Ugdymas šeimoje išlaisvino iš spąstų

Eglės ir Aurimo Grigaliūnų šeima pagal dabartinius standartus – neįprasta. Šeimoje auga penki vaikai, kurie nesimoko valstybinėse ugdymo įtaigose – juos namuose moko mama.
Penkių vaikų mama Eglė Grigaliūnienė įsitikinusi: ugdymas šeimoje turi privalumų ir tai nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Nuo nenoro turėti vaikų iki noro auginti šešiolika

Bendraamžiiai, 1982-ųjų gimimo, Eglė ir Aurimas Grigaliūnai pasakojo kilę iš „standartinių“ šeimų, kuriose augo du vaikai. Eglė yra vilnietė, o Aurimas kilęs iš Klaipėdos krašto. Daugiavaikė mama Eglė teigė, kad norėjo turėti didelę šeimą, tačiau šis noras atsirado tik tuomet, kai ji tapo krikščione bei sutiko būsimą vyrą.
„Aš iš viso nenorėjau vaikų. Gyvenau pakankamai savanaudišką gyvenimą Londone ir į vaikus žiūrėjau kaip į visuomenės trukdį. Tai buvo nuoširdi mano pozicija ir žinau, kad ne vienas jaunuolis ar jaunuolė panašiai jaučiasi. Paskui įtikėjau, o vaikai krikščionybėje yra Dievo dovana, ne tik kažkokia fizinio akto pasekmė. Tuomet pagalvojau, kad noriu turėti 16 vaikų – ir savų, ir įvaikintų. Turime penkis vaikus, bet jei mūsų šeima dar augs, tai bus tik džiaugsmas“, – kalbėjo Elzės (2 m.), Joanos (7 m.), Mato (10 m.), Sofijos (12 m.) ir Emilijos (14 m.) mama Eglė.
E. Grigaliūnienė mano, kad dabar požiūris į daugiavaikes šeimas keičiasi: jei anksčiau sulaukdavo daugiau kreivų žvilgsnių, tai dabar – žodžių, kad „ant tokių šeimų laikosi Lietuva“.
„Tačiau, kai atvažiuoji į mažą miestelį, būna du įtarimai: pirmas – kad ne visi vaikai mano, o antras – gimdžiau dėl išmokų“, – sakė E. Grigaliūnienė.

Vaikų gyvenimas turtingesnis už einančiųjų į mokyklą

Teisę ir japonų kalbą studijavusi, tačiau studijų nebaigusi, išvykusi į užsienį dirbti Eglė Didžiojoje Britanijoje susipažino su IT specialistu, M. Romerio universiteto absolventu Aurimu ir nusprendė grįžti į Lietuvą, auginti vaikus ir juos mokyti namuose.
Apsisprendimas buvo itin tvirtas ir jokio plano B šeima neturėjo – nebent tokį, kad, Lietuvoje nepasiekus šio tikslo, teks kraustytis gyventi į užsienį, kur kliūčių ugdymui šeimoje nėra.
„Mūsų vaikai lanko būrelius, mokyklėles, bet į jokį standartinį sisteminį darželį ar mokyklą niekada nėjo. To priežastis – mūsų asmeninis tikėjimas, krikščionybė. Turėjome suvokimą, kad šiais laikais, kai visi išgyvena įtampas, negali būti tikras, kad nuvedęs vaiką į darželį, žmogus, kuris priima mūsų vaiką, bus pavalgęs, pamiegojęs, neišsiskyręs, neturės mums nepriimtinų pažiūrų. Dievas vaikus davė mums ir pabrėžiu – jie yra mūsų atsakomybė.
Antras dalykas – konvejerio principo sistema. Vaikas įstatomas, nukreipiamas į tam tikrą profilį, jis turi atitikti tam tikras gaires. Supratome, kad, dar net nenumatydami, koks yra vaiko pašaukimas, nenorime jo leisti kažkokiai sistemai tarsi kreipti tam tikra linkme. Mokymasis neturi būti kančia ir noras kuo greičiau ištrūkti iš sistemos. Mokymasis, smalsumas yra natūrali žmogaus būsena, kurią Dievas mums visiems įdėjo.
Mes nemažai laiko gyvenome užsienyje, ėmėme pavyzdį ir iš ten. Pavyzdžiui, Amerikoje ugdymas namuose yra toks pat standartas kaip eiti į mokyklą. O Lietuvoje mes ir dar kelios šeimos buvome vieni iš pirmųjų“, – kaip pasirinko ugdyti vaikus namuose, pasakojo E. Grigaliūnienė.

