Dr. Marijonas Tutkus darbo vietoje.
Anykštėnas Vilniaus universiteto dėstytojas, biofizikas, dr. Marijonas Tutkus užaugo sportininkų šeimoje. Ir jo tėtis, verslininkas Vytautas, ir amžiną atilsį mama, geografijos mokytoja Irena, – buvę slidininkai.
Tad mokyklos metais Marijonui natūraliai sportas, slidinėjimas buvo tapę pagrindiniu užsiėmimu. Jis buvo kviečiamas į savo amžiaus grupės Lietuvos rinktines, tačiau baigęs vidurinę pradėjo studijuoti ne fizinį, o biofiziką.
Netyčia pataikė ten kur reikia
„Anykštai“ dr. M. Tutkus sakė, jog Vilniaus universitete rinkdamasis biofizikos studijas, net gerai ir nesuvokė, kokį mokslą renkasi. Bet pataikė tinkamai.
„Gal paprasčiausias atsitiktinumas… Būna, kad jau mokykloje vaikai renkasi visokias medicinas, iš anksto žino, kur stos, ruošiasi. O išeina taip, kad paskui niekada nedirba to darbo, apie kurį svajojo. Man gavosi atvirkščiai – įstojau ne visai žinodamas, kur stoju, tik šiaip, bendrai atrodė, jog biofizika įdomi. Bet po to vis augo ir augo tas mano mokslinis susidomėjimas. Mokslas pasidarė labai įdomus ir apie sportą nebegalvojau“, – kaip tapo biofiziku, pasakojo dr. M. Tutkus.
O sportą jis pradėjo nuo krepšinio treniruočių, antroje ar trečioje klasėje. Paskui ėmė lankyti slidinėjimą, bėgiojo. Bėgimas gal net geriau sekėsi nei slidinėjimas.
Marijonas „Anykštai“ pasakojo, kad tarp jo bendraamžių buvo nemažai gerų slidininkų.
„Mano amžiaus grupėje buvo nemaža konkurencija – anykštėnai Eividas Musteikis, Mantas Bakula, ignalinietis Mantas Strolia. Jie – rimti vardai, o aš vidutiniokas. Man neatrodė, kad turiu perspektyvų ilgiau likti slidinėjime. Įstojus į universitetą, teko išvažiuoti į Vilnių, reikėjo keisti komandą. Vilniuje visi labiau žiūrėjo į biatloną, nei į slidinėjimą, bet man mokslas buvo artimesnis nei biatlonas. Besimokydamas labai greitai pamačiau, kad sporto su mokslu nepavyks derinti. Prasidėjo aukštoji matematika, algebra, geometrija, diferencialinės lygtys, sudėtingi dalykai ir matėsi, kad be šansų aprėpti ir sportą, ir studijas. Turėjau rinktis: arba tas, arba tas. Ir matėsi – būkim biedni, bet teisingi – ką tu iš to slidininėjimo išspausi. Niekad nebūsi čempionu. Tiesiog vien dėl to, kad esi lietuvis. Norvegų neaplenksi. Gal biatlone… Bet slidinėjime tai atrodo tiesiog neįmanoma“, – apie motyvus, kodėl pasitraukė iš sporto, pasakojo dr. M. Tutkus.
Kartais kliudo per aukšti tikslai
Vilniaus universitete baigęs bakalauro studijas M. Tutkus magistrantūrai pasirinko Kopenhagos universitetą. Ketverius metus praleidęs Danijoje, anykštėnas grįžo į Lietuvą ir daktarinę disertaciją „Pavienių molekulių fluorescencinė mikroskopija baltymų dinamikos tyrimams“ apsigynė jau Lietuvoje.
Mokslininkui biofizikui, regis, visas pasaulis atviras, tačiau dr. M. Tutkus sako, kad jam ir Lietuvoje yra neblogai.
„Kodėl gyvenu Lietuvoje? Nes čia šeimą sukūriau. Ir mokslo kokybę neblogą pavyko pasiekti. Turiu savo tyrimų komandą pas profesorių Virginijų Šikšnių, turiu savo doktorantus. Kai dirbau Danijoje, nėjo pakankamai gerai tie tyrimai, todėl teko priiminėti tam tikrus sprendimus. O Lietuvoje atsirado žmonės, įkūrė laboratoriją, komanda, prie kurios ir prisijungiau. Taip išėjo, kad Lietuvoje atliekami gana panašūs tyrimai, kokius dariau ir Danijoje“, – sakė mokslininkas.
Pasak dr. M. Tutkaus, ir Vakaruose ne visi mokslininkai padaro karjeras ir uždirba pinigus.
„Gerai, jeigu tu esi laboratorijos ar skyriaus vadovas, bet jeigu esi doktorantas ar žemesnio lygio darbuotojas, tu tiesiog gauni kažkokias užduotis, esi vienas iš dvidešimties. Labai dažnai žmonės pabaigia doktorantūrą ir nueina į kažkokias įmones ir tos mokslinės karjeros nepadaro. Baigi doktorantūrą ir jeigu nori pasiekti karjerą, važiuoji į Ameriką ar dar kažkur. Bandai stažuotis, kuo didesnį publikacijų bagažą sukaupti. O dažnu atveju būna taip, kad tiesiog nepasiseka. Žmonės užsibrėžia per daug aukštus tikslus ir dirba su tokiais dalykais, kurie niekad nepavyksta. Aišku, gali kažkiek užsidirbti, gali susitaupyti butui, ko Lietuvoje tu iš doktoranto stipendijos niekaip nepadarysi“, – kalbėjo dr. M. Tutkus.
