, nebenori, reikia eiti namo, darbai, buitis. Su vaikais niekada jokių problemų – reikia, repetuojame. Jie nuoširdūs, ir mane pagiria, prisiglaudžia.“
Didžiausią stresą atsimena su šypsena
J. Čerkauskienė su „Anykštos“ skaitytojais pasidalijo ir pora jai labiausiai įsiminusių koncertų, kuriuose, kaip pati sakė, teko stovėti drebančiomis kojomis ir šlapia nugara.
„Baisiausias dalykas mano gyvenime buvo, kai man reikėjo zoninėje dainų šventėje Utenoje, tarybiniais laikais, diriguoti patį sunkiausią kūrinį – „Šarkos vestuves“. Kūrinys labai ilgas, o svarbiausia – man akompanimento niekas neatsiuntė, aš jo net negirdėjau. Žinokite, po dirigavimo išėjau visa šlapia, bet paprašiau, kad leistų diriguoti antrą kartą, nes bent žinojau, kaip kūrinys turi skambėti. Nežinau, kodėl, bet net iš kitų mokyklų vaikai su gėlėmis pas mane atbėgo“, – kaip vieną baisiausių savo gyvenimo įvykių šį dirigavimą prisiminė J. Čerkauskienė. Kitas koncertas, įsirėžęs mokytojos atmintin, taip pat vyko dar tarybiniais laikais.
„Kultūros namuose darydavome šokius, turėjome estradinį ansamblį. Kai vykdavo „Sidabrinių balsų“ konkursai, mus atvažiuodavo tikrinti. Mano moterys dainavo gerai, turėjo vykti generalinė repeticija, iki konkurso – savaitė. Nuvažiavom dainuoti, o moteriškės, pasirodo, atsivežė vyno, nuėjo į tualetą ir išgėrė „dėl drąsos“. Atėjo akompaniatorius, moterys pradėjo dainuoti ir girdžiu, kad iš dviejų ar trijų balsų jau visi keturi ar penki! Liepė antrą dainą dainuoti – dar baisiau! Kvietė mane, sakė, papeikimą rašys, liepė su kita kolege pačioms išmokti tris dainas, o laiko – savaitė. Viena daina buvo kompozitoriaus Laimučio Vilkončiaus, mes ją mokėmės, bet man vis viena vieta strigdavo, todėl žodžius užsirašiau ant delno. Ir ką, ateina ta diena, užlipam į sceną, o komisijoje sėdi pats Vilkončius! Kojos drebėjo, žinau, kad nesuklydom, bet kaip dainavom – neatsimenu. Bet užėmėm antrą vietą! Papeikimus mums panaikino“, – juokėsi J. Čerkauskienė.
Vaikai laisvę supranta kitaip
J. Čerkauskienės, kuri pati vadovavo ne vienam chorui, teiravomės, ar reikalingas choras miestui ir kodėl chorų rajone taip sumažėjo.
„Manau, miesto choras yra reikalingas, o kad jie neberuošiami mokyklose… Būdavo, ruošiam ruošiam chorą ir nepraeina atrankos. Vadovams būna labai sunku. Geriausia chorą ruošti, kai turi pradinukus. Vėliau vaikai nebenori, jie eina į kitus būrelius – kas vaidina, kas sportuoja, ukulėlėm groja…“ – kalbėjo J. Čerkauskienė.
Dabar, pasak mokytojos, matyti kitoks vaikų elgesys, kultūra, noras.
„Neretai vaikų reikia prašyti, kad ateitų dainuoti, o anksčiau vien kiek berniukų būdavo, ansambliai… Dainuoti nori tik romai. Laisvę vaikai supranta kitaip. Jie gali ateiti, gali neateiti. Nebėra atsakomybės. Nelanko, nedainuoja, o kai reikia važiuoti pasirodyti, ateina: „noriu“.
Klasės mažėja. Yra daug romų, o jie išeina į profesines mokyklas, kartais jau po aštuonių klasių, todėl nieko nebelieka. Kai šitiek metų dirbu, matau, kaip viskas keičiasi.
Malonu mokykloje dirbti, kai geras kolektyvas, kai nėra pavydo. O svarbiausia – kai palaiko vadovas, padeda. Man darbas labai patinka, nors ir sunkus, kartais – neįvertintas, mažai apmokamas. Bet jei atsukčiau laiką atgal ir man lieptų rinktis, rinkčiausi tą patį. Visas mano gyvenimas – muzika. Bet dabar nebedainuoju. Pagroti prašau – pagrosiu“, – pasakojo visą gyvenimą muzikai atidavusi J. Čerkauskienė, kurios dukra nepasirinko muzikos kelio – mokėsi biologiją, o dabar dirba su jaunimu, baigia socialinius mokslus.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