Penkių vaikų mama sakė, jog to pasiekti nebuvo paprasta: „Visų pirma, tai reikėjo įteisinti. Dabar ugdyti vaikus namuose Lietuvoje galima visiškai legaliai. Labai daug ką pakeitė kovido pandemija – iki tol vieni į ugdymą namuose žiūrėjo su pasibaisėjimu, kiti su pasipiktinimu, treti – su nuostaba. Klausdavo, kaip mokysi vyresnėse klasėse. Ugdymas namuose nėra nuotolinis ugdymas, kuomet vaikas dalyvauja konkrečios mokyklos ugdymo procese per ekraną. Ugdymas šeimoje – kai patys tėvai organizuoja ugdymą, moko patys ar su korepetitorių pagalba. Ir mano tėvų reakcija pradžioje buvo su įtarumu. Bet po to, kai pirmas vaikas pradėjo skaityti, piešti, dainuoti, kai jo talentai buvo visiškai neribojami, kai vaikai išlaikė imlumą mokslui, mano tėvai, visiškai senų pažiūrų, sovietinės sistemos žmonės, tapo visiškai už namų ugdymą.“
E. Grigaliūnienė teigė, jog nė vienas jos vaikas niekada nėra pareiškęs noro eiti į mokyklą, o išgirdusi, jog vaikai galbūt neturi galimybės socializuotis, tik nusišypsojo: „Mūsų socialinis gyvenimas yra net turtingesnis nei tų, kurie eina į mokyklą. Jie lanko daugybę būrelių, o kai gali ugdytis šeimoje, būrelių gali pasirinkti net daugiau. Pavyzdžiui, mano merginos lanko Anykščių meno mokyklą – ir muzikinę dalį, ir dailės. Ir viską suspėja, nes turi daugiau laiko. Ir draugų mano vaikai tikrai turi.

Socializacija“ yra gražiai sklandantis mitas. Kai kalbama apie socializaciją kaip bendravimą su bendraamžiais, logiškai mąstant, vaikas gali išmokti maksimaliai iki paties protingiausio grupėje esančio vaiko. Jei visų vaikų standartai yra maždaug per vidurį, tiek įtakos vaikas ir turės. Tai yra taip siaura, tai yra tas pats, kaip augti bandoje. Mano nuomone, tikroji socializacija yra galimybė vaikui bendrauti su kiek įmanoma platesniu žmonių ratu. Vienas bruožas, kurį pastebi mokytojai – ne vien mano vaikuose, o visuose 400-uose Lietuvoje šeimose ugdomų vaikų – šie vaikai nebijo suaugusiųjų, jie jiems nėra priešai.“
Be to, pasak daugiavaikės mamos, kai vaikui ateina paauglystė, tikimasi, jos jis maištaus, užsidarys savyje – nes juk paaugliai turi maištauti prieš suaugusiuosius. Tai, E. Grigaliūnienės įsitikinimu – dar vienas mitas.
„Viską matome ir jiems padedame, mūsų santykiai su vaikais absoliučiai skiriasi nuo to, ką perša sistema. Nereikia eiti į mokyklą ir kovoti dėl savo vertės, jokių patyčių, jokios pareigos verstis per galvą dėl pažymių. Tai yra neišmatuojamas ugdymo šeimoje pliusas. Mes, tėvai, esame apsijungę į ugdymo šeimoje asociaciją, turime tinklapį. Tai – labai didelė pagalba svarstantiems išbandyti tokį modelį“, – apie tai, kad Lietuvoje yra nemažai šeimų, kurios ugdo vaikus namie, paskojo E. Grigaliūnienė.

Siekia užauginti dorus žmones

„Kaip viską suspėjame? Paprastai! – į klausimą, kaip spėti mokyti iš karto penkias skirtingo amžiaus atžalas, atsakė E. Grigaliūnienė. – Mokykloje pamokai yra skiriamos 45 minutės, iš tikrųjų vienam vaikui vienam dalykui 45 minučių per dieną nereikia. Toks laikas reikalingas klasėje. Pas mus nėra skambučių, pertraukų, tvarkaraščių. Bet yra vadovėliai. Yra bendroji ugdymo programa, mes, tėvai, iš tos programos turime pasiruošti ugdymo planus, juos suderinti su savo mokykla. Vadovėlius naudojame įvairius – gali būti ir senesni, ir naujesni, svarbiausia išeiti temą. Pavyzdžiui, istorijos pamokoms mes vadovėlių iš viso nenaudojame – turime „realias“, didelio formato knygas. Mes labai daug skaitome, lankomės muziejuose, todėl istoriją mokytis iš vadovėlių man atrodo pats neefektyviausias būdas. Vadovėlis – gairėms.“
E. Grigaliūnienė sakė, kad mokyti vaikus nėra taip sudėtinga, kaip gali pasirodyti: „Niekada nebuvau tiksliukė, tačiau matematiką mokau pati. Jei matyčiau, kad mano vaikas ryte ryja tiksliuosius mokslus ir mano galimybės baigiasi, aš jam tikrai nusamdyčiau korepetitorių.