Taikė naują technologiją Lietuvoje
Daktarinę disertaciją dr. M. Tutkus sakė parašęs savo mokslinių straipsnių pagrindu.
„Mano disertacija viena pirmųjų taip pateikta. Atsirado tvarka, jog jeigu esi per doktorantūros studijas publikavęs penkis straipsnius, galima tuos straipsnius susegti ir parašyti įvadą, tai aš tuo ir pasinaudojau.
Kas skaitė, sakė, kad labai patiko. Disertacijos tema yra apie mikroskopiją. Kaip fluorescencinę mikroskopiją pritaikyti vienos molekulės tyrimams. Neimti kažkokio didelio molekulių ansamblio, bet vieną molekulę. Tyrinėji, kaip ji juda ar funkcionuoja. Čia buvo nauja technologija. Pasaulyje aš ne pirmas, kas tai daro, bet Lietuvoje mes su kolega, kuris tą mikroskopą sukonstravo, vieni iš pirmųjų.
Reikėjo ir specialios mikroskopijos, kad būtų labai jautrus mikroskopas, galėtum matyti labai silpnus signalus ir iš jų nuspręsti“, – apie savo atliekamus tyrimus aiškino mokslininkas.
Pasak dr. M. Tutkaus, jo mokslinio darbo rezultatai gali būti pritaikyti kitose mokslinių tyrimų srityse, o taip pat ir kaip bazinės biologijos žinios, ir kaip mikroskopijos technologijų plėtra.
Dr. M. Tutkus yra įsteigęs ir mažąją bendriją, kuri parduoda mikroskopus. Pasak mokslininko, universitetas nenori eiti į komercializaciją, todėl verslą registravo savo vardu.
„Esame pardavę porą mikroskopų. Kol kas neaišku, kokio gylio yra ta rinka, bet nedėčiau didelio akcento ant to komercinio aspekto“, – kalbėjo dr. M. Tutkus.
Dr. M. Tutkus dėsto studentams bakalaurams, vadovauja trims doktorantams, taip pat pats dirba laboratorijoje bei atlieka ir duomenų analizę. „Gal 40 procentų veiklos būtų dėstymas, 60 procentų – tyrimai“, – darbo struktūrą padalino mokslininkas.
Saulė visada šviečia, tik kartais jos nesimato
Marijonas su žmona Silvija augina sūnų Orestą ir dukrą Teodorą. Ekologijos ir geografijos studijas baigusi Silvija kilusi iš Žemaitijos, iš Viekšnių ir šeimai tenka rinktis, kurio iš sutuoktinių tėviškę lankyti savaitgaliais.
„Vasarą dažniau į Anykščius atvažiuojame. Miestas keičiasi į gera. Man labai patiko, kad atsirado dviračių takai, esu dviračių entuziastas. Visada galvojau, kad mieste turi būti ne vien turizmui skirti takai, kad iki parduotuvės kaip žmogus nuvažiuotum dviračiu, o ne tarp mašinų nardydamas gatvėje. Gražėja Anykščiai. Ir tas kurortinės teritorijos statusas labai stipriai prisidėjo prie geresnių dalykų. Infrastruktūra, kavinės, parduotuvės. Kaip rimtame mieste. Nieko netrūksta. Tik gyvenk.
Anykščiai turi žavesį ir dėl tų pušynų, ir dėl to, kad ne per daug žmonių. Ir dėl to labai faina“, – apie gimtąjį miestą kalbėjo dr. M. Tutkus.
Pasak mokslininko, įsikurti Anykščiuose ir laukti, kol kažkas ateis ir pasiūlys tau darbą, nebūtų protinga – aukštųjų technologijų įmonės į Anykščius vargu ar ateis, o kad ateitų pramonė, kažin ar kas nori.
„Dėl darbo vietų – reikia patiems rodyti iniciatyvą. Anykščiai duoda daug protingų žmonių. Yra toks mano kolega Vytautas Navikas, su mikroskopija irgi gerai prasisukęs. Jis dirbo Šveicarijoje, įmonėje, bet grįžo į Lietuvą su šeima, nes vaikus Lietuvoje geriau auginti. Ir į Anykščius gali grįžti protingi žmonės. Ar aš nesvarstau grįžti į Anykščius? Nėra blogai ir Vilniuje, gyvename prie pat mokyklos, miesto centre, prie pat dviračių takelio. Kas dieną su sūnumi dviračiais miname ir geru, ir blogu oru“, – dėstė anykštėnas.
Pasak dr. M. Tutkaus, esminė, jo nuomone, Anykščių, o ir dalies kitų mažų Lietuvos miestelių problema yra sveikatos apsauga.
„Vilniuje viskas po ranka, o čia žmonės sako, kad jeigu vaikas turi nors šiokių tokių sveikatos problemų, turi iš karto lėkti į kitą miestą“, – Anykščių opą prisiminė biofizikas.
„Bet kuriuo atveju man į Anykščius smagu sugrįžti. Reikia tiesiog džiaugtis Anykščiais, jie pakankamai gražūs, gal kai saulės nesimato kitaip atrodo. Bet saulė juk yra, tik kartais virš debesų. Nereikia to užmiršti.
Universitete daug anykštėnų sutinku, nežinodamas, iš kur studentas yra, galiu iš kalbos atskirti, kuris anykštėnas“, – kalbėjo iš Anykščių kilęs mokslininkas dr. M. Tutkus.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