Mūsų vaikų tikslas nėra gauti gerus pažymius ir gerą darbą. Pasakysiu ne kaip klišę, o tai, kuo nuoširdžiai tikime – mūsų tikslas yra užauginti dorus žmones, būsimas žmonas, būsimą vyrą, būsimus tėvus. “

Laikas sau – su vaikais

E. Grigaliūnienė sakė, kad, nors jiems pasirinktas gyvenimo būdas patinka, tačiau toks modelis tinka ne visoms šeimoms. Turi būti pasiruošęs ir pasiryžęs keisti gyvenimo būdą.
„Tam tikroje vietoje mokame kainą – mūsų šeimoje dirba tik vienas – vyras. Bet kitoje vietoje – būti nuo ryto iki vakaro su vaikais man yra gera, aš matau čia pašaukimą. Mamoms, kurios galvoja, kad tai yra savęs apiplėšimas, aukojimas, kad neturi savo gyvenimo – norėčiau pasakyti, ypač Mamos dienos proga – kad moteris turi būti karjeristė, mums sukuria „TikToko“, „Instagramo“ visuomenė. Motinystė nėra absoliučiai visų moterų pašaukimas, bet motinystė yra daug natūralesnė ir daug vertingesnė, nei tai mums leidžia suprasti visuomenė. Man apskritai yra labai svarbu, kad moterys išdrįstų suabejoti tuo paveikslu, kurį bando įskiepyti visuomenė. Aš savo gyvenime pabandžiau dekonstruoti tą moters paveikslą ir pamačiau, kiek daug dalykų man kelia diskomfortą, bet aš tai darau, nes yra įprasta. Tuomet supranti, kad gali būti mama ir negalvoti, kad visuomenės akyse esi „žlugena“, neturinti karjeros“, – svarbią žinutę visoms moterims perdavė pašnekovė.
Ir vis tik pasiteiravome: kada gi tas laikas sau?
„Visi to paties klausia! – juokėsi E. Grigaliūnienė. – Atsakymas paprastas: aš spėju tiek, kiek reikia. Aš laiko sau turiu. Sugalvoju įvairių projektų, idėjų, jas organizuoju, kartu įtraukdama vaikus kaip pagalbininkus. Esu intravertė, neturiu noro lankytis SPA, masažuose – man geriau paskaityti knygą. Beje, esu ir pelėda, ir vyturys – mėgstu vėlai gultis ir anksti keltis. Todėl vėlgi – kol visi miega, tai yra laikas sau.“

Svarbiausia – bendri pusryčiai ir skaitymas

„Mūsų šeima visada, kad ir kas bebūtų, valgome pusryčius kartu. Kadangi vyras dirba iš namų, o aš – su vaikais, mes turime privilegiją valgyti prie vieno stalo, su malda. Jei tądien neišvažiuojame į būrelius, iš karto po pusryčių prie to paties stalo sėdam mokytis. Mokomės taip: jei yra matematika, visi atsineša matematiką. Tie, kas gali dirbti savarankiškai, dirba patys, kam reikia pagalbos – sėdžiu šalia. Yra dalykų, kuriuos darome kartu, nesvarbu, koks vaikų amžius – pavyzdžiui, mokomės Lietuvos istoriją. O paskui – labai daug važinėjimo – būreliai, koncertai… Diena baigiasi knygos skaitymu – skaitau ją garsiai. Tai – jau dešimt metų besitęsianti tradicija. Perskaitėme tiek knygų, kad jau nebeturime ką skaityti. Tokį skaitymą rekomenduočiau visoms šeimoms – tai labai suartina“, – sakė E. Grigaliūnienė, kuri Anykščiuose suorganizavo pinigų rinkimą Arvydo Juozaičio knygoms „Tikra sąjūdžio istorija“ nupirkti ir padovanoti Anykščių bibliotekai.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas